Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Vyto Miliaus ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1741-567/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Techoma“, L. K., L. K., S. S. dėl nuostolių ir išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

- 1898,76 Lt turto draudimo išlaidų;

- 39030,12 Lt nuostolį, patirtą realizavus lizinguotą turtą pagal lizingo sutartį Nr. 1080613;

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismas kritiškai vertino atsakovo S. S. atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus, kad ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu, nes byloje nėra šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra duomenų, įrodančių priežastinį ryšį tarp kreditoriaus veiksmų, nutraukiant lizingo sutartis, ir pagrindinio skolininko UAB „Techoma“ negalėjimo įvykdyti prievoles pagal lizingo sutartis. Aplinkybės dėl to, kad atsakovui S. S. ieškovas nepasiūlė įsigyti lizinguotą turtą, savaime nereiškia, kad ieškovas turėjo suteikti atsakovams pirmumą priešpriešinės naudos pagrindu perduoti lizinguotą turtą finansinio lizingo sąlygomis laiduotojams. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai L. K., L. K., S. S., būdami apdairūs ir rūpestingi, kaip analogiškoje situacijoje elgtųsi protingi ir rūpestingi asmenys, kreipėsi į ieškovą, pateikdami dokumentus, reikalingus finansinės lizingo sutarties įsipareigojimų perkėlimo svarstymui. Tokiu būdu teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad ieškovas nereagavo į atsakovų L. K., L. K., S. S., kaip laiduotojų, pasiūlymus, nes patys laiduotojai nebuvo pakankamai aktyvūs ir rūpestingi ir nesikreipė į ieškovą su pasiūlymais dėl lizinguoto turto realizavimo, tuo sukurdami teisines pasekmes ir pagrindą ieškovui savo nuožiūra realizuoti lizinguotą turtą.

Teismas nurodė, kad pagrindinio skolininko UAB „Techoma“ mokumas neatleidžia atsakovus nuo pareigos įvykdyti prievolę. Pažymėtina, kad tiek pagrindinio skolininko, tiek laiduotojų prievolė kreditoriui yra solidari. Solidariosios prievolės nustatomos tam, kad kreditorius turėtų užtikrinimą, jog vieno skolininko prievolės neįvykdymas neturės įtakos prievolės įvykdymui, nes galima reikalauti, kad ją įvykdytų kitas bendraskolis. Solidariosios prievolės institutas leidžia apsaugoti kreditoriaus interesus ir tada, kai yra tik vienas pagrindinės prievolės skolininkas, susitariant dėl papildomos (šalutinės) prievolės, kurios skolininkas atsakys solidariai su pagrindinės prievolės skolininku. Esant laidavimui, yra pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės papildoma (šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 str. 2 d.).

Byloje nėra duomenų, kad ieškovas neteisėtu būdu padidino nuostolių sumas, atsiradusias tarp lizinguojamo turto likutinės vertės ir realizuoto turto vertės.

Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti 2010-09-21 atliktų BRC autocentro Kelių transporto priemonių vertinimo ataskaitų duomenimis dėl to, kad nurodyta, jog sunkvežimių RENAULT Kerax 450.42, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir RENAULT Kerax 450.42, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė sudarė po 209000 Lt su PVM (2 t., b.l. 42-52), nes šis vertinimas buvo atliktas, įvertinus ridos duomenis, apžiūrėjus transporto priemones. Teismas konstatavo , kad liudytojo D. G. parodymuose nėra bylos nagrinėjimo dalykui teisiškai reikšmingų duomenų. Tai, kad šis liudytojas, atlikęs 2011-07-19 UAB „Pajūrio autorinka“ vardu išvadas apie transporto priemonės vidutinę rinkos vertę dėl RENAULT Kerx 45.42, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b.l. 23-27) ir RENAULT Kerx 45.42, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b.l. 28-34), išreiškė savo nuomonę dėl lizinguoto turto verčių 2009 metų balandžio mėnesį, nesudaro teisinio pagrindo ieškinį atmesti ar mažinti nuostolių dydį, nes liudytojo nuomonė neturi teismui iš anksto nustatytos galios.

Teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė, jog dėl lizinguoto turto pardavimo patyrė: pagal lizingo sutartį Nr. 1080457 - 64408,15 Lt (1 t., b.l. 48), pagal lizingo sutartį Nr. 1080613 - 39030,12 Lt (1 t., b.l. 176). Byloje nėra duomenų, kad ieškovas nepagrįstai sumažino realizuojamo turto pardavimo kainą, nes atsakovai nepateikė įrodymų, kad buvo objektyvios galimybės mažinti su realizuojamo turto pardavimu susijusias papildomas išlaidas arba didinti parduodamo turto kainą pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu.

Byloje nėra duomenų, kad ieškovo elgesys dėl turto realizavimo neatitiko ekonomiškumo ir sąžiningumo kriterijų, nes atsakovai nepateikė įrodymų, sudarančių teisinį pagrindą mažinti priteistinus nuostolius, išlaidas ar atleisti juos nuo civilinės atsakomybės. Teismas konstatavo, kad neturi teisinio pagrindo abejoti ieškovo atliktais paskaičiavimais, todėl jais remiasi (1 t., b.l. 48, 176).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, paaiškinimus, pateiktus rašytinius įrodymus, liudytojo parodymus, ko pasėkoje priėmė nepagrįstą sprendimą. Ieškovas nepagrįstai nepranešė atsakovams apie ketinimą realizuoti ir realizuotą turtą, be to dėl nežinomų priežasčių ieškovas nesiūlė tartis ir ieškoti kitų būdų susidariusiai situacijai spręsti, nepasiūlė turto įsigyti ar aptarti kitas sąlygas - perimti lizingo įsipareigojimus, todėl ieškovas pasielgė nesąžiningai atsakovų atžvilgiu. Teismas netinkamai įvertino įrodymus, o būtent, realizuoto turto vertę.

2. Teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovas UAB „Techoma“ yra veikianti bendrovė, jai nėra pradėta bankroto procedūra, tik dėl sunkios ekonominės situacijos jos veikla galimai pristabdyta. Ieškinyje ieškovas nepateikia duomenų, jog atsakovė UAB „Techoma“, būdama pagrindine kreditoriaus skolininke, yra nemoki, nenurodo kitų priežasčių, dėl ko įmonė nėra pajėgi įvykdyti prievolės, kurią reikalinga išieškoti iš laiduotojų.

Atsiliepimu į atsakovo S. S. apeliacinį skundą ieškovas, nurodo, kad skundžiamas 2012 m. gegužės 30 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, pagrįstas byloje surinktais įrodymais ir dėl to yra teisėtas, todėl prašo atmesti apelianto apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir 2012 m. gegužės 30 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis atsakovo S. S. skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). CPK 320 str. 2 d. įtvirtintoms apeliacijos riboms būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, laidavimo sutartimis laiduotojai, L. K., L. K. ir S. S. kaip solidarūs skolininkai užtikrino prievolių pagal UAB „Techoma“ ir ieškovo 2008-05-13 sudarytą lizingo sutartį Nr. 1080457 ir pagal 2008-06-10 sudarytą lizingo sutartį Nr. 1080613 įvykdymą. Tarp šalių kilus ginčui dėl netinkamo prievolių vykdymo, ieškovas nutraukė lizingo sutartis ir lizingo gavėjui bei laiduotojams nevykdant sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, susigrąžino lizinguojamą turtą, jį pardavė ir kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš laiduotojų ir lizingo gavėjo nuostolius ir patirtas išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Atsakovas S. S. nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą ir išdėstė nesutikimo argumentus. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, o ieškovas nepagrįstai nepranešė atsakovams apie ketinimą realizuoti ir realizuotą turtą, be to dėl nežinomų priežasčių ieškovas nesiūlė tartis ir ieškoti kitų būdų susidariusiai situacijai spręsti, nepasiūlė turto įsigyti ar aptarti kitas sąlygas - perimti lizingo įsipareigojimus, todėl ieškovas pasielgė nesąžiningai atsakovų atžvilgiu.

Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais sutikti negali ir iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis jų neatkartoja bei pritaria skundžiamame teismo sprendime nurodytiems motyvams. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir, tenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad laiduotojas S. S., pasirašydamas laidavimo sutartį patvirtino, kad yra susipažinęs su lizingo sutarties sąlygomis ir jam yra suprantamos laidavimu užtikrintos prievolės nevykdymo pasekmės (Laidavimo sutarties 2.2.2. p.), tai reiškia, kad atsakovas suprato, kad nutraukus Lizingo sutartis turtas bus parduodamas, o nuostolis, jei toks būtų, bus išieškomas iš lizingo gavėjo bei laiduotojų, pasirašytų sutarčių pagrindu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuostoliai susidarė dėl turto saugojimo, pardavimo, vertinimo ir atsirado dėl atsakovų lizingo sutarčių sąlygų nevykdymo.

CK 6.567 straipsnis numato, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kitą. CK 6.574 straipsnyje nustatyta, kad, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tai yra įmanoma. Jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog laiduotojas būtų buvęs aktyvus ir laikydamasis bendradarbiavimo pareigos ėmęsis veiksmų sumažinti nuostolius ar jų išvengti, t.y. atsakovas pats galėjo surasti lizinguojamo turto pirkėją. Atsakovas apie pareigą atlyginti nuostolius ieškovo buvo informuotas raštu, bei kaip jau buvo minėta, šį įsipareigojimą buvo prisėmęs pasirašydamas laidavimo sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad patys laiduotojai nebuvo pakankamai aktyvūs ir rūpestingi ir nesikreipė į ieškovą su pasiūlymais dėl lizinguoto turto realizavimo, tuo sukurdami teisines pasekmes ir pagrindą ieškovui savo nuožiūra realizuoti lizinguotą turtą.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas netinkamai įvertino realizuoto turto vertę, nepagrįstai atmetė apelianto pateiktas turto vertinimo ataskaitas, nesiėmė priemonių pašalinti prieštaravimų tarp ieškovo ir apelianto pateiktų turto vertinimo ataskaitų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).

Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas vadovaudamasis vidiniu savo įsitikinimu įvertino byloje pateiktus įrodymus ir išdėstė motyvus dėl turto vertės, su kuriais teisėjų kolegija iš esmės sutinka ir laiko, kad teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovas nepagrįstai sumažino realizuojamo turto pardavimo kainą, nes atsakovai nepateikė įrodymų, kad buvo objektyvios galimybės mažinti su realizuojamo turto pardavimu susijusias papildomas išlaidas arba didinti parduodamo turto kainą pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovas UAB „Techoma“ yra veikianti bendrovė, jai nėra pradėta bankroto procedūra, tik dėl sunkios ekonominės situacijos jos veikla galimai pristabdyta. Ieškinyje ieškovas nepateikia duomenų, jog atsakovė UAB „Techoma“, būdama pagrindine kreditoriaus skolininke, yra nemoki, nenurodo kitų priežasčių, dėl ko įmonė nėra pajėgi įvykdyti prievolės, kurią reikalinga išieškoti iš laiduotojų.

Civilinio kodekso 6.76 str. 1 d. nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Civilinio kodekso 6.81 str. 1 d. nustatyta, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Šioje byloje ginčo, kad atsakovo prievolė pagal laidavimo sutartis yra solidari, nėra. Taigi iškilusiam ginčui esminę reikšmę turi Civilinio kodekso 6.6 str. 4 d., kurioje numatyta: jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Taigi iš to seka, kad ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį tiek laiduotojui, tiek pagrindiniam skolininkui, tiek jiems kartu. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas netyrė ir nevertino, ar atsakovas apskritai buvo ir yra pajėgus įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, nesiaiškino, ar pasirašant lizingo sutartis, laiduotojas turėjo kokio nors turto ir nevertino, ar jis būtų finansiškai pajėgus šias sutartis įvykdyti.

Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos objektas ieškovo pareikšti reikalavimai dėl nuostolių ir išlaidų atlyginimo, tačiau minėti apelianto argumentai yra tiesiogiai susiję su šalių pasirašytų sutarčių galiojimu. Nei lizingo, nei laidavimo sutartys nėra nuginčytos, todėl jos yra galiojančios ir privalo būti vykdomos. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas atsakovai L. K., L. K., S. S. nepateikė įrodymų dėl jų valios neatitikimo pasirašant laidavimo sutartis, nereikalavo tas sutartis pripažinti negaliojančiomis, todėl teismas neturi teisinio pagrindo jomis abejoti ir remiasi, sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 10 d. nutartimi nutarė atidėti S. S. dalies, t.y. 2643 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo (nutarties) apeliacinės instancijos teisme priėmimo. Atsižvelgiant, kad apeliacinis skundas yra netenkintinas, todėl 2643 Lt žyminio mokesčio suma priteistina iš S. S. į valstybės biudžetą.

Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš S. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) 2643 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą į valstybės biudžetą.