Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00381-2011-5

2015 m. lapkričio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Daliai Sabaliauskaitei, išteisintojo D. K. gynėjai advokatei Vidai Kabečienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Dalios Sabaliauskaitės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. pagal BK 164 straipsnį buvo kaltintas tuo, kad laikotarpiu nuo 2009-03-01 iki 2012-12-31 (išskyrus 2009 m. birželio mėn., gruodžio mėn.) vengė pareigos pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 2-648-658/2009 teikti nepilnametei dukrai K. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir nepilnamečiam sūnui M. K., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymą kiekvienam po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaikų pilnametystės, pervesdamas į asmeninę K. K. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią SEB banke, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, žinodamas, kad pagal teismo sprendimą privalo mokėti lėšas savo vaikų išlaikymui, dirbdamas pagal verslo liudijimą nuo 2009-02-25 iki 2009-03-26 ir nuo 2009-04-23 iki 2009-06-22, UAB „S.“ nuo 2009-04-01 iki 2009-10-14, UAB „C.“ nuo 2010-02-17 iki 2011-12-16, UAB „H.“ nuo 2011-04-11 iki 2011-06-01, įmonės administracijai apie tai, kad privalo mokėti lėšas vaikų išlaikymui, nepranešė, savo darbo vietas nuo antstolio Raimondo Stanislausko nuslėpė, turėdamas pajamų, vengė mokėti lėšas vaikų išlaikymui, t. y. nurodytu laikotarpiu mokėjo ne visą teismo sprendimais nustatytą mėnesinę sumą, o nuo 2011-05-24 iš viso jokių lėšų vaikų išlaikymui nemokėjo, kitaip prie vaikų išlaikymo neprisidėjo, dėl ko 2012-12-31 susidarė 31263,13 Lt skola.

Skiriant D. K. bausmę, atsižvelgtina į tai, kad nusikaltimas, kuriuo jis kaltinamas priskiriamas prie nesunkių. D. K. neteistas, nusikaltimas tyčinis, turi gyvenamąją vietą užsienyje, išsiskyręs, dirbantis, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad atlygino nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Atsižvelgiant į tai D. K. skirtina arešto bausmė, kurios dydis mažesnis nei numatytas šios bausmės vidurkis.

Kiekvienas teismo nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, tai yra jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus.

Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismas netinkamai vadovavosi jau minėto BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai atmetė ir nepripažino kai kurių byloje esančių duomenų kaltinančiais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis D. K. dėl kaltinimo pagal BK 164 straipsnį naikintinas priimant naują, apkaltinamąjį, nuosprendį (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

D. K. buvo kaltinamas pagal BK 164 straipsnį tuo, kad laikotarpiu nuo 2009-03-01 iki 2012-12-31 (išskyrus 2009 m. birželio mėn., gruodžio mėn.) vengė pareigos pagal teismo sprendimą teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą kiekvienam po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaikų pilnametystės, kad turėdamas pajamų, vengė mokėti lėšas vaikų išlaikymui, nurodytu laikotarpiu mokėjo ne visą teismo sprendimais nustatytą mėnesinę sumą, o nuo 2011-05-24 iš viso jokių lėšų vaikų išlaikymui nemokėjo, kitaip prie vaikų išlaikymo neprisidėjo, dėl ko 2012-12-31 susidarė 31263,13 Lt skola.

Kauno apylinkės teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, nusprendė, jog D. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jis neturi pagrindo abejoti D. K. parodymais apie tai, jog šis asmuo nevengė pareigos pagal teismo sprendimą teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą, kad šią savo pareigą vykdė pagal galimybes, visą kaltinime nurodytą laikotarpį vaikus rėmė materialiai, perduodavo pinigus grynais K. K., taip pat materialiai rėmė vaikus ir jo tėvai, kad D. K. dirbti nevengė, (kaltinime) nurodytose bendrovėse dirbo, tačiau patikimų duomenų, kad būtų gavęs jose priskaičiuotą atlyginimą, byloje nėra. Taip pat pirmosios instancijos teismas kaip neobjektyvius, neatitinkančius realios situacijos, įvertino nukentėjusiosios K. K. parodymus, tokią savo išvadą motyvuodamas tuo, kad nukentėjusioji tvirtino, jog vaikų išlaikymui pinigų negavo, gyveno sunkiai, todėl kreipėsi į antstolį bei į vaikų išlaikymo fondą, iš kurio išmokas vaikams gauna iki šiol, tuo tarpu iš K. K. finansinių operacijų išrašo laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2011-12-08 matyti, kad nurodytu laikotarpiu D. K. į nukentėjusiosios sąskaitą pervedė 7200 Lt vaikų išlaikymui, antstolis R. Stanislauskas – 1829,78 Lt, taip pat į savo banko sąskaitą grynais pati nukentėjusioji įnešdavo įvairias pinigų sumas. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvada, kad išteisintasis D. K. nevengė pareigos teikti lėšas savo vaikų išlaikymui, tačiau neturėjo realios galimybės periodiškai mokėti išmokas dėl pajamų nebuvimo ir bedarbystės, padaryta taip pat remiantis ir tuo, jog 2013 metais išteisintasis alimentų įsiskolinimą likvidavo ir nuosprendžio priėmimo dienai priteistas sumas moka laiku.

Apklausiamas pirmosios instancijos teisme išteisintasis D. K. paaiškino, kad tyčia nevengė teikti lėšas vaikų išlaikymui. Teismo sprendimu iš jo priteistą išlaikymą vaikams pradžioje mokėjo periodiškai, vėliau, susidarius sunkiai materialiniai padėčiai, mokėti negalėjo. 2010 m. liepos 13 d. vietoj skolos už vaikų išlaikymą antstolis R. Stanislauskas turto perdavimo aktu nukentėjusiajai perdavė jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą, kuris padengė nurodytai dienai buvusią skolą. Taip pat nuo 2009-12-22 iki 2011-05-24 į K. K. banko sąskaitą ne kartą pervedė pinigines lėšas vaikų išlaikymui, antstolis irgi yra nurašęs pinigus nuo jo sąskaitų ir juos pervedęs nukentėjusiajai, taip pat kurį laiką mokėjo už vaikų darželį. Kaltinime nurodytose bendrovėse dirbo, tačiau, kadangi buvo pokrizinis laikotarpis, tai pajamų (darbo užmokesčio) arba negaudavo visai, arba gaudavo tik kelis šimtus litų. Kad apie savo darbo vietas jis turėjo pranešti antstoliui, nežinojo, tačiau antstolis apie jo darbovietes žinojo, nes buvo atsiuntęs vykdomąjį raštą. Jis pastoviai ieškodavo geriau apmokamo darbo ir tuo tikslu, siekdamas į save atkreipti dėmesį, skaitė pranešimus įvairių konferencijų metu, taip pat darbo ieškodamas skrisdavo į įvairias užsienio šalis. Darbo biržoje registruotas nebuvo, nes šioje įstaigoje jam paaiškino, kad pagal turimą specialybę darbo birža neturi galimybių jam surasti darbą. Be to, per visą kaltinime nurodytą laikotarpį, jo tėvai, brolis, grynais pinigais teikė lėšas K. K. vaikų išlaikymui. Minėti asmenys padėdavo ir jam pačiam. Ir šiuo metu (bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme) turi butą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau jo atžvilgiu net keli antstoliai šį butą areštavę dėl jo turimų skolų. Apklausiamas apleliacinės instancijos teisme D. K. pripažino, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu UAB „Swedbank lizingas“ sumokėjo 84191,85 Lt, tačiau šią sumą, kaip tikslinę paskolą, kurios niekur kitur panaudoti negalėjo, buvo gavęs iš UAB „T.“.

Iš nukentėjusiosios K. K. parodymų matyti, kad buvo susituokusi su išteisintuoju, tačiau santuoką nutraukė 2009 m. sausio 9 d. Vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ja. Tos pačios dienos teismo sprendimu buvo nuspręsta, kad jis mokės po 500 litų kiekvieno iš vaikų išlaikymui. Kadangi pusę metų D. K. lėšų vaikams išlaikyti neteikė, todėl kreipėsi į antstolį. Po to kelis mėnesius šiek tiek lėšų vaikų išlaikymui gavo. Taip pat iš D. K. į savo sąskaitą banke per laikotarpį nuo 2009 m. iki 2011 m. gruodžio mėnesio gavo šiek tiek pinigų, tačiau daug mažiau, negu jai priklausė. Tiesiogiai iš buvusio sutuoktinio pinigų (grynais) niekada nėra gavusi. Kelis kartus D. K. yra davęs pinigų sūnui po 50 Lt, nuvedęs jį į kiną. 2010-07-13 antstolis perdavė jai buvusiam sutuoktiniui priklausiusias patalpas (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Gavus turtą, jo gavimo dienai buvo padengtas alimentų įsiskolinimas, o likusi suma skirta kaip dalis iš 180000 Lt kompensacijos, kurią D. K. turėjo sumokėti už pasidalintą turtą. Nukentėjusiosios duomenimis D. K. turėjo pakankamai lėšų, kad galėtų teikti išlaikymą vaikams – jis dirbo, dažnai keliavo į užsienio šalis. Už darželį jis nemokėjo, vengė išlaikyti vaikus.

Liudytojas antstolis Raimondas Stanislauskas paaiškino, kad 2009 metų birželio 11 dieną į jį kreipėsi K. K. dėl išieškojimo lėšų vaikų išlaikymui. Taip pat jis vykdo išieškojimą 180000 litų sumai pagal tą patį teismo sprendimą iš D. K. išieškotojai K. K.. Abu išieškojimai buvo vykdomi lygiagrečiai. Pirmas pranešimas D. K. buvo išsiųstas 2009-06-11. Jam pranešimas buvo įteiktas asmeniškai. D. K. pas antstolį atvykęs nebuvo. 2009-06-12 D. K. nekilnojamam turtui – butui, patalpoms (duomenys neskelbtini), daliai pastato (duomenys neskelbtini) mieste buvo taikytas areštas. Taip pat ir sąskaitoms bankuose. Nuo 2009-07-13 iki 2010-12-23 iš D. K. sąskaitų buvo nuskaičiuota 1709,78 Lt, kurie pervesti išieškotojai. Daugiau piniginių lėšų iš D. K. į išieškotojos sąskaitą pervesta nebuvo. Taip pat buvo siųsti patvarkymai į skolininko darbovietes VĮ „J.“, UAB „S.“, UAB „C.“, tačiau nei iš vienos bendrovės pinigų išieškoti nepavyko, netgi korespondencijos bendrovėse nepavykdavo niekam įteikti. Per visą vykdymo laikotarpį D. K. pas jį atvykęs nebuvo, apie savo darbovietes nepranešė. 2010-07-13 K. K. buvo perduotas prieš tai D. K. priklausęs nekilnojamas turtas – du pastatai. Turto vertė buvo nustatyta turto ekspertų. Perduotu turtu buvo padengtas išlaikymo vaikams įsiskolinimas buvęs minėtai dienai, kuris sudarė 14441,09 Lt. Likusia perduoto turto verte buvo padengta dalis kitos D. K. skolos K. K., pagal kitą vykdomąjį dokumentą.

Kaip matyti iš įsiteisėjusio Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-648-658/2009, 2009-01-09 buvo patvirtintas D. K. ir K. K. susitarimas dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurį išteisintasis įsipareigoja teikti nepilnametei dukrai K. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir nepilnamečiam sūnui M. K., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymą kiekvienam po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaikų pilnametystės, pinigus pervedant į asmeninę K. K. sąskaitą. Išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją (T.1, b. l. 38-40).

Iš antstolio R. Stanislausko 2012-01-03 rašto matyti, kad 2010-07-13 jis nukentėjusiajai perdavė D. K. priklausiusį nekilnojamąjį turtą (pastatus (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini)), kurių bendra vertė 55200 Lt. Šiuo turtu (2011-12-07 patvarkymas) padengtas išlaikymo įsiskolinimas buvęs iki 2010-07-13 (T. 1, b. l. 57).

To paties antstolio R. Stanislausko 2013-09-25 rašte nurodyta, kad D. K. įsiskolinimas už vaikų išlaikymą 2012-12-31 yra 31263,13 Lt (T. 1, b. l. 65).

Iš 2011-12-19 gautų K. K. SEB banko sąskaitos išrašų matyti kada ir kokius piniginius įnašus K. K. gavo iš D. K. ir antstolio. Per laikotarpį nuo 2009-01-13 iki 2011-12-08 išteisintasis asmeniškai yra pervedęs K. K. 7200 Lt., iš jų 1800 Lt po 2010-07-13. Taip pat užfiksuota, jog pati nukentėjusioji į savo sąskaitą yra įnešusi grynais pinigais įvairias sumas: 2009-01-20 – 1400 Lt, 2009-03-17 – 400 Lt, 2009-03-26 – 920 Lt, 2009-04-08 – 100 Lt, 2009-04-09 – 1000 Lt, 2009-04-15 – 650 Lt, 2009-04-16 – 500 Lt, 2009-04-21 – 720 Lt, 2009-05-14 – 1600 Lt, 2009-05-26 – 800 Lt, 2009-07-16 – 1100 Lt, 2009-08-04 – 300 Lt, 2009-08-13 – 1700 Lt, 2009-08-25 – 1500 Lt, 2009-08-26 – 600 Lt, 2009-09-15 – 400 Lt, 2009-10-16 – 1100 Lt, 2009-11-12 – 1800 Lt, 2009-11-14 – 300 Lt, 2010-03-02 – 1000 Lt, 2010-05-10 – 705 Lt, 2010-05-11 – 400 Lt (T. 1, b. l. 69-105).

Iš D. K. pateiktos SEB banko pažymos apie mokėjimus matyti, kad išteisintasis atliko mokėjimus į K. K. sąskaitą už 2009-06-18 – 2013-10-23 m. laikotarpį viso 22300 Lt, iš jų per kaltinime nurodytą nusikaltimo padarymo laikotarpį 4300 Lt, o laikotarpiu nuo 2010-07-14 iki 2012-12-31 – 1800 Lt (T. 3, b. l. 69).

Iš VĮ „Regitra“ informacijos duomenų matyti, kad apie D. K. turimas kelių transporto priemones duomenų nėra (T. 2, b. l. 180-183).

Valstybinės įmonės „Registrų centras“ duomenų išraše nurodoma, kad išteisintasis nuosavybės teise turi butą (duomenys neskelbtini), kuriam trijų antstolių taikytas areštas (T. 2, b. l. 178-179).

Iš SODRA gauti duomenys, kad nuo teismo sprendimo priėmimo, t. y. nuo 2009-01-09, D. K. dirbo: iki 2009-02-23 VšĮ „J.“, nuo 2009-02-25 iki 2009-03-26 ir nuo 2009-04-23 iki 2009-06-22 pagal verslo liudijimą, nuo 2009-04-01 iki 2009-10-14 UAB „S.“, nuo 2010-02-17 iki 2011-12-16 UAB „C.“, nuo 2011-04-11 iki 2011-06-01 UAB „H.“ (T. 2, b. l. 151-158).

Iš Kauno apskrities VMI 2011-09-22 buvo gauti duomenys, kad tretieji šaltiniai VMI pateikė duomenis, kad D. K. turėjo sekančias pajamas: iš UAB „S.“ 2009 metais gavo 2777,10 Lt, 2009 m. gavo 5186 Lt pajamas iš nekilnojamojo daikto nuomos, 2010 m. iš nekilnojamojo daikto nuomos gavo viso 9955,85 Lt (T. 1, b. l. 163, 164).

Lietuvos darbo biržoje D. K. neregistruotas (T. 1, b. l. 193, T. 2, b. l. 158).

UAB „H.“ 2011-12-05 gautoje pažymoje nurodoma, kad D. K. dirba paminėtoje bendrovėje konsultanto pareigose, ¼ etato, mokant vidutinį 200 Lt atlyginimą (T. 2, b. l. 21).

Iš UAB „S.“ gautame rašte nurodoma, kad šioje bendrovėje D. K. dirbo nuo 2009-04-01 iki 2009-10-14. Per šį laikotarpį jis uždirbo 2527,16 Lt. Išteisintasis bendrovės administracijos neinformavo apie jam privalomas mokėti lėšas vaikų išlaikymui, vykdomasis raštas nebuvo gautas, iš D. K. darbo užmokesčio nebuvo atskaitomi pinigai vaikų išlaikymui (T. 2, b. l. 7).

UAB „Kauno vandenys“ 2013-09-09 pranešė, kad adresu (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-12-31 įsiskolinimų už vandenį nėra, mokama reguliariai, kas apmoka sąskaitas duomenų neturi (T. 1, b. l. 183).

AB „Kauno energija“ 2013-09-17 informavo, kad buto (duomenys neskelbtini) savininkas už suvartotą šilumą laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-12-31 sumokėjo 1542,72 Lt (T. 1, b. l.187).

AB „Lesto“ 2013-09-20 pateikė duomenis, kad adresu (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-12-31 mokėjimai už suvartotą elektros energiją buvo atliekami, sutartis sudaryta su Z. K., kas konkrečiai atlikdavo mokėjimus duomenų neturi (T. 1, b. l. 189-191).

BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013 ir kt.). Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitokias turtines lėšas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2011). Taigi, pripažįstant asmenį kaltu dėl šiame straipsnyje numatytos veikos, būtina nustatyti, jog asmuo žinojo apie pareigą mokėti nustatyto dydžio alimentus, turėjo realią galimybę tai daryti, tačiau to nedarė. Motyvai, kodėl tai nebuvo daroma, esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi. Atsižvelgiant į tai, jog vaikų išlaikymas yra neišvengiama tėvų pareiga, materialinis vaikų išlaikymas yra būtinas ir neišvengiamas užtikrinti visų pirma būtiniausius fiziologinius vaiko poreikius, vadovaujantis vaiko, kuris pats savimi pasirūpinti ir išgyventi negali, interesais, vengimas išlaikyti vaiką laikomas pavojinga visuomenei veika, dėl ko taikoma griežčiausia – baudžiamoji atsakomybė.

Pareigą D. K. rūpintis savo nepilnamečiais vaikais patvirtina byloje esantys gimimo liudijimai, iš kurių matyti, kad išteisintasis yra M. K. gim. (duomenys neskelbtini) ir K. K. gim. (duomenys neskelbtini), tėvas (T. 1, b. l. 34). Abu šie vaikai nepilnamečiai. Tokią pareigą patvirtina ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009-01-09 sprendimas dėl išlaikymo priteisimo, iš kurio matyti, kad D. K. įsipareigoja teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą kiekvienam po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės. Tai, kad išteisintasis žinojo apie pareigą išlaikyti vaikus, patvirtina paminėtas teismo sprendimas bei paties D. K. parodymai, taip pat nukentėjusiosios K. K. parodymai. Nuo tokios pareigos įstatymo nustatyta tvarka išteisintasis D. K. nebuvo atleistas.

Kaltinime D. K. nurodyta, jog jis vengė pareigos išlaikyti vaikus laikotarpiu nuo 2009-03-01 iki 2012-12-31 (išskyrus 2009 m. birželio mėn., gruodžio mėn.). Kaip jau minėta šiame nuosprendyje, atsakomybė už BK 164 straipsnyje numatytą pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2014). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2010 m. liepos 13 d. antstolis R. Stanislauskas, vykdydamas sprendimą dėl alimentų išieškojimo, K. K. perdavė D. K. priklausiusį nekilnojamąjį turtą, kurio bendra vertė 55200 Lt. Šiuo turtu, be kitų įsiskolinimų, buvo pilnai padengtas ir išlaikymo vaikams įsiskolinimas buvęs iki 2010-07-13. Taigi vykdant priverstinį išlaikymo nepilnamečiams vaikams M. ir K. išieškojimą, K. K. įsiskolinimas, susidaręs iki 2010 m. liepos 13 d., buvo pilnai atlygintas. Todėl inkriminuoti D. K. vengimą išlaikyti vaikus laikotarpiu nuo 2009-03-01 iki 2010-07-13 (išskyrus 2009 m. birželio mėn., gruodžio mėn.) nebuvo jokio teisinio pagrindo ir šioje dalyje D. K. pirmosios instancijos teismo išteisintas pagrįstai, nors ir kitais motyvais.

Pagrįsdamas sprendimą išteisinti D. K., pirmosios instancijos teismas nurodė, jog išteisintasis nevengė pareigos pagal teismo sprendimą teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą, tačiau realios galimybės periodiškai mokėti išmokas neturėjo dėl pajamų nebuvimo ir bedarbystės, o savo pareigą vykdė pagal galimybes. Su tokia Kauno apylinkės teismo padaryta išvada sutikti negalima. Kolegijos nuomone, D. K. sąmoningai, būdamas darbingas, turėdamas turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengė išlaikyti savo nepilnamečius vaikus laikotarpiu nuo 2010-07-14 iki 2012-12-31.

Visų pirma, kaip matyti iš SODRA gautų duomenų, D. K. nuo 2010-02-17 iki 2011-12-16 dirbo UAB „C.“, o nuo 2011-04-11 iki 2011-06-01 UAB „H.“ (T. 2, b. l. 151-158), taigi turėjo gauti ir bent minimalų atlyginimą už darbą. Nors išteisintasis tvirtina, jog iš UAB „C.“ jokio atlyginimo negavo, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Tačiau netgi laikant, kad tokį ilgą laiko tarpą (beveik dvejus metus) D. K. UAB „C.“ dirbo negaudamas už tai jokio užmokesčio, tai toks išteisintojo elgesys visiškai nesuderinamas su tėvo pareiga išlaikyti vaikus, ir negali būti laikomas pateisinančiu, šalinančiu jo baudžiamąją atsakomybę. Negaudamas lėšų jis privalėjo imtis priemonių pats susirasti kitą darbą, už kurį gautų atlyginimą, arba kreiptis į darbo biržą, kad padėtų tokį darbą susirasti. Tačiau to D. K. nedarė. Antra, kaip nurodoma minėtoje SODRA pažymoje, išteisintasis nuo 2011-04-11 iki 2011-06-01 dirbo UAB „H.“. Tuo tarpu UAB „H.“ 2011-12-05 gautoje pažymoje nurodoma, kad D. K. ir šiuo metu (tai yra pažymos parašymo metu 2011-12-05, praėjus jau šešeriems mėnesiams po SODRA pažymoje nurodyto darbo laiko pasibaigimo) dirba bendrovėje konsultanto pareigose, ¼ etato, mokant vidutinį 200 Lt atlyginimą. Tokio turinio pažyma kelia abejonių dėl joje pateiktų duomenų tikrumo bei kartu su kitais duomenimis (apie darbą UAB „C.“) leidžia daryti išvadą, jog taip elgdamasis, D. K. slėpė savo pajamas, kurias gaudavo iš nelegalaus darbo. Tokią aplinkybę patvirtina iš UAB „Swedbank lizingas“ gauta pažyma (T. 3, b. l. 141). Iš jos matyti, kad pagal D. K. sutartį (duomenys neskelbtini) su UAB „Swedbank lizingas“ nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ši bendrovei buvo atlikti mokėjimai bendroje sumoje 84191,85 Lt (24383,65 Eur). Iš šios sumos laikotarpiu nuo 2010-07-14 iki 2012-12-31 buvo sumokėta 36197 Lt. Išteisintasis pripažįsta, kad rašte nurodytą sumą yra sumokėjęs, tačiau tvirtina, kad visą paminėtą pinigines lėšas jam pagal tikslinę sutartį suteikė UAB „T.“ bei niekur kitur, tame tarpe ir vaikų išlaikymui, gaunamų pinigų panaudoti jis negalėjo. Tokiam teiginiui patvirtinti D. K. pateikė 2009-02-12 paskolos sutartį (T. 3, b. l. 196-200) su UAB „T.“, kurioje nurodyta, kad minėta bendrovė, ženkliai pablogėjus D. K. finansinei padėčiai, suteikė išteisintajam 100000 Lt paskolą. Sutartyje nurodoma, kad šalys susitaria, jog minėta paskola bus naudojama tiktai įmokoms UAB „Swedbank lizingas“ pagal sutartį (duomenys neskelbtini). Tačiau kaip matyti prokurorės teismui pateiktų dokumentų (T. 4, b. l. 7-18), vėliausiai nuo 2010-05-13 UAB „T.“ jokios veiklos nevykdė, pajamų, piniginių lėšų neturėjo. Todėl ir skirti pinigų D. K. sumokėti skolą UAB „Swedbank lizingas“ ši bendrovė tikrai negalėjo. Šie įrodymai paneigia ne tik tai, kad UAB „Swedbank lizingas“ sumokėtą pinigų sumą išteisintasis su tiksline paskirtimi gavo iš UAB „T.“, bet ir tai, jog D. K. neturėjo pinigų ir negalėjo teikti lėšų vaikų išlaikymui (arba teikė tokias lėšas pagal savo galimybes). Be to, 2010 metais jis gavo 9955,85 Lt iš nekilnojamo turto nuomos (iš kurių dalį jau po 2010-07-13), taip pat nagrinėjamu laikotarpiu, tai yra 2010-07-14 – 2012-12-31, kaip matyti iš paties išteisintojo, nukentėjusiosios parodymų, jis skrisdavo į įvairias užsienio šalis, ten gyvendavo, taigi lėšų tiek skrydžio bilietams, tiek pragyvenimui užsienio šalyse irgi turėjo.

Apylinkės teismas, priimdamas D. K. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, neįvertino, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie išteisintojo darbą 2012 metais. Tačiau tuo pačiu ir nėra jokių duomenų, kad šiuo laikotarpiu D. K. objektyviai negalėjo mokėti lėšų – ėmėsi visų įmanomų priemonių susirasti darbą (darbo biržoje registruotas nebuvo), negalėjo dirbti dėl ligos, įkalinimo ar pan. Atvirkščiai, vien 2012 metais – 2012-02-14 ir 2012-02-21, jis UAB „Swedbank lizingas“ sumokėjo (pervedė) po 10000 Litų.

Šių duomenų visuma patvirtina, kad D. K. turėdamas pajamų, tai yra turėdamas realią galimybę, vengė teikti lėšas nepilnamečiams vaikams išlaikyti, nesistengė išlaikyti dukterį K. ir sūnų M.. Laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 14 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kaip nustatyta, D. K. vaikų išlaikymui skyrė (ar buvo išieškota priverstinai) tik 1947 (1800 parties D. K. + 147 išieškota antstolio) Lt. Taigi jis vengė pareigos išlaikyti vaikus, mokėti lėšas jiems išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialinę paramą. Išteisintojo paaiškinimai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas D. K. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, kad jis teikė vaikams išlaikymą kitais būdais – mokėjo už darželį, taip pat vaikams padėjo ir jo tėvai, brolis, nepaneigia aplinkybės, jog D. K. vengė pareigos išlaikyti vaikus, nes, vadovaujantis teismų praktika, asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti, kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas. Šiuo atveju teismo sprendimas, kuriuo nustatytas išlaikymo, kurį privalo išteisintasis teikti savo vaikams, būdas ir dydis, nepakeistas ir nepanaikintas, ir rūpinimasis vaikais kitu būdu nei nurodytas teismo sprendime baudžiamosios atsakomybės nešalina, todėl teismo sprendimu paskirtą pareigą D. K. privalėjo vykdyti taip kaip nustatyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2012, 2K-20/2014).

Apylinkės teismas, kaip vieną iš D. K. išteisinimo pagrindų nurodo ir tai, jog laikotarpiu nuo 2009-01-20 iki 2010-05-11 nukentėjusioji K. K. į savo sąskaitą yra įnešusi grynais pinigais įvairias sumas: 2009-01-20 – 1400 Lt, 2009-03-17 – 400 Lt, 2009-03-26 – 920 Lt, 2009-04-08 – 100 Lt, 2009-04-09 – 1000 Lt, 2009-04-15 – 650 Lt, 2009-04-16 – 500 Lt, 2009-04-21 – 720 Lt, 2009-05-14 – 1600 Lt, 2009-05-26 – 800 Lt, 2009-07-16 – 1100 Lt, 2009-08-04 – 300 Lt, 2009-08-13 – 1700 Lt, 2009-08-25 – 1500 Lt, 2009-08-26 – 600 Lt, 2009-09-15 – 400 Lt, 2009-10-16 – 1100 Lt, 2009-11-12 – 1800 Lt, 2009-11-14 – 300 Lt, 2010-03-02 – 1000 Lt, 2010-05-10 – 705 Lt, 2010-05-11 – 400 Lt. Iš išteisinamojo nuosprendžio galima suprasti, kad šios sumos yra duotos nukentėjusiajai D. K. vaikų išlaikymui. Tačiau tokių duomenų baudžiamojoje byloje nėra. Atvirkščiai, K. K. paneigė gavusi piniginių lėšų vaikų išlaikymui. Be to, visos šios pinigų sumos buvo įneštos laikotarpiu nuo 2009-03-01 iki 2010-07-13, kuris, kaip nustatyta anksčiau šiame nuosprendyje, iš tiesų D. K. buvo inkriminuotas nepagrįstai.

Tai, kad D. K. 2013 metais sumokėjo visą alimentų įsiskolinimą ir šiuo metu teikia lėšas vaikų išlaikymui, skirtingai negu nurodo pirmosios instancijos teismas, nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės už vengimą išlaikyti vaikus laikotarpiu iki 2012-12-31.

Todėl apeliacinės instancijos teismas nustatė ir pripažįsta įrodytu, kad D. K. laikotarpiu nuo 2010-07-14 iki 2012-12-31 vengė pareigos pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 2-648-658/2009 teikti nepilnametei dukrai K. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir nepilnamečiam sūnui M. K., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymą kiekvienam po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaikų pilnametystės, pervesdamas į asmeninę K. K. sąskaitą, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, žinodamas, kad pagal teismo sprendimą privalo mokėti lėšas savo vaikų išlaikymui, dirbdamas UAB „C.“ nuo 2010-02-17 iki 2011-12-16, UAB „H.“ nuo 2011-04-11 iki 2011-06-01, įmonės administracijai apie tai, kad privalo mokėti lėšas vaikų išlaikymui, nepranešė, turėdamas pajamų, vengė mokėti lėšas vaikų išlaikymui, t. y. nurodytu laikotarpiu mokėjo ne visą teismo sprendimais nustatytą mėnesinę sumą, o nuo 2011-05-24 iš viso jokių lėšų vaikų išlaikymui nemokėjo, kitaip prie vaikų išlaikymo neprisidėjo, dėl ko 2012-12-31 susidarė 28553 Lt skola.

Susidariusią skolą apeliacinės instancijos teismas paskaičiavo tokiu būdu: 2010-07-13 perdavus turtą K. K. alimentų įsiskolinimas buvo padengtas (sumokėtas). Vaikams kas mėnesį turi būti mokama po 500 Lt kiekvienam. Taigi iki 2012-12-31 susidaro 30500 Lt suma (6500 Lt nuo 2010-07-14 iki 2010-12-31, ir po 12 už 2011 ir 2012 metus). Iš šios sumos turi atimta 1947 Lt, kuri nurodytu laikotarpiu buvo sumokėta paties D. K. arba išieškota antstolio. 30500-1947=28553 Lt. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad susidariusios skolos tikslus dydis veikos vertinimui kaip nusikalstamos, reikšmės neturi. Svarbu tai, kad inkriminuojamu laikotarpiu D. K., turėdamas realių pajamų, turėdamas realią galimybę mokėti išlaikymą taip kaip nuspręsta teismo, to nedarė, alimentų vaikų išlaikymui nemokėjo.

Skiriant D. K. bausmę atsižvelgiama į tai, kad padarytas nusikaltimas nors ir tyčinis, tačiau nesunkus, anksčiau D. K. neteistas, baustas administracine tvarka, tačiau daugiausiai už kelių eismo taisyklių pažeidimus, šiuo metu turi darbą, kad jis sumokėjo visą alimentų įsiskolinimą, ir šiuo metu teikia lėšas vaikų išlaikymui. Atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į visa tai, skirtina viešųjų darbų bausmė, kuri yra pakankama pasiekti BK 41 str. numatytus bausmės tikslus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Dalios Sabaliauskaitės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo D. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje ir paskirti jam 10 (dešimties) mėnesių viešųjų darbų bausmę, įpareigojant nurodytu laikotarpiu kas mėnesį visuomenės labui išdirbti po 25 valandas viešųjų darbų.