Utenos apylinkės teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovui Liutaurui Kvikliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovėms J. Ž. ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (trečiasis asmuo – VĮ Turto bankas).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ieškinį prašė atmesti. Teigė, kad, sprendžiant iš ieškinio, ieškovės tikslas yra tik jai priimtinu ir palankiu būdu gauti asmeninėn nuosavybėn pageidaujamus žemės sklypus. Nei Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, nei kiti specialieji ar įgyvendinamieji teisės aktai nenumato, kad valstybė galėtų paimti privačią žemę valstybės nuosavybėn ir už paimtą žemės sklypą duoti tokio paties ploto žemės sklypą, taip pat lygiavertį mažesnio ar didesnio ploto žemės sklypą pagal vertę kitoje laisvos valstybinės žemės fondo žemės vietoje. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad nuosavybė yra neliečiama. Niekas negali įtakoti ar įpareigoti bei priversti teisėto žemės savininko ją perleisti kitiems tretiesiems asmenis ar atlikti mainus, priteisti asmeninėn nuosavybėn kitų asmenų nuosavybę, iš jų ją atimdami ir suteikdami ją kitoje vietoje perkeliant. Valstybė, būdama žemės sklypų bendraturte, savo veiksmais nesukelia ieškovei neigiamų pasekmių, nereiškia jokių pretenzijų kitiems bendraturčiams dėl žemės sklypų valdymo ar naudojimo. Nelogiški ir nepagrįsti ieškovės ieškinio motyvai, kad ji teikia būtent tokį atidalijimo variantą, kadangi atsidalinti kiekvieno žemės sklypo dalį būtų labai neracionalu: sklypų dalys taptų mažo ploto, dėl kiekvieno iš jų reikėtų rengti atitinkamus formavimo ir pertvarkymo projektus, prieš tai atlikus kiekvieno žemės sklypo kadastrinius matavimus, o tai neva yra didelės išlaidos. Pati ieškovė, įsigydama asmeninėn nuosavybėn jai pageidaujamus žemės sklypus, tokiais motyvais ir argumentais šiai dienai tenkančią finansinę naštą dėl žemės sklypų kadastrinių matavimų, formavimo pertvarkymo projektų rengimo ir apmokėjimo už juos ramia sąžine perkeltų tiek Lietuvos valstybei, tiek kitai bendraturtei, kadangi vėliau žemės sklypų kadastrinių matavimų ir kitų pageidaujamų atlikti galimų formavimo ar pertvarkymo projektų atlikimo kaštai ir našta tektų atsakovėms. Utenos skyrius neprieštaravo ieškovės pageidavimui pertvarkyti žemės sklypus (kad. Nr. (duomenys neskelbtini) Saldutiškio k. v. ir kad. Nr. (duomenys neskelbtini) Saldutiškio k. v.), esančius (duomenys neskelbtini), tik akcentavo, kad tam būtinas rašytinis visų bendraturčių pritarimas, taip pat neprieštaravo, kad būtų atidalintos tik J. B. tenkančios žemės ūkio paskirties žemės sklypų dalys. Visa tai priklauso nuo pačios projekto iniciatorės apsisprendimo. Utenos skyriaus vedėjas, atsižvelgdamas į ieškovės J. B. 2016 m. rugpjūčio 26 d. gautus prašymus organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalimi ir Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau - Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 „Dėl Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“, 21 punktu, 2016 m. rugsėjo 8 d. priėmė įsakymus Nr. 41FPĮ-103-(14.41.124.) „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ ir Nr. 41FPĮ-104-(14.41.124.) „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“, kuriais nusprendė rengti žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektus, kurių tikslas - pertvarkyti žemės sklypus (atidalinti pagal bendrosios dalinės nuosavybės teise turimas žemės sklypo dalis ir suformuoti atskirus žemės sklypus).

Teismo posėdžio metu ieškovė ieškinį prašė tenkinti. Nurodė, kad sklypus dovanų kaip daugiavaikė motina gavo iš buvusio kaimyno, gerai sutarė su jo žmona. Tikėjosi, kad gavusi dovanų sklypų dalis atsiskirs geruoju. Žemė jai reikalinga, nes gyvena ūkiškai, laiko karvę. Neišeina susitarti su atsakove J. Ž..

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė ieškinį prašė tenkinti. Nurodė, kad įstatyme įtvirtinta teisė atsidalinti negali būti tik formali. Įvertinus sklypų vertę ir kiek kainuotų kiekviename sklype atsidalinti 1/3 jo dalį toks padalinimo būdas negali būti pripažįstamas racionaliu. Žemė neverta tiek, kiek kainuotų ją atsidalinti. Be to, tikėtina kiltų ginčų renkantis sklypų dalis ar nustatant naudojimosi tvarką. Šiuo metu ieškovė be bendraturčių sutikimo sklype nieko daryti negali, negali deklaruoti žemės. Ieškovei pinigine išraiška tenka mažesnės vertės turtas, todėl atsakovės atsiduria netgi geresnėje padėtyje.

Teismo posėdžiu Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovas Liutauras Kviklys ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad kas liečia valstybinę žemę, prioritetas teikiamas nuosavybės teisių atkūrimo procesui. Su ieškinyje siūlomu atsidalinimo būdu nesutinka. Tai būtų daroma kitų dviejų bendraturčių sąskaita. Ieškovė gali atsidalinti. Atsidalinti sklypai būtų nemažo ploto, tinkami naudoti.

Trečiasis asmuo valstybės įmonė Turto bankas bylą prašė nagrinėti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Faktinės aplinkybės

Ieškovė ir atsakovės yra 5 žemės sklypų, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (miškų ūkio paskirties), (duomenys neskelbtini) (miškų ūkio paskirties), (duomenys neskelbtini) (miškų ūkio paskirties), (duomenys neskelbtini) (žemės ūkio paskirties), (duomenys neskelbtini) (žemės ūkio paskirties), bendraturtės, turtas trijų valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, kiekvienai priklauso po lygią 1/3 dalį kiekvieno iš sklypų.

Ieškovė J. B. 1/3 visų žemės (miško) sklypų įgijo 2014 m. kovo 17 d. dovanojimo sutarties Nr. NK-664 pagrindu, atsakovė J. Ž. – 2008 m. liepos 3 d. Paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo pagrindu, o Lietuvos Respublika 1/3 turto dalį paveldėjo po privataus asmens A. P. mirties pagal 2016 m. liepos 21 d. Palikimo perėjimo valstybei liudijimą.

Dėl atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juos disponuoti.

CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

Vadovaujantis CK 4.80 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (to paties straipsnio 2 dalis).

CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta bendroji daikto atidalijimo taisyklė – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant daiktą natūra bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-403/2019, 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-248/2019).

Remiantis kasacinio teismo praktika, atidalijimas ekvivalentu (tai, ko šioje byloje prašo ieškovė) yra subsidiarus atidalijimo būdas, kuris gali būti taikomas tik tada, kai nėra galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalyti natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009).

Teismai, atidalindami kiekvienam iš bendraturčių jo dalį natūra, turi atsižvelgti į konkrečias galimybes sklypus panaudoti pagal paskirtį ir į kitas aplinkybes, leidžiančias racionaliai valdyti ir naudotis sklypu, laikantis planuojamų sklypų paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2003).

Sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, reikia parinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų daugelio bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006).

Tuo atveju, kai šalys bendrąja daline nuosavybės teise valdo kelis objektus, jų sutarimu, atsižvelgiant į vienos ir kitos šalies interesus, galimas toks atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantas, kai, vienai šaliai sutikus, tam tikros dalies praradimą atidalijimo procese kiti bendraturčiai kompensuotų ne pinigais, o didesne kito daikto (objekto), esančio bendrąja daline nuosavybe, dalimi. Kai kiti bendraturčiai nesutinka su tokiu atidalijimo būdu, jis galimas tik tokiu atveju, jei bendrąja nuosavybe esančio turto objektų būtų neįmanoma padalyti be neproporcingos žalos jų paskirčiai, jeigu būtų esminis siūlančio tokį atidalijimo būdą bendraturčio interesas ir jeigu tai esmingai nepažeistų kito kurio iš bendraturčių interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009, 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-480-701/2018).

Iš esmės analogiškai dėl daikto paėmimo iš savininko teismų praktikoje pasisakoma ir sprendžiant klausimą dėl kompensacijos pinigais. Kompensacija pinigais galima tik tada, kai: a) išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; b) kompensacija paprastai priteisiama atsidalijimo siekiančiam bendraturčiui; c) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005).

Tais atvejais, kai, šalims vykdant bendradarbiavimo pareigą, galima rasti racionalaus atidalijimo natūra variantą, ieškinys, kuriuo siūloma vienam iš bendraturčių be jo sutikimo skirti kompensaciją pinigais, turi būti atmetamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009).

Toks teisės normų aiškinimas ir pirmenybės atsidalinimui natūra teikimas teismų praktikoje sietinas su tuo, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo principu (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis), CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis, tarp jų ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta taisykle, jog niekas negali paimti turto iš savininko prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

Teismas sprendžia, kad, atsižvelgiantį į teisinį reguliavimą ir teismų praktiką aktualiu klausimu, ieškovė, siekdama atsidalinti ieškinyje nurodomu būdu, privalėjo įrodyti esant visas sąlygas, t.y., 1) kad nėra galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant daiktą natūra bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, 2) jeigu būtų esminis siūlančio tokį atidalijimo būdą bendraturčio interesas ir 3) jeigu tai esmingai nepažeistų kito kurio iš bendraturčių interesų.

(duomenys neskelbtini) esantys žemės sklypai, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (miškų ūkio paskirties), (duomenys neskelbtini) (miškų ūkio paskirties), (duomenys neskelbtini) (miškų ūkio paskirties), (duomenys neskelbtini) (žemės ūkio paskirties), (duomenys neskelbtini) (žemės ūkio paskirties), natūra gali būti atidalinti. Šios galimybės neginčijo ir nei viena iš šalių. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovas teigė, kad dėl žemės ūkio paskirties sklypų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus vedėjas, atsižvelgdamas į ieškovės prašymą, 2016 m. rugsėjo 8 d. yra priėmęs įsakymus Nr. 41FPĮ-103-(14.41.124) ir Nr. 41FPĮ-104-(14.41.124), kuriais nuspręsta rengti jų formavimo ir pertvarkymo projektus, kurių tikslas – pertvarkyti žemės sklypus (atidalinti pagal bendrosios dalinės nuosavybės teise turimas žemės sklypo dalis ir suformuoti atskirus žemės sklypus). Miškų ūkio paskirties sklypai, įvertinus tai, kad į juos nuosavybės teisės buvo atkurtos trims pretendentams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punktu, taip pat gali būti atidalinti.

Žemės ūkio paskirties sklypai bei vienas miškų ūkio paskirties sklypų atidalinimo į tris dalis atveju būtų didesni nei vieno hektaro ploto, kiti du iš miškų ūkio paskirties sklypų – mažesni. Ieškovė neįrodinėjo, kad sklypus padalinus į tris dalis jų nebebus galima naudoti pagal paskirtį. Kad žemės ūkio paskirties sklypai atidalinus jai priklausančią dalį ieškovei naudojimui pagal paskirtį būtų tinkami patvirtina jos pačios iniciatyva pradėtas žemės sklypų atidalinimo procesas. Lietuvos valstybės atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad visus žemės sklypus, atlikus atidalinimo procedūras, pagal paskirtį būtų galima naudoti, veiklos ribojimų dėl jų dydžio nėra.

Teismas daro išvadą, kad pirmos iš sąlygų ieškovės pasirinktam atsidalinimo būdui nėra.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsidalinti po 1/3 kiekvieno iš sklypų būtų labai neracionalu: sklypai taptų mažo ploto, dėl kiekvieno iš jų tektų rengti atitinkamus teritorijų planavimo dokumentus, prieš tai atlikus kiekvieno iš sklypų kadastrinius matavimus (didelės išlaidos, kurios kelių sklypų atveju viršytų pačių sklypų vertę), be to, tikėtina, kiltų nesutarimų tarp bendraturčių dėl jiems tenkančios konkrečios sklypo dalies.

Pagrįsdama savo teiginius dėl sklypų atidalinimo neracionalumo ieškovė teikė matininko J. D. atliktus skaičiavimus, kiek kainuotų ginčo sklypų kadastriniai matavimai, formavimo pertvarkymo projektai ir kadastriniai matavimai po sklypų pertvarkymo (t. II, b.l. 95). Teigė, kad jai atsidalinti kainuotų beveik daugiau nei sklypų vertė.

Sutiktina, kad savo sklypo dalies atsidalinimas reiškia papildomus piniginius kaštus, tačiau nenoro patirti išlaidas atsidalinant, teismo vertinimu, negalima vertinti kaip esminio bendraturčio intereso. Akivaizdu, kad visais atvejais savo nuosavybės dalies atskyrimas (net ir bendraturčiams neprieštaraujant dėl dalių, tačiau nepageidaujant atsidalinti) reikštų papildomas išlaidas ir ieškovė turėjo galimybę šią aplinkybę įvertinti priimdama dovaną – nuosavybės teisės į ginčo sklypus trims asmenims atkurtos dar 2004 m. (t. I, b.l. 5 - 19), prieš ieškovei juos gaunant dovanų. Įgydama žemę nuosavybėn ieškovė negalėjo nežinoti, kad bus bendrasavininkė bei aplinkybės, kad sklypų kadastriniai matavimai neatlikti. Priimdama dovaną ieškovė turėjo žinoti ir tai, kad viena iš savininkių bus J. Ž., todėl turėjo galimybę iš anksto įvertinti/aptarti galimybes dėl bendro nuosavybės tvarkymo (J. Ž. sklypų dalis paveldėjo 2008 m., J. B. dovaną gavo 2014 m.).

Tam tikro dydžio finansiniai praradimai tvarkant/suformuojant sklypą pagal teisės aktus negali būti pripažįstama išskirtinėmis aplinkybėmis, paimti dalį nuosavybės iš kitų bendrasavininkų, atlyginant kitu turtu.

Ieškovė vienintelė iš trijų bendraturčių ūkininkauja ir žemės reikalingas jos veiklai, tačiau, kaip jau minėta, nėra jokių duomenų, kad atsidalinimas po 1/3 kiekvieno iš sklypų pažeistų jos interesą žemę naudoti ūkininkavimui.

Atsakovė J. Ž. nurodė nenorinti atiduoti nei vieno iš savo sklypų, nes tai yra jos senelio žemės, be to, tai, kad dalys yra atskiruose sklypuose, atitinka jos interesus – planuoja žemes dalintis su giminėmis ir toks išdėstymas jai yra patogus.

Lietuvos valstybė ypatingo intereso kažkuriais iš sklypų neišreiškė, tačiau jos atstovas pažymėjo, kad ieškovė siekia atsidalinti tik jai priimtinu, patogiausiu ir mažiausiai kaštų reikalaujančiu būdu – gauti nuosavybėn du sklypus, išvengiant visų su dalinės nuosavybės atsidalinimu susijusių išlaidų.

Teismas sprendžia, kad tai, jog ieškovė vienintelė užsiima žemės ūkio veikla, nesuteikia jai pranašumo kitų bendrasavininkų atžvilgiu pasirinkti atsidalinimo būdą bei nepaneigia kitų atsakovių teisės atidalijimo iš bendrosios nuosavybės atveju gauti kiekvieno iš ginčo žemės sklypų dalį natūra. O atidalijimas natūra, kaip jau nustatyta, nagrinėjamu atveju yra įmanomas.

Atsižvelgdamas į išdėstytą teismas ieškinį atmeta, kadangi ieškovė neįrodė savo esminio intereso atsidalinti ieškinyje prašomu būdu, be to, neišnaudotos galimybės turtą padalinti natūra.

Bylos medžiaga patvirtina, kad santykiai tarp ieškovės ir atsakovės J. Ž. yra konfliktiški, atsakovė ieškovės atžvilgiu nusiteikusi priešiškai, tačiau suvokia ir savo pareigą leisti atsidalinti ieškovei priklausančią dalį, naudotis sklypų dalimis. Ieškovė viso proceso metu teigė, kad ieškinio atmetimo atveju kiltų ginčas dėl sklypų dalių, tačiau duomenų, kad būtų tartasi dėl konkrečių dalių, nėra. Siūlymai teikti tik dėl konkrečių sklypų perėjimo ieškovės nuosavybėn, kitus paliekant dalinėje atsakovių nuosavybėje, o su tuo J. Ž. nuo pat proceso pradžios nesutiko.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė ir atsakovė J. Ž. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, teikė išlaidas patvirtinančius įrodymus.

Atmetus ieškinį atsakovė J. Ž. įgyja į pagrįstų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 79, 88, 93 straipsniai).

Atsižvelgiant į atsakovės pateiktus išlaidas patvirtinančius dokumentus pagrįstomis pripažintinos 3, 89 Eur pašto išlaidos, siunčiant teismui procesinius dokumentus (t. II, b.l. 182). Šios išlaidos atsakovei J. Ž. iš ieškovės yra priteisiamos.

Kitoje dalyje prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetamas. Atsakovė nepateikė jokių transporto išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Dėl neturtinės žalos atlyginimo pažymėtina, kad dėl tokio pobūdžio žalos atlyginimo atsakovė turėtų kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Kadangi ieškinys atmestas, iš ieškovės valstybės naudai priteistinos 16, 76 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, privalu sumokėti į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Įrodymus apie tai pateikti teismui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 – 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš ieškovės J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 16, 76 Eur (šešiolika eurų ir 76 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti atsakovei J. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3, 89 Eur (tris eurus ir 89 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.