Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-121-453/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-03-22
Bylos Nr.: 1A-121-453/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-04-6-0000-2018-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Aloyzas Kruopys, Linas Šiukšta
Nuteistasis: Ž. V.
Advokatai: Robertas Skėrys

Kategorijos

1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str
1.2.14.6.2.1Didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės pasisavinimas (BK 183 str. 2 d.)
1.2.17.12.1Skolininko nesąžiningumas (BK 208 str. 1 d.)
1.2.28.5.1Savavaldžiavimas (BK 294 str. 1 d.)
2.4.6.3.2Kai yra BK 36–40, 93 str., 114 str. 3 d., 147 str. 3 d., 147-2 str. 2 d., 157 str. 3 d., 189-1 str. 2 d., 227 str. 4 d., 259 str. 3 d. ir 291 str. 2 ir 3 d. numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-121-453/2019Teisminio proceso Nr. 1-04-6-0000-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.14.6.2.1; 1.2.17.12.1; 1.2.28.5.1; 2.4.6.3.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aloyzo Kruopio (pranešėjo ir pirmininko) ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,nuteistajam Ž. V. ir jo gynėjui Robertui Skėriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. V. gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalyje ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas 200 MGL (7532 Eur) bauda. Ž. V. paskirtą baudą įpareigotas sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bankrutuojančios UAB „E.“ 9970 Eur civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Ž. V. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d., būdamas UAB „E.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2007 m. rugpjūčio 31 d., adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį turtą – pinigines lėšas, buvusias UAB „E.“ banko sąskaitoje, žinodamas, kad 2017 m. spalio 6 d. įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „E.“, neteisėtai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas, kurios numato, kad „Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą: 3) draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą...“, tyčia, turėdamas tikslą pasisavinti bankrutuojančios UAB „E.“ turtą, 2017 m. spalio 13 d. Klaipėdoje iš bankrutuojančios UAB „E.“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. LV90RTMB0000645806615, esančios JSC „Rietumu Banka“, pervedė į savo sąskaitą (duomenys neskelbtini) , esančią AB „Swedbank“, 9770 Eur.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2. Nuteistojo Ž. V. gynėjas advokatas Robertas Skėrys apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – Ž. V. išteisinti dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje padarymo arba perkvalifikuoti Ž. V. inkriminuotą nusikalstamą veiką į BK 294 straipsnio 1 dalį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnį.

2.1. Gynėjas teigia, kad Ž. V. nepagrįstai buvo pripažintas kaltu, padaręs BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, jo veiksmuose nesant visų šios nusikalstamos veikos (turto pasisavinimo) sudėties požymių. Norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina kaltininko veikoje nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

2.2. Gynėjas apeliaciniame skunde išdėstydamas pirmosios instancijos teismo konstatuotas Ž. V. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes teigia, kad nesutinka su baudžiamojoje byloje pateiktu veikos kvalifikavimu, nes pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.

2.3. Skunde gynėjas analizuodamas BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dėl BK 183 straipsnio suformuotą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-330/2011, Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-234-942/2015, Nr. 2K-154-976/2017 ir kt.) nurodo, kad ne kiekvienu atveju, kai padaryta veika formaliai atitinka turto pasisavinimo, nustatyto BK 183 straipsnyje sudėties požymius, pripažįstama nusikalstama. Veika turi ne tik formaliai atitikti baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo sudėties požymius, bet ir būti pavojinga. Kiekvienu atveju turi būti įvertinama, ar veikos pavojingumas yra pakankamas veiką pripažinti nusikalstama, ar ji pagal savo pavojingumą laikytina mažiau pavojingu teisės pažeidimu (administraciniu, drausminiu nusižengimu, civiliniu deliktu). Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

2.4. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla, visų pirma suprantama kaip Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.86 – 2.87 straipsnių nuostatų pažeidimas, todėl taikant baudžiamąją atsakomybę už netinkamą bendrovės turto panaudojimą, svarbu įsitikinti, jog bendrovės vadovo veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas. Kasacinės instancijos teismas ne kartą konstatavo, kad įmonės vadovo veiksmai, sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamas tik tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-262/2013, Nr. 2K-7-251/2013, Nr. 2K-518/2014 ir kt.). Tokiais atvejais būtina įsitikinti ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, jog įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio taikymo įmonės vadovui pagrįstumo klausimą, atsižvelgtina ir į tai, ar priešingas teisei elgesys esmingai apsunkino galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, Nr. 2K-297-222/2016, Nr. 2K-458-942/2016 ir kt.) ar bendrovė buvo moki, ar ji turėjo skolų, kitų įsipareigojimų, kurių būtent dėl kaltininko veiksmų nepajėgė įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2014).

2.5. Nagrinėjamuoju atveju Ž. V. veiksmai iš pirmo žvilgsnio atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau šiuo konkrečiu atveju, įvertinus tiek UAB „E.“ finansinius pajėgumus, tiek Ž. V. nagrinėjamų veiksmų padarinius, gynėjo teigimu, negalima sutikti, kad nuteistojo veiksmai buvo pavojingi baudžiamosios atsakomybės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį prasme.

2.6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „E.“ turtą (įskaitant ir pinigines lėšas) Ž. V. valdė kaip vienasmenis juridinio asmens valdymo organas – direktorius, turėdamas šį įmonės turtą savo žinioje ir turėdamas teisę juo disponuoti. Taip pat byloje nustatyta, kad Ž. V. būdamas UAB „E.“ direktoriumi ir iki 2016 m. vieninteliu akcininku dėl sudėtingos įmonės finansinės padėties neišsimokėdavo sau atlyginimo, pats nuolat finansuodavo įmonę iš savo asmeninių lėšų, dėl ko bankroto bylos įmonei iškėlimo momentu, Ž. V. buvo pirmosios eilės UAB „E.“ kreditoriumi. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimi UAB „E.“ iškėlus bankroto bylą ir paskyrus bendrovės bankroto administratoriumi J. V. , šis po teismo nutarties įsiteisėjimo – 2017 m. spalio 6 d. perėmęs UAB „E.“ dokumentus ir įvertinęs bendrovės avansinę apyskaitą, išrašą iš buhalterinės programos, atitinkamai nustatė, kad bendrovė tikrai yra skolinga direktoriui Ž. V. . Bankroto administratorius nustatė ir buvo Ž. V. informuotas, kad tarp bendrovės ir Ž. V. buvo atlikti trys bendrovės skolos Ž. V. sumažinimo sandoriai: 2017 m. kovo 22 d. skolos sumažinimas 1372,17 Eur suma, 2017 m. kovo 31 d. skolos sumažinimas 850 Eur suma bei 2017 m. spalio 13 d. skolos sumažinimas 9770 Eur suma. Taigi baudžiamojoje byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 22 d. iki 2017 m. spalio 13 d. bendrovė grąžino pirmosios eilės kreditoriui – Ž. V. iš viso 11992,17 Eur skolos dalį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad išsiaiškinęs faktines aplinkybes dėl bendrovės skolos sumažinimo ir piniginių lėšų išmokėjimo Ž. V. , bankroto administratorius bendradarbiavo su nuteistuoju, tarp šalių vyko derybos dėl piniginių lėšų įmonei grąžinimo, tačiau šalims nepavyko susitarti taikiai, nes Ž. V. negalėjo įgyvendinti administratoriaus reikalavimų grąžinti visą pinigų sumą per administratoriaus nustatytą terminą. Po to UAB „E.“ bankroto administratorius kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus su ieškiniu dėl skolos sumažinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Šio bankroto administratoriaus pareikšto ieškinio pagrindu 2017 m. gruodžio 14 d. buvo pradėta civilinė byla Nr. e2-1691-637/2018 bei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – Ž. V. turtui ir piniginėms lėšoms. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Ž. V. supratęs, jog jis pažeidė eiliškumą dėl atsiskaitymo su kreditoriais, neginčijo skolos fakto, neteikė atsiliepimo į ieškinį, nevilkino civilinės bylos ir teismo sprendimo įsiteisėjimo, be to, grąžino dalį jam išmokėtos bendrovės skolos. Tačiau UAB „E.“ bankroto administratorius, gavęs Ž. V. turto arešto aktą ir supratęs, kad visiškas skolos išieškojimas gali užtrukti ilgesnį laiką, nusprendė inicijuoti ikiteisminį tyrimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Gynėjo teigimu, tokiu atveju jeigu Ž. V. būtų pasiekęs susitarimą su bankroto administratoriumi dėl piniginių lėšų grąžinimo ir būtų turėjęs finansinių išteklių grąžinti pinigines lėšas bendrovei, kurias sau išsimokėjo kaip neišmokėtą darbo užmokestį, UAB „E.“ bankroto administratorius nebūtų kreipęsis su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir nuteistojo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas net nebūtų buvęs pradėtas. Gynėjo teigimu, tiek prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, tiek priimant skundžiamą nuosprendį, turėjo būti įvertinta, kad nuteistojo veiksmuose išsimokant sau pinigines lėšas, nebuvo jokios apgaulės ar sukčiavimo požymių. Tai reiškia, jog dėl nuteistojo padarytos veikos iškilo civilinis ginčas, nes buvęs įmonės vadovas Ž. V. įmonės piniginių lėšų nepasisavino, o tiesiog pažeisdamas atsiskaitymo su kreditoriais mokėjimo eilės tvarką, bendrovei esant nemokiai, suteikė prioritetą išimtinai tik vienam pirmosios eilės kreditoriui, tai yra sau. Šią faktinę aplinkybę patvirtina ir paties Ž. V. duoti parodymai, kad po piniginių lėšų pervedimo iš įmonės į savo asmeninę banko sąskaitą, jis vėliau po pokalbio su bankroto administratoriumi suprato, jog tokiu būdu nesilaikė įstatyme nustatytos skolos grąžinimo kreditoriams nustatytos eilės.

2.7. Gynėjo teigimu, UAB „E.“ turtines teises buvo galima apginti civilinio proceso tvarka. UAB „E.“ bankroto administratorius šį teisių gynimo būdą sėkmingai įgyvendino, nes 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-1691-637/2018 visi tarp bendrovės ir Ž. V. sudaryti skolos sumažinimo sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais ir pritaikius restituciją iš Ž. V. buvo priteista 11992,17 Eur žalos atlyginimo. Gynėjo teigimu, abejotina ar nagrinėjamu atveju buvo teisinis pagrindas kriminalizuoti nuteistojo veiką, dėl kurios apeliantas iš anksto informavo UAB „E.“ bankroto administratorių. Juo labiau, kad ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-P-183/2012, Nr. 2K-7-251/2013, Nr. 2K-451/2014, Nr. 2K-518/2014 ir kt.).

2.8. Gynėjas nurodo, kad nors Ž. V. veika formaliai ir atitiko BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, tačiau šiuo konkrečiu atveju dėl pirmiau paminėtų ir aptartų aplinkybių, taip pat vadovaujantis protingumo principu, nuteistojo atlikti veiksmai negalėjo būti pripažinti pavojinga veika, baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Ieškovui kvalifikavus teisinius santykius kaip civilinį ginčą ir prisiteisus civilinėje byloje visą pinigų sumą, sprendimo vykdymo eigoje buvo nuspręsta dar kreiptis su pareiškimu į prokuratūrą dėl jau išspręsto civilinio ginčo ir jį kvalifikuoti kaip nusikalstamą veiką. Be to, iškeltoje baudžiamojoje byloje dar kartą buvo pareikštas ieškinys visai jau priteistai pinigų sumai, tai parodo bankroto administratoriaus piktnaudžiavimą. Tokia praktika kai sprendžiant civilinius teisinius santykius taikomos baudžiamosios teisės normos, remiantis tiek konstitucine, tiek kasacine jurisprudencija yra negalima.

2.9. Gynėjas nurodo, kad kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant, bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-330/2011, Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-P-95/2012 ir kt.).

2.10. Turto pasisavinimo esmė yra tai, kad kaltininkas veikdamas tiesiogine tyčia jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, tai yra ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina tai, kad Ž. V. buvusį jo žinioje UAB „E.“ turtą (pinigines lėšas) neteisėtai, pažeisdamas civilinio kodekso nuostatas, išsimokėjo sau kaip bendrovės skolą darbuotojui ir atskaitingam asmeniui, tai yra pervedė pinigines lėšas iš įmonės sąskaitos į savo asmeninę sąskaitą, turėdamas realiai egzistuojančią ir bankroto byloje patvirtintą finansinį reikalavimą į bendrovę. Taigi bendrovė, atstovaujama Ž. V. , pervedė į jo asmeninę sąskaitą pinigines lėšas, ne neatlygintinai, o sumažindama bendrovės skolą pirmosios eilės kreditoriui, todėl realiai jokia turtinė žala UAB „E.“ nebuvo padaryta. Nėra pagrindo pripažinti, kad piniginių lėšų pervedimas, kaip įmonės skolos sumažinimas atskaitingam asmeniui ir pirmosios eilės kreditoriui Ž. V. buvo atliktas neatlygintiniai. Tokio piniginių lėšų pervedimo taip pat negalima laikyti bendrovei ekonomiškai nenaudingu sandoriu. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad UAB „E.“ dėl įmonės vadovo tyčinių veiksmų būtų patyrusi bankrotą. Priešingai, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog būdamas direktoriumi ir vieninteliu akcininku Ž. V. pats nuolat finansuodavo įmonę, skolindavo jai pinigus ir esant nuolatiniam apyvartinių lėšų trūkumui, neišsimokėdavo sau priklausančio darbo užmokesčio. Gynėjo teigimu, tokie Ž. V. inkriminuoti veiksmai neatitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino Ž. V. kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos neteisėto turto pasisavinimo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-575/2010, Nr. 2K-213-2012, Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-7- 84/2012).

2.11. Gynėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog Ž. V. atlikti veiksmai vis dėlto galėjo būti laikomi pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir dėl to privalėjo būti kriminalizuoti, tokiu atveju gynėjo teigimu Ž. V. veika galėtų būti kvalifikuota nebent pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, nes Ž. V. atliktais veiksmais buvo pažeista įstatymais nustatyta bendrovės atsiskaitymo su kreditoriais mokėjimo eilės tvarka bei finansinių prievolių vykdymo po įmonės bankroto bylos iškėlimo tvarka.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti iš dalies ir nuteistajam Ž. V. inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo Ž. V. gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies ir BK 208 straipsnio 1 dalies taikymo

5. Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su Ž. V. nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, motyvuojant tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvertino to, jog klausimas dėl skolos gražinimo bankrutuojančiai UAB „E.“ jau buvo išspręstas civilinio proceso tvarka, tai yra Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu už akių (t. 2, b.l. 111–114). Pasak apelianto, nuteistojo veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos požymių, nes buvęs įmonės vadovas Ž. V. įmonės piniginių lėšų nepasisavino, o bendrovei esant nemokiai, pažeisdamas atsiskaitymo su kreditoriais mokėjimo eilės tvarką, grąžindamas bendrovės skolą, suteikė prioritetą išimtinai tik vienam pirmosios eilės kreditoriui.

6. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Ž. V. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, bankrutuojančiai UAB „E.“ priklausantį turtą – 9 770 Eur.

7. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetinimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai, ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo (pvz. paimdamas jį iš bendrovės kasos), nori paversti jį savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

Žemesnės instancijos teismas

7.1. Pirmosios instancijos teisme Ž. V. parodė, kad už atliktus darbus į UAB „E.“ banko sąskaitą pervedus pinigus, jis juos, kaip darbo užmokestį, persivedė į savo banko sąskaitą. Jis neturėjo tikslo pasisavinti įmonės lėšas, jis tik persivedė jam priklausantį darbo užmokestį. Nuo bankroto administratoriaus neslėpė pinigų pervedimo fakto, apie tai bankroto administratorių informavo tuo metu, kai jam atvežė bankrutuojančios įmonės dokumentus. Įmonės sąskaita, iš kurios jis persivedė sau pinigus, nebuvo areštuota. Vėliau jis suprato, kad persivesdamas pinigus iš įmonės sąskaitos į savo sąskaitą, pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eilės tvarką (t. 1, b.l. 117–119).

7.2. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimi UAB „E.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. spalio 6 d. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad pateiktais duomenimis, 2017 m. rugpjūčio 10 d. UAB „E.“ turimi įsipareigojimai, viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad minėta įmonė yra nemoki (t. 1, b.l. 9–12). Ž. V. ir jo atstovas advokatas I. B. dalyvavo Klaipėdos apygardos teisme 2017 m. rugsėjo 18 d. vykusiame teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl UAB „E.“ bankroto bylos iškėlimo (t. 1, b.l. 185–188). Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarties nuorašas 2017 m. rugsėjo 26 d. buvo išsiųstas tiek Ž. V. , tiek jo atstovui advokatui I. B. (t. 1, b.l. 190). Taip pat iš baudžiamojoje byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad 2017 m. spalio 6 d. Ž. V. bankrutuojančios UAB „E.“ bankroto administratorius J. V. įteikė įsakymą dėl bankrutuojančios UAB „E.“ dokumentų ir turto perdavimo bankroto administratoriui. Kaip matyti minėtas dokumentas Ž. V. buvo įteiktas asmeniškai, nes Ž. V. apie dokumento gavimą patvirtino savo parašu (t. 1, b.l. 163). Taip pat iš baudžiamojoje byloje pateiktų duomenų matyti, kad 2017 m. spalio 9 d. Ž. V. bankrutuojančios UAB „E.“ bankroto administratorius J. V. įteikė raštą dėl darbo sutarties nutraukimo. Minėtame rašte Ž. V. taip pat informuojamas, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimi UAB „E.“ iškelta bankroto byla. Minėtas dokumentas Ž. V. buvo įteiktas asmeniškai, nes jis apie dokumento gavimą patvirtino savo parašu (t. 1, b.l. 162). Pirmosios instancijos teisme J. V. parodė, kad Ž. V. 2017 m. spalio 6 d. įteikė įsakymą dėl bankrutuojančios UAB „E.“ dokumentų ir turto perdavimo bankroto administratoriui, kurį Ž. V. pasirašė. J. V. taip pat parodė, kad Ž. V. turėjo teismo nutartį dėl UAB „E.“ bankroto bylos iškėlimo. Po bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas negali atlikti jokių veiksmų, tačiau Ž. V. 2017 m. spalio 13 d., kai įmonei jau buvo iškelta bankroto byla, iš UAB „E.“ banko sąskaitos į savo banko sąskaitą persivedė 9770 Eur. Minėtų pinigų įmonei Ž. V. negrąžino. Ž. V. apie tai, kad UAB „E.“ turi banko sąskaitą Latvijos Respublikos banke ir kad iš šios banko sąskaitos į savo banko sąskaitą persivedė pinigus, pasakė telefonu po to kai jam atvežė UAB „E.“ dokumentus (t. 2, b.l. 131–133). Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Ž. V. dar iki 2017 m. spalio 13 d., kai iš bankrutuojančios UAB „E.“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios JSC „Rietumu Banka“, į savo sąskaitą (duomenys neskelbtini) , esančią AB „Swedbank“ pervedė 9770 Eur, žinojo apie UAB „E.“ nemokumą ir bankroto bylos iškėlimą, taip pat būdamas UAB „E.“ vadovas neabejotinai žinojo apie finansinius įsipareigojimus įmonės kreditoriams. Apie tai, kad Ž. V. pervesdamas įmonės pinigus į savo banko sąskaitą, žinojo apie bankroto bylos iškėlimą, paskirtą bankroto administratorių ir kitus įmonės kreditorius, jis patvirtino apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b.l. 19).

7.3. Iš baudžiamojoje byloje pateiktų Ž. V. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ išrašo ir UAB „E.“ sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios JSC „Rietumu Banka“ išrašo matyti, kad 2017 m. spalio 13 d. iš UAB „E.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios JSC „Rietumu Banka“, į Ž. V. sąskaitą (duomenys neskelbtini) , esančią AB „Swedbank“, pervesta 9770 Eur (t. 1, b. l. 92–96, 128–140). Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 2 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios UAB „E.“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, patvirtintų pirmosios eilės kreditorių sąraše tai pat yra ir Ž. V. , kurio finansinis reikalavimas patvirtintas – 11 839,67 Eur (t. 1, b.l. 15–18).

7.4. Pirmiau aptartais įrodymais nustatyta, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog Ž. V. žinodamas apie jo vadovaujamos įmonės UAB „E.“ nemokumą, bankroto bylos iškėlimą teisme ir įmonės kreditorius, 2017 m. spalio 13 d. iš bankrutuojančios UAB „E.“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios JSC „Rietumu Banka“, į savo sąskaitą (duomenys neskelbtini) , esančią AB „Swedbank“ pervedė 9770 Eur. Pinigų pervedimas iš nemokios ir bankrutuojančios įmonės sąskaitos į Ž. V. banko sąskaitą buvo atliktas po bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs pirmiau aptartus Ž. V. veiksmus pripažino, kad Ž. V. tyčia pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą.

7.5. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo suformuotą teismų praktiką, sutinka su gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog Ž. V. neatlygintinai, neturėdamas jokio teisėto pagrindo, pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį bankrutuojančios UAB „E.“ turtą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Ž. V. pripažino kaltu padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Tačiau teisėjų kolegija įvertinusi bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad Ž. V. veika atitinka kito – BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymius.

7.6. Pagal BK 208 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal šio straipsnio 1 dalį kaip skolininko nesąžiningumą, reikia nustatyti, kad minėti veiksmai yra padaryti, kai bendrovė ar kitas ūkio subjektas yra atitinkamoje – sunkioje ekonominėje padėtyje ar yra nemokūs ir dėl to jiems akivaizdžiai gresia bankrotas. Būtinasis šio nusikaltimo požymis yra turtinės žalos padarymas kreditoriams. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmus šio straipsnio prasme laikyti nusikalstamais, atsižvelgtina ir į tai, ar šie veiksmai buvo piktavališki ar nulemti ekonominio būtinumo, ar jie buvo atliekami sąmoningai kenkiant kreditorių interesams ar priešingai – siekiant šiuos interesus apsaugoti, ar tokie veiksmai buvo daromi dėl savanaudiškų paskatų ar siekiant pozityvių tikslų, pavyzdžiui, susijusių su siekiu apsaugoti (ar nepabloginti) kreditorių ir (ar) bendrovės interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015).

7.7. 6.1 – 6.4 papunkčiuose nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Ž. V. būdamas UAB „E.“ vadovas, žinodamas apie įmonės nemokumą, taip pat žinodamas apie įmonei iškeltą bankroto bylą bei paskirtą įmonės bankroto administratorių, taip pat neabejotinai kaip įmonės vadovas, žinodamas apie įmonės skolą jam ir galimiems kitiems kreditoriams, 2017 m. spalio 13 d. iš UAB „E.“ atsiskaitomosios sąskaitos persivesdamas į savo sąskaitą 9770 Eur, patenkino tik vieno kreditoriaus, tai yra savo, reikalavimus. Dėl tokių Ž. V. veiksmų buvo padaryta turtinė žala likusiems kreditoriams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Ž. V. pirmiau aptarti veiksmai, kurie atlikti po Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. priimtos nutarties UAB „E.“ iškelti bankroto bylą buvo atlikti sąmoningai patenkinant tik vieno kreditoriaus, tai yra savo interesus, neabejotinai kenkiant kitų kreditorių interesams, padaryti dėl savanaudiškų paskatų, o ne nulemti ekonominio būtinumo ir siekio apsaugoti kreditorių ir bendrovės interesus, todėl Ž. V. veika atitinka požymius nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 1 dalyje. Ž. V. žinodamas apie UAB „E.“ nemokumą ir iškeltą bankroto bylą, suprato, kad iš įmonės sąskaitos į savo banko sąskaitą pervesdamas pinigus, išskirtinai patenkina vieno kreditoriaus, tai yra savo interesus, kad likusieji kreditoriai dėl to patirs žalą (tenkinat vieno kreditoriaus interesus iš įmonės turto, sumažės UAB „E.“ turto dalis į kurią kitiems kreditoriams būtų galima nukreipti savo reikalavimus) ir to norėjo.

7.8. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad Ž. V. veika atitinka požymius nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 1 dalyje.

7.8.1. Jo veika pasireiškė tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d., būdamas UAB „E.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2007 m. rugpjūčio 31 d., adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi bei žinodamas, kad UAB „E.“ yra nemoki, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir įmonė neturės galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, tyčia 2017 m. spalio 13 d. Klaipėdoje iš bankrutuojančios UAB „E.“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios JSC „Rietumu Banka“, pervedė į savo sąskaitą (duomenys neskelbtini) , esančią AB „Swedbank“, 9770 Eur, tokiu būdu Ž. V. neturėdamas galimybės patenkinti visų bankrutuojančios UAB „E.“ kreditorių reikalavimų, iš dalies patenkino tik vieno, tai yra Ž. V. , reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.

7.9. Tai, kad Ž. V. pervedant įmonės pinigus į savo banko sąskaitą, teismo nutartimi UAB „E.“ jau buvo iškelta bankroto byla, nėra kliūtimi konstatuoti, kad Ž. V. veika atitinka požymius nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 1 dalyje, nes teismo nutarties priėmimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra tik pirminė bankroto proceso stadija ir tokios nutarties priėmimu bankroto procesas nėra baigiamas. Priimant teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo yra tik konstatuojama nemokios įmonės būsena. Tokioje proceso stadijoje būtent pripažįstama, kad įmonei gresia bankrotas. Tuo tarpu tik teismui išnagrinėjus bankroto bylą įmonė yra pripažįstama bankrutavusia.

7.10. BK 208 straipsnio 1 dalies dispozicija, kurioje nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, atitinka nagrinėjamos baudžiamosios bylos situaciją ir atliktus Ž. V. veiksmus, todėl jo veika atitinka būtent šioje teisės normoje numatyto nusikaltimo subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, o ne savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 1 dalį), kaip buvo teigiama apeliaciniame skunde. Toks aiškinimas atitinka ir suformuotą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282-788/2018).

7.11. Baudžiamoji atsakomybė dėl skolininko nesąžiningumo tiesiogiai nesiejama su tuo, kad atskiri sandoriai civilinio proceso tvarka pripažinti negaliojančiais. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje susiklostę santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai, nes nagrinėjamu atveju civilinės atsakomybės ribos buvo peržengtos. Ž. V. kaip įmonės direktoriaus veiksmai atitinka BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį ir negali būti vertinami kaip civilinis deliktas.

Dėl nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

8. Teismui pripažinus Ž. V. veikoje esant nusikalstamų veikų nustatytų BK 294 straipsnio 1 dalyje arba 208 straipsnio 1 dalyje požymių, apeliaciniame skunde taip pat prašoma atleisti Ž. V. nuo baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu gynėjo prašymu ir nuteistojo Ž. V. atžvilgiu taiko BK 37 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija taikydama BK 37 straipsnio nuostatas, o ne BK 39 straipsnio nuostatas, kaip prašė gynėjas, neperžengia apeliacinio skundo ribų, nes abi šios normos reglamentuoja asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės.

9. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, jog BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą. Veikos mažareikšmiškumas bei nepavojingumas yra vertinamieji požymiai. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2007, Nr. 2K-568/2007, Nr. 2K-284-696/2017, Nr. 2K-87-696/2018).

10. Įvertinus šio nuosprendžio 6.7 ir 6.8 papunkčiuose išdėstytas faktines aplinkybes, formaliai vertinant Ž. V. padaryti veiksmai atitinka BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį. Tačiau realiai vertinant atliktus Ž. V. atliktus veiksmus, susiklosčiusią situaciją, šio nusikaltimo pavojingumas nėra toks didelis. Iš bylos duomenų matyti, kad Ž. V. būdamas įmonės vadovu, po bankroto bylos iškėlimo, iš įmonės banko sąskaitos į savo banko sąskaitą persivedė, kaip jis pats teigė, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, nors ir žinojo, kad yra ir kitų įmonės kreditorių. Tokiais jo veiksmais buvo padaryta žala likusiems įmonės kreditoriams. Teisėjų kolegija, vertindama Ž. V. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, atsižvelgia į tai, kad į Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 2 d. nutartimi patvirtintą bankrutuojančios UAB „E.“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų pirmosios eilės kreditorių sąrašą buvo įtrauktas ir Ž. V. , kurio finansinis reikalavimas patvirtintas – 11 839,67 Eur, kai visų pirmosios eilės kreditorinių reikalavimų suma buvo patvirtinta – 48 815,85 Eur (t. 1, b.l. 15–18), tai yra Ž. V. pirmosios eilės kreditorinis reikalavimas sudarė gana didelę dalį tarp visų likusių pirmosios eilės kreditorių. Iš nuteistojo Ž. V. parodymų taip pat matyti, kad įmonės pinigus į savo sąskaitą jis persivedė, nes įmonė buvo nesumokėjusi jam darbo užmokesčio. Ž. V. teigimu, jis tik vėliau suprato, kad tokiais savo veiksmais pažeidė pinigų išmokėjimo eiliškumą įmonės kreditoriams. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje UAB „E.“ civilinis ieškinys nepriteistas, nes klausimas dėl skolos gražinimo UAB „E.“ jau buvo išspręstas civilinio proceso tvarka, tai yra Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu už akių (t. 2, b.l. 111–114). Apeliacinės instancijos teisme Ž. V. nurodė, kad dalį priteistos pinigų sumos jis atlygino, o kita dalis kiekvieną mėnesį iš jo yra išieškoma (t. 3, b.l. 19). Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra visos įstatymo reikalaujamos sąlygos Ž. V. padarytą nusikalstamą veiką nustatytą BK 208 straipsnio 1 dalyje pripažinti mažareikšme. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios aplinkybės leidžia teigti, jog Ž. V. padarytos veikos – BK 208 straipsnio 1 dalyje pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, pavojingumo laipsnis nėra toks, jog atsižvelgus į protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas, tai yra veikos pavojingumas nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga Ž. V. už padarytą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi nors Ž. V. veiksmai atitinka BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad reikėtų ją vertinti kaip nusikaltimą, Ž. V. nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukiama (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu,

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį, kuria Ž. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

Ž. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 208 straipsnio 1 dalį atleisti dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą Ž. V. nutraukti.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Albinas BielskisAloyzas KruopysLinas Šiukšta