- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-24
- Bylos Nr.
- e2-1034-943/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00602-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- R. P. P.
- Trečiasis asmuo
- Z. G.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų bankrutavusios R. P. firmos „Romuna“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Ius Positivum“ ir M. N. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. P. ieškinį atsakovams bankrutavusiai R. P. firmai „Romuna“ ir M. N. dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties ir nekilnojamojo turto priėmimo – perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – Z. G.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. P. P. prašo teismo pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento 2019 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 19/03/01-01 ir 2019 m. balandžio 3 d. nekilnojamojo turto nuosavybės perdavimo – priėmimo aktą bei taikyti restituciją, grąžinant turtą ieškovui R. P. P. ir Z. G., o atsakovui M. N. grąžinant jo sumokėtą kainą už ginčo turtą; priteisti iš atsakovų ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) uždrausti atsakovui M. N. įregistruoti nuosavybės teises į butą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) ir garažą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau ir – turtas); 2) uždrausti atsakovui M. N. perleisti ir įkeisti nekilnojamąjį turtą, taip pat uždraudžiant šį turtą kitaip suvaržyti; 3) uždrausti atsakovams imtis bet kokių veiksmų, siekiant iškeldinti ieškovą ir trečiąjį asmenį iš nekilnojamojo turto, nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl iškeldinimo.
3. Nurodė, kad atsakovo bankrutavusios R. P. firmos „Romuna“ bankroto administratoriaus UAB „Ius Positivum“ siekia, kad būtų panaikintas Vilniaus apygardos teismo taikytas areštas ginčo turtui, motyvuojant tuo, kad atsakovas M. N. galėtų įregistruoti nuosavybės teises į ginčo turtą. Pažymėjo, kad toks įregistravimas nėra galimas, nes ieškovas ginčija sutartį, kurios pagrindu siekiama įregistruoti ginčo turtą. Paaiškino, kad atsakovas M. N. reikalauja, kad ieškovas ir jo sutuoktinė (trečiasis asmuo) išsikeltų iš ginčo buto, nes kitu atveju, dalyvaujant policijai ir antstoliui, bus pakeisti buto raktai ir ieškovas bei trečiasis asmuo nebegalės patekti į ginčo butą. Taigi, nesant jokio įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl ginčo turto savininkų iškeldinimo, atsakovas M. N. siekia jėga iškeldinti ieškovą ir trečiąjį asmenį. Nurodė, kad nėra aišku, ką atsakovas M. N. ketina daryti su ginčo turtu, ar neketina jo parduoti, todėl kyla pavojus, kad vykstant teisminiam ginčui dėl nuosavybės teisių į ginčo turtą, jis bus perleistas kitiems asmenims, o išreikalauti perleistą ginčo turtą iš jį įsigijusių asmenų gali būti neįmanoma.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 2 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino iš dalies ir ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones - uždraudė atsakovui M. N. įregistruoti nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir garažą, esantį (duomenys neskelbtini) bei uždraudė atsakovui M. N. perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti nurodytą nekilnojamąjį turtą. Kitoje dalyje prašymo netenkino.
5. Pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškovo keliamus reikalavimus, nurodytą ieškinio faktinį pagrindą bei pateiktus įrodymus, sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.
6. Teismas, įvertinęs reiškiamus reikalavimus, konstatavo, jog iš esmės svarbu, kad ginčo turtas nebūtų perleistas, t. y. bylos nagrinėjimo metu išliktų ta pati padėtis, kuri buvo iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos ir dėl šių priežasčių uždraudė atsakovui įregistruoti nuosavybės teises į ginčo turtą. Teismas taip pat pripažino, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja grėsmė, jog galimai ieškovui palankus teismo sprendimas, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali tapti neįvykdomas ar pasunkėti, nes nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovui išliktų galimybė ginčo turtą perleisti kitiems asmenims, todėl uždraudė atsakovui perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti turtą.
7. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas siektų iškeldinti ieškovą ir trečiąjį asmenį iš ginčo nekilnojamojo turto, todėl ieškovo prašymo uždrausti atsakovams imtis bet kokių veiksmų, siekiant iškeldinti ieškovą ir trečiąjį asmenį iš nekilnojamojo turto, netenkino.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
8. Atskiraisiais skundais atsakovai bankrutavusi R. P. firma „Romuna“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Ius Positivum“ ir M. N., prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutarties dalį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.
9. Atskirieji skundai grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį neįvertinęs, jog ieškovas nei ieškinyje, nei prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrindė, jog egzistuoja galimai palankaus teismo sprendimo priėmimo tikimybė.
9.2. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas ketina perleisti turtą tretiesiems asmenims, ar imasi kitų veiksmų, siekdamas apsunkinti, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, todėl neįrodžius grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepagrįstai.
Žemesnės instancijos teismas
9.3. Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-708-232/2019 2019 m. gegužės 9 d. priimtai nutarčiai, kuria pripažinta atsakovo teisė įregistruoti ginčo turtą, bei vilkina bankroto procesą.
Atsiliepimas
10. Ieškovas R. P. P. atsiliepimu į atsakovės bankrutavusios R. P. firmos „Romuna“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Ius Positivum“ atskirąjį skundą, prašo jį atmesti.
11. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Atsakovės atskirojo skundo argumentai iš esmės yra susiję su ieškinio faktinio pagrindo ir įrodymų vertinimu, bet ne su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumu, todėl teismui nusprendus, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir atsakovei šių argumentų nepaneigus, pagrindo naikinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nėra.
11.2. Teismui, sprendžiančiam dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje grėsmė teismo sprendimo įvykdymui yra galima, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šioje byloje ieškovo reiškiamus reikalavimus, pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.
2. Atsakovė bankrutavusi R. P. firma „Romuna“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Ius Positivum“ atsakovo M. N. atskirąjį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).
14. Byloje visų pirma keliamas klausimas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, kaip sąlygos, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, egzistavimo. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).
15. Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
16. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį dėl sandorio ir jo pagrindu sudaryto turto nuosavybės perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, teigdamas, kad ginčijamo sandorio sudarymas prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovas kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, jo manymu, pagrindžiančius ieškinyje dėstomas aplinkybes. Šiuo atveju, teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad ieškovo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, ar kad jis savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu ir pan., pareikštas ieškinys yra pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ieškovo poziciją pagrindžiančiais teisiniais pagrindais. Todėl apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.
17. Atsakovų skunduose nurodomi argumentai dėl ieškinio tikėtino nepagrįstumo iš esmės susiję su pareikštų reikalavimų teisiniu materialiniu įvertinimu, kas, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali būti nagrinėjama. Dėl atsakovų skundų argumentų, kuriais atsakovai siekia paneigti pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumą, teismas nagrinėjamoje byloje nepasisako ir jų nevertina, kadangi į šį klausimą bus atsakyta išsprendus bylą iš esmės galutiniu teismo procesiniu sprendimu.
18. Vertinant kitos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, egzistavimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje kilęs ginčas neatsiejamai susijęs su bankrutavusios R. P. firmos „Romuna“ bankroto procesu. Nustatyta, kad R. P. firmos „Romuna“ bankroto bylą nagrinėjantis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1345-232/2016 (2019 metų bylos Nr. eB2-708-708-232/2019) leido išieškojimą vykdyti iš R. P. P. turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-523-798/2017 Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Bankroto proceso metu R. P. P. ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas buvo parduotas ieškovo nagrinėjamoje byloje ginčijama sutartimi.
19. Ieškovas R. P. P., siekdamas užtikrinti teikiamo ieškinio reikalavimų įvykdymą, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis 2019 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 19/03/01-01 ir 2019 m. balandžio 3 d. nekilnojamojo turto nuosavybės perdavimo – priėmimo akto pagrindu aptartą turtą įgijusiam atsakovui M. N. būtų uždrausta įregistruoti nuosavybes teises į turtą, taip pat uždrausta perleisti ir įkeisti nekilnojamąjį turtą, taip pat uždraudžiant šį turtą kitaip suvaržyti.
20. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios iš laikinųjų apsaugos priemonių –draudimą atsakovui įregistruoti nuosavybės teises į įgytą turtą, taikymo pagrįstumą, pažymi, jog pats nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimas savaime jokios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nesukelia. Turto registracija viešame registre atlieka išviešinimo funkciją, tačiau ji nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018). Be to, esant nenuginčytam ginčo turto pirkimo – pardavimo sandoriui, ir neleidus jo pagrindu turtą įgijusiam asmeniui įregistruoti nuosavybės teisių į jį, būtų sukurtas teisinis neapibrėžtumas dėl to, kam priklauso turtas ir iš jo kylančios turtinės teisės ir pareigos.
21. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad R. P. firmos „Romuna“ bankroto bylą nagrinėjantis teismas 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi taip pat įvertino poreikį atsakovui įregistruoti nuosavybės teises į turtą, kad būtų galima įgyvendinti turto savininko teises. Nors kitoje byloje teismo atlikti veiksmai ir priimti procesiniai sprendimai neįtakoja šią bylą nagrinėjančio teismo, tačiau kadangi nagrinėjama byla, kaip minėta, susijusi su bankroto byla, todėl su bankrutuojančios įmonės turto realizavimu susiję klausimai turėtų būti sprendžiami atsižvelgiant į geriausius bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, bei turėtų būti vengiama situacijos, kuomet sprendžiant artimus (susijusius) klausimus, teismas priima skirtingus procesinius sprendimus.
22. Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovui įregistruoti nuosavybės teises į turtą, niekaip neužtikrina būsimo, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo, nes pats nuosavybės teisių įregistravimas nesukels grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, tačiau gali neproporcingai varžyti atsakovo teises, dėl ko šios pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos, o ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje dalyje netenkintinas.
23. Sprendžiant dėl kitos skundžiama teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - draudimo atsakovui M. N. perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti nurodytą nekilnojamąjį turtą, teisėtumo ir pagrįstumo, atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju byloje ginčijamas sandoris, kuriuo turtas buvo perleistas atsakovui. Tais atvejais, kai ginčijami konkretūs turtiniai sandoriai, arba prašoma pripažinti galiojančiais tam tikrus sandorius, kurių objektas nekilnojamasis turtas, laikoma, jog ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jų perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir areštuoti ginčo objektą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015 ir joje nurodyta teismų praktika). Pažymėtina ir tai, kad vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovą, turintį teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-859/2014 ir joje nurodyta teismų praktika). Netaikius disponavimo apribojimų ginčo turtui, atsakovas turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį kitaip apsunkinti. Dėl šios priežasties galėtų užsitęsti bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėti ir taip sudėtinga teisinė situacija bei teismo sprendimo įvykdymas.
24. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas mano, kad laikinoji apsaugos priemonė, kuria atsakovui M. N. uždrausta perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti aptartą nekilnojamąjį turtą yra pritaikyta teisėtai, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, neapsunkina atsakovo galimybės naudotis nekilnojamuoju turtu, bei nevilkina bankroto proceso, todėl paliktina galioti.
Dėl procesinės bylos baigties
25. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir atsakovui M. N. uždrausta įregistruoti nuosavybes teises į turtą, neproporcingai varžo atsakovo teises ir neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamų tikslų, dėl ko naikintina. Skundžiamos nutarties dalis, kuria atsakovui M. N. uždrausta perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti aptartą nekilnojamąjį turtą, paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 2 d. nutarties dalį, kuria atsakovui M. N. uždrausta įregistruoti nuosavybes teises į turtą, panaikinti ir klausimą šioje dalyje išspręsti iš esmės –ieškovo prašymą taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones atmesti.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutarties dalį, kuria ieškovo prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir atsakovui M. N. uždrausta perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti aptartą nekilnojamąjį turtą, palikti nepakeistą.