- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-05
- Bylos Nr.
- e2-174-516/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01435-2025-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Drovesa“
- Atsakovas
- E. D.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Drovesa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Drovesa“ ieškinį atsakovei E. D. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Drovesa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės E. D. 177 441,86 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 177 441,86 Eur vertės atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, taip pat pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovei.
3. Ieškovė ieškinį grindė tuo, kad atlikus bendrovėje tyrimą nustatyta, jog atsakovė, kaip buvusi bendrovės direktorė, pasisavino 26 143,90 Eur bendrovei priklausančias lėšas ir naudojo bendrovės turtą savo asmeniniais interesais. Atsakovė iš bendrovės lėšų taip pat atliko 151 297,96 Eur mokėjimus dėl tariamai suteiktų paslaugų (tinkavimo darbų).
4. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė grindė tuo, kad atsakovė, sužinojusi apie jai pareikštą piniginį reikalavimą, gali siekti perleisti jai priklausantį turtą, dėl to ieškovės reikalavimas nebūtų patenkintas. Atsakovės nesąžiningumą patvirtina tai, kad: 1) Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2024 m. spalio 22 d.–2025 m. sausio 9 d. mokestinio tyrimo metu nustatė, jog bendrovė į 2022 m. leidžiamus atskaitymus nepagrįstai įtraukė 308 610,98 Eur, dėl to bendrovei atsirado prievolė papildomai už 2022 m. deklaruoti 46 292 Eur pelno mokesčio, tai liudija, kad atsakovė siekė apgauti valstybę, nesumokant mokesčių į valstybės biudžetą; 2) atsakovė liko skolinga bendrovei 26 143,90 Eur, kuriuos ji pasisavino ir bendrovės turtą naudojo savo asmeniniais interesais, taip pažeidė savo, kaip bendrovės vadovės, fiduciarines pareigas; 3) atsakovė, būdama atsakinga už bendrovę, tyčia, žinodama, jog paslaugos bendrovei nebus suteiktos, už jas sumokėjo, taip nepagrįstai sumažino bendrovės turtą ir dėl to bendrovė patyrė žalą. Lyginant su 2022 m., bendrovės apyvarta 2023 m. sumažėjo 5 kartus, o 2024 m. – net beveik 22 kartus. Bendrovė 2024 m. patyrė 31 108 Eur nuostolį, tai tik dar kartą patvirtina atsakovės nesąžiningumą ir būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Prioritetas turėtų būti teikiamas status quo (esamosios padėties) išlaikymui iki tol, kol bus aiškus bylos nagrinėjimo rezultatas, kadangi tai yra vienintelė galimybė užtikrinti sprendimo šioje byloje įvykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gruodžio 22 d. nutartimi ieškovės UAB „Drovesa“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
6. Teismas nurodė, kad ieškinyje aiškiai nurodyti reikalavimai (ieškinio dalykas), paaiškintos faktinės aplinkybės ir pridėti įrodymai (ieškinio pagrindas), ieškovės vertinimu, pagrindžiantys ieškinio reikalavimus. Iš ieškinio turinio matyti, kad jis atitinka įstatymo keliamus reikalavimus dėl pagrindinių ieškinio elementų (dalyko ir pagrindo) suformulavimo, jame nurodyti reikalavimai grindžiami atitinkamomis ieškovės nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl to nėra pagrindo išvadai, kad ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas yra akivaizdžiai negalimas. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį bei pridėtų rašytinių įrodymų visumą, nusprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas.
7. Teismas įvertino, kad ieškovės prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytos aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti atsakovės nesąžiningumą. Ieškovė atsakovės nesąžiningumą grindžia aplinkybėmis, susijusiomis su jos, kaip vadovės, elgesiu ir veiksmais, tačiau atsakovės kaltės ir neteisėtų veiksmų nustatymas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Ieškovės kai kurie nurodomi argumentai yra tapatūs ieškinio reikalavimams dėl žalos atlyginimo ir skolos priteisimo, tačiau jie savaime neįrodo ar nepaneigia atsakovės nesąžiningumo. VMI mokestiniame patikrinime nustatytos aplinkybės bei bendrovės apyvartos ir pelno sumažėjimas taip pat nepagrindžia atsakovės nesąžiningumo ar kad ši siektų paslėpti, perleisti, sunaikinti savo turtą ar kitaip sukelti grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui. Ieškovė kitų įrodymų (pavyzdžiui, duomenų apie turto perleidimą kitiems asmenims ar ketinimą tai padaryti, turto paslėpimą, sunaikinimą ar nurodytų veiksmų grėsmę, kitokius veiksmus, pažeidžiančius ieškovės interesus) dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė.
8. Teismas nesutiko, kad egzistuoja reali grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, kadangi nėra objektyvių duomenų apie atsakovės veiksmus ar esamą padėtį, dėl kurių šiuo metu būtų atsiradusi ar padidėjusi grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Todėl teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė UAB „Drovesa“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 177 441,86 Eur vertės atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, taip pat pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė 2025 m. sausio 9 d. VMI pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą, kuriame VMI, atlikusi mokestinį tyrimą laikotarpiu, kai bendrovei vadovavo atsakovė, nustatė bendrovės į 2022 m. leidžiamus atskaitymus nepagrįstai įtrauktus 308 610,98 Eur, todėl atsakovė siekė apgauti valstybę, nesumokant mokesčių į valstybės biudžetą. Atsakovė nesąžininga dar ir dėl to, kad naudojo bendrovės turtą savo asmeniniais interesais. UAB „Verus Auditus“ 2025 m. gruodžio 10 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad iš bendrovės sąskaitos laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. atliktas išgryninimas beveik 0,5 mln. Eur, be teisinio pagrindo pasisavinta 26 143,90 Eur. Atsakovė žinodama, kad paslaugos bendrovei nebus suteiktos, už jas sumokėjo, nepagrįstai sumažindama bendrovės turtą 151 297,96 Eur verte.
9.2. Pirmosios instancijos teismas klaidingai traktuoja, kad atsakovės kaip vadovės ir atsakovės elgesys turi būti vertinamas atskirai. Vadovui taikomi aukštesni elgesio standartai, tai apima ne tik įstatymų, bet ir etikos normų laikymąsi. Jeigu atsakovė veikė nesąžiningai būdama bendrovės vadove, toks elgesys yra būdingas jos asmenybei ir jis nėra atsitiktinis ar vienkartinis, bet sisteminis – susijęs su jai patikėtų lėšų pasisavinimu, jų netinkamu panaudojimu, pareigų nevykdymu. Tokie atsakovės veiksmai negali būti vertinimai atsietai ir išimtinai tik atsakovės kaip vadovės kontekste (t. y. per direktorės pareigų prizmę), kadangi nesąžiningas elgesys yra siejamas su pačia asmenybe.
9.3. Priešingai nei nurodyta skundžiamoje nutartyje, vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, vertinant galimą grėsmę, nebūtina turėti neginčijamų įrodymų dėl atsakovės siekio perleisti turtą, apsunkinant būsimo teismo sprendimo įvykdymą, pakanka duomenų, kad sprendimo neįvykdymo grėsmė egzistuoja ir gali kilti dėl nesąžiningų atsakovės veiksmų. Todėl šios nutarties 9.1 papunktyje nurodytos aplinkybės yra pakankamos nuspręsti apie grėsmės egzistavimą. Atsakovė nuosekliai elgiasi nesąžiningai. Tokiam atsakovės elgesio modeliui būdingas sąmoningas turto masės mažinimas, informacijos slėpimas ir nesąžiningumas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Toks elgesys tęsis ir ateityje, todėl tai patvirtina grėsmės egzistavimą. Tokia grėsmė yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
10. Atsakovė E. D. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo ieškovės UAB „Drovesa“ atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą; ieškovės UAB „Drovesa“ atskirojo skundo patenkinimo atveju, pareikalauti, kad ieškovė UAB „Drovesa“ pateiktų galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimą, t. y. įpareigoti, jog ieškovė UAB „Drovesa“ į teismo depozitinę sąskaitą įneštų ieškinio sumos dydžio piniginę sumą ar pateiktų tokio pat dydžio banko garantiją. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Ieškinys yra nepagrįstas, atsakovė jokios žalos ieškovei nepadarė. Atsakovė anksčiau palaikė artimus santykius su A. T., t. y. su bendrovės direktorės B. T. sūnumi, kurie paprašė atsakovės tapti bendrovės direktore, nes A. T. buvo padaręs nusikaltimų už kuriuos buvo nuteistas. Nutraukus artimus santykius su A. T., atsakovės atžvilgiu prasidėjo šantažas, nepagrįstų ieškinių teikimas. B. T. buvo paprašiusi atsakovės išduoti įgaliojimą A. T. dėl naudojimosi bendrovės banko sąskaita. Atsakovės valdymo laikotarpiu buvo užsakytos tik tos paslaugos, kurios buvo reikalingos bendrovei ir apmokėtos tikint, kad paslaugos bus suteiktos. Ieškinio pagrįstumas turi būti vertinamas bylą nagrinėjant iš esmės, todėl išvada dėl tikėtino reikalavimo (ne)pagrįstumo neturi prejudicinės galios.
10.2. Atsakovės kaltės ir neteisėtų veiksmų nustatymas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Kai kurie ieškovės nurodomi argumentai yra tapatūs ieškinio reikalavimams, tačiau jie savaime neįrodo atsakovės nesąžiningumo. VMI mokestiniame patikrinime nustatytos aplinkybės bei bendrovės apyvartos ir pelno sumažėjimas taip pat nepagrindžia atsakovės nesąžiningumo ar kad ši siektų paslėpti, perleisti, sunaikinti savo turtą ar kitaip sukelti grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui. Ieškovė kitų įrodymų (pavyzdžiui, duomenų apie turto perleidimą kitiems asmenims ar ketinimą tai padaryti, turto paslėpimą, sunaikinimą ar nurodytų veiksmų grėsmę, kitokius veiksmus, pažeidžiančius ieškovės interesus) dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė. Ieškovė nepateikė jokių tikėtinų įrodymų, kad, siekdama išvengti teismo galutiniu sprendimu nustatytų įpareigojimų vykdymo, atsakovė ketina turtą slėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip jį apsunkinti arba kad minėti veiksmai jau yra atlikti. Nėra objektyvių duomenų apie atsakovės veiksmus, dėl kurių šiuo metu būtų atsiradusi ar padidėjusi grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
10.3. Ieškovė 2024 m. dirbo nuostolingai. Todėl tenkinus atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas turėtų pareikalauti iš ieškovės pateikti užtikrinimą dėl atsakovės galimų nuostolių atlyginimo. Nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui užtikrinti įmokėtinos pinigų sumos ar banko garantijos dydis nėra ribojimas, todėl atsižvelgiant į proporcingumo, protingumo ir ekonomiškumo principus, į atsakovei pareikštų reikalavimų dydį, į preliminarų galimų nuostolių dydį, ieškovė į teismo depozitinę sąskaitą turėtų įnešti ieškinio sumos dydžio piniginį užstatą ar pateikti tokio pat dydžio banko garantiją.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Asmuo, siekdamas pasinaudoti tokia išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti ir atitinkamą prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, ir pagrįsti šį prašymą svariais argumentais, dėl ko jam taikytina nurodyta išimtis iš bendrosios taisyklės.
14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Toks draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalinama (arba sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas). Tam tikrais išskirtiniais atvejais apeliacinės instancijos teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, gali pritaikyti išimtį, bet prieš tai turi įsitikinti, ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise ir ar naujai prašomas priimti įrodymas (įrodymai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą (nagrinėjamu atveju sprendžiant procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).
15. Nagrinėjamu atveju atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė viešus duomenis iš interneto svetainės (duomenys neskelbtini) apie bendrovės apyvartą laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą nesuformulavo prašymo priimti naują įrodymą ir nenurodė, kodėl šio dokumento pateikimo būtinybė iškilo pateikiant atsiliepimą į atskirąjį skundą, t. y. nemotyvavo išimties iš bendrosios draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme taisyklės taikymo poreikio. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atsakovės pateikto įrodymo priėmimo klausimo nesprendžia.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo sąlygų
16. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tik tuo atveju, kai yra konstatuojamos abi sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas; antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
17. Preliminarus pareikšto ieškinio reikalavimo vertinimas, kai yra sprendžiamas procesinis klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo konkrečioje byloje poreikio, negali būti tapatinamas su ginčą išnagrinėjus iš esmės teismo padarytomis išvadomis. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje jau yra suformulavęs taisyklę, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) doktriną sąlyga reiškia, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja (ir neturi nagrinėti) ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų. Teismas vien preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-246-464/2024, 26 punktas).
18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą, t. y. preliminarų ieškinio pagrįstumą. Apeliantė atskirajame skunde iš esmės pirmosios instancijos teismo išvados dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio proceso ribų, dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos plačiau nepasisako (CPK 320, 338 straipsniai).
19. Vien preliminarus ieškinio pagrįstumas nėra pakankamas taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti konstatuota ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, todėl toliau bus vertinamas pirmosios instancijos teismo išvados dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui – (ne)nustatymo pagrįstumas.
20. Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, užkirsti kelią tam, kad galutinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.
21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, vertindamas galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nurodė, kad atsakovės kaltės ir neteisėtų veiksmų nustatymas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas bei akcentavo, jog kai kurie apeliantės nurodomi argumentai, kurias grindžiamas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra tapatūs ieškinio reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Dėl VMI mokestiniame patikrinime nustatytų aplinkybių ir bendrovės apyvartos bei pelno sumažėjimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jos nepagrindžia atsakovės nesąžiningumo, nes nepatvirtina, jog ji siektų paslėpti, perleisti, sunaikinti savo turtą ar kitaip sukelti grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui.
22. Apeliantės teigimu, VMI 2025 m. sausio 9 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą, VMI, atliko mokestinį tyrimą laikotarpiu, kai bendrovei vadovavo atsakovė, nustatė į bendrovės leidžiamus atskaitymus 2022 m. nepagrįstai įtrauktus 308 610,98 Eur, todėl atsakovė siekė apgauti valstybę, nesumokant mokesčių į valstybės biudžetą.
23. VMI 2025 m. sausio 9 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą nurodyta, kad VMI atliko bendrovės mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 6 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. Dėl šiame pranešime nustatytų trūkumų ir (ar) prieštaravimų bendrovės 2022 m. leidžiami atskaitymai mažinami 308 610,98 Eur. Dėl nustatytų trūkumų ir (ar) prieštaravimų bendrovei atsirado prievolė papildomai deklaruoti pelno mokesčio deklaracijoje (forma PLN204) už 2022 m. 46 292 Eur pelno mokesčio. Bendrovei siūlyta nustatytus trūkumus ir (ar) prieštaravimus pašalinti iki 2025 m. sausio 20 d. pateikiant patikslintą metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN204) už 2022 m.
24. Pagal 2025 m. lapkričio 6 d. valstybės įmonės Registrų centro Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą su istorija nustatyta, kad atsakovė bendrovės direktorės pareigas ėjo laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 31 d. iki 2024 m. spalio 28 d.
25. Nagrinėjamu atveju minėti duomenys patvirtina, kad VMI atlikto bendrovės mokestinio tyrimo už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 6 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. metu atsakovė užėmė bendrovės direktorės pareigas. Be to, minėti duomenys patvirtina bendrovės už 2022 m. nepagrįstai į leidžiamus atskaitymus įtrauktus 308 610,98 Eur ir dėl to atsiradusią prievolę papildomai deklaruoti 46 292 Eur pelno mokestį, patikslinti pateiktą metinę pelno mokesčio deklaraciją. Nors šie duomenys patvirtina apeliantės argumentus apie 2022 m. į bendrovės leidžiamus atskaitymus nepagrįstai įtrauktus 308 610,98 Eur, nedeklaruotą 46 292 Eur pelno mokestį, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, mokestinė nepriemoka gali susidaryti dėl įvairių priežasčių (pvz., neteisingo teisės aktų taikymo, apskaitos žinių trūkumo ir pan.), todėl ji savaime nepatvirtina ieškovės nurodomos aplinkybės, kad atsakovė siekė apgauti valstybę ir tai esą patvirtina jos nesąžiningumą, dėl kurio turėtų būti pripažinta grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.
26. Apeliantė nurodė, kad atsakovė bendrovės turtą naudojo savo asmeniniais interesais tai įrodo UAB „Verus Auditus“ 2025 m. gruodžio 10 d. specialisto išvada. Atsakovė žinodama, kad paslaugos nebus suteiktos bendrovei, 151 297,96 Eur sumažino bendrovės turtą, išgrynino beveik 0,5 mln. Eur, pasisavino 26 143,90 Eur. Šios aplinkybės patvirtina atsakovės nuoseklų nesąžiningą elgesį. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems apeliantės atskirojo skundo argumentams.
27. UAB „Verus Auditus“ 2025 m. gruodžio 10 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog buvusi bendrovės direktorė (atsakovė) liko skolinga bendrovei 177 441,86 Eur (26 143,90 Eur + 151 297,96 Eur) dėl to, kad: atsakovė inicijavo iš bendrovės sąskaitos 434 950 Eur, 17 170 Eur ir 8 330 Eur grynųjų pinigų nuėmimus šioje išvadoje nustatytais laikotarpiais; pagal atskaitingo asmens kortelę atsakovė liko skolinga bendrovei 26 143,90 Eur; pagal VMI mokestinio tyrimo metu nustatytas aplinkybes atsakovė apmokėjo už paslaugas, kurios nebuvo suteiktos (tinkavimo darbus), todėl bendrovė permokėjo 151 297,96 Eur. Taigi, šioje specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės yra susijusios su bendrovės turto sumažinimu, t. y. patirta žala. Atsižvelgiant į apeliantės ieškinyje suformuluotą ieškinio pagrindą ir dalyką, nustatyta, kad apeliantė ieškinyje patirtą žalą grindžia, be kita ko, UAB „Verus Auditus“ 2025 m. gruodžio 10 d. specialisto išvada ir joje nustatytomis aplinkybėmis. Todėl sutiktina su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad apeliantės argumentai, susiję su žalos atlyginimu ir skolos priteisimu galimai dėl atsakovės veiksmų užimant bendrovės direktorės pareigas, nors ir nurodomi kaip sudarantys pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau iš esmės yra tapatūs ieškinyje nurodytiems argumentams.
28. Šiuo aspektu paminėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo kontekste nėra atliekamas ieškinio argumentų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas. Apeliantės nurodomos aplinkybės dėl bendrovės turto panaudojimo galimai atsakovės asmeniniams interesams, sumažinant bendrovės turtą, kaip ir tokių veiksmų nuoseklumas, yra susijusios su ieškinio pagrįstumo vertinimu, kuris bus atliekamas pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėjant iš esmės, t. y. atliekant faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų išsamų įvertinimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, apeliantės nurodytų aplinkybių, susijusių su ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumu, netiria ir nevertina bei dėl to plačiau nepasisako.
29. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne atsakovo nesąžiningumas teisniuose santykiuose, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo byloje yra kilęs ginčas, o galimas nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ir pan.) ir taip apsunkinti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-32-516/2021, 22 punktas). Tuo tarpu apeliantė, grįsdama poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, didžiąja dalimi remiasi būtent tais argumentais, kurie esą pagrindžia atsakovės, kaip bendrovės vadovės, nesąžiningumą, bet ne jos, kaip atsakovės, siekį pakeisti savo turtinę padėtį taip, kad nepalankaus teismo sprendimo priėmimo atveju jo nebūtų galimybės įvykdyti.
30. Asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nepreziumuojamas. Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie asmens (galimą) nesąžiningumą ir (ar) jų ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti teismo sprendimo įvykdymo, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-1120/2022, 26 punktas).
31. Apeliantės argumentai, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, neprivaloma pateikti neginčijamų įrodymų apie atsakovės ketinimus perleisti turtą, apsunkinant būsimo teismo sprendimo įvykdymą, pakanka duomenų, jog sprendimo neįvykdymo grėsmė egzistuoja ir gali kilti dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų, atitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-553/2021, 18 punktas, 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-598-407/2025, 15 punktas, 2025 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-738-790/2025, 28 punktas). Tačiau nagrinėjamu atveju jokių objektyvių, leistinų įrodymų, argumentų ar duomenų, kurie sudarytų pagrindą nuspręsti dėl atsakovės nesąžiningų veiksmų sąmoningai siekiant pabloginti savo turtinę padėtį ir dėl to galinčios kilti grėsmės, byloje nėra. Apeliantės prašymas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nagrinėtinomis aplinkybėmis, kurios sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo nepagrindžia atsakovės nesąžiningumo. Vien tai, kad apeliantės teigimu dėl atsakovės galimai nesąžiningų veiksmų bendrovei buvo sukelta žala, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumą laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo kontekste.
32. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, atskirojo skundo argumentai to nepaneigia, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.