Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Danutės Žvinklytės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ ieškinį atsakovui A. K. dėl skolos, delspinigių, baudos ir kitų išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

5. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių motyvai:

5.1. Nurodė, kad atsakovas iš sutarties kylančių prievolių neįvykdė, todėl laikė, kad atsakovas pažeidė prievolę, nes praleido jos įvykdymo terminą ir tai laikytina esminiu sutarties pažeidimu. Akcentavo, jog duomenų, kad pradiniam kreditoriui perleidžiant ir ieškovei perimant reikalavimo teisę būtų pažeisti reikalavimo perleidimą reglamentuojantys Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101–6.110 straipsniai, nenustatyta.

5.2. Nurodė, kad netinkamas prievolių, kylančių ir sutarties, vykdymas sąlygoja dėl sutarties nevykdymo kalto asmens civilinės atsakomybės atsiradimą. Pažymėjo, kad netesybos atlieka kompensacinę, o ne baudinę funkciją. Netesybos neturi būti pernelyg didelės, nes sutarties dalyviai tarpusavio santykius privalo grįsti protingumu, sąžiningumu ir teisingumu, o šaliai prašant priteisti netesybas, teismui pavesta kontroliuoti šalių elgesį ir tikrinti netesybų dydį. Nurodė, kad įstatymas imperatyviai nustato, jog esant vartojimo kredito santykiams netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Nurodė, jog atsakovas iš dalies vykdė įsipareigojimus pagal išperkamosios nuomos sutartį, ieškovė ilgai delsė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, atsakovas yra vartotojas. Darė išvadą, jog delspinigiai mažintini iki 18,09 Eur (201,02 Eur x 0,05 procento x 180 dienų).

5.3. Nustatė, kad atsakovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų, neinformavo kreditoriaus apie kontaktinių duomenų pasikeitimą, nepateikė duomenų apie finansinę būklę, todėl pagal sutartį (5.2. punktas, 5.5. punktas) privalo sumokėti 10 procentų neišpirktos turto vertės baudą, tai sudaro 20,10 Eur. Konstatavo, jog baudos dydis ir suma yra protingi, bauda yra perpus mažesnė už sumą, kurią pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį kreditorius gali reikalauti ikiteisminio išieškojimo išlaidoms padengti. Darė išvadą, jog ieškovės reikalavimas priteisti 20,10 Eur baudą yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkintinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.1. Nurodė, kad teismo išvada, jog ieškovė delsė reikalauti įvykdyti prievolę, todėl yra atsakingas už pradelstų įvykdyti prievolę pagal sutartį dienų skaičių, yra nepagrįsta ir prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Pažymėjo, jog nuo pat reikalavimo į atsakovą atsiradimo teigė, jog ieškovė ėmėsi visų įmanomų aktyvių veiksmų išieškoti skolą iš atsakovo ikiteisminiu būdu (keliu), abiem šalims (kontrahentėms) patiriant kuo mažiau išlaidų, o būtent – jau 2009 m. kovo 23 d. atsakovui buvo pateikta visa informacija (duomenys) apie kreditoriaus pagal sutartį pasikeitimą bei reikalavimas įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį arba kreiptis į ieškovę nurodytais kontaktais (kontaktiniais duomenimis), siunčiami raginimai ir siekiama išspręsti ginčą taikiai, vėliau pradėtas skolos išieškojimas ikiteisminiu būdu (keliu) per skolų išieškojimo įmonę UAB „Sergel“, o nepavykus išieškoti ikiteismine tvarka kreiptasi į teismą. Mano, jog teismas nevertino tos aplinkybės, kad būtent atsakovas ne tik nesirūpino skolos grąžinimu (nepranešė apie pasikeitusius kontaktinius duomenis, vengė bendradarbiauti, įsipareigojimų nevykdė (ir nevykdo) ilgą laiką ir nė karto nebuvo susisiekęs nei su pradiniu kreditoriumi, nei su ieškove), bet ir elgėsi nesąžiningai, visais įmanomais būdais sąmoningai vengdamas įvykdyti prievolę.

7.2. Apeliantės nuomone, teismas, vadovaudamasis vien tik formaliais kriterijais (dėl silpnesnės šalies (vartotojo)), negali ginti vien tik skolininko interesus (skolininko, kuris yra nesąžiningas, kuris ir toliau nebendradarbiauja nei su kreditoriumi, nei su teismu), nors kreditorius ir yra stipresnis kontrahentas, bet turi (į)vertinti faktines aplinkybes, t. y. skolininko elgesį, kitas aplinkybes, pvz., tai, kad kreditorius savo iniciatyva delspinigių dydį sumažino nuo 0,2 proc. (sutartinių) iki 0,05 procento). Teigia, jog teismas turi teisingai ir objektyviai įvertinti šalių interesų pusiausvyrą, tai šiuo atveju nebuvo padaryta, dėl to apeliacinei instancijai ir teikiamas šis apeliacinis skundas.

7.3. Apeliantė ginčija teismo sprendimo dalį dėl delspinigių apskaičiavimo už sutrumpintą 180 d. laikotarpį, kadangi mano, jog tokiam laikotarpiui (180 dienų) apskaičiuoti delspinigius teismas neturėjo pagrindo, juo labiau – pritaikyti sutrumpintą 6 (šešių) mėnesių senatį, nesant atsakovo prašymo delspinigiams pritaikyti sutrumpintą 6 mėnesių (180 dienų) senatį. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių tai, kad atsakovas būtų pateikęs prašymą taikyti sutrumpintą ieškinio senatį (jis tokią galimybę / teisę turėjo, kadangi žinojo apie vykstantį teismo procesą dėl skolos priteisimo). Tuo tarpu aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje buvo priimtas teismo sprendimas už akių (atsakovui faktiškai nedalyvavus byloje), neturi jokios įtakos (reikšmės) kilusio klausimo (ginčo) išsprendimui, kadangi pats atsakovas nesirūpino proceso eiga, nebendradarbiavo, nors atsakovui siųsti procesiniai dokumentai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria buvo sumažintas prašomų priteisti delspinigių dydis, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantė nesutinka su skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria teismas sumažino ieškovės prašomus priteisti delspinigius nuo 450,79 Eur iki 18,09 Eur sumos.

13. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, be kita ko, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis).

14. Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad netesybos pradedamos skaičiuoti tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba įvykdo netinkamai (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).

15. Pastebėtina, kad nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018). Aiškiai per didelėmis netesybos pripažįstamos tada, kai jos neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus. Nustatydamas, ar netesybos nėra akivaizdžiai per didelės, ir jas mažindamas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016).

16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „Ūkio banko lizingas“ ir atsakovas 2007 m. gegužės 2 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. 705607305, pagal kurią pradinė kreditorė finansavo atsakovui 850 Lt (246,18 Eur) vertės mobiliojo telefono įsigijimą, o atsakovas įsipareigojo per 12 mėnesių išperkamąjį laikotarpį iki 2009 m. gegužė 15 d. pagal šalių suderintą mokėjimo grafiką ir sąlygas mokėti sutartyje numatytas įmokas. Apeliaciniu skundu teigiama, jog ši išperkamosios nuomos sutartis nepatenka į vartojimo kredito sutarties apibrėžimą, todėl jai Vartojimo kredito įstatymo nuostatos netaikomos.

17. Vartojimo kredito institutas įtvirtintas CK 6.886–6.891 straipsniuose (iki 2011 m. balandžio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija). Tai grupė normų, kurios, siekiant suteikti didesnę apsaugą kredito gavėjui fiziniam asmeniui (vartotojui), gali būti papildomai taikomos su atskirą sutarčių rūšį reglamentuojančiomis nuostatomis, pavyzdžiui, paskolos, pirkimo–pardavimo, nuomos ir kt. Didesnės kredito gavėjo apsaugos principas kildinamas iš 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvos 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu (OL L 42, 1987 2 12, p. 48) su pakeitimais, padarytais 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/7/EB iš dalies pakeičiančia Direktyvą 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (OL L 101, 1998 4 1, p. 17). Kartu pažymėtina, kad vartojimo kredito teisinius santykius reglamentuoja 2010 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas, į nacionalinę teisę perkeliantis 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių, panaikinančią Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL 2008 L 133, p. 66; klaidų ištaisymas – OL 2009 L 207, p. 14). Apeliantė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodo, jog tarp atsakovo ir pradinio kreditoriaus buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis. CK 6.886 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vartojimo kredito sutartimi laikoma pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, kai daiktai, esantys sutarties dalyku, vartotojo nuosavybėn pereina per šioje sutartyje nustatytą terminą sumokėjus daikto kainą, kredito palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog nagrinėjamiems ginčo santykiams taikytinos šių teisinių santykių atsiradimo metu galiojusios teisės normos, t. y. CK 6.886–6.891 straipsniai.

18. Nors apeliantė ir teigia, jog Vartojimo kredito įstatyme nurodyta, kad įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto (Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tačiau įvertinus aplinkybes, jog ginčo sutartis sudaryta dėl mobiliojo telefono įsigijimo, atsakovas yra fizinis asmuo, bei tai, jog byloje nėra duomenų, kad minėtas telefonas būtų pirktas ne asmeniniams poreikiams tenkinti, darytina išvada, kad sutarties tikrasis tikslas visgi yra ne sutarties objekto nuoma su teise jį išpirkti (įsigyti), o vartojimo kredito (finansavimo) klientui suteikimas, todėl tokiai sutarčiai yra taikytini vartojimo kreditų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Šias išvadas patvirtina ir tai, jog apeliantė (ieškovė) ieškiniu neprašė įpareigoti atsakovą grąžinti pirktą mobilųjį telefoną, tačiau prašė priteisti už jį sumokėtą pinigų sumą.

19. Apeliaciniu skundu nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo apskaičiuoti delspinigius tokiam laikotarpiui (180 dienų), juo labiau – pritaikyti sutrumpintą 6 (šešių) mėnesių senatį, nesant tokio atsakovo prašymo. Teisėjų kolegija pažymi, jog šios nutarties 15 punkte konstatuota, jog teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar sutartimi nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės. Tokią pareigą teismas turi nepaisant to, ar yra toks skolininko prašymas, ar jo nėra. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Ginčo sutarties 11.1 punkte numatyta, jog pažeidus mokėjimų grafiką – vėluojant (su)mokėti mokėjimus ar jų dalį, Nuomininkas įsipareigoja mokėti Lizingo įmonei 0,2 procento dydžio delspinigius nuo vėluojamos (su)mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Iš ieškinio bei apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantė (ieškovė) savo inciatyva sumažino ginčo sutartyje numatytą delspinigių dydį nuo 0,2 procentų (sutartinių) iki 0,05 procento (įstatymų numatytų), tačiau prašo priteisti delspinigius už 4 485 dienų laikotarpį. Šios aplinkybės rodo, jog ieškovės prašomi priteisti delspinigiai viršija Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nustatytą maksimalų laikotarpį daugiau nei 24 kartus, todėl akivaizdu, jog yra pagrindas prašomus priteisti delspinigius mažinti (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis).

20. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, jog ieškovė (apeliantė) nei ieškiniu, nei apeliaciniu skundu nenurodė, ar dėl atsakovo netinkamo įsipareigojimų vykdymo patyrė nuostolių, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo ieškovei 18,09 Eur dydžio delspinigių sumą (201,02 Eur x 0,05 proc. x 180 dienų), nepažeidė ieškovės teisių bei šalių interesų pusiausvyros.

21. Nors apeliaciniu skundu prašoma vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-56-560/2018 išdėstytais argumentais, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šia nutartimi buvo konstatuota, jog CK normos tiesiogiai nustato teismo teisę mažinti netesybas, tačiau akcentuojama konkrečių aplinkybių reikšmė sprendžiant netesybų mažinimo klausimą. Be to, iš minėtos Vilniaus apygardos teismo nutarties turinio nėra aišku, už kokį terminą buvo skaičiuoti delspinigiai, todėl neaišku, ar šia nutartimi buvo analizuojama prašomų priteisti delspinigių atitiktis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymui. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutarties ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos ratio decidendi, todėl minėtoje nutartyje pateiktu teisės aiškinimu negalima remtis.

22. Apeliaciniu skundu taip pat gana plačiai analizuojamos teisės normos dėl sutrumpintos senaties netesyboms taikymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs skundžiamo sprendimo už akių turinį, konstatuoja, jog šiuo atveju nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų taikęs ieškinio senatį reikalavimui dėl delspinigių priteisimo, todėl su tuo susijusius argumentus atmeta.

23. Įvertinusi visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino. Tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

26. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.