- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-23
- Bylos Nr.
- I1-505-764/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00840-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. (R. Š.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) priteisti 30 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-7).
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gegužės 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidžiančiomis sąlygomis. Leistina minimali gyvenamojo ploto norma buvo viršyta daug kartų. Baldai ir sanitarinis mazgas užėmė didžiąją dalį kameros ploto. Kadangi kameroje buvo apgyvendinti 2 nuteistieji, pareiškėjas neturėjo pakankamai vietos judėti. Pažymi, kad Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, teisė į kultūros, sporto, kūrybos saviraiškos, mokslo ir kitus renginius. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, kadangi sanitarinis mazgas buvo atskirtas sienele ant kurios užkabinta užuolaida, nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos dėl ko sklido nemalonūs kvapai. Kadangi Lukiškių TI-K ventiliacijos nebuvo, vėdinama tik per langą, o tokiu atveju yra drėgna, o žiemos metu šalta. Tokios pareiškėjo laikymo sąlygos sukėlė jam psichologinius išgyvenimus, kurie pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, emociniais sukrėtimais, nepatogumais ir depresija.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 47-53).
Nurodo, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teigia, kad pareiškėjas buvo kalinimas kamerose, kuriose jam tenkantis gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo skundo argumentai yra laikytini nepagrįstais ir nesuteikiančiais pagrindo Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.
Atsakovės atstovas pažymi, kad gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimų. Visose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros gyvenamosios patalpos yra atskirtas sienele su užuolaida. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Atsakovės atstovo teigimu, dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu. Nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau praleisti laiko už kameros ribų. Priduria, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K pagal prašymus ir vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti televiziją, gauti grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti vykstančiuose renginiuose. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms.
Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nėra konkretūs. Pareiškėjas neįrodo, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai padarė tiesioginės įtakos pareiškėjui ir sukėlė jam neigiamų padarinių, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovės atstovas vertina kaip nesąžiningą pareiškėjo siekį pasipelnyti valstybės sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti atlyginti 30 000 eurų neturtinę žalą, patirtą 2017 m. gruodžio 20 d. – 2018 m. gegužės 20 d., pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04). Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą, visų pirma, grindžia aplinkybe, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam bausmę atliekančiam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas 1) 1.3.1 punkte, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas 2) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m.
Iš atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 22 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 125, plotas – 6,48 kv. m. (1 asmuo kameroje); 2017 m. gruodžio 23 d. – 2017 m. gruodžio 26 d. kamera Nr. 125 (1 asmuo kameroje); 2017 m. gruodžio 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 176, plotas – 7,94 kv. m. (2 asmenys kameroje); 2018 m. gruodžio 28 d. – 2018 m. vasario 7 d. kamera Nr. 176 (2 asmenys kameroje); 2018 m. vasario 8 d. perkeltas į kamerą Nr. 192, plotas – 7,94 kv. m. (1 asmuo kameroje); 2018 m. vasario 9 d. kamera Nr. 192 (1 asmuo kameroje); 2018 m. vasario 10 d. – 2018 m. vasario 13 d. kamera Nr. 192 (2 asmenys kameroje); 2018 m. vasario 14 d. kamera Nr. 192 (1 asmuo kameroje); 2018 m. vasario 15 – 2018 m. kovo 1 d. kamera Nr. 192 (2 asmenys kameroje); 2018 m. kovo 2 d. kamera Nr. 192 (1 asmuo kameroje); 2018 m. kovo 3 d. – 2018 m. balandžio 18 d. kamera Nr. 192 (2 asmenys kameroje); 2018 m. balandžio 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 149, plotas – 7,94 kv. m. (2 asmenys kameroje); 2018 m. balandžio 20 perkeltas į kamerą Nr. 168, plotas – 7,94 kv. m. (2 asmenys kameroje); 2018 m. balandžio 21 d. – 2018 m. balandžio 22 d. kamera Nr. 168 (2 asmenys kameroje); 2018 m. balandžio 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 218, plotas – 6,83 kv. m. (1 asmuo kameroje); 2018 m. balandžio 24 d. kamera Nr. 218 (1 asmuo kameroje); 2018 m. balandžio 25 d. perkeltas į kamerą Nr. 172, plotas – 7,94 kv. m. (2 asmenys kameroje); 2018 m. balandžio 26 d. – 2018 m. gegužės 10 d. kamera Nr. 172 (2 asmenys kameroje); 2018 m. gegužės 11 d. kamera Nr. 172 (1 asmuo kameroje); 2018 m. gegužės 12 d. – 2018 m. gegužės 20 d. kamera Nr. 172 (2 asmenys kameroje).
Bylos duomenys patvirtina, kad periodiškai ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose daugiausiai su kitu asmeniu, o vienas buvo laikomas 12 dienų (2017 m. gruodžio 22 – 26 d., 2018 m. vasario 8 d – 9 d., 2018 m. vasario 14 d., 2018 m. kovo 2 d., 2018 m. balandžio 23 – 24 d., 2018 m. gegužės 11 d.). Dviem asmenims tenkantis kameros plotas – 7,94 kv. m, reiškia, kad kameroje kalinčiam asmeniui teko 3,97 kv. m. bendro kameros ploto). Taip pat teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) formuojamą praktiką (žr., 2019 m. balandžio 24 d. nutartį Nr. A-2169-525/2019). Todėl pareiškėjo argumentai dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitikties teisės aktų reikalavimams yra nepagrįsti.
Pažymėtina, kad pagal LVAT naujausią praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018) ir vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neteisėtų veiksmų nenustatyta. EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Iš byloje pateikto Vilniaus PN atsiliepimo, matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi, Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.
Pareiškėjas teigia, jog sanitarinio mazgo kameroje įrengimas, atskiriant jį tik sienele su užuolaida, pažeidė jo teisę į privatumą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Higienos normoje HN 134:2015 reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Pabrėžtina, kad atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara ir asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio, todėl toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nacionalinių teisės aktų reikalavimus. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Į EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.). Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1153-624/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
Pažymėtina, jog svarbu įvertinti tai, kiek asmenų kamerose buvo laikoma kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu. Iš byloje esančių rašytinių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas šiose Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitu nuteistuoju (suimtuoju): 2017 m. gruodžio 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 176, plotas – 7,94 kv. m. (2 asmenys kameroje); 2018 m. gruodžio 28 d. – 2018 m. vasario 7 d. kamera Nr. 176 (2 asmenys kameroje); 2018 m. vasario 10 d. – 2018 m. vasario 13 d. kamera Nr. 192 (2 asmenys kameroje; 2018 m. vasario 15 – 2018 m. kovo 1 d. kamera Nr. 192 (2 asmenys kameroje); 2018 m. kovo 3 d. – 2018 m. balandžio 18 d. kamera Nr. 192 (2 asmenys kameroje); 2018 m. balandžio 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 149, plotas – 7,94 kv. m. (2 asmenys kameroje); 2018 m. balandžio 20 perkeltas į kamerą Nr. 168, plotas – 7,94 kv. m. (2 asmenys kameroje); 2018 m. balandžio 21 d. – 2018 m. balandžio 22 d. kamera Nr. 168 (2 asmenys kameroje); 2018 m. balandžio 25 d. perkeltas į kamerą Nr. 172, plotas – 7,94 kv. m. (2 asmenys kameroje); 2018 m. balandžio 26 d. – 2018 m. gegužės 10 d. kamera Nr. 172 (2 asmenys kameroje); 2018 m. gegužės 12 d. – 2018 m. gegužės 20 d. kamera Nr. 172 (2 asmenys kameroje). Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu 134 paras Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas su kitu asmeniu, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose 134 paras buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas sutinka su pareiškėju, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neužtikrinant privatumo naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų. Nurodytas pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą.
Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šios higienos normos 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 punktas). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Pareiškėjas skunde neneigia, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma. Atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo reikalavimas šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į Visuomenės sveikatos centrą, kuris atlieka valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Be to, pastebėtina, jog pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai dėl bendros kamerų būklės yra itin abstraktūs. Pareiškėjas nenurodė nei kamerų numerių, kuriose pasireiškė minėti pažeidimai, nei laikotarpių, kada buvo laikomas netinkamose kamerose, nei kitų aplinkybių, kurios leistų identifikuoti ir nustatyti galimus pažeidimus.
Iš atsakovės atstovo byloje pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktų nenustatyti pažeidimai (b. l. 69-70, 71-72, 74-76, 77-78). Pažymėtina, jog pareiga detalizuoti pažeidimus tenka būtent pareiškėjui, teismas negali remtis hipotetiniais, neindividualizuotas bei nepagrįstais teiginiais. Todėl, teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimai dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta jo galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, nebuvo patenkinti socialiniai poreikiai, nepakankamai sudarytos sąlygos dalyvauti sporto ir kultūros renginiuose. Toks pareiškėjo teiginys yra atmestinas kaip nepagrįstas, nes byloje esantys duomenys patvirtina priešingai. Atsakovės atstovas patvirtino, kad kalinimo įstaigoje suimtieji (nuteistieji) turi galimybę bendrauti su dvasininkais, nuolat organizuojami konkursai, varžybos, įvairaus pobūdžio užsiėmimai. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, paminėtais aspektais nenustatė jokių neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, todėl pareiškėjo argumentus dėl sąlygų dalyvauti socialinės reabilitacijos programose nesudarymo atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų nepatogumų. LVAT nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Pastebėtina, kad, vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais sudaro pagrindą daryti išvadą, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).
Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumų pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) 134 paras, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma yra 200 eurų. Teismas, nustatydamas žalos dydį, įvertino tai, kad kitų pažeidimų byloje nenustatyta, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimų. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) būtų sąmoningai siekęs pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT nutartis Nr. A-1730-858/2018, Nr. A-1748-492/2018, Nr. A-2108-415/2018, Nr. A-1890-756/2018).
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo prašoma priteisti 30 000 eurų suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Dėl šių priežasčių, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 200 eurų suma neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. Š. (R. Š.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. Š. (R. Š.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.