- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-25
- Bylos Nr.
- 1A-204-478/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-64802-2015-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė (pirm.), Gytis Večerskas, Viktoras Preikšas
- Nuteistasis
- M. D.
Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-204-478/2016
Teisėjas Jonas Malinauskas Teisminio proceso Nr. 1-01-1-64802-2015-1
NUTARTIS
2016 m. kovo 25 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Viktoro Preikšo, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Inetui Volungevičiui, nuteistojo M. D. gynėjai advokatei Marytei Vietaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo
M. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas 27 (dvidešimt septynių) parų arešto bausme.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta 18 (aštuoniolikos) parų areštas, arešto pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio faktinio vykdymo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015-11-24 iki 2015-11-25.
Iš M. D. išieškotina 23,16 Eur valstybei turėtoms valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. D. nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 24 d., apie 15.50 val., (duomenys neskelbtini), policijos tarnybiniame automobilyje ,,VW Passat“, v. n. (duomenys neskelbtini) siekdamas paperkamų valstybės tarnautojų neteisėto neveikimo, valstybės tarnautojams – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio vyresniajam patruliui E. D. ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio patrulei K. V. pasiūlė 150 eurų kyšį už tai, kad policijos pareigūnai nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už kelių eismo taisyklių pažeidimus, tai yra dėl to, kad vairavo automobilį, kuomet jam atimta teisė vairuoti, vairavo neįregistruotą nustatyta tvarka automobilį, vairavo automobilį, kuriam neatlikta valstybinė techninė apžiūra, automobilis nedraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir automobilio priekyje nebuvo valstybinio numerio ženklo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti arba nepavykusį savanorišką atsisakymą padaryti nusikalstamą veiką pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir jam paskirtą bausmę pakeisti bauda.
Skunde apeliantas nurodo, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma - reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius - būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius. Kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių-psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K- 526/2011, 2K-406/2011). Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pagal teismų praktiką, sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą, reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) - turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitas turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-540/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjant baudžiamąją bylą kilusios abejonės nebuvo vertinamos jo naudai, pirmenybė buvo teikiama liudytojų parodymams vien dėl to, kad jie yra policijos pareigūnai, jo versija buvo atmesta be pagrįstų įrodymų. Dėl tokių teismo veiksmų buvo pažeisti rungimosi ir nekaltumo prezumpcijos principai. Be to, teismas neapklausė visų įvykio liudytojų, neatliko visų tyrimo veiksmų, nukrypo nuo teismų praktikos. Teismas nepagrįstai rėmėsi vien liudytojų (policijos pareigūnų), kurie buvo suinteresuoti bylos baigtimi, parodymais. Jo kaltę paneigia prieštaringi policijos pareigūnų parodymai bei faktas, kad nebuvo pinigų perdavimo fakto, t. y. pinigai pareigūnams perduoti nebuvo, todėl nebuvo galimybės ant pinigų rasti pirštų atspaudų, jis nebuvo pinigų padėjęs nei ant sėdynės, nei tarp sėdynių, pinigai su likusiais daiktais buvo jo rankose. Policijos pareigūnai nesilaikė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, nes, įtarę jį papirkimu, privalėjo išsaugoti administracinio teisės pažeidimo protokolą tokį, koks jis iki tol buvo, ir toliau jo nepildyti.
Apelianto nuomone, jo padaryta nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio l dalį, 23 straipsnio 4 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį, kaip pasikėsinimas papirkti, kaip išaiškinta byloje Nr. 2K-612/2004. Šioje nutartyje analogiška situacija buvo teisiškai įvertinta kaip pasikėsinimas papirkti, ir nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 227 straipsnio 3 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius 2007 m. sausio 4 d. aprobavo Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalgą. Šios apžvalgos išvadų 21 punkte nurodyta: jeigu valstybės tarnautojas, jam prilygintas asmuo ar tarpininkas duodamo kyšio nepriima dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo papirkėjo valios, papirkėjo veika kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Tačiau jo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip baigtas nusikaltimas, nes jis pats bandė savo noru atsisakyti pabaigti, todėl jo atžvilgiu turi būti taikomos BK 59 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatos.
Skunde taip pat nurodoma, jog nagrinėjamoje byloje nėra pakankamo pagrindo manyti, kad jo tyčia buvo nukreipta papirkti policijos pareigūnus. Policijos pareigūnų supratimas, kad jo pasakyti žodžiai yra kyšio pasiūlymas, savaime, nesant kitų įrodymų, nepatvirtina jo tyčios siūlant kyšį ir siekiant papirkti policijos pareigūną.
Nuteistasis tai pat prašo jam paskirtą arešto bausmę pakeisti kita bausme – bauda. Apeliantas nurodo, jog atlikdamas arešto bausmę jis negalės slaugyti sergančio dėdės, taip pat laiku sugrįžti į Didžiąją Britaniją, kur nuo 2016-02-01 turi pradėti darbą. Darbas Didžiojoje Britanijoje yra pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis, ir netekus šio darbo, galimybės vėliau susirasti kitą darbą yra nedidelės. Jo darbo pobūdis yra nenutrūkstamas, darbdavys neturi galimybės laukti jo 18 parų. Tuo tarpu pakeitus arešto bausmę bauda, jis išsaugotų darbo santykius, gautų lėšų pragyvenimui bei tinkamai galėtų slaugyti savo sergantį dėdę.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra įgyvendinti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Jo padaryta nusikalstama veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, todėl teismo sprendimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje naikintinas ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina jam nepadarius veikos, turinčios BK 227 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių, taip pat panaikintinos jam taikytos kardomosios priemonės, t. y. rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. D. apeliacinis skundas atmetamas.
Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai M. D. pripažino kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai taip pat nepažeisti.
Apeliantas ginčija savo kaltę, tvirtindamas, kad byloje nėra įgyvendinti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, be to, teigia, kad jo versija teisme buvo atmesta be pagrįstų įrodymų, o pirmenybė buvo teikiama liudytojų parodymams, vien dėl to, kad jie yra policijos pareigūnai. Tačiau pažymėtina, jog pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.
Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.
M. D. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad siekdamas paperkamų valstybės tarnautojų neteisėto neveikimo, valstybės tarnautojams – Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio vyresniajam patruliui E. D. ir Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio patrulei K. V. pasiūlė 150 eurų kyšį už tai, kad policijos pareigūnai nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už Kelių eismo taisyklių pažeidimus.
Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus. Papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, šios veikos baigtumas siejamas su momentu, kai atliekamas bent vienas iš alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti. Kyšį žadama, siūloma duoti ar jis duodamas už pageidaujamą valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. BK 227 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius. Pažymėtina, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-406/2011). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pagal teismų praktiką, sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą, reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) – turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitas turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-540/2013).
Šioje byloje pagrindo netikėti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nėra. Nors nuteistasis M. D. su pirmosios instancijos teismo jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nesutinka, tvirtindamas, kad nusikalstamos veikos nepadarė, tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrinti įrodymai paneigia apelianto teikiamą versiją. Tokie įrodymai yra paties nuteistojo M. D. parodymai (b. l. 32-33, 72-73), kuriose jis nurodė, jog pilnai pripažįsta savo kaltę, supratęs, kad policijos pareigūnai rašys jam protokolą už KET pažeidimus, laikydamas rankoje pasiūlė jiems 150 eurų kyšį, kad protokolas nebūtų rašomas ir jis būtų paleistas, policijos pareigūnų E. D. ir K. V. tarnybiniai pranešimai (b. l. 1-2), įvykio vietos apžiūros protokolas su foto nuotraukomis (b. l. 8-13), kompaktinės plokštelės su vaizdo įrašu kelių policijos automobilio viduje apžiūros protokolas (b. l. 14-17), pati kompaktinė plokštelė su vaizdo įrašu, esanti prie bylos medžiagos, administracinio teisės pažeidimo protokolo, surašyto M. D., kopija (b. l. 55), kita bylos medžiaga. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl M. D. padarytos nusikalstamos veikos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas.
Nors apeliantas skunde teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi vien policijos pareigūnų, kurie buvo suinteresuoti bylos baigtimi parodymais, tačiau teismas tokį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą ir pažymi, jog nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios apeliantas savo kaltę pilnai pripažino, todėl byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, liudytojų neapklausiant. Sutrumpintą įrodymų tyrimą reglamentuoja BPK 273 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, jog jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio Kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. BPK 291 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutrumpinto įrodymų tyrimo atveju teisiamojo posėdžio pirmininkas balsu perskaito kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų, ekspertų ir specialistų apklausų protokolus, surašytus ikiteisminio tyrimo ar anksčiau teisiamojo posėdžio metu, paskelbia byloje esančius dokumentus, supažindina su kitais įrodymais. Tuo atveju, kai nagrinėjimo teisme dalyviai pareiškia, jog jie su visais ar dalimi byloje esančių įrodymų yra susipažinę ir nepageidauja, kad tai teisme būtų tiriama ir skelbiama, teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių įrodymų išvardijimu (2 dalis), kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Pirmos instancijos teismo posėdžio protokolo (b. l. 71-76) turinys patvirtina, jog teismo posėdžio metu pats apeliantas kaltu pilnai prisipažino ir sutiko, kad byla būtų nagrinėjama be liudytojų, jų apklausti nepageidavo, todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes, atmetami ir apeliacinio skundo argumentai, jog neapklausęs visų įvykio liudytojų, teismas nukrypo nuo teismų praktikos ir todėl buvo pažeisti rungimosi bei nekaltumo prezumpcijos principai. Šių aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, jog policijos pareigūnai net ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti liudytojais, o policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino ir pats nuteistasis, prieštaravimų tarp pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytų aplinkybių nenustatyta, be to, pareigūnų nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti anksčiau minėti rašytiniai įrodymai bei byloje esantis vaizdo įrašas. Aplinkybių, kurios leistų manyti, jog policijos pareigūnai siektų nepagrįstai apkaltinti apeliantą nebūtos nusikalstamos veikos padarymu, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Be to, kaip jau minėta, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis savo kaltę pilnai pripažino ir jokios gynybinės versijos iškėlęs nebuvo, todėl kaip deklaratyvus ir nepagrįstas vertintinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistojo versija buvo atmesta be pagrįstų įrodymų.
Visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog byloje nėra pakankamo pagrindo manyti, kad nuteistojo tyčia buvo nukreipta papirkti policijos pareigūnus. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, jog nuteistasis, sėdėdamas policijos pareigūnų automobilyje, pasiūlė susimokėti 150 Eur, kad būtų mažiau problemų. Jis iš kišenės ištraukė pinigus, laikydamas juos rankoje, ranką padėjo tarp priekinių vairuotojų sėdynių sakydamas „nu ponas prašau labai“, žadėjo, kad pareigūnams neteks jo daugiau matyti ir sakė, kad jeigu pastarieji surašys jam administracinio teisės pažeidimo protokolą, jis turės labai daug problemų. Nuteistasis primygtinai prašė pareigūnų nerašyti protokolo net tada, kai šie paaiškino, jog dėl baudos spręs teismas. Iš vaizdo įrašo matyti, jog pareigūnai mažiausiai du kartus nuteistąjį perspėjo dėl gresiančios atsakomybės už bandymą juos papirkti. Šias aplinkybes savo tarnybiniuose pranešimuose patvirtino abu policijos pareigūnai, be to, ir pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme pripažino, jog siūlė pareigūnams pinigų tam, kad jie jį paleistų. Visi šie duomenys neabejotinai patvirtina, jog nuteistasis M. D., siekdamas neteisėtų pareigūnų veiksmų, veikė tyčia, suprato savo veikos pavojingumą ir norėjo taip veikti, siūlė statutiniams valstybės tarnautojams kyšį siekdamas, kad pastarieji nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo, siekė išvengti didesnės administracinės nuobaudos, todėl teismas skundo argumentą, jog, neva, nuteistojo tyčia nebuvo nukreipta papirkti policijos pareigūnus, vertina kaip gynybinę versiją ir jį atmeta.
Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog policijos pareigūnai nesilaikė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio reikalavimų. Lietuvos Respublikos policijos veikos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas nurodo, kad policijos pareigūnas privalo, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Taigi, policijos pareigūnai privalo reaguoti į daromą teisės pažeidimą ir užfiksavę veikos, turinčios nusikaltimo požymių, padarymo faktą (bandymą papirkti) privalo pranešti apie tai policijos komisariatui, ką jie ir padarė – budėtojui pranešė apie bandymą papirkti pareigūnus, dėl ko buvo atsiųsta operatyvinė grupė. Dėl to, jog policijos pareigūnai baigė užpildyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, pažymėtina, kad tai juos padaryti įpareigoja to paties Policijos veiklos įstatymo nuostatos. Be to, tai, jog pareigūnai užbaigė pildyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, jų suinteresuotumo niekaip neįrodo, kadangi nuobaudą už padarytus pažeidimus M. D. paskyrė teismas. Pažymėtina ir tai, kad tariamas pareigūnų padarytas pažeidimas baigiant pildyti protokolą, kurį nurodo apeliantas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas plačiau apie tai nepasisako.
Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad jo padaryta nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 23 straipsnio 4 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį, kaip pasikėsinimas papirkti. Kaip jau minėta, papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta pasiūlius duoti kyšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225. 226, 227. 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalga (toliau – Apžvalga) Nr. 2-2007, p. 19). Apžvalgos išvadų 21 punkte taip pat nurodyta, kad jeigu valstybės tarnautojas, jam prilygintas asmuo ar tarpininkas duodamo kyšio nepriima dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo papirkėjo valios, papirkėjo veika kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Analogišką teismų praktiką patvirtina ir teismų sprendimai (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-53/2008). Taigi, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes konstatuotina, jog M. D. nusikalstama veika buvo baigta jam pasiūlius duoti kyšį policijos pareigūnams, o tai, kad nebuvo pinigų perdavimo fakto, jokios teisinės reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui neturi, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. D. padaryta nusikalstama pagal BK 227 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai, tokia kvalifikacija atitinka tiek šios BK normos dispoziciją, tiek teismų praktiką, todėl perkvalifikuoti M. D. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 23 straipsnio 4 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį, nėra jokio pagrindo. Šių aplinkybių kontekste atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip baigtas nusikaltimas, nes jis bandė savo noru atsisakyti pabaigti nusikaltimą ir tai turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Atsižvelgiant į tai, kad M. D. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, įvertinus jo apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, nesikeičia, todėl apeliacinio skundo prašymas dėl taikomų kardomųjų priemonių panaikinimo taipogi atmestinas, kadangi paskirtos kardomosios priemonės yra adekvačios padarytos nusikalstamos veikos ir apelianto pavojingumui, pagrindai jų taikymui nėra išnykę ir aptariamu atveju padės pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus.
Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo jam paskirtą arešto bausmę pakeisti bauda ir motyvuoja tuo, jog taip jis išsaugotų darbo santykius, gautų lėšų pragyvenimui bei galėtų tinkamai slaugyti savo sergantį dėdę.
Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu M. D. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį. BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
Įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse – bausmės teisingumo principas. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-519/2013). Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės įvertinimas.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. D. bausmę už jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.
Pažymėtina ir tai, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju, tokia situacija nėra susidariusi. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, įvertino tai, kad M. D. padarė apysunkį nusikaltimą, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Skirdamas bausmę teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad praeityje M. D. turi galiojančių administracinių nuobaudų, niekur nedirba, daug pažeidimų jis yra padaręs ir užsienyje, todėl įvertinęs visas minėtas aplinkybes paskyrė M. D. arešto bausmę. Nors teismas nuosprendyje nurodė, jog M. D. yra vieną kartą teistas (teistumas išnykęs, bauda sumokėta), tačiau su šiais teiginiais nesutiktina, nes iš bylos medžiagos matyti, jog M. D. 2015-07-09 Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 str. 2 d. padarymą, o teistumą užtraukia tik nusikaltimo padarymas (BK 97 str. 1 d.), be to, byloje nėra jokių duomenų, jų nepateikė ir nuteistasis, kad jis skirtą teismo baudą sumokėjo. Vertinant nuteistojo asmenybę, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš bylos medžiagos (b. l. 37-40, 42-48) matyti, jog M. D. jam paskirtų baudų nemoka, jis ne kartą yra ne tik baustas, bet ir teistas užsienyje už nusikalstamas veikas, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai jam skyrė arešto bausmę, kurio trukmę nustatė žymiai mažesnę, nei vidurkis. Be to, byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, todėl paskirta arešto bausmė sumažinta vienu trečdaliu, galutinę bausmę paskiriant 18 parų areštą. Atsižvelgus į šias aplinkybes, paskirta bausmė tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, priešingai, ji proporcinga nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui, ir todėl yra tinkamai individualizuota. Bausmės tikslas nėra vien nubaudimas, ja siekiama prevencijos tikslų – apriboti nusikaltusiam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, tačiau šiuo atveju, atsižvelgus į minėtas aplinkybes, nėra pagrindo manyti, kad tokie tikslai gali būti pasiekti švelnesnio pobūdžio, nei areštas, bausme.
Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas M. D. pritaikytas tinkamai, paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose nustatytų nuostatų, todėl nuteistojo skundas atmetamas, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Nuteistojo M. D. apeliacinį skundą atmesti.