Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-07-11 · Civilinė byla Nr. 2A-1352-560/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-07-11
Bylos Nr.
2A-1352-560/2012
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-04785-2011-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dainius Rinkevičius
Ieškovas
UAB DK „PZU Lietuva“
Atsakovas
UAB „Cargo and go“
Civilinė byla Nr. 2A-1352-560/2012Teisminio proceso Nr. 2-02-3-04785-2011-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 73.2.6.1.; 121.18;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 11 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Cargo and go“ dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Cargo and go“ 3 611,18 Lt pagrindinės skolos ir 156,55 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad su atsakovu buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta atsakovo automobilio „DAF FT XF105/460“, v/n (duomenys neskelbtini) valdytoju civilinė atsakomybė. Minimas automobilis 2009-11-09 Belgijoje sukėlė autoįvykį, kurio metu buvo sugadintas trečiojo asmens automobilis. Eismo įvykio kaltininku pripažintas UAB „Cargo and Go“ vairuotojas. Eismo įvykį ieškovas pripažino draudžiamuoju įvykiu ir išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 3 611,18 Lt draudimo išmoką. Pažymėjo, kad įvykio metu atsakovas nustatyta tvarka nebuvo sumokėjęs automobilio draudimo įmokų, todėl, remiantis TPVCAPDĮ 11 str. 7 d., prašė priteisti iš atsakovo nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo įmoką.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-05-31 priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo priteisė iš atsakovo UAB „Cargo and go“ ieškovo UAB „PZU Lietuva“ naudai 3 611,18 skolos, 156,55 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio procesines palūkanas bei 420 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Cargo and Go“ pateikė prieštaravimus dėl ieškinio ir preliminaraus sprendimo, kuriuo prašė preliminarų sprendimą panaikinti, o ieškinį atmesti. Nurodė, kad jam laiku nesumokėjus draudimo įmokos, ieškovas nereiškė pretenzijų dėl įmokų sumokėjimo terminų praleidimo. Remiantis TPVCAPDĮ 6 str. 9 d., su draudimo sutartimi susiję draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti pateikiami raštu. Atsakovas, negavęs pretenzijų dėl laiku nesumokėtų įmokų darė prielaidą, kad ieškovas sutinka su tokiais atsakovo veiksmais ir tai nėra esminis sutarties sąlygų pažeidimas. Atsakovas nurodė, kad draudimo įmokas visada mokėjo pavėluotai, tačiau dėl to jokių pretenzijų iš ieškovo negavo. Ginčas dėl pavėluotų draudimo įmokų nekilo iki eismo įvykio padarymo. Tai, kad ieškovas toleravo pavėluotas įmokas leidžia daryti išvadą, kad jis pagrįstai tikėjosi kiekvieną kartą, kad draudimo įmokos bus sumokėtos, kadangi atsakovo veiksmai buvo tęstinio pobūdžio, t.y. visos įmokos buvo sumokėtos praleidus terminą. Šiuo atveju draudimo įmoka buvo sumokėta 2009-12-14.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „PZU Lietuva“ atsiliepime į atsakovo UAB „Cargo and Go“ pateiktus prieštaravimus, nurodė, kad TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. ir LR Vyriausybės 2008-02-13 nutarimu Nr. 122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 64 p. aiškiai numato draudiko teisę iš draudėjo regreso tvarka prisiteisti sumas, išmokėtas nukentėjusiems asmenims dėl eismo įvykių, įvykusių per laikotarpį, kuomet draudėjas vėlavo sumokėti draudimo įmokas. Ši draudiko teisė nėra ribojama jokiais papildomais veiksmais ar kitais įpareigojimais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-10-24 galutiniu sprendimu panaikino Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-05-31 preliminarų sprendimą ir ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ atsakovui UAB „Cargo and Go“ 800 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei 10,54 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Teismas laikė, kad tarp šalių sudaryta draudimo sutartis įsigaliojo 2009-08-20 bei galiojo eismo įvykio metu. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas būtų kreipęsis į atsakovą, norėdamas nutraukti draudimo sutartį dėl to, kad atsakovas sutartį pažeidė iš esmės, t.y. laiku nesumokėjo draudimo įmokos. Šios aplinkybės ieškovas nelaikė esminiu sutarties pažeidimu. TPVCAPDĮ 6 str. 9 d. pagrindu nereiškė dėl to jokių pretenzijų, pavėluotai sumokėtų įmokų negrąžino. Teismas pažymėjo, kad TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nėra imperatyvi, kadangi dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Teismas laikė, jog nagrinėjamu atveju atsakovo nesąžiningumo įžvelgti negalima, kadangi, nors ir pavėluotai, jis sumokėjo draudimo įmoką.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-10-24 galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – preliminarų sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą teisės normą, aiškiai ir nedviprasmiškai numatančią draudiko teisę iš draudėjo regreso tvarka prisiteisti sumas, išmokėtas nukentėjusiems asmenims dėl eismo įvykių, įvykusių per laikotarpį, kuomet draudėjas vėlavo sumokėti draudimo įmokas. Šios teisės aktų nuostatos nenumato jokių išimčių ar galimybės netaikyti regreso teisės tais atvejais, kai draudikas sumoka draudimo įmoką po draudiminio įvykio. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisės normos hipotezę sudaro aiški sąlyga: draudėjas laiku nesumoka draudimo įmokų. Įstatyme nėra numatyta, kad minėtoje normoje numatyta atsakomybė netaikoma tik tuo atveju, kai įmokos apskritai nesumokamos. Taip pat ši norma nenumato ir jokių nurodytos taisyklės išimčių, taikytinų, pavyzdžiui, tiems atvejams, kai draudėjas po draudiminio įvykio sumoka draudimo įmoką. Analogiška nuostata yra įtvirtinta LR Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintose Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse (64 p.). Pasak apelianto, skundžiamame sprendime nurodyta aplinkybė, kad draudikas nepranešė draudėjui apie nesumokėtas draudimo įmokas, nesustabdė ir nenutraukė draudimo apsaugos, neturi įtakos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatytų pasekmių taikymui atsakovo atžvilgiu. Draudiko teisė išsiieškoti regreso tvarka išmokėtas išmokas kyla iš įstatymo, todėl draudiko regreso teisė nėra siejama su sutartine civiline atsakomybe ir nepriklauso nuo draudimo sutarties nutraukimo ar nenutraukimo. Todėl vien ta aplinkybė, kad ieškovas neinformavo atsakovo apie laiku nesumokėtas įmokas, neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės už pavėluotą įmokų sumokėjimą, kylančios įstatymo 11 str. 7 d. pagrindu. Pasak apelianto, teismų praktika nereikalauja iš draudiko privalomai nutraukti draudimo sutartį ar sustabdyti draudimo apsaugą tam, kad galima būtų taikyti TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. įtvirtintą normą. Pasak apelianto, skundžiamame sprendime teismas klaidingai aiškino įstatymų leidėjo valią, įtvirtinant draudiko regreso teisę prisiteisti išmokėtas sumas iš pavėlavusio sumokėti įmokas draudėjo, neatsižvelgdamas į privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo esmę, paskirtį ir funkcijas. Toks skundžiamame sprendime pateikiamas teisės aiškinimas faktiškai griauna teisės aktuose įtvirtintą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistemą ir paneigia jos tikslus ir principus. Tiek LR CK, tiek ir TPVCAPDĮ draudimo įmokos sumokėjimą sieja su draudimo apsaugos atsiradimo momentu. Tai, kad įstatymas įpareigoja draudiką išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui bet kokiu atveju (po draudimo sutarties sudarymo), reiškia papildomą nukentėjusiųjų asmenų apsaugą, tačiau ne privilegiją draudėjui, nemokėti draudimo įmokų laiku. Draudimo įmonė negali atsisakyti sudaryti draudimo sutarties, lygiai taip pat negali atsisakyti mokėti draudimo išmokos nukentėjusiajam asmeniui remdamasi tuo, kad draudėjas laiku nesumokėjo draudimo įmokos. Nesant įstatyme reglamentuotos griežtos pareigos draudėjui sumokėti draudimo įmoką bei griežtos sankcijos už šios pareigos nevykdymą - draudiko regreso teisės, susidarytų teisinė situacija, kuomet draudėjai įgytų draudimo apsaugą, turėtų išduotą draudimo liudijimą, leidžiantį registruoti ir eksploatuoti transporto priemonę, tačiau realiai nemokėtų draudimo įmokų. Tokiu būdu nukentėtų sąžiningo draudiko, negalinčio atsisakyti sudaryti draudimo sutarties, interesai. Taip pat apelianto įsitikinimu, skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje negalima konstatuoti atsakovo nesąžiningumo sumokant draudimo įmokas daugiau kaip po metų nuo draudimo sutarties sudarymo, taip siekiant išvengti regreso teisės dėl išmokėtų draudimo sumų. Atsakovo ir teismo pateiktas įstatymo nuostatų aiškinimas sudaro galimybę atsakovui piktnaudžiauti savo teise – naudotis draudimo apsauga, gauti draudimo liudijimą, suteikiantį teisę registruoti ir eksploatuoti transporto priemonę, tačiau nemokėti jokių draudimo įmokų tol, kol neįvyko draudiminis įvykis. Toks TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. dalyje įtvirtintos normos aiškinimas akivaizdžiai pažeidžia teisingumo, sąžiningumo principus ir šalių interesų pusiausvyrą. Nagrinėjamu atveju draudėjas visiškai nemokėjo draudimo įmokų, kol ieškovas nepateikė pretenzijų dėl regreso tvarka išmokėtų sumų priteisimo, tačiau, naudodamasis sutartimi, toliau galėjo vykdyti savo veiklą ir pan., kas rodo atsakovo nesąžiningumą. Taip pat ieškovas pažymėjo ir tai, kad teismo precedentai, kuriais rėmėsi byloje atsakovas, buvo priimti savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skirtingose bylose, todėl šiais precedentais negali būti remiamasi, juolab jog atsakovo nurodoma praktika nėra nei vieninga, nei visuotinai taikoma.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Cargo and Go“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas bei skirti ieškovui 20 000 Lt baudą už nesąžiningai pareikštą ieškinį ir nuslėptas faktines aplinkybes. Nurodė, kad, jo manymu, draudiko regreso teisę teismas galėtų ginti tik tuo atveju, jei draudėjas draudimo įmokos nesumokėtų visai arba pavėluotai draudėjo sumokėtą draudimo įmoką draudiką per protingą terminą būtų grąžinęs draudėjui. Pasak atsakovo, priėmęs vėliau sumokėtą draudimo įmoką ir reikšdamas atsakovui ieškinį dėl sumokėtos draudimo išmokos priteisimo, ieškovas elgiasi nesąžiningai, o jo procesiniai veiksmai vertintini kaip siekimas atsakovo sąskaita gauti nepagrįstą naudą. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai nustatė, kad įstatymo 11 str. 7 d. taikymas šiuo atveju nėra galimas. Ieškovas nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde teisiškai nepagrindė galimybės pasinaudoti įstatymo 11 str. 7 d. įtvirtinta regreso teise, kai teisė gauti draudimo įmoką jau įgyvendinta anksčiau, nei ieškovui atsirado regreso teisė. Tiek bendrosios, tiek specialiosios įstatymų nuostatų ieškovas, kaip draudikas, buvo įpareigotas pranešti apie vėluojančią įmoką ir įspėti apie galimas pasekmes. To nepadarius, teismų praktikoje nurodoma, kad ieškovas, reikalaudamas priteisti išmokėtą pinigų sumą kitam asmeniui, faktiškai negali remtis kitos šalies netinkamu sutarties įvykdymu (CK 6.206 str.). Atsiliepime pažymima, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri gali būti paneigta tik pateikus neginčytinus įrodymus. Ieškovo motyvas, kad atsakovas buvo nesąžiningas, nes įmokas sumokėjo tik gavus pretenziją dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, praėjus daugiau kaip metams nuo sutarties sudarymo, nepagrįstas, nes draudimo įmoka buvo sumokėta dar prieš pateikiant pretenziją, nežymiai praleidus mokėjimo terminą. Pasak atsakovo, būtent ieškovas yra nesąžiningas, piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis tęsiasi ilgą laiką, nepagrįstai pareiškė ieškinį bei apeliacinį skundą, dėl ko jam turėtų būti skirta 20 000 Lt dydžio bauda.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė ieškovo reikalavimus neįrodytais, o Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) bei CK nuostatas teismas taikė tinkamai, nenukrypdamas nuo teismų suformuotos praktikos analogiškose bylose, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, o apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2009-08-20 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS 01 7365765, kuria buvo apdrausta automobilio „DAF FT XF105/460“, v.n. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir laiku mokėti draudimo įmoką, t.y. 3 500 Lt sumokėti iki 2009-08-20. Pagal sutarties 1.2 nuostatas sutartis įsigaliojo nuo 2009-08-20 ir galiojo 12 mėnesių. 2009-11-09 Belgijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu apgadintas trečiajam asmeniui priklausantis automobilis „Škoda Roomster“, v.n. 787APX. Įvykio kaltininku pripažintas atsakovo automobilio vairuotojas. Eismo įvykį ieškovas pripažino draudimo įvykiu ir 2010-08-30 išmokėjo 3 611,18 Lt draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Ginčo dėl 2009-11-09 įvykusio įvykio išmokėtos draudimo išmokos pagrįstumo nėra. Eismo įvykio metu atsakovas nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos, o ją sumokėjo jau įvykus eismo įvykiui, todėl ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 11 str. 7 p. nuostatomis, prašė išmokėtą draudimo išmoką 3 611,18 Lt priteisti iš atsakovo. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-10-24 galutiniu sprendimu ieškinį atmetė iš esmės konstatuodamas, kad TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. norma nėra imperatyvi, ji skirta draudiku apsiginti nuo nesąžiningų draudėjų, susigrąžinant nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, tačiau šiuo atveju atsakovo nesąžiningumas nekonstatuotinas.

Apeliaciniame skunde pagrinde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino TPVCAPDĮ nuostatas, nes, pasak apelianto, TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. numatyta draudėjo teisė yra savarankiškas, niekuo neribojamas įstatymo pagrindas reikalauti iš draudėjo išmokėtos draudimo išmokos. Su šia apelianto pozicija apeliacinės instancijos teismas negali sutikti.

TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. numato, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo, išmokėjęs išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ši teisės norma nėra imperatyvi (absoliuti), nes jos pagrindu dėl nurodytų aplinkybių (laiku nesumokėtos draudimo įmokos) draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų formuojamoje praktikoje (pvz. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-12-03 nutartis Nr. 2A-1011-115/2008, 2010-02-25 nutartis 2A-160-345/2010, 2010-03-31 nutartis 2A-311-115/2010, 2010-09-23 nutartis 2A-792-275/2010, 2012-03-01 nutartis 2A-1353-467/2012). Pažymėtina, kad minimose nutartyse iš esmės buvo išaiškinta, kad TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nuostata, jog draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, draudikas neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos. Teismas privalo vadovautis tokia TPVCAPDĮ normų aiškinimo ir taikymo praktika, kokia buvo suformuota bei kokia buvo vadovaujamasi taikant šias normas ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Lietuvos Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimas). Nagrinėjamoje byloje teismas neturi pagrindo daryti priešingas, nei anksčiau teismų analogiškose bylose padarytas, išvadas. Sistemiškai aiškinant TPVCAPDĮ nuostatas seka, kad draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas reglamentuojamas įstatymo 22 str., kur 1 dalyje numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet draudikas besąlygiškai turi teisę susigrąžinti visą sumokėtą draudimo išmoką, o 2 dalyje numatyta draudiko teisė susigrąžinti visą išmokėtą sumą ar jos dalį, jei transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė įstatymo 12 str. nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės bei jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė sutartyje nustatytas pareigas (taip pat ir pareigą laiku mokėti draudimo įmoką). Pastaruoju atveju reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Dėl aukščiau išdėstyto konstatuotina, kad ieškovo pozicija, jog TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. numatyta draudėjo teisė susigrąžinti išmokėtas draudimo išmokas yra besąlyginė, neribojama jokiomis išimtimis ar galimybėmis netaikyti regreso teisės tais atvejais, kai draudikas sumoka draudimo įmoką po draudiminio įvykio, yra nepagrįsta, neatitinkanti specialaus (TPVCAPD) įstatymo nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ar aiškino TPVCAPDĮ.

Ieškovas, reikalaudamas priteisti iš atsakovo 3 611,18 Lt išmokėtos draudimo išmokos kaip žalą, rėmėsi vien ta aplinkybe, jog atsakovas draudiminio įvykio metu nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos (t.y. rėmėsi vien TPVCAPDĮ 11 str. 7 d.). Byloje nustatyta, kad pagal šalių sudarytą sutartį atsakovas įsipareigojo sumokėti draudimo įmoką sutarties sudarymo dieną, t.y. 2009-08-20, tačiau atsakovas šios pareigos neįvykdė. Draudimo apsauga pagal sutartį galiojo nuo 2009-08-20. Eismo įvykis, dėl kurio ieškovas išmokėjo prašomą priteisti draudiminę išmoką, įvyko 2009-11-09, o atsakovas draudimo įmoką sumokėjo 2009-12-14, jau po eismo įvykio, kurio kaltininku buvo pripažintas atsakovo darbuotojas. Pavėluotai sumokėtą įmoką ieškovas priėmė, dėl to nereiškė jokių pretenzijų iki tol, kol jam teko išmokėti draudimo išmoką. Šias aplinkybes pripažino abi ginčo šalys. Kaip minėta, draudėjui sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, draudikas neturi besąlygiškos teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos. Žala nėra preziumuojama, ją turi įrodyti ieškovas, o vien tas faktas, jog ieškovas draudimo sutarties pagrindu išmokėjo 3 611,18 Lt draudimo išmoką (ko šalys neginčija), neleidžia vienareikšmiai konstatuoti, jog tai ieškovo patirta žala, nes ieškovas, sudarydamas draudimo sutartį, įvertino draudimo riziką ir numatė, jog, galiojant draudimo apsaugai bei įvykus tuo metu eismo įvykiui, jis privalės išmokėti draudimo išmoką, neviršijančią TPVCAPDĮ 11 str. nustatytų draudimo sumų. Ieškovas neįrodė, kad pavėluotos įmokos sumokėjimas kaip nors įtakotų ieškovo pareigą išmokėti draudimo išmoką, kad ieškovas patyrė nepagrįstų ir pagal draudiko verslo logiką nenuspėjamų išlaidų. Be to, kaip minėta, remiantis TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį tarp teisei prieštaringų atsakovo veiksmų ir kilusios žalos, įvertinant dėl pažeidimo padarytos žalos dydį ir kitas aplinkybe, tačiau šių aplinkybių ieškovas neįrodinėjo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovas dėl laiku nesumokėtos draudiminės įmokos, nesiėmė jokių veiksmų, numatytų TPVCAPDĮ 6 str. 9 d. bei LR draudimo priežiūros komisijos patvirtintų standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 27 p.. Ieškovas, kaip verslininkas, užsiimantis draudimine veikla, savo veiklos profesionalas, kuriam keliami didesni atidumo, rūpestingumo standartai, žinodamas, kad atsakovas laiku (pagal sutartį) nėra sumokėjęs draudimo įmokos ir kad įsigaliojus draudimo apsaugai bei įvykus draudiminiam įvykiui jam kils pareiga išmokėti draudimo išmoką, tačiau nereikšdamas atsakovui dėl nesumokėtos įmokos jokių pretenzijų, neragindamas atsiskaityti, neįspėdamas atsakovą apie įstatyme numatytų draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmių, nenutraukdamas draudimo sutarties, nelaikė atsakovo neveikimo (laiku nesumokėtos draudimo įmokos) esminiu sutarties pažeidimu bei iš esmės prisiėmė riziką dėl kilusių pasekmių. Tai kartu rodo, kad ieškovas, reikalaudamas priteisti išmokėtą pinigų sumą kitam asmeniui, faktiškai negali remtis kitos šalies netinkamu sutarties įvykdymu ( CK 6.206 str.). Dėl aukščiau išdėstyto nesutiktina ir su apeliaciniame skunde pateikta ieškovo nuomone, kad minimas TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. aiškinimas ir taikymas (kaip taikė ir pirmosios instancijos teismas), prieštarauja TPVCAPDĮ nuostatoms, griauna teisės aktuose įtvirtintą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistemą ar paneigia jos tikslus ir principus.

Taigi, išdėstytas teisinis reglamentavimas bei bylos faktinės aplinkybės, jog draudikas nors pavėluotai, tačiau gavo draudimo įmoką, ją priėmė, ilgą laiką (tiek iki eismo įvykio, tiek ir po eismo įvykio) nereiškė pretenzijų dėl mokėjimo termino praleidimo, draudimo sutartis nebuvo nutraukta, o terminas sumokėti draudimo įmoką praleistas nežymiai (vos 4 mėnesius), kartu atsižvelgiant į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, tarp šalių susiklosčiusius nevienkartinius teisinius santykius (šalys buvo pasirašiusios daug transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių, kurias apmokėti atsakovas dažniausiai vėluodavo, tačiau dėl to ieškovas nereikšdavo išankstinių pretenzijų, nesiimdavo veiksmų įspėti atsakovą dėl galimų pasekmių, numatytų TPVCAPDĮ 11 str. 7 d.), pirmosios instancijos teismui sudarė pagrindą padaryti pagrįstą išvadą, jog draudėjas neturi grąžinti draudikui jo išmokėtos sumos. Apylinkės teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovas įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui išmokėjo 3 611,18 Lt draudimo išmoką, o atsakovas ieškovui pagal sutartį sumokėjo už sutartimi taikomą draudiminę apsaugą 3 500 Lt dydžio draudimo įmoką, kurią ieškovas priėmė, todėl patenkinus ieškinį reikštų, kad atsakovas už draudimo sutartimi taikomą draudiminę apsaugą turėtų sumokėti du kartus, kas neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, TPVCAPDĮ nuostatų, dėl ko priešingi apelianto teiginiai atmetami, kaip nepagrįsti.

Taigi teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo UAB „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

Netenkintinas ir atsakovo UAB „Cargo and Go“ prašymas skirti apeliantui 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Toks atsakovo prašymas nėra pagrįstas. Įstatymas numato ieškovui teisę dėl jo manymu pažeistų interesų kreiptis į teismą su ieškiniu bei skųsti neįsiteisėjusį teismo sprendimą apeliacine tvarka. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas, pateikdamas procesinius dokumentus teismui, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą apelianto prašymas priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas, o remiantis 88 str. 1 d. 6 p. ir 98 str., atsakovo naudai iš ieškovo priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti – 726 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329-330 str., teismas

nutaria:

ieškovo UAB „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ atsakovo UAB „Cargo and go“ naudai 726 Lt išlaidų teisinei pagalbai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti.

Teisėjas Dainius Rinkevičius