- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-01
- Bylos Nr.
- 2A-1353-467/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-11668-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Jadvyga Mardosevič, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- „BTA Insurance Company“ SE
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Navaga“
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo „BTA Insurance Company“ SE apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Navaga“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „BTA draudimas“, kurio teisių ir pareigų perėmėjas nuo 2011 m. sausio 1 d. yra „BTA Insurance Company“ SE, 2010 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti jam iš skolininko UAB „Navaga“ 10050,03 Lt draudimo išmoką, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 16 d. įsakymu nutarė išieškoti iš skolininko UAB „Navaga“ kreditoriui UAB „BTA draudimas“ 10050,03 Lt draudimo išmoką, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2010 m. lapkričio 16 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Skolininkui UAB „Navaga“ 2010 m. gruodžio 15 d. pareiškus prieštaravimus dėl teismo įsakymo ir teismui juos priėmus, teismas pasiūlė kreditoriui pareikšti ieškinį.
Šalies argumentai
Ieškovas „BTA Insurance Company“ SE nustatytu terminu pateikė teismui ieškinį, kurį vėliau patikslino, ir prašė priteisti iš atsakovo UAB „Navaga“ 10050,03 Lt žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovas apdraudė atsakovo automobilį Renault Premium transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. 2009 m. rugsėjo 11 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas automobilis FIAT. Šio įvykio kaltininku buvo pripažintas automobilį Renault Premium vairavęs R. B.. Ieškovas 2010 m. balandžio 15 d. išmokėjo 10050,03 Lt už autoįvykio metu apgadintą FIAT automobilį. Atsakovas praleido draudimo sutartyje numatytus įmokos mokėjimo terminus ir nesumokėjo už teikiamą pagal draudimo sutartį apsaugą, todėl draudikas įgijo 100 proc. draudimo išmokos dydžio reikalavimo teisę į apdraustąjį.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Navaga” su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškovas atsakovui nereiškė jokių pretenzijų dėl nesumokėtos draudimo įmokos ar jos dalies ir neįspėjo dėl įmokos nesumokėjimo pasekmių, sutartis nebuvo nutraukta. Visos ieškovo pateiktos sąskaitos yra apmokėtos. Ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina, kad dėl žalos atsiradimo yra kaltas atsakovas, kad apskritai buvo patirta žala ir kokio dydžio, kad ieškovas ją kompensavo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad tarp UAB „BTA draudimas“ ir UAB „Navaga“ 2009 m. kovo 20 d. buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria apdraustas automobilis Renault Premium. Vokietijoje 2009 m. rugsėjo 11 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas automobilis FIAT. Šio įvykio kaltininku buvo pripažintas automobilį Renault Premium vairavęs atsakovo darbuotojas. Ieškovas 2010 m. balandžio 15 d. išmokėjo 10050,03 Lt už autoįvykio metu apgadintą FIAT automobilį. Teismas konstatavo, jog tarp šalių kilo ginčas dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies aiškinimo. Teismas nustatė, jog šalių sudarytoje draudimo sutartyje nebuvo numatyti draudimo apsaugos sustabdymo terminai (Draudimo įstatymo 80 str.), todėl laikė, kad draudiko nustatytas terminas draudimo įmokai sumokėti negali būti trumpesnis nei penkiolika dienų nuo pranešimo apie sustabdytą draudimo apsaugą gavimo. Ieškovo 2009 m. rugpjūčio 26 d. pranešime buvo numatytas 30 dienų terminas nesumokėtai įmokai, o įstatymo numatytas draudimo apsaugos sustabdymas galėjo įsigalioti ne anksčiau kaip 2009 m. rugsėjo 15 d. Teismas padarė išvadą, jog 2009 m. rugsėjo 11 d. įvykio metu draudimo apsauga atsakovui galiojo. Atsakovas 2009 m. rugsėjo 18 d. sumokėjo ieškovo pranešime nurodomą 1200 Lt draudimo įmoką. Po eismo įvykio draudikas pateikė 2009 m. rugsėjo 21 d. sąskaitą faktūrą, kurią draudėjas apmokėjo 2009 m. lapkričio 5 d. Ieškovas šį atsakovo mokėjimą priėmė. Ginčui aktualiu draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovas gavo draudimo sumą, kurią ir tikėjosi gauti pagal draudimo sutartį, draudimo įmokas priėmė. Teismas konstatavo, jog draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, taip pat įstatymo nustatyta tvarka draudikui nepasinaudojus draudimo apsaugos sustabdymo teise, draudikas neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos galiojant draudimo apsaugai, todėl ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas „BTA Insurance Company“ SE prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, jog sprendimas priimtas netinkamai pritaikius ir išaiškinus materialinės teisės normas, reguliuojančias draudimo teisinius santykius. Teismas nurodė, jog draudimo įmokos buvo mokamos pavėluotai, tačiau draudikas nelaikė šios aplinkybės esminiu sutarties pažeidimu, nenutraukė sutarties ir priėmė visas pavėluotai sumokėtas įmokas. Tačiau draudikas turi teisę, o ne pareigą nutraukti draudimo sutartį, jeigu draudėjas sutarties nevykdo ar netinkamai vykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Draudikas nenutraukė draudimo sutarties, nes draudimo sutartis sudaroma ne tik draudėjo, bet ir nukentėjusiojo interesais. Draudimo išmoka mokama tik už suteiktą draudimo apsaugą ir draudimo teisėje nėra žinoma situacija, kai draudimo įmonė, suteikusi draudimo apsaugą, atsisako draudimo įmokos. Draudėjui pavėlavus sumokėti draudimo įmokas, draudikas turi teisę reikalauti delspinigių, o, jeigu tuo laikotarpiu įvyko įvykis, draudikas turi teisę reikalauti sumokėti ir draudimo išmokas.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimo į apeliacinį skundą įstatymo nustatytu terminu nebuvo pateikta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo „BTA Insurance Company“ SE apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą ir apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti arba pakeisti.
Esminis ieškovo apeliacinio skundo argumentas - kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, t.y. kad skundžiamas teismo sprendimas yra priimtas netinkamai pritaikius ir išaiškinus materialinės teisės normas, reguliuojančias draudimo teisinius santykius. Apeliantas tvirtina, kad, draudėjui (atsakovui) pavėlavus sumokėti draudimo įmokas, draudikas (ieškovas) pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalį, turi teisę reikalauti iš draudėjo išmokėtos draudimo išmokos. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog draudimo įmokos buvo mokamos pavėluotai, tačiau draudikas nelaikė šios aplinkybės esminiu sutarties pažeidimu, nenutraukė sutarties ir priėmė visas pavėluotai sumokėtas įmokas bei nepasinaudojo apsaugos sustabdymo teise, todėl neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos. Apelianto teigimu, draudikas turi teisę, o ne pareigą nutraukti draudimo sutartį, jeigu draudėjas sutarties nevykdo ar netinkamai vykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas, tačiau draudikas nenutraukė draudimo sutarties, nes draudimo sutartis sudaroma ne tik draudėjo, bet ir nukentėjusiojo interesais. Teisėjų kolegija tokius ieškovo apeliacinio skundo argumentus atmeta.
Civilinės bylos duomenys tvirtina, jog UAB „BTA draudimas“, kurio teisių ir pareigų perėmėjas nuo 2011 m. sausio 1 d. yra „BTA Insurance Company“ SE, ir UAB „Navaga“ 2009 m. kovo 20 d. sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr.122077030, kuria buvo apdraustas automobilis Renault Premium 420.19, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (b.l. 6). Draudimo sutarties 4 punkte numatyta, jog draudimo įmokų mokėjimas išdėstytas dalimis, kas ketvirtį mokant po 1200 Lt, numatyti mokėjimai – 2009 m. kovo 20 d., 2009 m. birželio 24 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. ir 2009 m. gruodžio 24 d. Pagal bylos duomenis atsakovas yra sumokėjęs ieškovui draudimo įmokas pagal ieškovo pateiktas sąskaitas: 2009 m. kovo 20 d. sąskaita Nr.BTA0035966 (b.l. 76) apmokėta 2009 m. gegužės 7 d. mokėjimo nurodymu (b.l. 77), 2009 m. birželio 19 d. sąskaita faktūra Nr.BTA0050045 (b.l. 78) apmokėta 2009 m. rugsėjo 18 d. mokėjimo nurodymu (b.l. 79), 2009 m. rugsėjo 21 d. sąskaita faktūra Nr.BTA0064261 (b.l. 80) apmokėta 2009 m. lapkričio 5 d. mokėjimo nurodymu (b.l. 81), 2009 m. gruodžio 14 d. sąskaita faktūra Nr.BTA0077831 (b.l. 82) apmokėta 2010 m. sausio 11 d. mokėjimo nurodymu (b.l. 83). Byloje ieškovas neginčijo, jog visos atsakovui pateiktos sąskaitos buvo apmokėtos, nors ir pavėluotai. Byloje taip pat nustatyta, jog 2009 m. rugsėjo 11 d. Vokietijoje įvyko draudiminis eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas automobilis FIAT. Šio įvykio kaltininku buvo pripažintas automobilį Renault Premium, (duomenys neskelbtini), vairavęs atsakovo darbuotojas. Ieškovas 2010 m. balandžio 15 d. išmokėjo 10050,03 Lt už autoįvykio metu apgadintą FIAT automobilį (b.l. 26).
Ieškinį nagrinėjamoje byloje ieškovas – draudikas grindžia Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi, kurioje numatyta, jog, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba <...> draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, taip pat įstatymo nustatyta tvarka draudikui nepasinaudojus draudimo apsaugos sustabdymo teise, draudikas neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos galiojant draudimo apsaugai. Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas yra garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudžiama draudimo sutartyje ar (ir) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) nurodytą transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį... Už šios draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas (įstatymo 4 straipsnis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste būtina pažymėti ir tai, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslai iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis.
Nagrinėjamoje byloje draudikas reikalauja iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas ne Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, o tuo pagrindu, kad atsakovas laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala. Tačiau ieškovas, reikšdamas tokį reikalavimą, teisme neįrodinėjo ir nepasisakė dėl to, ar draudimo apsauga eismo įvykio metu galiojo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo ir šios išvados apeliantas neginčija, jog 2009 m. rugsėjo 21 d. draudimo apsauga galiojo. Atsakovui vėluojant sumokėti draudimo įmoką, ieškovas nesustabdė draudimo sutarties, ieškovo 2009 m. rugpjūčio 26 d. pranešime atsakovui buvo numatytas 30 dienų terminas sumokėti įmokai bei įspėjimas, kad įmokos nesumokėjus, sutartis bus nutraukta, įstatymo numatytas draudimo apsaugos sustabdymas galėjo įsigalioti ne anksčiau kaip 2009 m. rugsėjo 15 d. Taigi 2009 m. rugsėjo 11 d. įvykio metu draudimo apsauga galiojo. Atsakovas ieškovui sumokėjo visas įmokas pagal draudimo sutartį, ieškovas visus atsakovo mokėjimus priėmė. Toks ieškovo elgesys rodo, kad jis šalių sudarytą draudimo sutartį laikė galiojančia. Tokiu būdu ieškovas iš sutarties gavo viską, ko tikėjosi, t.y. draudimo įmokas. Atsakovas savo sutartinius įsipareigojimus – mokėti draudimo įmokas - įvykdė, todėl ir ieškovas savo sutartinius įsipareigojimus – teikti draudimo apsaugą – privalėjo vykdyti, ką jis ir darė - 2010 m. balandžio 15 d. išmokėjo 10050,03 Lt už autoįvykio metu apgadintą FIAT automobilį. Priėmęs visas atsakovo įmokas pagal draudimo sutartį, ieškovas neturi teisės reikalauti ir jo išmokėtų nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmokų, nes toks reikalavimas prieštarauja šalių sudarytos draudimo sutarties esmei, kadangi atsakovas kaip tik ir draudėsi nuo to, kad, įvykus draudiminiam įvykiui, neturėtų nuostolių atlygindamas žalą. Draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, taip pat įstatymo nustatyta tvarka draudikui nepasinaudojus draudimo apsaugos sustabdymo teise, draudikas neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos galiojant draudimo apsaugai. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas ir apeliacinio skundo argumentai to nepaneigia.
Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad pavėluoto įmokų mokėjimo ieškovas nelaikė esminiu sutarties pažeidimu ir nenutraukė draudimo sutarties. Tačiau nei ieškovas, nei atsakovas savo procesiniuose dokumentuose šių aplinkybių nenurodė ir neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas sprendime tokių išvadų nepadarė, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau šių apelianto argumentų nenagrinėja. Pažymėtina, jog byloje nebuvo ginčo dėl to, kad nutraukti draudimo sutartį yra (buvo) draudimo įmonės teisė, o ne pareiga (CK 6.217 str. 1 d.), bet konkrečiu atveju ieškovas šia teise nepasinaudojo, todėl minimu faktu ir neturi pagrindo įrodinėti.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.