- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-07
- Bylos Nr.
- 1A-123-768/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-59583-2018-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Daina Vaidachavičienė, Danutė Švitinienė
- Nukentėjusysis
- A. Z.
- Nuteistasis
- G. M.
- Advokatai
- Stanislovas Butkevičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda.
Iš nuteistojo G. M. buvo priteista A. Z. 3500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. G. M. 2018 m. gruodžio 17 d. apie 10 val. 25 min., (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, kelio (duomenys neskelbtini) 13.512 kilometre, vairuodamas automobilį „Peugeot Partner“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 127, 128 punktų reikalavimus, o būtent: sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, pasirinkdamas važiavimo greitį, turėdamas atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač į kelio ir meteorologines, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties ir turėdamas sulėtinti greitį bei prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, į meteorologines sąlygas neatsižvelgė, greičio nepasirinko ir automobilio nesustabdė, dėl ko partrenkė jo važiavimo kryptimi keliu ėjusią nukentėjusiąją A. Z., padarydamas jai muštinę žaizdą kaktoje, nosies viršūnėje, viršutinėje lūpoje, poodines kraujosruvas dešinėje šlaunyje, dešinėje ir kairėje blauzdose, odos nubrozdinimą kairio kelio srityje, stuburo krūtininės dalies VII-to slankstelio lūžį - nesunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. M. prašo: 1) panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. kovo 23 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - jį iš kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisinti ir atmesti nukentėjusiosios A. Z. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo; 2) arba sumažinti nukentėjusiajai A. Z. priteistos neturtinės žalos dydį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjęs teismas vertindamas įrodymus, padarė klaidų - nevertino įrodymų visumos, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nuosprendį grindė prielaidomis, tinkamai nuosprendžio neargumentavo ir padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, taip padarydamas esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.
Šalies argumentai
2.2. Apeliantas skunde cituodamas savo parodymus teigia, jog teismas nuteistojo kaltę grindė nepatikimais ekspertizės aktais, tik nukentėjusiajai palankiais parodymais, kurie niekaip nepagrindžia nuteistojo kaltės, o priešingai – ją paneigia. Teismas nepagrįstai konstatavo nuteistojo kaltę dėl nusikalstamos veikos, kadangi jo veikoje nėra neatsargios kaltės dėl eismo įvykio, nes nagrinėjamoje situacijoje nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo padaryti išvadą, kad jis turėjo ir galėjo numatyti, jog vadovaudamasis visais KET reikalavimais ir perspėjęs nukentėjusiąją, kad artėja automobilis, kad ji pagal savo asmenines savybes neįvertins situacijos ir šoks po jo vairuojamo automobilio ratais, t. y., jog gali kilti eismo įvykis ir BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai. Teismas konstatuodamas nuteistojo kaltę perkėlė įrodinėjimo naštą apeliantui;
2.3. Apelianto manymu, analizuojant būtinąsias padarinių kilimo sąlygas, tiesioginio priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių nėra, todėl nėra ir baudžiamosios atsakomybės. Tai patvirtino ir ekspertas autotechnikas V. M. ekspertizės akte, tačiau teismas netinkamai įvertino šią ekspertizę, nes ne nuteistojo veiksmai buvo priežastiniame tiesioginiame ryšyje su kilusiais padariniais, o nukentėjusiosios veiksmai, t.y., staigus judėjimas prieš artėjantį automobilį. Be kita ko, šią išvadą turėjo padaryti teismas, o ne ekspertas. Nors nukentėjusioji pažeisdama KET ėjo kelio viduriu, nuteistajam kliūties ji nesudarė ir jis važiuodamas dešiniuoju kelkraščiu būtų ją apvažiavęs;
2.4. Nei ekspertas, nei teismas nemotyvavo, kodėl nuteistojo leistinas 49 km/h greitis buvo per didelis ir nenurodė, kokį greitį jis turėjo pasirinkti. Be to, teismas visiškai nepagrįstai nuteistajam inkriminavo KET nuostatų 9, 127, 128 punktus, nes nuteistasis greičio neviršijo jokios kliūties jam nebuvo;
2.5. Skundo autoriaus teigimu, byloje pateikta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) neatitinka teismo medicinos specialisto išvadai keliamų reikalavimų, kadangi joje nėra motyvuojamosios dalies, nenurodyti tyrimo metodai, ji prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Ekspertizių aktai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) neišsamūs, dviprasmiški, su tikėtinomis išvadomis. Teismas jų tarpusavyje negretino, nepašalino prieštaravimų. Cituodamas ekspertizių aktus, apeliantas teigia, kad juose padarytos esminės klaidos, į kurias teismas neatsižvelgė, o ekspertizių išvadas pripažino pakankamais įrodymais nuteistojo kaltei pagrįsti;
2.6. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai klausimu. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į nukentėjusiosios kaltę, sudarančių pagrindą mažinti neturtinės žalos kompensaciją, todėl priteisė nepagrįstai dideles neturtinės žalos kompensacijas. Teismas taip pat nesivadovavo teismų praktika dėl priteistinų neturtinės žalos sumų dydžių tos pačios kategorijos bylose.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju nuteistasis G. M. skunde ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nesutinkant, kad jo veiksmuose yra kiti nusikalstamos veikos požymiai, ginčija įrodymų vertinimą, akcentuoja netinkamą baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo taikymą, nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, sprendžiant ne tik kaltės, tačiau ir civilinių ieškinių klausimus, kurie, apelianto manymu, rodo skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą. Todėl, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl nuteistojo apeliacinio skundo esmės.
Dėl BK 281 straipsnio 1 dalies taikymo
6. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nusprendė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti, jog G. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, dėl ko jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nors apeliaciniu skundu su apylinkės teismo išvadomis nesutinkama, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais sutikti negali. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant D. M. kaltės klausimus, jo kaltė buvo grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos įrodymais, kurių patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas nuosprendį grindė teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste. Nuteistojo atžvilgiu nebuvo perkelta ,,įrodinėjimo našta” (onus probandi – lot.), nes visi nuteistajam G. M. atžvilgiu pareikšti kaltinimai buvo grindžiami įrodymais. Taigi naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra asmens padarytos veikos atitikimas baudžiamajame įstatyme (BK specialiosios dalies straipsnyje) numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). O vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su apylinkės teismo išvadomis ir pateikiamas kitoks surinktų bei ištirtų įrodymų vertinimas, negali būti pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį bei padaryti priešingas išvadas, kurios buvo padarytos skundžiamame nuosprendyje.
8. Nuteistasis G. M. apeliaciniame skunde teigia, kad kaltinime nurodytu metu, pamatęs nukentėjusiąją A. Z., einančią važiuojamosios dalies viduriu, sumažino greitį, nukentėjusiajai nereaguojant į atvažiuojantį automobilį, panaudojo garsinį signalą, į kurį sureagavusi nukentėjusioji šoko tiesiai po automobilio ratais. Nuo signalo iki smūgio praėjo kelios sekundės (2 t., b. l. 67 - 68). Šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusioji A. Z. nors ir nesutikdama, jog ėjo važiuojamosios kelio dalies viduriu, tačiau šios aplinkybės paneigtos tiek nuosekliais nuteistojo parodymais, tiek eismo įvykio vietos apžiūros protokole esančia įvykio schema, 2019 m. gruodžio 6 d. ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) bei ją atlikusio eksperto V. M. paaiškinimais pirmosios instancijos teisme (1 t., b. l. 35; 2 t., b. l. 151-156; 2 t., b. l. 179-180). Kadangi nukentėjusioji pažeidė KET 36 punkto reikalavimą, t. y., įpareigojimą pėstiesiems eiti kelkraščiu dešine puse, o nesant galimybės – važiuojamosios dalies pakraščiu, nuteistasis taip pat teigia, kad nėra nei jo kaltės, nei tiesioginio priežastinio ryšio su kilusiais padariniais. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
9. Bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje buvo pateiktas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. gruodžio 6 d. aktas Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad techniniu požiūriu pagrindine šio eismo įvykio kilimo sąlyga buvo nuteistojo vairuojamo automobilio vairuotojo veiksmai – iš paskos artėdamas prie dėl sudėtingų kelio sąlygų kelio važiuojamąja dalimi ėjusios ir iš anksto numatomą kliūtį sudariusios pėsčiosios, nesumažino greičio, o dėl jo paties įjungto garsinio signalo pėsčiajai pakeitus judėjimo kryptį – neišvengė jos patrenkimo. Pasirinkęs tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti savo vairuojamą transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nuteistasis būtų turėjęs techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo (2 t., b. l. 156). Teismo posėdyje buvo apklaustas eksperto išvadą pateikęs V. M., kuris patvirtino akte nurodytas išvadas ir papildomai parodė, kad kelio važiuojamąja dalimi ėjusi nukentėjusioji yra laikytina iš anksto numatoma kliūtimi, kadangi jos elgesys yra neprognozuojamas (2 t., b. l. 179-180). Nuteistasis G. M. patvirtino, kad nukentėjusiąją pamatė einančią važiuojamąja dalimi likus maždaug 300 metrų, parodė, jog jo manymu, nukentėjusioji negirdėjo jo atvažiuojančio automobilio, kas leidžia daryti išvadą, jog nors nuteistasis ir neigia, tačiau nukentėjusioji einanti važiuojamosios dalies viduriu jam buvo kliūtis. Tai patvirtina jo paties tolimesni veiksmai – nuteistasis, artėdamas link nukentėjusiosios, sumažino greitį, taip pat panaudojo garsinį signalą, tačiau kaip pats parodė - likus vos 2-3 sekundėms iki susidūrimo, nepalikus laiko nukentėjusiajai įvertinti susidariusios situacijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje eismo įvykio situacijoje iš tiesų nukentėjusiosios elgesys buvo pakankamai neatsargus ir neatidus, tačiau tai nepaneigia išvados dėl G. M. itin nesaugių veiksmų įtakos eismo įvykiui kilti: ėjimas vidury važiuojamosios dalies nelaikytina aplinkybe, kuri paneigia vairuotojo pareigą elgtis rūpestingai artėjant prie akivaizdžiai matomo eismo dalyvio. Nors nuteistasis skunde pažymi, jog važiavo leistinu greičiu ir neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas nurodė, jog jis per didelis, tačiau kaip matyti KET 127-128 punktuose įtvirtina, jog vairuotojai pasirinkdami važiavimo greitį, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kliūtis esančias kelyje, kad prireikus galėtų sulėtinti ar net sustabdyti transporto priemonę, kad nebūtų sukeltas pavojus kitiems eismo dalyviams. Tai reiškia, jog ne visada leistinas greitis yra saugus greitis. Be kita ko, pats nuteistasis parodė, jog įvykio dieną pustė, nešė sniegą, kelias nebuvo valytas (tai patvirtina ir byloje esanti pažyma apie hidrometerologines sąlygas Nr. (8.42-10)-B8-2080), tačiau net ir įvertinęs šias sąlygas, matydamas nukentėjusiąją iš toliau, nepasirinko tinkamo važiavimo greičio remdamasis vien prielaidomis, jog nukentėjusioji negirdėdama ir nematydama atvažiuojančio automobilio, įspėjus ją garsiniu signalu, pasitrauks būtent jo numanoma kryptimi. G. M. veikė nusikalstamai nerūpestingai, t. y., nuteistasis kaip asmuo, kuriam privalomi KET reikalavimai, nepasirinkęs tinkamo greičio nenumatė, kad nagrinėjamoje situacijoje gali kilti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes - vairuodamas transporto priemonę, kuri yra padidinto pavojaus šaltinis, važiuodamas stabdymo laiką prailginančiomis oro sąlygomis bei asmenines savybes – būdamas patyrusiu vairuotoju (turėdamas 24 metų vairavimo stažą), turėjo ir galėjo tai numatyti. G. M., būdamas neatidus ir neatsargus, pažeidė 9, 127, 128 punktų reikalavimus – nesiėmė visų būtinų priemonių nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, reikalavimus ir tai lėmė eismo įvykį, nes nepasirinkdamas tinkamo greičio apvažiuoti kelyje esančios kliūties – nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios A. Z., neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su nukentėjusiąja. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga buvo ne A. Z., o būtent G. M. veika – nepakankamas atsargumas, rūpestingumo stoka, vėlyvas ir nepakankamas, pažeidžiantis minėtus KET reikalavimus, automobilio vairavimas nepasirinkus reikiamo greičio iki nukentėjusiosios, kuri su kilusiais padariniais, t. y., eismo įvykio kilimu bei A. Z. padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu, sietina tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Tokią išvadą pateikė pirmosios instancijos teismas, kitaip nei teigia apeliantas, įvertinęs ne tik 2019 m. gruodžio 6 d. kompleksinės ekspertizės akto išvadas, bet visumą byloje surinktų ir teismo tinkamai ištirtų bei įvertintų įrodymų, t. y., ekspertizės išvadas vertino kartu su kitais bylos įrodymais – nukentėjusiosios, liudytojų, paties nuteistojo parodymais, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, eismo įvykio vietos schema, byloje esančiomis fotonuotraukomis ir kita bylos medžiaga. Taigi nustačius nuteistojo veiksmuose visus būtinuosius nusikaltimo sudėties elementus, G. M. pagal pareikštą kaltinimą dėl veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, pripažintas kaltu ir nuteistas pagrįstai.
10. Apeliaciniame skunde, kaip matyti nuteistasis kartoja tuos pačius argumentus kaip ir pirmosios instancijos teisme, jog specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) neatitinka keliamų reikalavimų ir ji yra nepagrįsta, o kompleksinės teismo medicinos-eismo įvykio ekspertizės išvados neišsamios, dviprasmiškos, tarpusavyje nesugretintos, kadangi byloje esantys duomenys yra visai kitokie nei pateiktose ekspertizių išvadose. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
10.1. Visų pirma, specialisto išvadai keliami reikalavimai nustatyti BPK 90 straipsnio 3 dalyje. Minėto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog specialisto išvadoje nurodoma - vardas, pavardė, išsilavinimas, specialybė, kvalifikacija; tirti objektai; naudoti tyrimo metodai ir techninės priemonės; specialisto nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės nusikalstamai veikai tirti ar probacijos sąlygoms individualizuoti. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), visos šios aplinkybės yra pateiktos specialisto išvadoje, todėl nėra aišku, kodėl nuteistasis skunde teigia priešingai. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija, jog specialisto išvada dėl nukentėjusiajai A. Z. padarytų sužalojimų atitinka ir kitus byloje esančius įrodymus, t. y., nukentėjusiosios paaiškinimus ir medicinos dokumentų išrašus (2 t., b. l. 71-72).
10.2. Visų antra, kompleksinė ekspertizė buvo atlikta teisiamojo posėdžio metu apklausus nuteistąjį, nukentėjusiąją, policijos pareigūnus, atlikusius eismo įvykio apžiūrą. Ekspertizės aktus pateikė ilgametę patirtį turintys ekspertai remdamiesi byloje esančia medžiaga. Šias aplinkybes patvirtina ir ekspertizių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) tiriamosiose dalyse analizuojami duomenys – eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, fotografijos, nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu, 2019 m. vasario 4 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 151-161). Siekiant pašalinti bet kokias abejones, teisiamajame posėdyje buvo apklausti kompleksinę teismo medicinos – eismo įvykio ekspertizę atlikę ekspertai V. M. ir N. Ratkus, kiekvienas iš jų savo išvadas patvirtino, pateikė paaiškinimus apie išvadose nustatytas aplinkybes ir atsakė į jiems pateiktus klausimus. Ekspertas V. M. pateikė išvadą, jog, kaip jau minėta anksčiau – nukentėjusioji judėdama važiuojamosios dalies viduriu sudarė kliūtį nuteistajam G. M., todėl nuteistasis pamatęs nukentėjusiąją turėjo pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti automobilį iki iš anksto numatytos kliūties, tačiau to nepadarė ir kliudė pėsčiąją automobilio priekinės dalies dešine puse. To pasekoje, nukentėjusioji buvo užmesta ant variklio dangčio, atsitrenkė į priekinį stiklą, priekinį dešinį statramstį ir vėliau buvo numesta nuo automobilio į dešinę pusę (2 t., b. l. 180). Ekspertas N. Ratkus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė išvadą, jog nukentėjusioji prieš partrenkimą buvo vertikalioje padėtyje, tikėtina, nugara pasisukusi į automobilį, o tai patvirtina ir apžiūros metu nustatyta kraujosruva dešinės šlaunies užpakaliniame paviršiuje, taip pat stuburo krūtininės dalies septinto slankstelio lūžis. Sekantis sužalojimas galėjo gautis kontaktuojant su automobilio dalimis jau užmetimo metu ir po to nukritimo ant kelio dangos (3 t., b. l. 3). Kaip matyti, ekspertizės aktai vienas kitam neprieštarauja, vienas kitą papildo. Tai, kad, anot apelianto, ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta išvada, kad nėra galimybės nustatyti ar prieš patrenkimą nukentėjusioji judėjo, nedaro šio ekspertizės akto prieštaraujančio ekspertizės aktui Nr. (duomenys neskelbtini), t. y., nepaneigia ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) padarytų išvadų.
10.3. Be kita ko, nesutikdamas su ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė privataus eksperto P. Petreikio teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad nukentėjusioji A. Z. kontakto su nuteistojo automobilio metu buvo vertikalioje padėtyje atsisukusi priekiu į automobilį, kas anot nuteistojo gynėjo, leidžia daryti visiškai priešingas išvadas dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų ir pačio įvykio mechanizmo (3 t., b. l. 54-56). Su tokiais teiginiais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kadangi jie prieštarauja byloje esančių įrodymų visetui. Visų pirma, pats nuteistasis nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu parodė, jog nukentėjusiąją matė einančią nusisukus nugara nuo nuteistojo atvažiuojančio automobilio, net panaudojus garsinį signalą – nukentėjusioji neatsisuko. Nukentėjusioji A. Z. parodė analogiškai, jog kaltinime nurodytu metu ir vietoje einant keliu transporto priemonės nematė, ji važiavo jai iš paskos ta pačia kryptimi, kuria ėjo ir ji. Po išgirsto garsinio signalo pajuto smūgį į nugarą. Be kita ko, įvertinus byloje esančius transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole užfiksuotus nuteistojo transporto priemonės priekinio žibinto, posūkio žibinto, radiatoriaus grotelių ir kitų transporto priemonės daugumos dalių apgadinimus, darytina išvada, jog jie atitinka nukentėjusiajai padarytą didžiausio sunkumo sužalojimo lokalizaciją, t. y., stuburo krūtininės dalies VII - to slankstelio lūžį. Kita vertus pabrėžtina, jog nuteistojo gynėjo akcentuojama aplinkybė, jog nukentėjusioji buvo atsisukusi priekiu, o ne nugara į atvažiuojančią transporto priemonę, neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl priežastinio ryšio tarp kaltės ir kilusių padarinių.
11. Tai, kad 2019 m. gruodžio 6 d. kompleksinėje ekspertizėje pateiktos kitokios išvados, negu norėtų ir kurias nurodo nuteistasis apeliaciniame skunde, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis šios ekspertizės išvadomis, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde akcentuojami tik nuteistajam palankūs duomenys (kuriuos paneigia kitų byloje surinktų įrodymų visuma), o toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės vertinti jų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-719/2018).
12. BK 281 straipsnio 1 dalyje aprašyta nusikalstamos veikos sudėtis konstatuota teisėtai ir pagrįstai. Kartu pabrėžtina, kad į aplinkybę, jog nukentėjusiosios veiksmai iš dalies lėmė padarinių atsiradimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė nustatydamas neturtinės žalos dydį.
Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio
13. Apeliaciniame skunde nesutinkama su priteistos neturtinės žalos dydžiu. Apelianto teigimu, 3500 Eur suma yra nepagrįsta, nes nukentėjusios A. Z. veiksmai taip pat iš dalies lėmė padarinių atsiradimą. Teisėjų kolegija su šiuo teiginiu nesutinka. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis nėra kaltininko nubaudimas ar nukentėjusio asmens turtinės padėties pagerinimas. Juo siekiama teisingai kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tad teismas dėl materialinės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio turi spręsti aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Pažymėtina ir tai, kad teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, ignoruojant kitus, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį.
14. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino visus priteistinos neturtinės žalos dydį sąlygojančius kriterijus, dėl kiekvieno iš jų argumentuotai pasisakydamas. Be kita ko, teismas įvertino ir žalos atlyginimo mažinimą sąlygojusią aplinkybę - nukentėjusios veiksmų įtaką eismo įvykio kilimui.
15. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiuo skundo argumentu. Išanalizavus naujausią teismų praktiką, kuri labiau atspindi nuolat besikeičiančius šalies ekonominius rodiklius, darytina išvada, kad šios kategorijos nusikalstamų veikų bylose paprastai priteisiamos neturtinės žalos dydis didėja (Klaipėdos apygardos teismo nutartys Nr. 1A-331-174/2016 (nustatytas neturtinės žalos dydis – 6800 Eur), 1A-3-557/2018 (3000 Eur), 1A-170-417/2019 (4300 Eur), Kauno apygardos teismo nutartys 1A-212-290/2018 (3400 Eur), 1A-578-966/2019 (4000 Eur), Šiaulių apygardos teismo nutartis 1A-325-744/2019 (5000 Eur)). Be to, pastarosiose dvejose nutartyse buvo nagrinėti atvejai, kuomet nukentėjusiojo veiksmai taip pat buvo siejami su eismo įvykio kilimo priežastimis.
16. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė į teismų praktikoje nurodytas neturtinės žalos dydžio nustatymo ribas, nuo jų nenukrypo, nustatytas neturtinės žalos dydis buvo objektyviai pagrįstas atsižvelgus į šioje byloje individualiai nustatytas aplinkybes, sietinas su nukentėjusiajai kilusiomis pasekmėmis sveikatai ir gyvenimo kokybei. Pagrindo mažinti priteistos neturtinės žalos dydį nėra.
17. Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl nuteistojo G. M. kaltės jam atlikus inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, ką patvirtina ir visų pirmiau nurodytų aplinkybių bei skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, todėl nuteistojo kaltė įvykdžius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką yra įrodyta. Pirmosios instancijos teismas G. M. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. kovo 23 d. nuosprendžio apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo G. M. apeliacinį skundą atmesti.