Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ona Gasiulytė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo (apelianto) J. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. V. ieškinį atsakovui J. P. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo bei pagal atsakovo J. P. priešieškinį ieškovei J. V. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, byloje institucija išvadai duoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas J. P. pareiškė priešieškinį ieškovei J. V., kuriuo prašė už suteiktus stresus sukėlusius sveikatos sutrikimus bei nesantaiką šeimoje, priteisti iš J. V. 20.000,00 Lt neturtinės žalos atsakovo naudai; priimti nutartį, įpareigojančią J. V. leisti atsakovui matytis su dukra K. P. šeštadieniais ir sekmadieniais bei vaiko atostogų metu, pasiimti mergaitę vasaros atostogų metu, ilgesniam laikui išvykoms į užsienį bei lankant Lietuvos kurortus (b.l. 53-55).

Atsakovas J. P. pareiškė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. sprendimo (b.l. 96-97).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė J. V. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina (LR CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio arba atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Lietuvos Respublikos CPK 376 str. įtvirtinta, kad teismas šeimos byloje privalo būti aktyvus, kad užtikrintų viešojo intereso apsaugą, pirmiausia – nepilnamečių vaikų, labiausiai socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus. Aktyvus teismo vaidmuo yra ypač reikalingas tais atvejais, kai sprendžiami klausimai, kurių išsprendimas tiesiogiai turės įtakos tolesnei vaiko raidai – jo gyvenimo sąlygoms, jį supsiančiai socialinei aplinkai, jo teisėms į bendravimą su tėvais, kitais šeimos nariais, taip pat kitiems vaiko interesams. Taigi šios kategorijos bylose teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 376 str. 1 d.), atsižvelgdamas į ieškinio (priešieškinio) pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias aplinkybes, peržengti pareikštų reikalavimų ribas, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio (priešieškinio) dalyku ir pagrindu (CPK 376 str.). Teismas, priimdamas sprendimus šeimos santykių bylose, privalo pirmiausia siekti apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti socialiai pažeidžiamų šeimos narių teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2011).

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu išspręsti vieni svarbiausių su nepilnamečio vaiko interesų apsauga susiję klausimai, t.y. nepilnamečio vaiko išlaikymas ir bendravimo su juo tvarkos nustatymas. Kaip minėta aukščiau, tokio pobūdžio bylose teismas privalo būti aktyvus ir ypatingai atsižvelgti bei siekti apsaugoti labiausiai socialiai pažeidžiamų šeimos narių – nepilnamečių vaikų, interesus. Atsakovas J. P. dėl minėto teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuris, pirmosios instancijos teismo nuomone, neatitiko įstatymo keliamų turinio bei formos reikalavimų, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. nutartimi atsakovui buvo nustatytas terminas iki 2011 m. liepos 21 d. apeliacinio skundo trūkumams pašalinti (b.l. 98). Pažymėtina, kad minėta teismo nutartis teisėjo nepasirašyta. Teismas minėtoje nutartyje įpareigojo apeliantą sumokėti žyminį mokestį 1058 Lt bei pateikti vieną apeliacinio skundo su priedais nuorašą. Apeliantas, nepraleidęs nustatyto termino trūkumams pašalinti, pateikė teismui procesinį dokumentą, iš kurio matyti, kad prašo jį atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. liepos 8 d. nutartimi apelianto prašymą tenkino ir atleido J. P. nuo ½ dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ir nustatė terminą iki 2011 m. liepos 29 d. apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – sumokėti 529 Lt žyminio mokesčio dalį, nurodyti apeliacinio skundo dalyką (prašymą) bei nurodyti bylos aplinkybes, įrodymus ir teisinius argumentus, kuriais grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (b.l. 105). Apeliantas, nepraleidęs nustatyto termino trūkumams pašalinti, pateikė apeliacinį skundą (patikslintą) bei prašymą atleisti jį nuo likusio žyminio mokesčio sumokėjimo (b.l. 111). Tačiau pirmosios instancijos teismo nuomone tokiu būdu apeliantas nepašalino apeliacinio skundo trūkumų, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi J. P. apeliacinį skundą laikė nepaduotu ir grąžino apeliantui.

Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta asmens teisminės gynybos garantija detalizuojama CPK 5 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Konstitucinė asmens teisminės gynybos garantija netektų prasmės, jeigu taptų neprieinama teismų sprendimų kontrolė apeliacinio proceso tvarka. Apeliacijos teisė yra viena iš pagrindinių procesinių teisių, įtvirtinta 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, ratifikuotos Lietuvos Respublikos 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865, Septintojo protokolo 2 straipsnio nuostatose, Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 27 d. rekomendacijoje Nr. R (95) 5 ,,Dėl apeliacijų sistemų ir procedūrų civilinėse bei komercinėse bylose įvedimo ir jų funkcionavimo tobulinimo“. Bylos peržiūrėjimas aukštesnės instancijos teisme užtikrina žemesnės instancijos teismų atliekamą teisės aiškinimo ir taikymo teisingumą bei vienodumą visoje valstybės teisinėje sistemoje. Taigi, dalyvaujančio byloje asmens galimybė siekti, jog būtų peržiūrėtas priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra viena iš pagrindinių civilinių procesinių teisių, kuria dalyvaujantis byloje asmuo gali pasinaudoti, jeigu jo atžvilgiu yra priimtas nepalankus pirmosios instancijos teismo sprendimas. Tačiau tokia dalyvaujančio byloje asmens teisė įgyvendinama tik griežtai prisilaikant įstatymo apeliaciniam procesui keliamų reikalavimų.

Apeliacinis skundas – tai byloje dalyvaujančio asmens kreipimasis į apeliacinės instancijos teismą su prašymu patikrinti priimto ir dar neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo (jo dalies) teisėtumą ir pagrįstumą, nurodant tokio prašymo pagrindus. Apeliaciniame skunde privalu nurodyti ir faktinį, ir teisinį apeliacinio skundo pagrindą, kadangi apeliaciniu skundu yra ginčijamas teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas (CPK 306 str. 1 d. 3 p.).

Taigi, kiekvienas dalyvaujančio byloje asmens pateikiamas apeliacinis skundas privalo atitikti bendruosius ir specialiuosius įstatymo keliamus procesinio dokumento turinio ir formos reikalavimus (CPK 111 str., 306 str.). Susipažinus su atsakovo J. P. apeliaciniu skundu, matyti, kad jo apeliacinio skundo forma bei turinys atitinka minimalius įstatymo tokio pobūdžio procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad apeliantas nenurodė apeliacinio skundo dalyko, iš esmės pakartojo apeliacinio skundo turinį, neįvertino, kad byla sunumeruota ir neįvardino, kuriame bylos lape yra apelianto paminėti įrodymai, taip pat teigė, kad atsakovas atleistas nuo ½ dalies žyminio mokesčio, todėl konstatavo, kad atsakovas visapusiškai nepašalino apeliacinio skundo trūkumų. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su pareikštu apeliaciniu skundu bei byloje esančiai procesiniais dokumentais, pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytus argumentus, jog atsakovo pateiktas apeliacinis skundas neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų vertina kritiškai ir konstatuoja, kad atsakovo J. P. apeliacinis skundas atitinka minimalius įstatymo apeliaciniam skundui keliamus turinio bei formos reikalavimus.

Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje ne tik kad nevertino apelianto 2011 m. liepos 29 d. pareikšto prašymo atleisti jį nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, bet net nepasisakė apie tokio prašymo pateikimą teismui.

Atkreiptinas dėmesys, kad kaip ir bet kuri kita teisė, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Teismas, spręsdamas dalyvaujančio byloje asmens pateikto apeliacinio skundo priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti apeliacinį skundą. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas iš esmės kompleksiškai nevertino atsakovo pateikto apeliacinio skundo turinio bei formos, be to, nutartyje net nepasisakė dėl atsakovo pateikto prašymo dėl atleidimo nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo už paduodamą apeliacinį skundą pagrįstumo.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis naikintina, o apelianto J. P. apeliacinio skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LR CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį panaikinti ir apeliacinio skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.