Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Rimas Švirinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-465-319-2014

Teisėja Audronė Šiupšinskaitė Teisminio proceso Nr. 1-06-1-06058-2009-8

2014 m. gruodžio 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Rimo Švirino, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Danutės Giačaitės, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei - Puidienei, dalyvaujant prokurorei Astai Antanaitienei, nuteistajam R. S., jo gynėjui advokatui Vygantui Barkauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 219 straipsnio 1 dalį 60 MGL (7 800 Lt) bauda;pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 80 MGL (10 400 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 90 MGL (11 700 Lt) bauda.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir išklausiusi proceso dalyvius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. buvo nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB (A), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pateikęs valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo biudžetų lėšų finansines ataskaitas, laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų mokesčių, kai įgaliota institucija priminė apie pareigą juos sumokėti ir jis turėjo finansinę galimybę juos sumokėti, t. y. pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX – 574 21 straipsnį atsakingas už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2009-06-30 pažeidė Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo (1999-12-02 Nr. VIII-1463) 3 straipsnio 1 dalį, o būtent: mokėtojui visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti, neturint pakankamai pinigų, mokėjimai turi būti vykdomi tokia eilės tvarka:

1. su darbo santykiais susijusios išmokos;

2. valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos;

3. mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą;

tačiau bendrovė teikė pirmumą atsiskaityti su tiekėjais už prekes ir paslaugas, o ne valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokoms sumokėti.

Taip pat pažeidė 2004-11-04 Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2535 9 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-06-14 nutarimu Nr. 647 patvirtintų „Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių“ 25 punktą (2008-05-07 Nr. 443 redakcija), o būtent: privalėdamas apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą apskaičiuoti, išskaityti ir sumokėti nuo tos dienos, kurią apdraustieji asmenys pradeda dirbti, ir apskaičiuotas draudimo įmokas sumokėti ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, jis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė UAB (A) valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansines ataskaitas už 2008 m. IV ketvirtį bei 2009 m. I ketvirtį ir jose deklaravo priskaitytas, sumokėtas ir nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, tačiau laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų socialinio draudimo įmokų, po to, kai ši valstybės įgaliota institucija, t. y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius priminė apie pareigą sumokėti įmokas, o būtent: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius 2009 m. gegužės 6 d. raginimu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos sumokėjimo geruoju priminė apie pareigą per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėti 25259,26 Lt įmokų, 2009 m. birželio 17 d. priminimu Nr. (duomenys neskelbtini) priminė apie pareigą sumokėti 2009 m. gegužės 6 d. raginime dėl skolos sumokėjimo geruoju nurodytą įmokų sumą, t. y. 25259,26 Lt, 2009 m. rugpjūčio 4 d. raginimu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos sumokėjimo geruoju priminė apie pareigą per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėti 30322,36 Lt įmokų, tačiau draudimo įmokų iki nustatytos dienos ir vėliau nesumokėjo, nors turėjo finansinę galimybę sumokėti visas socialinio draudimo įmokas po 2009 m. gegužės 6 d. raginimo gavimo.

Be to, R. S. apgaulingai tvarkė UAB (A) buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o būtent: būdamas UAB (A) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX – 574 21 straipsnį, kuriame nurodyta, kad “už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas” būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX- 574) 14 straipsnio 2 dalį, kuriame nurodyta, kad „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“; pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, pagal kurį „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalį, pagal kurią „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, ir 13 straipsnio 3 dalį, pagal kurią „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“, reikalavimus, nes neturėdamas UAB (A) patvirtinančio dokumento, 2009 m. buhalterinės apskaitos registruose atvaizdavo bendrovės 3 000 000 Lt skolą UAB (B) ir padidino šia suma bendrovės kitas finansines – investicines veiklos sąnaudas, ir dėl nurodytų pažeidimų laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31, iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

„R. S. kaltinamas tuo, kad būdamas UAB (A), įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pateikęs valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo biudžetų lėšų finansines ataskaitas laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų mokesčių, kai įgaliota institucija priminė apie pareigą juos sumokėti ir jis turėjo finansinę galimybę juos sumokėti, t. y. pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX - 574 21 str. atsakingas už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2009-08-23, pažeidė Lietuvos Respublikos Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo (1999-12-02 Nr. VIII-1463) 3 str. 1 d., o būtent mokėtojui visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturint pakankamai pinigų, mokėjimai turi būti vykdomi tokia eilės tvarka: 1. su darbo santykiais susijusios išmokos.... 2. valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 3. mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą... 4. kiti mokėjimai pinigų gavėjams; tačiau bendrovė teikė pirmumą atsiskaityti su tiekėjais už prekes ir paslaugas, o ne su valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokoms sumokėti.

Taip pat pažeidė 2004-11-04 Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2535 9 str. 2 d., bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-06-14 nutarimu Nr. 647 patvirtintų „Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių“ 25 p. (2008-05-07 Nr. 443 redakcija), o būtent privalėdamas apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą apskaičiuoti, išskaityti ir sumokėti nuo tos dienos, kurią apdraustieji asmenys pradeda dirbti, ir apskaičiuotas draudimo įmokas sumokėti ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, jis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė UAB (A) valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansines ataskaitas už 2008 m. IV ketvirtį bei 2009 m. I ketvirtį ir jose deklaravo priskaitytas, sumokėtas, ir nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, tačiau laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų socialinio draudimo įmokų, po to kai ši valstybės įgaliota institucija, t. y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius, priminė apie pareigą sumokėti įmokas, o būtent: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius 2009 m. gegužės 6 d. raginimu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos sumokėjimo geruoju priminė apie pareigą per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėti 25259,26 Lt įmokų, 2009 m. birželio 17 d. priminimu Nr. (duomenys neskelbtini) priminė apie pareigą per 10 dienų nuo priminimo gavimo dienos sumokėti 2009 m. gegužės 6 d. raginime dėl skolos sumokėjimo geruoju nurodytą įmokų sumą, t. y. 2525.9.26 Lt, 2009 m. rugpjūčio 4 d. raginimu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos sumokėjimo geruoju priminė apie pareigą per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėti 30322,36 Lt įmokų, tačiau draudimo įmokų iki nustatytos dienos ir vėliau nesumokėjo, nors turėjo finansinę galimybę sumokėti visas socialinio draudimo įmokas po 2009 m. gegužės mėn. 6 d. raginimo gavimo.

Dėl to R. S. veikoje yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 219 str. 1 d., požymių.“

Atnaujinus įrodymų tyrimą teismo posėdyje apklaustas R. S. parodė, kad dirbo ir šiuo metu dirba UAB (A) direktoriumi. Dėl to, kad kaltinimas buvo pratęstas, esmė nesikeičia, su kaltinimu jis nesutinka ir pasilieka prie savo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistojo R. S. apeliacinis skundas buvo paduotas ginčijant kaltę dėl abiejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl R. S. kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas aplinkybes, surinktus ir ištirtus įrodymus pagrįstai R. S. veiksmuose nustatė visus BK 219 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus mokesčių nesumokėjimo požymius.

Pagal BK 219 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Taigi baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 219 straipsnio 1 dalį yra būtinos šios sąlygos: 1) pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po įteikimo priminimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas iki kada juos sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2011, Nr. 2K-448/2011).

Byloje nustatyta, kad R. S., būdamas UAB (A) direktorius ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą būdamas atsakingas už deklaracijų apie priskaičiuotus mokesčius pateikimą ir mokesčių sumokėjimą, pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui patvirtintas valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansines ataskaitas už 2008 m. ketvirtą ketvirtį ir 2009 m. pirmą ketvirtį. UAB (A) finansinėse ataskaitose už minėtą laikotarpį deklaravo 25259,26 Lt priskaitytų įmokų. R. S. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad po Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2009 m. gegužės 6 d. raginimo Nr. (duomenys neskelbtini) gavimo nesumokėjo minėtų draudimo įmokų (25259,26 Lt) iki nustatytos dienos, šių įmokų nesumokėjo ir vėliau, gavęs 2009 m. birželio 17 d. priminimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2009 m. rugpjūčio 4 d. raginimą Nr. (duomenys neskelbtini), nors turėjo finansinę galimybę sumokėti visas socialinio draudimo įmokas.

Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 219 straipsnio 1 dalį kilti viena iš būtinų objektyvių sąlygų yra pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau nesumokėti mokesčiai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. S. buvo nuteistas už tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė UAB (A) valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansines ataskaitas už 2008 m. IV ketvirtį bei 2009 m. I ketvirtį ir jose deklaravo priskaitytas, sumokėtas ir nesumokėtas socialinio draudimo įmokas. 2008 m. IV ketvirtis ir 2009 m. I ketvirtis apima laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. kovo 31d. įskaitytinai. Už šį laikotarpį UAB (A) turėjo sumokėti 25 259,26 Lt įmokų. Tačiau, kaip matyti iš kaltinimo, apeliantas nebuvo ir nėra kaltinamas tuo, kad jis būtų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikęs UAB (A) valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansinę ataskaitą už 2009 m. II ketvirtį, t. y. už laikotarpį nuo 2009 m balandžio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. įskaitytinai, joje deklaravęs priskaitytas, sumokėtas ir nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, tačiau laiku nesumokėjęs pagal jas apskaičiuotų socialinio draudimo įmokų - 5063,10 Lt. Kadangi šioje dalyje (2009 m. II ketvirtyje, t. y. laikotarpyje nuo 2009 m balandžio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. įskaitytinai) nėra vienos iš baudžiamajai atsakomybei pagal BK 219 straipsnio 1 dalies būtinų sąlygų, t. y. nustatyta tvarka patvirtintos ataskaitos pateikimo, apeliantui baudžiamoji atsakomybė šioje dalyje taikoma būti negali. Atsižvelgiant į tai nepagrįsta laikytina ir kaltinime nurodyta aplinkybė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius 2009 m. rugpjūčio 4 d. raginimu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos sumokėjimo priminė UAB (A) apie pareigą per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėti 30322,36 Lt įmokų, t. y. prie už 2008 m. IV ketvirtį ir 2009 m. I ketvirtį deklaruotų nesumokėtų socialinio draudimo įmokų jau pridėjus ir už 2009 m. II ketvirtį mokėtinas, kurios nebuvo nurodytos kaltinime, įmokas (5063,10 Lt).

Konstituciniai teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principai suponuoja teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios. BPK 256 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata suteikia teismui teisę pakeisti kaltinimą švelnesniu, netaikant jokios specialios procedūros. Pagal šios normos prasmę savo iniciatyva teismas gali patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba pakeisti jas, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis – toks kaltinimo pakeitimas nesuvaržo ir nepažeidžia kaltinamojo teisės į gynybą.

Vadovaujantis BPK 256 straipsnio 4 dalimi bei atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis už BK 219 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą buvo nuteistas, kaltinimas jam keičiamas švelnesniu, pašalinant iš jo nustatytą aplinkybę dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2009 m. rugpjūčio 4 d. UAB (A) išsiųsto raginimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos sumokėjimo.

Atsižvelgiant į tai, atmetamas ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorės pateiktas prašymas dėl kaltinime nurodytų veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo, jog kaltinime nurodytas laikotarpis (nuo 2008-10-01 iki 2009-06-30) iki kada R. S. nevykdė pareigos sumokėti mokesčius turi būti ilgesnis, nes 2009 m. rugpjūčio 4 d. raginimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos sumokėjimo primenant apie pareigą per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėti 30322,36 Lt įmokų buvo išsiųstas UAB (A) registruotu paštu 2009-08-06.

Tačiau prokurorės pateiktame prašyme nurodyta aplinkybė, kad kaltinime turi būti nurodomas priminime dėl įmokų sumokėjimo nurodytas terminas, per kurį turėjo būti sumokėti mokesčiai laikytina pagrįsta. Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 219 straipsnio 1 dalį viena iš būtinų sąlygų laikoma tai, kad po įteikimo priminimo per jame nustatytą terminą buvo nesumokėti mokesčiai. Todėl, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi ir apie prokurorės prašymą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu tinkamai informavus nuteistąjį ir jo gynėją, kaltinimas šioje dalyje keičiamas, nurodant, kad „Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2009 m. birželio 17 d. priminimu (duomenys neskelbtini) priminė apie pareigą sumokėti 2009 m. gegužės 6 d. raginime dėl skolos sumokėjimo geruoju nurodytą įmokų sumą, t. y. 25259,26 Lt, per 10 dienų nuo priminimo gavimo dienos“.

Kaip matyti iš bylos duomenų, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2009 m. gegužės 6 d. raginimu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos sumokėjimo geruoju priminė apie pareigą per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėti 25259,26 Lt įmokų (iš Lietuvos pašto duomenų apie registruotų laiškų siuntimą seka, kad registruotas laiškas UAB (A) išsiųstas 2009-05-08 (t. 1, b.l.16, 24-25)), 2009 m. birželio 17 d. priminimu Nr. (duomenys neskelbtini) priminė apie pareigą sumokėti 2009 m. gegužės 6 d. raginime dėl skolos sumokėjimo geruoju nurodytą įmokų sumą, t. y. 25259,26 Lt (R. S. šį priminimą gavo asmeniškai 2009-07-02 (t 1, b. l. 17). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nors R. S. parodė, kad jokių raginimų, siųstų registruotu paštu jis nėra gavęs, tačiau iš liudytojos V. K. parodymų matyti, kad ji R. S. prašymu priimdavo UAB (A) gaunamą korespondenciją ir ją perduodavo R. S., be to apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (šie jos parodymai buvo perskaityti BPK 276 str. 4 d. pagrindu) patvirtinusi, kad ji priėmusi 2009-05-13 registruotą laišką, skirtą UAB (A) , pranešė R. S., kad buvo registruotas laiškas, korespondenciją perduodavo asmeniškai R. S., o kai jo nebūdavo - palikdavo ant jo darbo stalo. Perskaičius šiuos parodymus patvirtino, kad jie teisingi, o po to atsakinėdama į gynėjo klausimus jau parodė, kad neprisimena, ar perdavė šį laišką R. S., kad galėjo taip būti, kad šis laiškas nukeliavo ir kitur. Negalėjo paaiškinti, kodėl keičia parodymus, ir patvirtino, kad apklausiant ikiteisminio tyrimo metu joks spaudimas jai nebuvo daromas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (apklausiama buvo po mažesnio laikotarpio po įvykio).

Be to, kaip teisingai pažymima apeliaciniame nuteistojo skunde, tik 2009 m. birželio 17 d. priminimas Nr. (duomenys neskelbtini) atitinka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintų Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių (toliau - Taisyklių) priede Nr. 30 nustatytos formos reikalavimus. Taisyklių 67 p. numatyta, kad jeigu skolininkas, pateikęs socialinio draudimo pranešimą apie apdraustiesiems asmenims apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų sumas ir socialinio draudimo įmokas, nesumokėjo pagal pranešimą apskaičiuotų VSD įmokų, Fondo valdybos teritorinis skyrius gali pateikti jam priminimą dėl apskaičiuotų VSD įmokų sumokėjimo (priedas Nr. 30). Jeigu skolininkas nesumoka VSD įmokų per priminime nurodytą terminą, Fondo valdybos teritorinis skyrius pateikia ikiteisminio tyrimo institucijoms prašymą ištirti, ar nebuvo padaryta BK 219 straipsnyje nurodyta veika (Mokesčių nesumokėjimas).

Pažymėtina, kad Taisyklių priede Nr. 30 yra nustatytas priminimo dėl apskaičiuotų įmokų sumokėjimo formos pavyzdys, iš kurio matyti, kad jame adresatui nurodomi duomenys ir apie anksčiau jam siųstą raginimą, tačiau šis dokumentas teisinės reikšmės dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn neturi, jame pranešama apie susidariusį įsiskolinimą ir raginama jį sumokėti, tačiau nėra primenama apie pareigą mokėti įmokas, nėra įspėjama apie gresiančią baudžiamąją atsakomybę už įmokų nesumokėjimą.

Atsižvelgiant į tai, kaltinime tikslintina aplinkybė ir dėl to, kad UAB (A) direktorius nesumokėjo draudimo įmokų ne po 2009 m. gegužės mėn. 6 d. raginimo, tačiau po 2009 m. birželio 17 d. priminimo gavimo.

BK 219 straipsnyje nenumatyta, kokiu būdu mokesčių mokėtojui turi būti įteiktas priminimas apie pareigą mokėti mokesčius, todėl esminę reikšmę turi ne tai, kokiu būdu buvo priminta apie pareigą mokėti mokesčius, o tai, ar mokesčių mokėtojui yra žinoma, jog jam buvo priminta apie šią pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111/2013). Nagrinėjamoje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistajam R. S. 2009-06-17 priminimas buvo įteiktas, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto argumentais nei dėl netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo, nei dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio nuostatų pažeidimo. Priminimo siuntimas registruotu paštu atitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnyje numatytus įteikimo būdus. Tokioje situacijoje konstatuotina, kad prieš inicijuodamas nuteistojo baudžiamąjį persekiojimą mokesčių administratorius savo pareigas atliko tinkamai. Be to, baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad valstybės įgaliota institucija priminimą mokesčių mokėtojui įteiktų bent vieną kartą, o ir pats nuteistasis neneigė, kad jam buvo žinoma apie pareigą sumokėti mokesčius, tačiau jų nesumokėjo dėl sunkios finansinės situacijos įmonėje.

Apeliantas skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino UAB (A) mokumo, be pagrindo neatsižvelgdamas į teismui teikiamus įrodymus apie bendrovės finansinę padėtį. Jo teigimu, iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad nuo 2007 m. bendrovė dirbo nuostolingai, bendrovės gaunamos pajamos buvo gerokai mažesnės nei būtinosios bendrovės išlaidos (darbo užmokesčiui, mokesčių mokėjimui, banko paskolų dengimui ir pan.), 2008 metų UAB (A) balanse įrašyto turto vertė buvo 7 433 828 Lt, o pradelsti įsipareigojimai sudarė 3 838 042 Lt, t. y. jau 2008 metais bendrovė įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. 2009 metais įmonės finansinė padėtis dar pablogėjo. Todėl UAB (A) neturėjo finansinių galimybių mokėti mokesčius Sodrai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai bei vykdyti prisiimtus įsipareigojimus bankams.

BK 219 straipsnio dispozicijoje mokesčio mokėtojo mokumas nėra expressis verbis įvardytas kaip būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei už mokesčių nesumokėjimą atsirasti. Baudžiamoji atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą galima tik tuo atveju, kai asmuo turėjo galimybę sumokėti mokesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K-301/2013).

Tačiau teisėjų kolegija skundo argumentus dėl įmonės sunkios finansinės padėties ir negalėjimo sumokėti susidariusio įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondui vertina kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas mokesčio mokėtojo mokumo klausimą, svarbiausiais įrodymais pripažino objektyvius duomenis - įmonės finansinius dokumentus, kuriais remiantis galima įvertinti įmonės finansinę būklę. 2009-12-14 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus rašte „Dėl UAB (A) patikrinimo“ nurodoma, kad 2009-11-30 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus akte nustatyta, jog UAB (A) veiklą vykdė, pinigų kasoje turėjo. Patikrinimo metu įmonėje dirbo 7 samdomi darbuotojai, kuriems buvo mokamas darbo užmokestis. Pagal pateiktus dokumentus UAB (A) 2009-09-30 turėjo turto iš viso už 7444231 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 3921073 Lt, tačiau kurie, remiantis pateiktais duomenimis, nelaikomi pradelstais, kaip nurodoma apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad įmonės nemokumas yra apibrėžtas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, kur nurodyta, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Be to, UAB (A) susidariusio įsiskolinimo per nurodytą terminą ne tik nelikvidavo bet ir nepateikė Valstybinio socialinio draudimo fondui bei VMI jokių duomenų apie tai, kad įmonė yra nemoki ir įsiskolinimo padengti negali.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi išskirtinai specialisto išvadomis, kurios iš dalies prieštarauja pateiktiems UAB (A) finansiniams dokumentams, nes tiriamuoju laikotarpiu UAB (A) vykdė atsiskaitymus ne tik grynaisiais, bet ir per banko sąskaitą, nors UAB (A) negalėjo savarankiškai disponuoti šiomis lėšomis. Apeliantas sutinka, kad laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. į UAB (A) kasą ir buvo gauta 12886,28 Lt, tačiau šios lėšos, kaip ir visos kitos į kasą gautos lėšos, 2009 m. buvo panaudotos darbo užmokesčiui sumokėti. Per laikotarpį nuo 2009 m. sausio l d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. įmonė gavo 30 378,98 Lt įplaukų į kasą, iš kurių 29 302,32 Lt išleido darbo užmokesčiui sumokėti, o likusi dalis buvo panaudota 2010 m. priskaičiuotam darbo užmokesčiui mokėti. Tačiau šie apelianto pateikti duomenys nepagrįsti byloje esančiais įrodymais. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad tiek teismas, tiek specialistė neatsižvelgė į išlaidas darbo užmokesčiui.

Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl jam, kaip atskaitingam asmeniui, išduoto ir nepanaudoto avanso, kuris 2009 m. birželio 1 d. sudarė 32 968,90 Lt ir nurodo, kad tiek specialistė, tiek pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik buhalterinės apskaitos registru, tačiau visiškai nevertino tos aplinkybės, kad apskaitos registruose yra įsivėlusi akivaizdi apskaitos klaida. Tačiau iš UAB (A) Didžiosios knygos žurnalo Nr. 243501 „Atsk. Asmuo – R. S.“ išrašo už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 24 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. matyti, kad 2009 m. sausio 5 d. paskolos sutarties Nr. 2 pagrindu UAB (A) apskaitoje buvo įrašyta buhalterinė operacija 815 800 Lt sumai. Prieš šį buhalterinį įrašą bendrovė R. S., kaip atskaitingam asmeniui, buvo skolinga 772 478,38 Lt, iš šio įrašo matyti, kad buvo atsiskaityta su R. S. ir avansui išduota 43 321,62 Lt. Nors specialisto išvadoje nurodoma, kad tiesiogiai 815 800 Lt paskola 2009 m. sausio 5 d. nebuvo gauta nei grynais į kasą, nei į banko sąskaitą, tačiau joje pagrįstai nurodyta, kad 2009 m. birželio 1 d. avanse buvo nepanaudotų lėšų iš po paskolos sudarymo avansui išduotų 43 321,62 Lt. Apeliantas neneigia, kad buvo įskaityta iki paskolos sutarties sudarymo bendrovės reikmėms išleista pinigų suma, t. y. 772 478,38 Lt, tačiau teigia, kad byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad bendrovė būtų gavusi likusią 43321,62 Lt paskolos dalį. Jo teigimu, vadovaujantis CK 6.780 straipsnio nuostatomis, šis susitarimas visa apimtimi neįsigaliojo ir 43 321,62 Lt paskolos dalimi negalėjo būti įtrauktas į bendrovės apskaitą, o 2009 m. sausio 5 d. paskolos sutarties Nr. 2 pagrindu į bendrovės apskaitą įtrauktas įrašas 815 800 Lt sumai, atvaizduojant atskaitingam asmeniui R. S. išduotą avansą 43 321,62 Lt sumai vietoje 772 478,38 Lt bendrovės skolos, laikytinas tik apskaitos klaida. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino bendrovės apskaitos dokumentuose užfiksuotus duomenis ir šio įrašo nelaikė apskaitos klaida. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliantas visiškai nepagrįstai nurodo, kad teismas neanalizavo ir nevertino 2009 m. sausio 5 d. paskolos sutarties Nr. 2 sudarymo aplinkybių bei 2009 m. sausio 5 d. įrašų bendrovės apskaitos dokumentuose priežasčių, nenustatė, kokie bendrovei reikšmingi ūkiniai įvykiai įvyko 2009 m. sausio 5 d. bei ar tie įvykiai teisingai užfiksuoti apskaitos registruose.

Iš 2011-05-12 FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 114-170) matyti, jog nuo 2007 m. rugsėjo 24 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. iš dalies negalima nustatyti UAB (A) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Išvadoje nurodoma, jog atsiskaitymai vyko grynais pinigais, visi 2009 m. birželio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu į kasą gauti pinigai, t. y. 12886,28 Lt, buvo išduoti R. S. kaip avansai atskaitingam asmeniui, kuris vykdė atsiskaitymus. Avansai iš kasos buvo išduoti, nors pagal R. S. avansinių apyskaitų duomenis buvo nepanaudoto avanso sumos, t. y. 2009 m. birželio 1 d. nepanaudoto avanso suma sudarė 32968,90 Lt ir ši suma yra didesnė nei 2009 m. gegužės 6 d. raginime dėl skolos sumokėjimo geruoju Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta sumokėti įmokų suma, kuri sudarė 25259,26 Lt, tačiau pinigai įmokoms sumokėti buvo nenaudojami. Šie duomenys rodo, kad UAB (A) turėjo finansinę galimybę sumokėti visas socialinio draudimo įmokas po 2009-06-17 priminimo gavimo. Pagal R. S. avansinių apyskaitų duomenis nepanaudoto avanso sumos sudarė nuo 24612,84 Lt 2009 m. liepos 1 d. iki 12881,63 Lt 2009 m. gruodžio 1 d. 2009 m. birželio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu R. S. panaudojo 48845,86 Lt atsiskaitymams su tiekėjais už prekes ir paslaugas. Tai patvirtina, jog mokesčių nesumokėjimas nebuvo susijęs su įmonės nemokumu.

Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad laikotarpiu iki 2009-06-17 priminimo pateikimo UAB (A) turėjo finansinę galimybę sumokėti visas socialinio draudimo įmokas, nes piniginės lėšos pagal avansinių apyskaitų duomenis buvo naudojamos atsiskaitymams su tiekėjais už prekes ir paslaugas. Taigi, visos baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlygos buvo nustatytos, todėl R. S. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 219 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Pažymėtina, kad 1999 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo Nr. VIII-1463 3 straipsnio „Mokėjimų eilės tvarka“ 1 punkte nurodyta, kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams vykdyti neturi pakankamai pinigų, mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka: 1) su darbo santykiais susijusios išmokos, mokėtinos sumos už Lietuvoje supirktą ir perdirbtą žemės ūkio produkciją; 2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo draudimo įmokos; 3) mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus; 4) kiti mokėjimai pinigų gavėjams. UAB (A) turimi pinigai buvo panaudoti atsiskaityti su tiekėjais už prekes ir paslaugas, o ne sumokėti socialinio draudimo įmokas. UAB (A) pažeidė šio įstatymo normą, tačiau jos nesilaikymas baudžiamosios atsakomybės asmeniui neužtraukia ir nesudaro BK 219 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, todėl šis pažeidimas iš kaltinimo dėl mokesčių nesumokėjimo šalintinas.

R. S., būdamas UAB (A) , įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pateikęs valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo biudžetų lėšų finansines ataskaitas, laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų mokesčių, kai įgaliota institucija priminė apie pareigą juos sumokėti ir jis turėjo finansinę galimybę juos sumokėti, t. y. pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX – 574 21 straipsnį atsakingas už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeidė 2004-11-04 Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2535 9 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-06-14 nutarimu Nr. 647 patvirtintų „Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių“ 25 punktą (2008-05-07 Nr. 443 redakcija), o būtent: privalėdamas apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą apskaičiuoti, išskaityti ir sumokėti nuo tos dienos, kurią apdraustieji asmenys pradeda dirbti, ir apskaičiuotas draudimo įmokas sumokėti ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, jis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė UAB (A) valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansines ataskaitas už 2008 m. IV ketvirtį bei 2009 m. I ketvirtį ir jose deklaravo priskaitytas, sumokėtas ir nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, tačiau laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų socialinio draudimo įmokų, po to, kai ši valstybės įgaliota institucija, t. y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius priminė apie pareigą sumokėti įmokas, o būtent: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius 2009 m. birželio 17 d. priminimu Nr. (duomenys neskelbtini) priminė apie pareigą per 10 dienų nuo priminimo gavimo dienos sumokėti 2009 m. gegužės 6 d. raginime dėl skolos sumokėjimo geruoju nurodytą įmokų sumą, t. y. 25259,26 Lt, tačiau draudimo įmokų iki nustatytos dienos ir vėliau nesumokėjo, nors turėjo finansinę galimybę sumokėti visas socialinio draudimo įmokas po 2009 m. birželio 17 d. priminimo gavimo.

Apeliaciniame skunde ginčijama R. S. kaltė ir dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nesutinkant su teismo išvada, jog UAB (A) 2009 m. buhalterinės apskaitos registruose, nesant tai patvirtinančio dokumento, atvaizdavo 3 000 000 Lt skolą UAB (B). Apelianto teigimu, liudytojos A. O. parodymai ir rašytinė bylos medžiaga patvirtina įvykusį realų ūkinį įvykį ir jį patvirtinančio dokumento egzistavimą. Tačiau teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka ir sprendžia, kad R. S., kaip įmonės UAB (A) direktoriaus, veiksmuose yra visi BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti apgaulingo apskaitos tvarkymo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.

BK 222 straipsnyje numatytas apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių jos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas pažeidė ar jų nesilaikė apgaulingai tvarkydamas apskaitą. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau - BAĮ) 2 straipsnio 5 punktas). Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą (BAĮ 2 straipsnio 1 punktas).

Šioje byloje apgaulingo apskaitos tvarkymo faktines aplinkybes bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis liudytojo A. Ž. parodymais, 2011-05-12 FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), specialistės paaiškinimais teisme bei kita rašytine bylos medžiaga. Šie duomenys gauti įstatymo nustatyta tvarka, išnagrinėti teismo posėdyje ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne tik byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, bet ir konkrečiomis BAĮ nuostatomis, kurios susietos su faktinėmis aplinkybėmis. Teismo sprendime nurodyta, kokius BAĮ reikalavimus pažeidė nuteistasis ir kokia yra jo pareigos tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą apimtis.

Remiantis teismų praktika, apgaulingos apskaitos tvarkymo padariniai gali būti nustatomi tiek kompetentingų įs­tai­gų patikrinimu, tiek specialisto išvada (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222/2008). Pažymėtina ir tai, kad specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, turi būti vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Nuosprendį grindžiant specialisto išvada ar ekspertizės aktu, šie procesiniai dokumentai neturi kelti jokių abejonių dėl savo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245/2012). Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas specialisto išvadą vertino remdamasis ją surašiusios specialistės paaiškinimais teismo posėdyje ir pagrįstai konstatavo, kad išvada yra motyvuota, argumentuota, prie jos pateikti priedai, nurodyti nuteistojo padaryti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimai, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo šia išvada netikėti.

2011-05-12 FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pažymima, kad tiriamuoju laikotarpiu iš dalies negalima nustatyti UAB (A) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros dėl to, kad UAB (A) nesilaikė BAĮ 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes neturėdami patvirtinančio dokumento, 2009 m. buhalterinės apskaitos registruose atvaizdavo bendrovės 3 000 000 Lt skolą UAB (B) ir padidino šia suma bendrovės kitas finansines - investicines veiklos sąnaudas. Iš specialisto išvados ir liudytojo A. Ž. paaiškinimų matyti, kad UAB (A) ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nebuvo rastas minėtas vekselis ir nebuvo nustatyta jokių tokios skolos atsiradimą ir buvimą patvirtinančių dokumentų. Nors apelianto nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojo A. Ž. parodymais, kadangi jie yra prieštaringi ir nesutampantys su byloje surinktais įrodymais, 2013-02-11 apklausos metu A. Ž. nurodė, kad 3 000 000 Lt neprotestuotinas vekselis yra tikras ir pasirašytas UAB (A) direktoriaus R. S., kuris ketino kompensuoti padarytą žalą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad tiek teisminio bylos nagrinėjimo, tiek ikiteisminio tyrimo metu A. Ž. nurodė, kad realiai UAB (B) jokių 3 000 000 Lt UAB (A) neskolino, o vekselio originalas niekuomet nebuvo jam perduotas, jis turėjo tik kopiją, todėl nebuvo galimybės jo įtraukti į apskaitą ir pateikti antstoliams išieškojimui. Vekselio kopiją jis pateikė ir FNTT pareigūnams. Taip pat nurodė, kad jokių sandorių su UAB (A) jo vadovaujama bendrovė niekada neturėjo. Iš UAB (B) buhalterinių duomenų taip pat matyti, kad joks UAB (A) įsiskolinimas į UAB (B) buhalterinę apskaitą nėra įtrauktas. Todėl minėti apelianto skundo argumentai laikytini visiškai nepagrįstais, o pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodo apeliantas, padarė teisingą išvadą, kad jokios bendros veiklos tarp UAB (A) ir UAB (B) nebuvo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą ap­kaltinamąjį nuosprendį, kuriame išva­das dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 219 str. 1 d. ir 222 str. 1 d., bausmės rūšies ir jos dy­džio pa­grindė bylos duomenimis ir tinkamai jas moty­vavo. Todėl kolegija daro išvadą, kad tenkinti nu­teis­tojo R. S. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, nuos­prendis pa­lie­kamas galioti nepakeistas, o nuteistojo skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 256 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendžio apra­šo­mojoje dalyje pašalinti ir patikslinti įrodytomis pripažintas aplinkybes dėl BK 219 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jas išdėstyti taip:

„R. S., būdamas UAB (A), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pateikęs valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo biudžetų lėšų finansines ataskaitas, laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų mokesčių, kai įgaliota institucija priminė apie pareigą juos sumokėti ir jis turėjo finansinę galimybę juos sumokėti, t. y. pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX – 574 21 straipsnį atsakingas už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeidė 2004-11-04 Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2535 9 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-06-14 nutarimu Nr. 647 patvirtintų „Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių“ 25 punktą (2008-05-07 Nr. 443 redakcija), o būtent: privalėdamas apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą apskaičiuoti, išskaityti ir sumokėti nuo tos dienos, kurią apdraustieji asmenys pradeda dirbti, ir apskaičiuotas draudimo įmokas sumokėti ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos, jis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė UAB (A) valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansines ataskaitas už 2008 m. IV ketvirtį bei 2009 m. I ketvirtį ir jose deklaravo priskaitytas, sumokėtas ir nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, tačiau laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų socialinio draudimo įmokų, po to, kai ši valstybės įgaliota institucija, t. y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius priminė apie pareigą sumokėti įmokas, o būtent: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyrius 2009 m. birželio 17 d. priminimu Nr. (duomenys neskelbtini) priminė apie pareigą per 10 dienų nuo priminimo gavimo dienos sumokėti 2009 m. gegužės 6 d. raginime dėl skolos sumokėjimo geruoju nurodytą įmokų sumą, t. y. 25259,26 Lt, tačiau draudimo įmokų iki nustatytos dienos ir vėliau nesumokėjo, nors turėjo finansinę galimybę sumokėti visas socialinio draudimo įmokas po 2009 m. birželio 17 d. priminimo gavimo.“