- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-03
- Bylos Nr.
- 2K-301/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-98-1-08036-2009-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Armanas Abramavičius (pirm.), Aurelijus Gutauskas (pran.), Vytautas Greičius
- Nuteistasis
- N. P.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. P. kasacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo N. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 209 straipsnį vieneriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 219 straipsnio 1 dalį vieneriems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmes subendrinus visiško sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
N. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Iš N. P. priteista valstybės įmonei „Turto bankas“ – 346 793,32 Lt, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijai – 10 275,48 Lt, „C. A. K. AG“ Lietuvos filialui – 59 200,32 Lt, UAB „S. p. c.“ – 5 544,31 Lt, UAB „A. p.“ – 4 038,02 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Šilalės skyriui – 43 503,49 Lt, UAB „S. l.“ – 100 673,61 Lt turtinei žalai atlyginti.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, kuria nuteistojo N. P. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
N. P. nuteistas už tai, kad, dirbdamas UAB „P.“ direktoriumi, 2008 m. spalio 14 d. ir 2009 m. balandžio 7 d. VSDFV Jurbarko skyriui (šiuo metu - Šilalės skyriui) pateikęs valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansines ataskaitas už 2008 m. IV ketvirtį „SAMF4“ ir už 2009 m. I ketvirčio sausio mėn. „SAMF4“, pagal kurias bendrovės įsiskolinimas fondo biudžetui 2009 m. vasario 1 d. sudarė 43 180,20 Lt socialinio draudimo įmokų ir 323,29 Lt delspinigių, laiku nesumokėjo mokesčių po to, kai 2009 m. sausio 26 d. Nr. 49 ir 2009 m. vasario 26 d. Nr. 31-797 VSDFV Jurbarko skyrius UAB „P.“ išsiuntė priminimus dėl apskaičiuotų įmokų sumokėjimo, nurodant 10 dienų terminą mokesčiams sumokėti, nors UAB „P.“ turėjo finansinę galimybę iki 2009 m. vasario 15 d. sumokėti socialinio draudimo įmokas VSDFV Jurbarko skyriui, nes įvairiems mokėjimams pinigų bendrovės kasoje pakako: 2009 m. vasario 1 d. kasos likutis buvo 733 352,19 Lt, 2009 m. kovo 1 d. - 81 917,31 Lt.
N. P., dirbdamas UAB „P.“ direktoriumi, sąmoningai blogai valdė įmonę, dėl to UAB „P.“ tapo nemoki ir prarado galimybę atsiskaityti su kreditoriais, tikslingai siekė bendrovės bankroto, padarė didelę turtinę žalą kreditoriams. Vykdydamas veiklą - statinių ir pastatų statyba, įrengimas ir baigimas - nuo 2008 m. pabaigos iki 2009 m. kovo mėn. intensyviai nurašinėjo ir pardavinėjo bendrovės ilgalaikį materialųjį bei nekilnojamąjį turtą, kuris buvo parduodamas daugiausia fiziniams asmenims už mažesnę nei likutinė vertė kainą: pardavimo kaina 571 890 Lt, likutinė vertė 943 033 Lt. Didžioji dalis turto buvo parduota asmenims, susijusiems su bendrove: parduota turto už 27 552 Lt, kai šio turto likutinė vertė 501 122 Lt. Gautos lėšos už parduotą turtą buvo skirtos ne bendrovės įsipareigojimams su tiekėjais padengti, o grąžinti 369 039 Lt paskolų buvusiems akcininkams R. P., N. P., O. P.. 2009 m. sausio 27 d. išmokėta 350 000 Lt dividendų už 2006 m. buvusiam akcininkui R. P., taip pažeidžiant Akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. redakcija) 60 straipsnio 3 dalies ir 59 straipsnio 7 dalies reikalavimus.
Pirmasis įsiskolinimas valstybės biudžetui jau buvo 2009 m. sausio 15 d. (deklaracija FR0572 už 2008 m. gruodžio mėn.) 510,00 Lt. Išmokėjus dividendus R. P., priskaičiuota, bet nesumokėta 70 000 Lt gyventojų pajamų mokesčio bei 21 000 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų. UAB „P.“ 2008 m. balanse nuosavas kapitalas sudarė 53 326 Lt, o bendrovės įstatinis kapitalas – 300 000 Lt, t. y. bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip pusė įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, todėl nebuvo laikomasi 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Be to, buvo naujai įkurta bendrovė UAB „M.“, kuri perėmė dalį UAB „P.“ užsakovų, tiekėjų, turto, darbuotojų. Tokiais veiksmais N. P. padarė didelę turtinę žalą UAB „P.“ kreditoriams, iš viso - 1 476 140,04 Lt.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis N. P. prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. neteisingai kvalifikavo jo veiką, ir padarė esminius BPK pažeidimus, kurie suvaržė jo teisė į gynybą, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi buvo grąžinęs baudžiamąją bylą prokurorui, nurodydamas trūkumus ir terminą jiems pašalinti. Tačiau šie trūkumai per nurodytą laiką nebuvo pašalinti ir byla nebuvo perduota teismui. Tik praėjus keliems mėnesiams prokuroras kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą trūkumams pašalinti, tačiau BPK nėra numatytas toks procesinis veiksmas ir jo atlikti buvo negalima. Nuteistasis teigia, kad šiuo atveju prokuroras turėjo teisę kreiptis į teismą tik dėl termino prailginimo, jei negalėjo nustatytu terminu atlikti tam tikrų veiksmų, tačiau tai nebuvo padaryta. Be to, pirmosios instancijos teismas, nepranešęs kasatoriui, tokį prašymą išnagrinėjo ir praleistą terminą atnaujino. Nuteistasis teigia, kad tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į gynybą, teismas už akių nusprendė dėl jo teisių ir priėmė nutartį, pažeisdamas BPK reikalavimus, kad įrodymai byloje gali būti renkami tik remiantis BPK nustatytomis taisyklėmis. Kasatorius pažymi ir tai, kad šiuo atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnai rinko įrodymus jau pasibaigus teismo nustatytam terminui trūkumams pašalinti, nes nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d. (kai baigėsi nustatytas dviejų mėnesių terminas ikiteisminio tyrimo papildomam atlikimui) iki termino atnaujinimo byloje buvo atliekami tyrimo veiksmai ir taip buvo pažeisti BPK reikalavimai. Kartu kasatorius teigia, kad, net ir atnaujinus praleistą terminą, nebuvo pašalinti teisėjo nurodyti trūkumai, t. y. nenurodyti ir neapklausti konkretūs kreditoriai, kuriems padaryta didelė žala. Dėl to kasatorius mano, kad byla net negalėjo būti perduota teisminiam nagrinėjimui. Be to, tie patys trūkumai nebuvo pašalinti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, kaltinimas dėl nusikalstamo bankroto taip ir liko nekonkretus, taip buvo pažeista jo (N. P.) teisė į gynybą.
Kasatorius nurodo ir tai, kad jam kaltinimas dėl veikos, numatytos BK 219 straipsnio 1 dalyje, padarymo suformuluotas neteisingai nurašant įstatymo dispoziciją, t. y. vietoj įstatyme nurodytos nuostatos „ ...nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius“, yra nurodyta „ ...išsiuntė priminimus...“. Apeliacinės instancijos teismas neaptarė tokios apkaltinamojo nuosprendžio formuluotės. Liudytoja L. Ž., kurios parodymais rėmėsi abiejų instancijų teismai, nenurodė jokių aplinkybių apie pranešimo gavimą ir (ar) įteikimą kasatoriui. Dėl to jis mano, kad teismai pažeidė ir BPK 301 straipsnio reikalavimus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kasatoriui buvo žinomas priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius, ir teismai nenustatė jo tiesioginės tyčios. Remdamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143/2009, skundo autorius teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis, apeliacinės instancijos teismas minėtų aplinkybių nesvarstė, taigi jo apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas ir buvo pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, byloje nepagrįstai neišsiaiškinta, ar nurodytais laikotarpiais kasatorius buvo bendrovės direktoriumi, nes jis dėl ligos labai dažnai turėjo nedarbingumo pažymėjimą ir jo pareigas atliko kiti darbuotojai, kurie ir pasirašė 2009 m. sausio 17 d. bei 2009 m. vasario 24 d. kasos pajamų orderiuose. Dėl to kasatorius teigia, kad jis negali būti atsakingas už kitų asmenų veiksmus.
Kartu kasatorius ginčija ir jo veiksmų kvalifikaciją pagal BK 209 straipsnį, nes teismo išvada apie „sąmoningai blogai valdytą įmonę“ pagrįsta tik prielaidomis. Jis teigia, kad įrodymai, paneigiantys tokią išvadą, yra Kauno apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1961-259/2009. Šios bylos sprendime konstatuota, jog ieškovas nepagrindė teiginio, kad pastatai buvo parduoti pažeidžiant įstatymus ar už nepagrįstai mažą kainą ar kad toks sandoris būtų buvęs bendrovei nuostolingas, todėl bendrovės direktoriaus veiksmai nėra ir negali būti pripažinti turinčiais kokių nors blogo valdymo požymių bei padariusiais turtinės žalos bendrovės kreditoriams. Teismas tik konstatavo, kad buvo pažeisti galiojantys įstatymai sudarinėjant sandorius su artimais giminaičiais, tačiau nenurodė jokio teisės akto, draudžiančio tai daryti. Be to, ir specialisto išvadoje nenurodyta, kad būtent jo veiksmai, parduodant turtą ir atsiskaitant su dalimi kreditorių, sukėlė įmonės nemokumą ir bankrotą. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nors vienas turto pardavimo sandoris būtų buvęs bendrovei nuostolingas. Specialisto išvadoje nėra nurodyta, kada įmonė tapo nemoki, kokie kasatoriaus veiksmai lėmė įmonės nemokumą, nes sprendimą parduoti bendrovės turtą ir taip užbaigti bendrovės veiklą priėmė vienasmenis įmonės akcininkas. Kartu kasatorius pažymi, kad specialistė neatliko turto vertinimo, o tik pateikė likutines turto vertes ir jas lygino su pardavimo kainomis, neatsižvelgdama į ekonomiškai pagrįstas ir tuo metu buvusias rinkos kainas. Aptardamas kasatorius teigia, kad ir apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik prielaidomis, o ne teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vitalija Songailienė prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorės nuomone, kasatorius nepagrįstai teigia apie jo procesinių teisių pažeidimą ir suvaržymą, nes prokuroro kreipimasis, vadovaujantis BPK 102 straipsnio nuostatomis, į teismą prašant atnaujinti praleistą terminą negali būti vertinamas kaip įstatymų pažeidimas ar procesinių teisių suvaržymas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir priėmė pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Kasatoriaus teiginius, analogiškus apeliacinio skundo teiginiams, apie negautus priminimus dėl pareigos sumokėti mokesčius apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir pagrįstai juos atmetė. Prokurorė, nurodydama tokių priminimų išsiuntimo datas ir remdamasi teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-448/2011), teigia, kad kasatoriaus vadovaujamai bendrovei buvo tinkamai priminta apie pareigą sumokėti mokesčius.
Atsiliepime teigiama ir tai, kad kasatoriaus argumentai dėl nusikalstamo bankroto yra nepagrįsti ir atmestini. Baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina N. P. kaltę. Prokurorės nuomone, abiejų instancijų teismai pagrįstai rėmėsi specialisto išvada, kurią dar kartą patvirtino abiejų instancijų teismuose apklausta specialistė. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis patikimais ir leistinais įrodymais, juos kruopščiai įvertinęs, pagrįstai N. P. nuteisė pagal BK 209 straipsnį. Be to, šioje byloje nėra pagrindo abejoti teismų nustatytoms aplinkybėms ir įrodymų vertinimu. Aptardama prokurorė teigia, kad abiejų instancijų teismai sprendimus grindė teismuose ištirtais įrodymais, o ne prielaidomis.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo N. P. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasatorius, nesutikdamas su jo nusikalstamų veikų kvalifikavimu pagal BK 209 straipsnį ir 219 straipsnio 1 dalį, analizuoja liudytojos L. Ž. parodymus, ginčija specialistės išvadas ir jos paaiškinimus, duotus teisiamajame posėdyje, ir teigia negavęs priminimų apie pareigą sumokėti mokesčius. Tai reiškia, kad kasatorius tokiais teiginiais neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas ir (ar) kitoks, nei pageidauja proceso dalyviai, jų vertinimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Šioje baudžiamojoje byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų teismams nustatant faktines bylos aplinkybes bei vertinant įrodymus nenustatė. Dėl to minėti kasatoriaus argumentai turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Kartu kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame nebuvo keliami klausimai dėl BPK 102 straipsnio nuostatų taikymo ir ikiteisminio tyrimo metu atliktų tam tikrų ikiteisminio tyrimo veiksmų, kuriais, kasatoriaus nuomone, buvo pažeista jo teisė į gynybą. Dėl to minėti nuteistojo argumentai nebuvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. Tai reiškia, kad tokie kasatoriaus teiginiai negali būti kasacinio skundo dalykas (BPK 367 straipsnio 3 dalis) ir nuteistojo kasacinis skundas nagrinėjamas remiantis BPK 369 numatytais apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais dėl tų klausimų, kurių teisiniai argumentai buvo išdėstyti apeliaciniame skunde.
Dėl BK 219 straipsnio 1 dalies ir 209 straipsnio taikymo
Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistajam N. P. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 219 straipsnio 1 dalį ir 209 straipsnį.
BK 219 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie pagal deklaraciją, ataskaitą ar kitą dokumentą apskaičiuotų mokesčių nesumoka laiku – per priminime nustatytą laiką. Viena būtinų sąlygų baudžiamajai atsakomybei už mokesčių nesumokėjimą atsirasti – tai valstybės įgaliotos institucijos priminimas mokesčių mokėtojui apie pareigą sumokėti mokesčius. BK 219 straipsnio dispozicijoje mokesčio mokėtojo mokumas nėra expressis verbis įvardytas kaip būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei už mokesčių nesumokėjimą atsirasti. Baudžiamoji atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą galima tik tuo atveju, kai asmuo turėjo galimybę sumokėti mokesčius.
Kolegija, patikrinusi kasacinio skundo argumentus dėl BK 219 straipsnio 1 dalis požymių nebuvimo nuteistojo veikoje, konstatuoja, kad teismai, nustatydami mokesčių nesumokėjimo faktines aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o jų išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad VSDFV Jurbarko skyriuje buvo surašyti priminimai, jog kasatoriaus vadovaujama UAB „P.“ privalo sumokėti skolą, kad šie priminimai, juose nurodant atitinkamą terminą mokesčiams sumokėti, buvo išsiųsti registruotais laiškais ir kad juos įmonė gavo.
BK 219 straipsnyje 1 dalyje nustatyta veika laikoma baigta, kai asmuo po to, kai gavo priminimą apie pareigą sumokėti mokesčius, iki nustatyto termino jos neįvykdė. Byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, jog nuteistojo vadovaujama bendrovė turėjo finansinę galimybę iki 2009 m. vasario 15 d. sumokėti socialinio draudimo įmokas VSDFV Jurbarko skyriui, nes įvairiems mokėjimams pinigų bendrovės kasoje pakako: 2009 m. vasario 1 d. kasos likutis buvo 733 352,19 Lt, o 2009 m. kovo 1 d. - 81 917,31 Lt.
Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, įvertinę minėtų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog N. P., būdamas UAB „P.“ direktorius ir už mokesčių deklaravimą bei sumokėjimą atsakingas asmuo, pateikęs VSDFV Jurbarko skyriui valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansines ataskaitas, gavo iš įstaigos priminimą dėl apskaičiuotų įmokų sumokėjimo fondo biudžetui - 43 180,20 Lt socialinio draudimo įmokų ir 323,29 Lt delspinigių mokesčių, bet jų tyčia nesumokėjo dėl priežasčių, nesusijusių su įmonės nemokumu. Šie teismo nustatyti faktai visiškai atitinka mokesčių nesumokėjimo nusikaltimo sudėties požymius ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 219 straipsnio 1 dalį.
BK 209 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuris nulėmė jos bankrotą, kai dėl to buvo padaryta didelės turtinės žalos kreditoriams. Teismai, remdamiesi 2010 m. gruodžio 6 dienos specialisto išvada, specialistės paaiškinimais, kitais byloje esančiais duomenimis, nustatė, jog UAB „P.“ direktorius N. P. nuo 2008 m. pabaigos iki 2009 m. kovo mėn. intensyviai nurašinėjo ir pardavinėjo bendrovės ilgalaikį materialųjį bei nekilnojamąjį turtą, kuris parduotas daugiausiai fiziniams asmenims už mažesnę nei likutinė vertė kainą: pardavimo kaina 571 890 Lt, likutinė vertė 943 033 Lt, ir kurio didžioji dalis turto parduota asmenims, susijusiems su bendrove. Gautos lėšos už parduotą turtą buvo skirtos ne bendrovės įsipareigojimams su tiekėjais padengti, o grąžinti 369 039 Lt paskolų buvusiems UAB „P.“ akcininkams – pačiam kasatoriui, jo broliui R. P. bei motinai O. P.. Būtent tokie nuteistojo veiksmai - kad turtas buvo parduotas už žymiai mažesnę kainą, lėmė įmonės UAB „P.“ bankrotą bei didelės žalos kreditoriams padarymą – iš viso 1 476 140,04 Lt dydžio. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, teismai, nustatę šias faktines aplinkybes, visiškai pagrįstai konstatavo, kad jo veikoje yra visi būtini nusikalstamo bankroto (BK 209 straipsnis) požymiai.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai rėmėsi prielaidomis, o ne teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Tokie kasatoriaus teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjamoje byloje konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, atlikęs įrodymų tyrimą ir dar kartą išanalizavęs bylos įrodymus pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir atitinkančios faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šis teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, neatsakė į esminius apelianto argumentus, savo išvadas pagrindė netinkamai įvertintais įrodymais, teisėjų kolegija neturi pagrindo. N. P. kaltė padarius nusikalstamas veikas pagrįsta teismo posėdžiuose ištirtais įrodymais, visi jie aptarti ir įvertinti, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose keltos gynybos versijos, tarp jų ir dėl kasaciniame skunde nurodomo Kauno apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje, motyvuotai atmestos. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatorius, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n utaria:
Nuteistojo N. P. kasacinį skundą atmesti.