- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-26
- Bylos Nr.
- e2S-2069-936/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10927-2024-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Urmila Valiukienė
- Pareiškėjas
- R. D. B.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
- 3.1.18.2.10Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas
- 3.1.18.7Nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymas ir apskundimas
- 3.3.2.5Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (apelianto) R. D. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 10 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suinteresuoti asmenys byloje – antstolė Daiva Milevičienė, J. L..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas R. D. B. kreipėsi į teismą, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdymo procese vykdomojoje byloje Nr. 0012/24/01289, sustabdant Vilniaus miesto apylinkės teismo išduoto vykdomojo rašto Nr. e2VP-8541-466/2024 vykdymą iki bus išspręstas klausimas dėl antstolio veiksmų.
1.1. Prašymas grindžiamas tuo, kad išieškojimo veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0012/24/01289 stabdymas yra reikalingas ir būtinas, kadangi tęsiant išieškojimo veiksmus, būtų įtvirtinamas dvigubo išlaikymo teikimas tam pačiam nepilnamečiam vaikui. Pareiškėjas yra suteikęs nepilnametei dukrai tinkamą išlaikymą, nors ir ne tokia forma, kokia buvo teismo patvirtinta, tačiau kita forma, kai dėl jos sutarė abu nepilnamečio vaiko tėvai, nereiškiant nei vienam pretenzijų dėl kitokios išlaikymo teikimo formos.
1.2. Vykdant vykdomąjį dokumentą, neišsprendus klausimo dėl priimto patvarkymo, t. y. dėl jo teisėtumo priimant jį vykdyti, susidarys paradoksali situacija, kurioje vaiko tėvas, tinkamai suteikęs išlaikymą dukrai, būtų baudžiamas už tiesioginį vaiko poreikių patenkinimą, kai tokia vaiko poreikių patenkinimo forma labiau atitiko vaiko interesus ir vaiko poreikių užtikrinimą. Teigia, kad išieškotoja pasielgė nesąžiningai vaiko tėvo (skolininko) atžvilgiu. Esant susidariusiai permokai virš 30000,00 Eur, skolininkas ir toliau patirtų neigiamas pasekmes dėl jo nevykdymo.
1.3. Pripažinus, jog skolininkas laikotarpiu 2017-2024 m. (iki vykdomojo rašto išdavimo momento) vykdė teismo sprendimą, bet toliau išieškotojos naudai išieškant atitinkamas pinigines sumas ir antstoliui nurašant skolininko turimas lėšas iš sąskaitų, būtų pagrindas atsirasti naujoms byloms, todėl darytina išvada, kad siekiant išlaikyti esamą padėtį šioje byloje yra pagrindas sustabdyti išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0012/24/01289.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. liepos 10 d. nutartimi pareiškėjo R. D. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, grąžino pareiškėjui 55 Eur sumokėto žyminio mokesčio.
2.1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų ir motyvų, kodėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių pareiškėjui galimai palankaus sprendimo įvykdymas pasunkėtų, o vien skundo faktinių aplinkybių išdėstymas ir reikalavimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones suformulavimas yra nepakankamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes pareiškėjas privalo pateikti ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėjo nesutikimas su antstolės veiksmais nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, pareiškėjas nepagrindė laikinosios apsaugos priemonėms taikyti būtinųjų sąlygų.
2.2. Pareiškėjui neįrodžius būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra, todėl pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai
3. Pareiškėjas R. D. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 10 d. nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdymo procese – sustabdyti išieškojimą vykdymo procese vykdomojoje byloje Nr. 0012/24/01289 iki bus išspręstas klausimas dėl antstolio veiksmų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Pažymėjo, jei nebus sustabdytas išieškojimas vykdymo procese iš skolininko bus tęsiami išieškojimo veiksmai, t. y. išieškomas išlaikymo įsiskolinimas, nors pats skolininkas tinkamai išlaikė dukrą, tenkindamas jos būtinuosius poreikius. Dėl šios priežasties išieškojimo veiksmai vykdomojoje byloje nebūtų sąžiningi ir teisingi skolininko atžvilgiu.
3.2. Byloje yra pateikti duomenys, patvirtinantys aplinkybes apie suteiktą išlaikymą dukrai (R. D. B. banko sąskaitos išrašai). Tuo labiau, atgauti antstolio išieškotas sumas, kurios būtų pervestos išieškotojai J. L., bus sudėtinga, todėl pasunkės teismo procesinio sprendimo vykdymas. Dėl šios priežasties negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, kuriuo buvo padarytos išvados, kad byloje nepateikti įrodymai ir motyvai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti įvykdymo procesas.
3.3. Vykdant vykdomąjį dokumentą, neišsprendus klausimo dėl priimto patvarkymo, t. y. dėl jo teisėtumo priimant jį vykdyti, susidarys paradoksali situacija, kurioje vaiko tėvas, tinkamai suteikęs išlaikymą dukrai, bus baudžiamas už tai, kad tiesiogiai tenkino vaiko būtinuosius poreikius, kai tokia vaiko poreikių patenkinimo forma labiau atitiko vaiko interesus ir vaiko poreikių užtikrinimą.
3.4. Šiuo metu vaiko tėvo suteikto išlaikymo suma viršija net 30000,00 Eur dydžio sumą. Bet kokie išieškojimo veiksmai iš vaiko tėvo, kuris suteikė dukrai išlaikymą tiesiogiai tenkinant vaiko interesus, neatitiktų jokių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, kadangi būtų išieškomos sumos (išlaikymo įsiskolinimas), nors pats išlaikymas buvo suteiktas. Pripažinus, jog skolininkas laikotarpiu 2017-2024 m. (iki vykdomojo rašto išdavimo momento) vykdė teismo sprendimą, bet toliau vykstant išieškojimo veiksmams išieškotojos naudai, būtų pagrindas atsirasti naujoms byloms. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad siekiant išlaikyti esamą padėtį šioje byloje yra pagrindas sustabdyti išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0012/24/01289, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir patenkintas pareiškėjo prašymas.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo J. L. atsiliepime į pareiškėjo R. D. B. atskirąjį skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
4.1. Pareiškėjas atskirajame skunde neneigia, kad jis savo prašyme teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrindė joms taikyti būtinų sąlygų. Pareiškėjas su nutartimi nesutinka, teigdamas, kad jis įvykdė savo prievolę išlaikyti dukrą. Tačiau šie pareiškėjo argumentai yra dėl išlaikymo vaikymui teikimo atitikties tai tvarkai, o ne skundžiamai nutarčiai.
4.2. Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai yra paneigti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2VP-8541-466/2024 yra nustatyta, jog „<...> sudaryta Taikos sutartis dalyje dėl 240 Eur išlaikymo dukrai kas mėnesį sumos mokėjimo nėra tinkamai vykdoma“ (2024 m. balandžio 26 d. nutarties 3 psl. 2 pastraipa), o Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-1343-779/2024 yra nustatyta, kad „<...> nuo 2018 m. R. D. B. tinkamai nevykdo pareigos teikti po 240 Eur periodinėmis išmokomis vaikui išlaikymą, pervedant jį į mamos sąskaitą“ (2024 m. birželio 13 d. nutarties 20 punktas); „<...> nurodytos aplinkybės dėl išlaikymo teikimo dukrai kita forma nėra numatytos teismo patvirtintoje taikos sutartyje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog taikos sutarties sąlygos nėra vykdomos“ (2024 m. birželio 13 d. nutarties 21 punktas); R. D. B. „<...> vienašališkai negalėjo pakeisti taikos sutarties sąlygų ir privalėjo jas vykti tokiu būdu, kaip numatyta taikos sutartyje, t. y. teikti išlaikymą dukrai po 240 eurų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis į mamos nurodytą sąskaitą nuo taikos sutarties patvirtinimo dienos iki kol dukra sulauks 18 metų“.
4.3. Atskirajame skunde pareiškėjas neįrodinėja grėsmės jam palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Be to, pareiškėjui neteikiant vaikui išlaikymo ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti nepilnamečio vaiko interesai.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.
7. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 10 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės vykdymo procese, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
8. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o tam, kad būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti nustatytos dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
9. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šią laikinąją apsaugos priemonę taikyti tik neabejotinai įsitikinus, kad, nepritaikius tokios priemonės, galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019). Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo instituto specifika įpareigoja teismą tokią laikinąją apsaugos priemonę taikyti labiau rezervuotai, nei paprastai (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-413-516/2019).
10. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis ir esmė – rizikos (grėsmės), kad ieškovui galbūt palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas ar jo įvykdymas bus apsunkintas, eliminavimas. Būtent grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nustatymas (kartu egzistuojant preliminaraus ieškinio pagrįstumo sąlygai) ir apsprendžia poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokios grėsmės buvimas ar nebuvimas kiekvienu atveju vertinamas individualiai konkrečioje byloje pagal joje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-464/2020). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1721-798/2017).
11. Vertinant antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, egzistavimą, pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12, 178 straipsniai).
12. Paminėtina, kad pagrindas sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, žalos, galinčios atsirasti vykdymo veiksmų nesustabdžius, dydis ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, įvertina pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, siekdamas užtikrinti, jog laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos laikantis proporcingumo ir ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008; 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-251/2011; 2021 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-870-407/2021).
13. Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodo, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių reikėtų inicijuoti kitus teisminius procesus. Tačiau teismų praktikoje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kaip priemonė išvengti priverstinio vykdymo veiksmų pagal vykdytiną dokumentą atlikimo pagal naują bylą inicijavusio asmens reikalavimą tos bylos nagrinėjimo laikotarpiu, nei kaip priemonė išvengti tam tikrų papildomų išlaidų (kaštų) ar kylančių tam tikrų nepatogumų dėl vykdomo išieškojimo, net jeigu vėliau ir tektų spręsti įvykdymo atgręžimo klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-462-464/2019; 2022 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-552-798/2022). Todėl apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodančius grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.
14. Iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pačiu vykdomuoju raštu, kurio pagrindu priimtas antstolės patvarkymas priimti vykdyti vykdomąjį raštą, įrodinėja, kad išlaikymą nepilnamečiui vaikui teikė kita forma. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2S-1343-779/2024, konstatuota, kad apeliantas (R. D. B.) vienašališkai negalėjo pakeisti taikos sutarties sąlygų ir privalėjo jas vykti tokiu būdu, kaip numatyta taikos sutartyje, t. y. teikti išlaikymą dukrai po 240 eurų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis į mamos nurodytą sąskaitą nuo taikos sutarties patvirtinimo dienos iki kol dukra sulauks 18 metų. Minimoje nutartyje teismas paminėjo, kad R. D. B. netenkina taikos sutarties sąlygos dėl išlaikymo nepilnametei dukrai teikimo, todėl jam norint pakeisti taikos sutarties sąlygas, jis turi galimybę kreiptis į teismą dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, neturi pagrindo spręsti, kad apelianto teiginiai, jog jis yra įvykdęs tinkamai taikos sutarties punktą dėl išlaikymo teikimo, sudaro prielaidas taikyti jo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
15. Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Kaip jau minėta, laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kaip priemonė išvengti priverstinio vykdymo veiksmų ar dėl jų kylančių nepatogumų.
16. Pažymėtina, kad antstolis vykdo vykdomuosius dokumentus, tačiau jis neturi kompetencijos vertinti įsiteisėjusių teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Tai, ar antstolis šiuo atveju tinkamai atliko vykdymo veiksmus, priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti, galima pasisakyti tik išnagrinėjus bylą iš esmės, tačiau kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių padavimas nesudaro pagrindo jų savaime taikyti, kadangi toks prašymas turi būti motyvuotas, paremtas būtinybe stabdyti vykdymo procesą, tačiau nagrinėjamu atveju apeliantas objektyvių aplinkybių stabdyti vykdymo veiksmus nenurodė.
17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra pateikta pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą manyti, kad antstolei atlikus konkrečius vykdymo veiksmus bei teismui patenkinus pareiškėjo skundą, vėliau nebus galima pašalinti šiais veiksmais sukurtų pasekmių. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas įrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – grėsmę, kad nesustabdžius išieškojimo vykdymo procese, priimto procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nėra pagrindo spręsti, jog tenkinus pareiškėjo skundą, bus padaryta didelė žala ar kils grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus pareiškėjui, įvykdymui.
18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad šiuo atveju reikšminga pripažintina ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga dėl šalių interesų pusiausvyros principo užtikrinimo. Spręstina, kad nepilnamečio vaiko interesui gauti išlaikymą teikiamas prioritetas prieš pareiškėjo finansinį interesą nemokėti išlaikymo lėšų, kuris, net jei ir būtų tenkinamas skundas dėl antstolio veiksmų, tebūtų laikinai pažeistas, kadangi pareiškėjas galėtų reikšti atgręžtinius reikalavimus išieškotojai.
19. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kad nesustabdžius vykdymo proceso ir tenkinus pareiškėjo skundą būtų apsunkintas tokio teismo sprendimo įvykdymas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytas laikinąsias apsaugos priemones.
Dėl bylos baigties
20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus ir nustatytus faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad byloje nenustatyta būtinoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tinkamai taikė laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias teisės normas ir teismų praktiką, todėl atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius atskirojo skundo argumentus atsakius, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
22. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atskirasis skundas yra atmetamas, suinteresuotam asmeniui J. L. iš pareiškėjo priteistinas apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, t. y. 363,00 Eur (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 10 d. nutartį nepakeistą.
Priteisti J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš pareiškėjo R. D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 363 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.