- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-13
- Bylos Nr.
- e2A-1707-430/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Atsakovas
- O. P.
- Ieškovas
- savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“
- Kategorijos
- 2.6.16.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.16.12Kiti su nuoma susiję klausimai
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovei O. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ (toliau – SĮ „Vilniaus miesto būstas“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės O. P. 113,41 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 perdavė ieškovei patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. 2001 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus miesto savivaldybė sudarė su atsakove Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartį Nr. 3, kurios pagrindu atsakovei buvo suteikta gyvenamoji patalpa (duomenys neskelbtini). Šia sutartimi atsakovė įsipareigojo mokėti komunalinių paslaugų mokesčius. Šios pareigos atsakovė nevykdė. 2010 m. spalio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybė sudarė susitarimą su uždarąja akcine bendrove „Vilniaus energija“ (toliau – UAB „Vilniaus energija“) dėl skolos sumokėjimo už šilumos energiją, tiektą Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, tame tarpe ir dėl patalpų (duomenys neskelbtini), pagal kurį atsakovei už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. (imtinai) buvo priskaičiuota ir neapmokėta 113,41 Eur suma už UAB „Vilniaus energija“ teiktas paslaugas. 2019 m. spalio 1 d. ieškovė informavo pranešimu atsakovę apie susidariusį įsiskolinimą ir nurodė iki 2019 m. spalio 21 d. geranoriškai apmokėti pranešime nurodytą sumą. Atsakovė minėtos skolos neapmokėjo, dėl to ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti skolą.
Atsiliepimas
3. Atsakovė O. P. atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškinio reikalavimais ir prašė ieškinį atmesti. Atsakovės teigimu, ieškovė grindžia savo reikalavimus 2001 m. rugsėjo 18 d. Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartimi Nr. 3 ir priedo Nr. 1 išrašu prie 2010 m. spalio 13 d. susitarimo dėl skolos sumokėjimo, tačiau nepateikė teismui 2010 m. spalio 13 d. susitarimo dėl skolos sumokėjimo nuorašo. Teigė, kad atsakovė nuolat mokėjo ieškovei nuomos mokestį už patalpų (duomenys neskelbtini), nuomą, o už komunalines paslaugas ji atsiskaito tiesiogiai su paslaugų teikėjais, šių aplinkybių neginčija ir ieškovė. Be to, 2002 m. sausio 11 d. atsakovė sudarė sutartį su akcine bendrove „Vilniaus šilumos tinklai“ (toliau – AB „Vilniaus šilumos tinklai“) ir pagal šios sutarties nuostatas už šilumos energiją ir karštą vandenį atsakovė mokėjo pagal šilumos energijos tiekimo įmonės pateikiamus pranešimus. Be to, 2011 m. sausio 26 d. šilumos pirkimo–pardavimo sutartimi buvo sudaryta sutartis su UAB „Vilniaus energija“ ir pagal šios sutarties 19 punkto nuostatas 2011 m. sausio 26 d. (sutarties sudarymo dienai) atsakovė neturėjo jokių įsiskolinimų už suteiktas paslaugas. Teigė, kad ieškovė taip pat nepateikė jokių apskaičiavimų ir paaiškinimų, kaip ir kodėl susidarė ieškinyje minima skola. Pažymi, jeigu dėl kažkokių priežasčių Vilniaus miesto savivaldybė sumokėjo tariamą skolą, tai turėjo apie tai informuoti atsakovę ir viską paaiškinti. Atsakovė niekada neprašė, kad Vilniaus miesto savivaldybė mokėtų už ją mokesčius, dėl to pagrįstai tikėjosi, jog įsiskolinimo nėra. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovas reikalauja sumokėti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dėl to pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatas, tokiam reikalavimui taikoma 5 metų ieškinio senaties terminas, kurį atsakovė prašo taikyti. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog sutartį dėl mokėjimo už buto šildymą ir karštą vandenį atsakovė sudarė su šias paslaugas teikiančia bendrove, o ne su ieškove, todėl atsakovė daro prielaidą, jog ieškovė patyrė žalą, kaip savivaldybės turto valdytojas (kaip ir minima ieškinyje), dėl to šiuo atveju turi būti taikoma CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatose nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas žalai atlyginti, o ieškovo ieškinys turi būti atmestas, taikant ieškinio senatį.
Šalies argumentai
4. Ieškovė dublike nurodė, kad nors atsakovė teigė, jog sudarydama 2011 m. sausio 26 d. Šilumos pirkimo–pardavimo sutartį su buitiniu šilumos vartotoju, skolų UAB „Vilniaus energija“ neturėjo, tačiau atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, kad skolos susidarymo metu įmokų administravimą vykdė ne UAB „Vilniaus energija“, o ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kuri šiai dienai pagrįstai reiškia reikalavimą dėl 113,41 Eur skolos, susidariusios už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. (imtinai) iš atsakovės priteisimo. Pažymėjo, kad atsakovė nepateikė teismui įrodymų, jog būtų atlikusi mokėjimus minėtu laikotarpiu. Atsakovė, vadovaudamasi CK 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatomis, prašo taikyti penkerių metų ieškinio senaties terminą 5 procentų metinių procesinių palūkanų priteisimui, tačiau 5 procentų metinės procesinės palūkanos prašomos priteisti iš atsakovės, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir minėtos palūkanos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t. y. jų skaičiavimas prasidėjo nuo 2020 m. vasario 3 d., dėl to 5 metų senatis šiuo atveju nėra taikoma. Nesutinka su atsakove, jog ieškovė kelia reikalavimus dėl žalos atlyginimo, nes ieškovė kelia reikalavimus dėl skolos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. (imtinai), ieškinys paduotas 2020 m. vasario 3 d., dėl to 10 metų ieškinio senaties terminas skolai išieškoti nesuėjęs. Ieškovė, įvertinusi atsakovės pastabą, jog nebuvo pateiktas 2010 m. spalio 13 d. susitarimas dėl skolos priteisimo kartu su ieškiniu, minėtą dokumentą pateikė prie dubliko.
Atsiliepimas
5. Atsakovė triplike papildomai nurodė, kad ieškovė savo argumentams pagrįsti į bylą prie dubliko pateikė 2010 m. spalio 13 d. susitarimą dėl skolos sumokėjimo, sudarytą tarp UAB ,,Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir „Vilniaus energija“, 2010 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. 010-03-19546p ,,Dėl įmokų informacijos pateikimo ir surinktų piniginių lėšų pervedimo SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“, tačiau šis raštas adresuotas akcinei bendrovei ,,Informacinio verslo paslaugų įmonė“ (toliau – AB „Informacinio verslo paslaugų įmonė“) ir SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“. Be to, minėtame rašte prašoma nuo 2010 m. gruodžio 1 d. teikti ieškovės priede nurodytų patalpų gyventojų įmokų informaciją pagal atsiskaitymo knygelės 5 ir 6 eilutes ir pinigines lėšas pervesti į ieškovės sąskaitą, tačiau minėtame rašte nėra prašoma teikti informaciją už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. (imtinai), t. y. už kurį, pasak ieškovės, buvo priskaičiuota ir neapmokėta 113,41 Eur suma už teiktas UAB ,,Vilniaus energija“ paslaugas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovė prašė teismo ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą bei neįrodytą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 113,41 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (113,41 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. vasario 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidų žyminio mokesčio.
7. Teismas nustatė, kad butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. 2008 m. gegužės 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba perdavė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. 2001 m. rugsėjo 18 d. Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutarties pagrindu atsakovei buvo išnuomotas minėtas butas. Atsakovė, šios sutarties pagrindu, įsipareigojo mokėti nuomos mokestį ir mokesčius už komunalines paslaugas. 2010 m. spalio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybė sudarė susitarimą su UAB „Vilniaus energija“ dėl skolos sumokėjimo už šilumos energiją, tiektą Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, tame tarp butui (duomenys neskelbtini). 2002 m. sausio 17 d. tarp atsakovės ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ buvo pasirašyta Šilumos energijos, karšto vandens tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto ir karštą vandenį dėl buto (duomenys neskelbtini), sutartis, pagal kurios nuostatas atsakovė įsipareigojo mokėti mokesčius pagal šilumos energijos tiekimo įmonės pateiktą pranešimą už suvartotą šilumos energiją ir karštą vandenį. Rašytiniai įrodymai taip pat rodo, kad ieškovei pateikta informacija apie tai, jog atsakovės skola susidarė laikotarpyje nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. (imtinai) už šilumos ir karšto vandens tiekimo paslaugas ir ji sudaro 113,41 Eur.
8. Teismas vertino, kad šioje byloje esančių įrodymų visetas patvirtina, jog ieškinys yra pagrįstas. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad nuomos sutartis laikotarpyje nuo 2001 m. rugsėjo 18 d. (t. y. sudarymo dienos) iki šiol būtų nutraukta, pakeista ar panaikinta. Byloje pateiktas 2010 m. spalio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės sudarytas susitarimas su UAB „Vilniaus energija“ dėl skolos sumokėjimo už šilumos energiją, tiektą Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, tame tarpe ir dėl adresu (duomenys neskelbtini). Byloje įrodymų apie tai, jog šis susitarimas būtų pakeistas, panaikintas, nutrauktas ar pripažintas negaliojančiu, nėra. Teismas padarė išvadą, jog vien ta aplinkybė, kad dėl kažkokių priežasčių atsakovė nėra gavusi šio susitarimo kopijos ar pretenzijos dėl skolos, nesudaro pagrindo pripažinti susitarimą negaliojančiu arba pripažinti tą aplinkybę, jog atsakovės skola neegzistuoja, todėl atsakovės argumentai šioje dalyje atmestini. Teismas vertino, kad atsakovės 113,41 Eur skola už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. (imtinai) egzistavo ir egzistuoja iki šios dienos.
9. Teismas pabrėžė, kad ieškovė pateikė į bylą įrodymus, jog skola už atsakovę yra realiai sumokėta, tokiu būdu patvirtintas faktas, jog skola realiai egzistavo, o atsakovės argumentai atmestini, kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Pažymėjo, kad atsakovė, šioje byloje įrodinėdama tas aplinkybes, jog tokia skola neegzistuoja ir skolos už suteiktas paslaugas iš viso nėra, turėjo pareigą į šią bylą pateikti rašytinius įrodymus, t. y. atsakovės atliktus mokėjimus ar bankinius pavedimus už ginčo laikotarpį, tačiau tokių įrodymų byloje nėra, dėl to atsakovė neįrodė savo atsikirtimų teisėtumo ir pagrįstumo.
10. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais dėl ieškinio senaties taikymo ieškovės reikalavimams dėl 5 procentų metinių procesinių priteisimo ir dėl skolos priteisimo, laikant, jog tai reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad ieškinyje nurodytos 5 procentų palūkanos skaičiuojamos tik nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir jų skaičiavimas šioje prasidėjęs tik nuo 2020 m. vasario 3 d., dėl to 5 metų senatis šiuo atveju negali būti taikoma. Be to, ieškovė kelia savo ieškinyje ieškininius reikalavimus ne dėl žalos atlyginimo, o skolos priteisimo, dėl to bendras 10 metų ieškinio senaties terminas skolai išieškoti šiuo atveju taip pat dar nėra suėjęs. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismo vertinimo, atsakovės argumentai dėl ieškinio senaties taikymo taip pat nepagrįsti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovė O. P. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
12.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis.
12.2. Teigia, kad 2011 m. sausio 26 d. tarp atsakovės ir UAB „Vilniaus energija“ buvo sudaryta šilumos pirkimo–pardavimo sutartis. Sutarties 19 punkte nurodyta, kad 2011 m. sausio 26 d., t. y. sutarties sudarymo dienai, įsiskolinimų atsakovė neturėjo. Atsakovė mokėjo visus mokesčius sąžiningai ir laiku. Pažymi, kad ieškovė nepateikė apskaičiavimų ir paaiškinimų, kaip ir kodėl susidarė ieškinyje minima skola, dėl to atsakovė įsitikinusi, kad nėra skolinga nei ieškovei, nei Vilniaus miesto savivaldybei, nei UAB „Vilniaus energija“. Pabrėžia, kad jeigu ieškovė paaiškintų, kaip ir kodėl susidarė toks įsiskolinimas, pateiktų konkrečius apskaičiavimus ir įrodymus, tuomet atsakovė šį įsiskolinimą nedelsiant padengtų. Teigia, kad jeigu atsakovė 2010 m. mokėjo už komunalines paslaugas bankiniu pavedimu, tai galimybių pateikti tokius įrodymų neturi, kadangi vienas iš bankų, kuriame atsakovė turėjo sąskaitą, likviduotas, o kitame banke atsakovė tiesiog uždarė savo banko sąskaitą. Pažymi, kad atsakovė moka jau kelis mokesčius bankiniu pavedimu, sąskaitas gauna internete, dėl to galėtų pateikti tik tokius dokumentus.
12.3. Nesutinka, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog įsiskolinimas buvo. Pažymi, kad byloje pateiktas 2010 m. gruodžio 2 d. raštas buvo adresuotas AB „Informacinio verslo paslaugų įmonė“ ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Rašte prašoma nuo 2010 gruodžio 1 d. teikti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ priede nurodytų patalpų gyventojų įmokų informaciją pagal atsiskaitymo knygelės 5 ir 6 eiles ir pinigines lėšas pervesti į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sąskaitą. Rašte neprašoma teikti informacijos už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d., už kurį, pasak ieškovės, buvo priskaičiuota ir neapmokėta 113,41 Eur skola. Atsakovės nuomone, ieškovė nepateikė byloje konkrečių įrodymų, kad atsakovė nevykdė sutarčių su paslaugų teikėjais, o tokia skola negali būti preziumuojama. Pažymi ir tai, kad, jeigu ieškovė sumokėjo už atsakovę skolą, byloje nepateiktas susitarimas, kad už atsakovę galėjo būti mokesčiai už komunalines paslaugas. Su šiomis aplinkybėmis atsakovė niekada nesutiko, nebuvo tinkamai ir laiku informuota.
12.4. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. įmokų už karštą vandenį ir šildymą administravimą vykdė ne UAB „Vilniaus energija“, o ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“, yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
13. Ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais:
13.1. Ieškovės įsitikinimu, atsakovės apeliacinis skundas yra absoliučiai nepagrįstas. Apeliantė savo nesutikimo motyvus argumentuoja tik savo vidiniu įsitikinimu ir įvairiais deklaratyviais teiginiais, tačiau apeliantė nepateikė įrodymų apie atsiskaitymą.
13.2. Teigia, kad ieškovė įrodė byloje, jog tokia skola buvo, o atsakovės atsikirtimai į ieškinį nepagrįstai jokiais objektyviais duomenimis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
16. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tenkintas ieškinys dėl skolos priteisimo už šilumos energiją ir karštą vandenį, tiektą Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias nuomojasi atsakovė, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
17. Byloje nustatyta, kad butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. 2001 m. rugsėjo 18 d. Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutarties pagrindu atsakovei O. P. buvo išnuomotas butas (duomenys neskelbtini), kurios nuostatomis atsakovė įsipareigojo mokėti nuomos mokestį ir mokesčius už komunalines paslaugas. 2002 m. sausio 11 d. atsakovė O. P. sudarė su AB „Vilniaus šilumos tinklai“ Šilumos energijos, karšto vandens tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį dėl šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo. 2010 m. spalio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybė sudarė Susitarimą su UAB „Vilniaus energija” dėl skolos sumokėjimo už šilumos energiją, tiektą Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms. Byloje pateiktas priedo išrašas prie 2010 m. spalio 13 d. Susitarimo dėl skolos sumokėjimo, kuriame nurodyta, jog už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. buvo susidaręs 113,41 Eur įsiskolinimas už einamąsias paslaugas butui (duomenys neskelbtini). 2011 m. sausio 26 d. atsakovė O. P. sudarė su UAB „Vilniaus energija“ Šilumos pirkimo–pardavimo sutartį su buitiniu šilumos vartotoju, šios sutarties 19 punkte nurodyta, kad įsiskolinimo už butą nėra. 2019 m. spalio 1 d. ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi su pretenzija į atsakovę dėl minėto susidariusio įsiskolinimo padengimo. Atsakovei atsisakius patenkinti pretenziją, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovės ieškinys yra pagrįstas, dėl to tenkino jį visiškai. Atsakovė pateikė dėl minėto teismo sprendimo apeliacinį skundą, teigdama, kad ji skolų už teikiamą šilumos energiją ir karštą vandenį ginčo laikotarpiu neturėjo ir apie tokį įsiskolinimą nebuvo informuota, o pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus.
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes ir byloje surinktų įrodymų visumą, sutinka su apeliantės skundo motyvais, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė būtų skolinga už butui (duomenys neskelbtini), tiektą šildymą ir karštą vandenį laikotarpyje nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d.
19. Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku (CPK 176 straipsnis). Remiantis CPK 12 ir 178 straipsniais, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).
20. Taigi, pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, nagrinėjamoje byloje ieškovė privalėjo įrodyti jos teisę sukuriančius faktus. Ieškovei teigiant, kad atsakovė nepadengė skolos už tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, susidariusios laikotarpyje nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. (imtinai), turėjo pareigą pateikti teismui tikėtinus įrodymus, patvirtinančius šią aplinkybę. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė rėmėsi byloje iš esmės tik išvestiniais įrodymais – 2010 m. spalio 13 d. dvišaliu Susitarimu tarp UAB „Vilniaus energija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės, ir šio Susitarimo priedo išrašu, jog dalis Susitarime minimo įsiskolinimo buvo susidaręs ir ginčo butui (duomenys neskelbtini).
21. Pabrėžtina, kad 2010 m. spalio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Vilniaus energija“ pasirašytame Susitarime dėl skolos apmokėjimo, nėra detalizuota, kuriems Vilniaus miesto savivaldybės butams, kokiu laikotarpiu už tiektą šildymą ir karštą vandenį yra susidariusi bendra 1 959 866,46 Lt skola. Nurodytas tik aiškiai neapibrėžtas skolos susidarymo laikotarpis, jog skolos susidarė iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. Susitarime taip pat nurodyta, kad visų skolų konkreti detalizacija pateikta ir pagrįsta šio Susitarimo priede Nr. 1. Teismui pateiktas priedo Nr. 1 išrašas prie šio Susitarimo, kuriame nurodyta atsakovės buto skola. Pažymėtina, kad pateiktas priedo išrašas kelia abejonių, ar tai 2010 m. spalio 13 d. Susitarimo priedo Nr. 1 išrašas, kadangi jame skola nurodyta ir litai, ir eurais, nors euras Lietuvoje buvo įvestas tik 2015 m. sausio 1 d. Susitarime skolos perskaičiavimo eurais nėra, pats priedas (išrašas) nėra patvirtintas jokiais parašais ir antspaudais.
22. Byloje taip pat nepateikta rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, kaip buvo apskaičiuota minėta skola ir jos dydis, kokios konkrečios sąskaitos nebuvo apmokėtos, nėra pateikta informacija, jog atsakovė būtų informuota apie susidariusį įsiskolinimą ir skaičiuojamus delspinigius (išskyrus po 9 metų nuo nurodomo įsiskolinimo laikotarpio ieškovės išsiųsta 2019 m. spalio 1 d. pretenzija). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien išvestiniai įrodymai, kuriais rėmėsi byloje ieškovė, pabrėžiant tai, kad vienas iš šių įrodymų (nurodomas Susitarimo priedo išrašas) kelia abejonių, neleidžia padaryti vienareikšmės išvados dėl skolos susidarymo. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi, skirdamas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, siūlė šalims pateikti papildomus įrodymus, tačiau papildomi įrodymai teismui nebuvo pateikti (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų nepakanka įrodyti skolos fakto.
23. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, byloje nepateikta įrodymų (mokėjimų nurodymų ar šilumos tiekėjo pažymų), jog Vilniaus miesto savivaldybė (ar ieškovė) padengė Susitarime minimą įsiskolinimą, kada jį sumokėjo, nes iš Susitarimo turinio matyti, jog mokėjimai pagal Susitarime nurodytą grafiką turėjo būti atliekami iki 2011 m. gruodžio 31 d. Vien preziumuoti, remiantis ieškovės paaiškinimais, jog Susitarime nurodyta bendra skola buvo padengta, teismas neturi teisinio pagrindo. Be to, byloje pateikta 2011 m. sausio 26 d. Šilumos pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovės O. P., kurios 19 punkte nurodyta, jog 2011 m. sausio 26 d. (sutarties sudarymo diena) atsakovė neskolinga šilumos tiekėjui, t. y. dar iki Susitarime nurodytos galutinės bendros skolos sumokėjimo datos.
24. Pabrėžtina ir į tai, kad byloje pateikta 2002 m. sausio 11 d. Šilumos energijos, karšto vandens tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis, sudaryta tarp AB „Vilniaus šilumos tinklų“ ir atsakovės O. P., iš kurios matyti, kad sutarties šalys susitarė, jog už šilumos energiją ir karštą vandenį vartotojas moka pagal šilumos energijos tiekimo įmonės pateiktą pranešimą (sutarties 11 punktas), t. y. atsakovė (kaip vartotoja) buvo įsipareigojusi mokėti už šilumos energiją ir karštą vandenį pagal teikiamus pranešimus, o ne kiti asmenys už ją. Atsižvelgiant į tai, prievoliniai teisiniai santykiai buvo susiklostę tarp šilumos ir karšto vandens tiekėjo ir vartotojo (buto nuomininko), o reikalavimą šilumos ir karšto vandens tiekėjui galėjo įvykdyti Vilniaus miesto savivaldybė (kaip minėta byloje nėra įrodymų apie faktinį šios skolos sumokėjimą, tik rašytinis susitarimas). Tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybei, jeigu ši įsiskoliną iš tiesų padengė už nuomininką (nors tokių įrodymų teismui nepateikta), pagal CK 6.112 straipsnio 1 punktą reikalavimas perėjo kaip trečiajam asmeniui regreso tvarka (reikalavimą patenkinus iš trečiojo asmens turto), dėl to ieškovė kartu turėjo įrodyti, jog atsakovei buvo pranešta apie reikalavimo perleidimą, tačiau tokių įrodymų byloje taip pat nėra. Pažymėtina, kad pagal CK 6.106 straipsnio 1 dalį, jeigu apie reikalavimo perleidimą skolininkui nepranešta, laikoma, kad prievolės įvykdymas pradiniam kreditoriui yra tinkamas. Nesant duomenų apie pranešimo dėl reikalavimo perleidimą siuntimą, o esant duomenų, jog šilumos tiekėjas 2011 m. sausio 26 d. sutartyje su vartotoju patvirtino, jog skolos nėra, teismas neturi pagrindo abejoti, kad vartotojas yra atsiskaitęs su pradiniu kreditoriumi.
25. Kiti apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).
26. Atsižvelgiant į šių aplinkybių ir byloje pateiktų įrodymų visumą, darytina išvada, kad byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų ieškinyje nurodytą skolą ir jos dydį. Taigi, reikalavimas priteisti tokią skolą, nesant tikėtinų įrodymų, taip pat neįrodžius, jog apie tokią skolą atsakovė kada nors buvo informuota, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas tenkina apeliacinį skundą, naikina skundžiamą teismo sprendimą ir priima naują sprendimą – ieškinį atmeta (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
27. Apeliacinės instancijos teismui tenkinant atsakovės apeliacinį skundą ir priimant naują sprendimą – ieškinį atmetant, iš naujo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė nepateikė byloje įrodymų, kad pirmosios instancijos teisme patyrė kokias nors bylinėjimosi išlaidas, dėl to jokios bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, nepriteistinos.
28. Apeliantė prašo priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, t. y. 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Teismas vertina, kad prašymas priteisti 15 Eur žyminį mokestį, apeliacinį skundą tenkinus, yra pagrįstas, dėl to tenkinamas.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
tenkinti atsakovės O. P. apeliacinį skundą.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. spendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“, j. a. k. 124568293, atsakovei O. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 15 Eur (penkiolika Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.