Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Nukentėjusiojo išdėstytas įvykių aplinkybes (duomenys neskelbtini) gatvėje, netoli „Swedbank” pastato paneigia byloje surinkti įrodymai - kitų nuteistųjų bei liudytojų parodymai, kiti rašytiniai bylos įrodymai, kurių teismas iš esmės nevertino, dėl jų visiškai nepasisakė. Nors nukentėjęs M. K. ir jo draugai teigė, kad neva jis (apeliantas) ėjo paskui juos ir visą kelią M. K. vadino negražiais žodžiais, grasino, o prie „Swedbank” pastato M. K. puolė, bandė suduoti smūgius bei parvertė ant žemės, tačiau tiek nukentėjusiojo, tiek ir jo draugų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių (t.y. dėl to, kaip jie teigė, kad neva M. K. jam nesudavė jokių smūgių, kad neva D. B. jam davė trinkelę ir kad šia trinkele jis sudavė smūgį nukentėjusiajam į skruostą) yra nenuoseklūs, prieštaringi. Tai, kad prie „Swedbank” pastato būtent jį puolė M. K., patvirtino teisme apklaustas D. B., liudytojas D. A.. Apeliantas nurodo, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme jis nuosekliai paaiškino, kad jiems nugriuvus ant žemės ir M. K. būnant viršuje, pastarasis jam mažiausiai tris kartus smūgiavo kumščiu į veidą, padarydamas jam sužalojimus. Tokias aplinkybes tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojai (M. K. draugai) duodami parodymus nutylėjo. Priešingai, jie teigė, jog A. K. jam smūgių nesudavė, būtent jis bandė suduoti smūgius nukentėjusiajam, kas iš tiesų neatitinka tikrovės. Apelianto teigimu, jo paaiškinimus patvirtino apklausti teisme kaltinamieji M. B., D. B., liudytojas D. A., kurie taip pat patvirtino, kad nuo jam suduotų stiprių smūgių jo veidas buvo patinęs, jis buvo apsvaigęs. Tai, kad jo atžvilgiu M. K. šio įvykio metu naudojo smurtinius veiksmus, sudavė smūgius jam į veidą patvirtina ir tai, jog dėl pablogėjusios sveikatos būklės nuo gautų smūgių į galvą, veido sritį kitą dieną jis kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą, buvo paguldytas į ligoninę, jam buvo konstatuotas smegenų sukrėtimas. Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir byloje esanti 2011-11-09 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Apelianto teigimu, šių bylos reikšmingų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo ir jo liudytojų parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, dėl jų nepasisakė.

Nukentėjusysis M. K. teigė, kad tuomet, kai jis buvo jį prispaudęs prie žemės ir jam smūgį į veidą sudavė M. B., kitas šioje byloje nuteistasis D. B. neva davė jam į kairę ranką grindinio trinkelę ir ragino ja trenkti nukentėjusiajam. Tokius nukentėjusiojo teiginius bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nuosekliai neigė tiek jis, tiek ir kiti šioje byloje kaltinti asmenys D. B., M. B.. Taip pat nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių nepatvirtino ir betarpiškai nagrinėjamą įvykį stebėjęs liudytojas D. A.. Be to, tiek nukentėjusiojo, tiek ir jo draugų parodymai dėl neva D. B. grindinio trinkelės perdavimo jam yra prieštaringi.

Nors nukentėjusysis teigė, kad neva po to, kai jam į veidą sudavė M. B., apeliantas rankoje turėta trinkele sudavė nukentėjusiajam į dešinį žandą, taip sulaužydamas nukentėjusiojo žandikaulį ir padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau šio jo aiškinimo nepatvirtino nė vienas byloje apklaustas liudytojas. Priešingai, nukentėjusiojo draugai patvirtino, kad nematė, jog jis būtų sudavęs trinkele nukentėjusiajam. Be to, pats kaltinamasis M. B., prisipažinęs atlikęs tam tikrus fizinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, bylos eigoje nuosekliai paaiškino, kad nukentėjusysis nuo apelianto nukrito ant žemės ne nuo pastarojo kažkokių suduotų smūgių, o būtent nuo jo, M. B., smūgių sudavimo, tempimo bei stūmimo, kas paneigia nepagrįstus nukentėjusiojo aiškinimus.

Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, jog nėra aišku, kuo remiantis nukentėjusysis (o taip pat ir teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį) nustatė, kad jam į žandikaulį sudavė būtent jis, būtent neva D. B. paduota trinkele ir būtent dėl to nukentėjusiajam tariamai lūžo žandikaulis. Pats nukentėjusysis M. K. teigė, kad jam bebūnant ant apelianto, laikant prispaudus rankas, priėjo M. B. ir sudavė stiprų smūgį į veidą, o vėliau buvo suduota dar daugiau smūgių. Tą iš esmės ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo eigoje patvirtino ir apklausti nukentėjusiojo draugai liudytojai - E. B., J. B., M. B., D. A.. Be to, kaip nurodė pats nukentėjusysis, dėl suduoto stipraus M. B. smūgio į veido sritį, jis stipriai apsvaigo. Tai kartu leidžia teigti, jog tuo metu jis sunkiai orientavosi aplinkoje, tuo labiau, kad jam buvo suduota ir kitų smūgių (ką nurodo pats nukentėjusysis). Kaip minėta, nuteistasis M. B. iš dalies pripažino nukentėjusiojo atžvilgiu vartojęs smurtą, ir būtent dėl šio pavartoto smurto nukentėjusysis nukrito ant žemės. Nors nukentėjusysis teigė, kad jam gulint ant žemės koja smūgius sudavė ir jis (apeliantas), tačiau šių nukentėjusiojo aiškinimų nė vienas iš liudytojų nepatvirtino. Iš liudytojų E. B., J. B. ir M. B. parodymų seka, kad jie matė, kaip M. B. spardė gulinčiam ant žemės M. K. į galvos sritį, vartojo jo atžvilgiu smurtą. Tą iš esmės teigė ir pats nukentėjusysis. Pažymima ir tai, kad M. K. nurodyto jo sužalojimo mechanizmo nepatvirtina ir byloje esanti 2010-11-08 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, jog neva fiksuoti sužalojimai galėjo būti padaryti paveikus kietais bukais daiktais vieno trauminio poveikio pasėkoje. Tačiau tokia specialisto išvada dar nepatvirtina, kad tokie sužalojimai buvo padaryti smūgiuojant grindinio trinkele, kaip tą nepagrįstai tvirtina nukentėjusysis. Byloje nepaneigta, kad išvadoje nurodyti sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti ir kitų asmenų jo atžvilgiu pavartoto fizinio smurto pasėkoje.

Kaip seka iš policijos pareigūnų S. V., I. V., kurie ir atvyko iš karto po muštynių prie „Swedbank” pastato, paaiškinimų, nukentėjusysis iš karto po muštynių į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nenurodė, kad būtent jis jį sumušė, nors pareigūnams teigė, kad žino, kas jį sumušė. Taip pat policijos pareigūnams nukentėjusysis neaiškino, jog jam sužalojimai buvo padaryti nuo smūgio į veidą grindinio trinkele. Tai leidžia pagrįstai abejoti nukentėjusiojo paaiškinimais dėl minimo įvykio.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, jog 2010-11-08 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) surašyta iš esmės perrašant M. K. medicininiuose dokumentuose kitų asmenų (sveikatos priežiūros darbuotojų) išdėstytą informaciją. Tačiau specialistas, surašydamas minimą išvadą, visiškai neatliko jokių realių patikrinimo veiksmų, siekdamas išsiaiškinti, ar iš tiesų nukentėjusiajam tiriamo įvykio metu buvo padaryti žandikaulio lūžimai. Tą, apelianto nuomone, galėtų patvirtinti nukentėjusiojo radiogramų (rentgeno) nuotraukų tyrimas, analizė, tačiau jokios rentgeno nuotraukos tyrimą atlikusiam specialistui nebuvo pateiktos, ką patvirtina ir tai, kad specialisto išvadoje nebuvo aprašytas joks nukentėjusiojo galvos (veido srities) rentgeno (radiogramų) nuotraukų tyrimas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis teigė, kad ir anksčiau jam buvo lūžęs žandikaulis, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti, kurios pusės. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti, ar iš tiesų nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajam buvo padarytas apatinio žandikaulio sąnarinės ataugos dešinės pusės lūžimas, ar tai nebuvo senas žandikaulio lūžimas, kas kartu sudaro pagrindą abejoti ir minimos specialisto išvados išsamumu, patikimumu nagrinėjamoje byloje. Dėl šių aplinkybių, apelianto įsitikinimu, šioje byloje turi būti atliekami papildomi tyrimo veiksmai (ištiriamos nukentėjusiojo rentgenogramos (rentgeno nuotraukos), siekiant nustatyti ar byloje duota išvada yra pagrįsta, atitinkanti tikrovę ir ar ji gali būti byloje pripažinta įrodymu.

Skundžiamu nuosprendžiu jis yra pripažintas kaltu idealiojoje sutaptyje padaręs vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus. Nors jis anksčiau ir yra teistas, tačiau nuo nusikalstamų veikų padarymo yra praėjęs ganėtinai ilgas laiko tarpas. Per šį laiką jis nenusikalto, nepažeidė nustatytos tvarkos, nedarė administracinių teisės pažeidimų. Kaip yra paminėta ir teismo sprendime, jis iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo atlikinėjo pagal ankstesnį nuosprendį paskirtą bausmę atviroje kolonijoje, kur buvo charakterizuojamas teigiamai. Atlikdamas bausmę atviroje kolonijoje, laikėsi visų jam nustatytų pareigų, nepažeidė vidaus tvarkos, buvo įvertintas pataisos įstaigos administracijos. Bausmės atlikimo metu jis buvo oficialiai įdarbintas, iš jo gautų pajamų buvo nuolatos atskaitomos sumos, dengiant ankstesniais nuosprendžiais priteistą žalą. Atlikdamas bausmę pataisos įstaigoje bei šioje byloje atliekamo ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme, jis padarė teisingas, išsamias išvadas dėl savo ankstesnių veiksmų, nustatytos tvarkos nesilaikymo, ir yra pasiryžęs ištaisyti savo klaidas, daugiau nebenusikalsti, gyventi dorą gyvenimą. Apeliantas nurodo, jog yra jauno amžiaus, žada mokytis, įgyti tinkamą specialybę, kad galėtų ateityje save išlaikyti iš asmeninių, teisėtai gautų lėšų. Psichiatrijos ligoninėse jis nesigydė, į narkologinę įskaitą nėra įrašytas, nėra priklausomas nuo alkoholio. Be to, byloje nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Dėl aukščiau nurodomų aplinkybių, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės aiškiai prieštarauja teisingumo, protingumo principams, yra aiškiai per griežtos, neteisingos. Todėl paskirtos bausmės turėtų būti švelninamos, paskiriant tik minimalias bausmes ar skiriant su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.

Taip pat, apelianto nuomone, teismas, nustatydamas subendrintą bausmę atlikti pataisos namuose (o ne atviroje kolonijoje, kur iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo jis jau kurį laiką atlikinėjo paskirtą bausmę), neatsižvelgė į visas svarbias byloje nustatytas aplinkybes, kurios leidžia konstatuoti, kad nepakeitus anksčiau pritaikyto pataisos įstaigos režimo (atviroji koloniją) į griežtesnį laisvės atėmimo įstaigos režimą (pataisos namus), nebus pažeisti teisingumo, protingumo reikalavimai, bus pasiekti paskirtos bausmės tikslai. Apeliantas pažymi, kad nuo ankstesnių nusikalstamų veikų, už kurias jis buvo nuteistas ankstesniais nuosprendžiai, o taip pat ir nuo jam šioje byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų tariamo padarymo iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo ir paskelbimo, praėjo ganėtinai ilgas laiko tarpas, per kurį jis nenusikalto, nedarė jokių teisės pažeidimų, laikėsi nustatytos tvarkos, jam taikomo pataisos įstaigos rėžimo sąlygų. Atlikdamas ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, pataisos įstaigoje jis buvo charakterizuojamas teigiamai, nuolatos dirbo, gavo pastovias pajamas, iš kurių buvo pastoviai atskaitomos piniginės lėšos, kuriomis buvo dengiama nukentėjusiems asmenims ankstesniais nuosprendžiais priteista žala. Pakeitus bausmės vykdymo įstaigos rūšį, jis neteks darbo, taip pat ir pajamų, dėl ko būtų pažeistas teisingumo principas, nukentėtų kiti (tretieji) asmenys, kadangi jis nebegalėtų bent iš dalies atlyginti jiems padarytą žalą.

Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., bylą išnagrinėjo šališkai, rėmėsi tik kaltinimo pateikta versija, nenuosekliais nukentėjusiojo, jo draugų parodymais.

Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo M. K., įvykį nuo pat pradžių mačiusių liudytojų E. B., J. B. duotais parodymais nustatyta, jog 2010 m. spalio 9 d. apie 1 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini) mieste prie (duomenys neskelbtini) kultūros centro pastato, būtent, M. Ž. kitų asmenų akivaizdoje, be jokios priežasties, pamatęs M. K., pradėjo prie jo kabinėtis, vartojo pastarojo atžvilgiu necenzūrinius žodžius, stumdėsi. Netikėti nukentėjusiojo, liudytojų parodymais nėra pagrindo, kadangi jie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir sutapo tarpusavyje, būtent minėti liudytojai stovėjo šalia nukentėjusiojo, kai prie pastarojo priėjo apeliantas. Aplinkybę, kad būtent M. Ž. pirmas priėjo prie nukentėjusiojo po ko kilo konfliktas, apklausų metu patvirtino ir liudytojai A. P. bei D. A.. Kita vertus, liudytojai A. P. bei D. A. apklausų metu negalėjo paaiškinti dėl kokių priežasčių tarp nukentėjusiojo M. Ž. ir M. K. kilo konfliktas, kadangi pastarieji nuo jų buvo tam tikru atstumu. Byloje liudytojais apklausti E. B., J. B., M. B., A. P., D. A. apklausų metu patvirtino, jog automobiliu patruliuojantys policijos pareigūnai, būtent pamatę konfliktuojančius, besistumdančius apeliantą su nukentėjusiuoju sustojo išsiaiškinti situaciją, kas patvirtina aplinkybę, jog viešoje vietoje buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir trikdoma visuomenės rimtis. Iš nukentėjusiojo bei liudytojų E. B., J. B., M. B. parodymų seka, jog net sustojus policijos pareigūnams aiškintis situacijos, M. Ž. buvo agresyviai nusiteikęs, kumščiu sudavė nukentėjusiajam į pakaušio sritį. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šią aplinkybę, iš esmės patvirtino ir byloje liudytoju apklaustas įvykio vietoje buvęs policijos pareigūnas I. V.. Liudytojas I. V. parodė, jog įvykio vietoje jis iš karto stojo tarp M. Ž. ir M. K. bei juos vieną nuo kito skyrė. Kai juos vieną nuo kito atitraukinėjo, tai M. Ž. šiek tiek rankomis pasimosikavo ir gal nežymiai kliudė M. K. galvą. Policijos pareigūnas S. V. taip pat patvirtino, kad M. Ž. ir M. K. išskiriant, M. Ž. mosikavo rankomis, tačiau jis parodė, jog nematė, kad M. Ž. M. K. būtų kur nors pataikęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojas S. V. galėjo ir nematyti, jog M. Ž., mosikuodamas kumščiais, pataikė nukentėjusiajam į pakaušio sritį, kadangi ne jis, o jo kolega I. V. stojo tarp M. Ž. ir M. K. bei juos vieną nuo kito bandė atitraukti. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, jog aplinkybė, kad nei M. K., nei M. Ž., nei įvykio vietoje buvę kiti asmenys aiškintis kilusio konflikto ir susistumdymo priežasčių sustojusiems policijos pareigūnams nepareiškė jokių pretenzijų, nerašė pareiškimo, nepaneigia fakto, kad įžūliu elgesiu buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir trikdoma visuomenės rimtis. Aukščiau išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia apelianto skundo argumentus, neva konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo vyko dėl asmeninių priežasčių, asmeninių nesutarimų.

Nukentėjusiojo, liudytojų E. B., J. B., M. B. parodymais baudžiamojoje byloje nustatyta ir tai, kad būtent apeliantas išvykus policijos pareigūnams sekė iš paskos nukentėjusiajam, kuris norėdamas išvengti tolimesnio konflikto, kartu su draugais paliko įvykio vietą ir ėjo nuo kultūros centro pastato (duomenys neskelbtini) gatve tolyn (duomenys neskelbtini) gatvės pusėn. Beje, šios aplinkybės teisiamojo posėdžio metu neneigė ir apeliantas. Tiek nukentėjusysis, tiek minėti liudytojai parodė, jog M. Ž., eidamas iš paskos, nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, grasino susidorojimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nustatytos aplinkybės patvirtina apelianto tyčią tęsti savo pradėtus nusikalstamus veiksmus M. K. atžvilgiu. Iš nukentėjusiojo, liudytojų E. B., J. B., M. B. nuoseklių bei tarpusavyje sutampančių parodymų seka, jog M. Ž. pasivijo M. K. ties UAB „Swedbank“ pastatu ir, mosikuodamas rankomis, bandė suduoti M. K., kuris nuo smūgių išsisukdavo, vėliau griebė nukentėjusįjį už drabužių ir pargriovė ant žemės. Įvykio vietoje taip pat buvo D. B., M. B.. Besivartant ant žemės, nukentėjusysis prispaudė iš viršaus M. Ž. prie žemės, laikė jo rankas, kad šis negalėtų jam smūgiuoti. Nukentėjusysis parodė, jog tuomet M. B. kumščiu sudavė vieną smūgį jam į burnos sritį, ties lūpomis, nuo ko jis apsvaigo, buvo nuleidęs galvą, po ko D. B. pasakė „pribaik jį, ką tu čia žaidi” ir M. Ž. trenkė jam trinkele į dešinį skruostą. Būtent nuo smūgio trinkele žandikaulis nuėjo į šoną. Liudytojai E. B., J. B. teisiamojo posėdžio metu kategoriškai parodė, jog jie matė kai D. B. padavė gulinčiam M. Ž. trinkelę, sakydamas „dabaik jį”, po ko pradėjo mėtyti trinkeles į jų pusę, norėdamas juos išvaikyti. Pažymėtina tai, jog šiuo atveju nėra itin svarbu, kokiu būdu – paridenant ar paduodant į ranką D. B. perdavė M. Ž. trinkelę, svarbu yra tai, kad toks faktas buvo, D. B. apeliantui padavė trinkelę, kuria M. Ž. smūgio į dešinį skruostą metu ir sulaužė nukentėjusiajam žandikaulį. Iš nukentėjusiojo parodymų seka, jog po smūgio trinkele jis apsvaigo ir nuo M. Ž. nugriuvo ant žemės, buvo įsikibęs dar į M. Ž., prasidėjo spyriai iš kojų, spardė į šonus. Jis matė, kaip jį spardė M. B.. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog po to M. Ž. išsilaisvino ir sudavė jam dar keturis smūgius į galvą, vėliau vėl sekė M. Ž. ir M. B. smūgiai. Kita vertus M. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė ir tai, jog įvykio aplinkybes geriau prisiminė duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis būtent ir parodė, jog M. Ž. išsilaisvinęs nuo jo ir atsistojęs, pradėjo jį spardyti, pataikė mažiausiai aštuonis smūgius į galvos sritį. Veidą tuo metu jis buvo prisidengęs rankomis. M. B. sudavė mažiausiai keturis kartus kojomis ir rankomis, buvo spardoma į šonus, nugarą, į galvą, spyrių buvo į pakaušio sritį. Nukentėjusysis taip pat nurodė ir tai, jog M. B. jo netraukė, nebandė jų išskirti, buvo iš karto smūgis. Liudytojai E. B., J. B., M. B. apklausų metu patvirtino, jog jie, pasišalindami iš įvykio vietos D. B. mėtant į jų pusę trinkeles, matė kaip M. B. spardė M. K. į korpuso sritį, viršutinę kūno dalį, galvos sritį.

Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesuteikia pagrindo abejoti nukentėjusiojo dėl esminių aplinkybių duotais nuosekliais parodymais ir tai, kad nukentėjusysis iš karto po muštynių į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nenurodė, kad būtent apeliantas jį sumušė, nors pareigūnams teigė, kad žino, kas jį sumušė, taip pat policijos pareigūnams nukentėjusysis neaiškino, jog jam sužalojimai buvo padaryti nuo smūgio į veidą grindinio trinkele. Liudytojų S. V. ir I. V. parodymais, medicininiais dokumentais, kitų liudytojų parodymais nustatyta, jog nukentėjusysis M. K. įvykio metu buvo sunkiai sužalotas, buvo kruvinas jo veidas, jis blogai jautėsi, todėl natūralu, kad įvykio vietoje atvykusiems policijos pareigūnams detaliai nenurodė įvykio aplinkybių.

Priešingai nei nurodoma apelianto skunde, nėra pagrindo šiuo atveju abejoti, ar iš tiesų nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajam buvo padarytas apatinio žandikaulio sąnarinės ataugos dešinės pusės lūžimas. Tai patvirtina byloje esantys medicininiai dokumentai, minėta specialisto išvada, pranešimo apie įvykį ataskaita. Byloje nustatyta, jog iš įvykio vietos nukentėjusysis M. K. greitosios pagalbos automobiliu buvo išvežtas į Širvintų ligoninės priimamąjį, kuris po medikų apžiūros, įtariant žandikaulio lūžimą, išleistas gydytis ambulatoriškai. 2010-10-09 13.00 – 13.20 M. K. su siuntimu kreipėsi į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio kliniką, nuo 2010-10-11 iki 2010-10-15 stacionariai gydėsi veido ir žandikaulių chirurgijos skyriuje, 2010-10-11 vietinėje nejautroje buvo atlikta antdantinė osteosintezė, sąkandis užfiksuotas elastine fiksacija. Taip, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, jog 11 klasėje buvo turėjęs žandikaulio traumą, tačiau ši trauma niekaip nėra susijusi su nagrinėjamu įvykiu ir jo metu nukentėjusiajam padarytais bei objektyviai nustatytais sužalojimais, be to, pasak nukentėjusiojo, 11 klasėje jam buvo skilęs kairės pusės žandikaulis.