- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-19
- Bylos Nr.
- I1-1313-484/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03794-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas D. P. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K; po 2019 m. balandžio 1 d. reorganizacijos – Vilniaus pataisos namai), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-3).
Skunde paaiškina, kad nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. gruodžio 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, etapavus į Lukiškių TI-K, jis buvo laikomas trumpalaikio sulaikymo kameroje, kurios plotas buvo mažas, joje nebuvo, kur atsisėsti. Be to, patalpoje trūko oro, buvo drėgna, kameros sienos buvo nubalintos kalkėmis. Dėl tokių sąlygų, pareiškėjo teigimu, buvo galima susirgti nepagydoma liga – tuberkulioze. Taip pat nurodo, kad laikant trumpalaikio sulaikymo kameroje 2-5 val., jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti tualetu.
Teigia, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, garbės ir orumo pažeminimą, privatumo pažeidimą, kai kratos metu buvo priverstas kitų suimtųjų akivaizdoje nusirengti drabužius.
Nurodo ir tai, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, taip pat trūko ploto, nebuvo vietos judėti. Patalpose veisėsi pelėsis, buvo drėgna, dėl to neturėjo galimybių išdžiovinti drabužių, ant kūno atsirado bėrimų. Kamerose sanitariniai mazgai buvo atviri, be pertvarų ir užuolaidėlių, todėl jis tualetu buvo priverstas naudotis kitų suimtųjų ir pareigūnų akivaizdoje.
Dėl to, kad Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamų laikymo sąlygų, pareiškėjas nurodo patyręs neturtinę žalą, kuri pasireiškė giliais išgyvenimais, garbės ir orumo pažeminimu, privatumo pažeidimu.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą ir jo papildyme nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 126 d. įsakymu Nr. 1R-253 „Dėl Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo reorganizavimo“ nuo 2019 m. balandžio 1 d. biudžetinė įstaiga Lukiškių TI-K yra reorganizuota ją prijungiant prie biudžetinės įstaigos Vilniaus PN, kuriai perėjo visos Lukiškių TI-K teisės ir pareigos.
Dėl ginčo esmės atsakovės atstovas paaiškina, kad remiantis turimais duomenimis, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. gegužės 24 d. ir įstaigoje buvo laikomas iki 2018 m. gruodžio 18 d. Teigia, kad aukščiau nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Tvirtina, kad Lukiškių TI-K suimtieji į kameras buvo skirstomi griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų.
Tvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros buvo įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – TIĮET) III skirsnyje nurodytais reikalavimais. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos buvo įrengti stalai su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys buvo apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys buvo apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Pažymi, kad reikalavimo, jog minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai (LVAT 2016 m. balandžio 4 d. nutartis Nr. A-1230-502/2016).
Nurodo, kad kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose buvo įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Paaiškina, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebėjo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pabrėžia, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose tardymo izoliatoriaus–kalėjimo gyvenamųjų patalpų įrengimą, nėra numatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Dėl laikinojo (trumpalaikio) sulaikymo patalpų Vilniaus patalpos namai atsiliepimo papildyme nurodė, kad suimtieji (nuteistieji) į šias patalpas patalpinami laikantis Tardymo izoliatoriaus Vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų ir neviršijant jose nustatyto laiko. Pažymėjo, kad teisės aktai vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo šiose patalpose nenumato.
Dėl kratos atlikimo ir asmens apžiūros sąlygų atsakovo atstovas paaiškina, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos privalomai buvo atliekama visuminė krata, kurią atlikdavo tos pačios lyties pareigūnai. Visuminė asmens krata buvo atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą buvo pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to buvo nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) buvo nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Atliekantis kratą turėjo atsistoti suimtajam (nuteistajam) už nugaros ir nuosekliai atlikti kratą iš viršaus į apačią. Suimtojo (nuteistojo) kūnas buvo apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visuminė krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodydavo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas. Kai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad suimtasis (nuteistasis) su savimi turi narkotinių ar psichotropinių medžiagų ar kitų daiktų, kurie gali būti nusikalstamų veikų darymo įrankiai ar priemonės, suimtajam (nuteistajam) galėjo būti atlikta kūno ertmių apžiūra. Sprendimą atlikti suimtojo (nuteistojo) kūno ertmių apžiūrą nutarimu priima laisvės atėmimo vietos direktorius, kai jo nėra – direktoriaus budintysis padėjėjas. Suimtojo (nuteistojo) kūno ertmių apžiūrą atlieka laisvės atėmimo vietos asmens sveikatos priežiūros tarnybos medicinos specialistas. Pažymi, kad draudžiama kūno ertmių apžiūrą atlikti prieš suimtojo ar nuteistojo valią. Suimtojo (nuteistojo) kūno ertmių apžiūros atsisakymas yra laisvės atėmimo vietos administracijos reikalavimų nevykdymas.
Nurodo, kad valymo darbai Priėmimo-paskirstymo punkte buvo atliekami reguliariai, kiekvieną dieną tam, kad būtų užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos bei palaikoma kratų patalpos sanitarinė švara. Plastmasinės dėžės, į kurias patikrinimui dedami suimtųjų bei nuteistųjų daiktai, buvo valomi kiekvieną dieną drėgnuoju būdu.
Pažymi, kad įstaigos Duomenų valdymo sistemoje nebuvo užfiksuota duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų būtų pareiškęs pretenzijų. Nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
Mano, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – žalos padarymo fakto. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita (b. l. 12-19, 40, 57-59).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. gruodžio 20 d., pagrįstumo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 str. teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis a. b. Nr. A63-1343/2012). Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Dėl laikino sulaikymo kameros
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, be kita ko, už tai, kad jis buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, kurios plotas buvo labai mažas, nebuvo vietos nei judėti, nei sėdėti. Šioje patalpoje trūko oro, buvo drėgna, kalkėmis dažytos sienos kėlė pavojų sveikatai.
Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Asmenų priėmimą į tardymo izoliatorių inter alia (lot. be kita ko) reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TIVTT) III skyrius, kurio 11 punkte nurodyta, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama asmens krata, patikrinami ir pasveriami jų turimi daiktai (TIVTT 12 punktas). Taip pat TIVTT 19 punkte nustatyta, kad: priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas; asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. TIVTT 20 punktas numato, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis SVĮ 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų. Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) 11.2 papunktyje apibrėžta, kad laikino sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, o 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma. Vadinasi, asmenys, atvykę į laisvės atėmimo vietą, gali būti laikomi laikino sulaikymo patalpoje ne ilgiau kaip 5 valandas, kol bus atliktos TIVTT nurodytos procedūros, kurių atlikimo laikas teisės aktais nėra reglamentuojamas. Laikino (trumpalaikio) laikymo kamerų minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, nėra reglamentuojamas.
Pažymėtina, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03) ir kt.).
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. gegužės 24 d., t. y. vėliau, nei nurodo pareiškėjas savo skunde. Vilniaus pataisos namai, papildydami atsiliepimą į skundą, nurodė, kad planiniu etapu atvykę asmenys buvo uždaromi į laikino laikymo patalpą, kuri buvo administraciniame pastate. Vadovaujantis TIVTT 11 punktu, asmenys šiose patalpose buvo laikomi, kol įforminami dokumentai, bet neilgiau 2 valandų. Pagal TIVTT 19 punktą asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, galėjo būti laikinai uždaryti į trumpalaikio laikymo kameras. Po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) buvo paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Atsiliepimo papildyme pažymėta, kad įstatymuose ir galiojančiuose teisės aktuose nenumatytas vienam asmeniui laikinojo (trumpalaikio) laikymo patalpoje (b. l. 40).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad trumpalaikio sulaikymo kameroje buvo laikomas 2-5 val. Ši patalpa buvo mažo ploto, joje negalėjo atsisėsti, trūko oro. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas pakankamai konkrečiai nurodė, kokios sąlygomis jis buvo laikomas trumpalaikio sulaikymo patalpoje, todėl atsakovės atstovui teko pareiga patvirtinti arba paneigti įrodymais pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Tuo tarpu atsakovo atstovas duomenų apie trumpalaikio laikymo kameros plotą, asmenų, laikytų šioje patalpoje kartu su pareiškėju skaičių, tikslų laiko tarpą, kurį pareiškėjas buvo laikomas nurodytoje patalpoje, nepateikė, nors teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartimi buvo įpareigotas tokius įrodymus pateikti (b. l .4-5).
Taigi, nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančia medžiaga, teismas konstatuoja, kad atsakovo atstovas nepaneigė minėtų pareiškėjo nusiskundimų dėl mažo laikino sulaikymo patalpų ploto, todėl pripažintina, kad pareiškėją šiose patalpose jo nurodytomis sąlygomis jis galėjo patirti tam tikrų nepatogumų. Tačiau byloje nepateikta duomenų, kad laikino sulaikymo patalpose pareiškėjas būtų laikomas ilgiau nei nustato teisės aktai, taip pat nėra duomenų, jog dėl to jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, todėl vertina, kad į laikino sulaikymo kameras pareiškėjas buvo patalpintas laikantis teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjos skunde nurodo, kad būnant trumpo sulaikymo kameroje 2-5 val. jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti tualetu.
Pareiškėjo skunde nurodytas laiko tarpas – 2-5 val., kurį jis buvo laikino sulaikymo kameroje, neviršija teisės aktuose nustatyto maksimalaus buvimo laikino sulaikymo patalpoje laiko. Pareiškėjas skunde nenurodo ir byloje duomenų nėra, kad pareiškėjas, būdamas laikino sulaikymo patalpoje, būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K pareigūną dėl išvedimo į tualetą ir jis tokio prašymo netenkino. Todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl neišvedimo į sanitarinį mazgą atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl trumpalaikio sulaikymo kameroje buvusios drėgmės ir sienų dangos medžiagos, kuri pavojinga sveikatai yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas tik preziumuoja, kad dėl nurodytų sąlygų jis galėjo susirgti nepagydoma liga, tačiau jokių įrodymų, kad galimai netinkamos sąlygos turėjo neigiamos įtakos jo sveikatos būklei, nepateikė. Pažymėtina, kad trumpalaikio sulaikymo kameroje, pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas 2-5 val., t. y. trumpą laiko tarpą. Be to, Vilniaus pataisos namai atsiliepime į skundą nurodė, jog kameros Lukiškių TI-K buvo vėdinamos pro atidaromą langą. Šioms aplinkybėms pagrįsti buvo pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento atliktos operatyviosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, kad Lukiškių TI-K sudaryta galimybė vėdinti kameras per langus. Vilniaus pataisos namai atsiliepime taip pat nurodė, kad skundų dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K iš pareiškėjo nebuvo gauta. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad vien deklaratyvaus pobūdžio teiginių dėl laikino sulaikymo patalpos būklės nepakanka konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu.
Dėl privatumo pažeidimo kratos metu
Pareiškėjas taip pat reiškia nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo atliekant asmens kratą. Nurodo, kad kratos metu buvo priverstas nusirengti iki apatinių drabužių, todėl pareigūnams atliekant asmens apžiūrą, jį nuogą galėjo stebėti kiti suimtieji ir jis dėl to patyrė garbės ir orumo pažeminimą.
Teismas pažymi, kad nuteistųjų kratos ir apžiūros laisvės atėmimo vietose atliekamos vadovaujantis ,,Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija“, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija). Instrukcijos 153 punkte nustatyti atvejai, kuomet privalomai atliekama nuteistųjų visuminė krata. Reikalavimai tokiai kratai atlikti nustatyti Instrukcijos 154 punkte, kuriame nurodyta, kad visuminė asmens krata atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo liepta išsirengti visiškai nuogai, todėl skundo argumentas, kad jį nuogą nužiūrinėjo kiti asmenys, laikomas nepagrįstu, o tai, kad jį su vienais apatiniais drabužiais galėjo stebėti kiti asmenys, pažeidžiant jo privatumą, teismas laiko subjektyviu situacijos vertinimu, kuris nepaneigia Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų kratos metu teisėtumo. Teismas pažymi, kad kratos ir apžiūros yra atliekamos siekiant užtikrinti, kad nuteistieji laisvės atėmimo vietoje neturėtų su savimi uždraustų daiktų, tarp jų ir narkotinių medžiagų, ginklų. Pagrindinis kratų ir apžiūrų tikslas yra užtikrinti kalinamų asmenų, pareigūnų ir kitų laisvės atėmimo vietoje dirbančių asmenų saugumą. Taip pat pastebėtina, kad krata atliekama specialiai tam skirtoje patalpoje. Remiantis atsiliepimo į skundą duomenimis, kratą atlikdavo tos pačios lyties pareigūnai. Pažymėtina ir tai, kad dėl pareiškėjo teises bei interesus pažeidžiančio kratos atlikimo būdo, pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau byloje nėra duomenų ir pareiškėjas pats nenurodė, kad dėl šių aplinkybių būtų skundęsis dėl savo teisių pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos atlyginimo šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams
Pareiškėjas teismo prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dar ir dėl to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. gruodžio 20 d. jam esant Lukiškių TI-K, gyvenamųjų kamerų plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, jose buvo drėgna, pelėsis, sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino privatumo juo naudojantis.
Ginčui aktualiu laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 papunktyje, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Kaip matyti, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2018 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gruodžio 18 d., t. y. trumpiau, nei nurodė skunde. Pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais šių duomenų nepaneigė, todėl teismas šį laikotarpį laiko ginčui aktualiu.
Nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose Lukiškių TI-K kamerose: Nr. 104 (7,38 kv. m; 2 asmenys kameroje), Nr. 183 (7,94 kv. m; 2 asmenys kameroje). Nr. 139 (7,82 kv. m; 2 asmenys kameroje); Nr. 283 (7,69 kv. m; 2 asmenys kameroje); Nr. 179 (7,94 kv. m; 1-2 asmenys kameroje); Nr. 184 ( (7,94 kv. m; 1-2 asmenys kameroje); Nr. 151 (7,48 kv. m; 1-2 asmenys kameroje); Nr. 163 (7,56 kv. m; 1-2 asmenys kameroje); Nr. 280 (7,82 kv. m; 1-2 asmenys kameroje); Nr. 269 (7,68 kv. m; 1-2 asmenys kameroje); Nr. 288 (7,68 kv. m; 2 asmenys kameroje); Nr. 319 (7,78 kv. m; 1-2 asmenys kameroje). Pareiškėjui šiais laikotarpiais teko nuo 7,94 kv. m. iki 7,45 kv. m kameros ploto, o tai reiškia, kad Įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimas pažeistas nebuvo. Taigi, pareiškėjo skundo teiginiai dėl nepakankamo ploto gyvenamosiose kamerose yra nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat tvirtina, jog kamerose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, tačiau šių savo skundo teiginių nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma HN 134:2015 nustatytų reikalavimų, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.
Vadovaujantis HN 134:2015 16 punktu, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C, o Higienos normos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).
Vilniaus pataisos namai teismui nepateikė duomenų, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – ir Centras) ginčui aktualiu laikotarpiu būtų vykdęs asmens sveikatos saugos kontrolę kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu. Pateikto Centro 2018 m. sausio 23 d. patikrinimo akto duomenys patvirtina, kad patikrinimo metu jokie higienos normų pažeidimai, susiję su kamerų drėgme, pelėsiu, tikrintose kamerose nenustatyti (b. l. 24-32). Dėl praėjusio pakankamai ilgo laikotarpio ir Lukiškių TI-K reorganizacijos nėra galimybės nustatyti realios gyvenamųjų patalpų būklės, buvusios ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, bei tai, kad pareiškėjas nebuvo reiškęs Lukiškių TI-K administracijai jokių pretenzijų dėl laikymo sąlygų, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų yra nepagrįsti.
Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš to, kad sanitariniai mazgai yra įrengti gyvenamojoje kameroje, jie yra atviri, užuolaidų įrengta nebuvo, todėl naudojantis tualetu jis buvo matomas kitų suimtųjų ir pareigūnų pro duryse įrengtą stebėjimo langelį.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257, Nr. 386 – Nr. 395, Nr. 406 – Nr. 417, Nr. 418 – Nr. 426 2012-2016 m. sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 57-59). Taigi, atsakovas iš esmės pripažįsta, kad sanitarinis mazgas kamerose nebuvo visiškai izoliuotas.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Nagrinėjamu atveju gyvenamosiose patalpose sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo likusios patalpos erdvės, todėl tokiu būdu nebuvo užtikrinamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.
Apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teisės aktuose nėra įtvirtintas baigtinis kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, sąrašas. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, jo trukmę (pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrintas 208 paras) bei intensyvumą (pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad 30 parų iš 208 jis kameroje buvo laikomas vienas), į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, jog padarytas pažeidimas sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo atsakovo elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodoma 15 000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 380 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. P. skundą tenkinti iš dalies.
D. P. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 380 (tris šimtus aštuoniasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.