Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.4; 3.2.4.9.3.3; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.3.2.5; 3.4.2.8.3.1; 3.4.2.8.3.2; 3.4.2.8.3.5.

2018 m. sausio 25 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų D. A. ir S. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo (po teismų reorganizacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. veiklą tęsiantis kaip Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai) 2017 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-423-907/2017 pagal pareiškėjų D. A. ir S. A. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo suinteresuoti asmenys: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, „Swedbank“, akcinė bendrovė, Luminor Bank akcinė bendrovė, G. G., V. L., bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Sardegas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl fizinių asmenų bankroto bylos nutraukimo nepatvirtinus mokumo atkūrimo plano.Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartimi D. A. ir S. A. iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau ? UAB) „Lideres“, nustatytas 3 mėnesių terminas nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos kreiptis į teismą dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo (1 t., b. l. 180–185). Nutartis iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjo 2017 m. vasario 21 d. (2 t., b. l. 18–23). Terminas pateikti teismui tvirtinti mokumo atkūrimo planą buvo pratęstas iki 2017 m. lapkričio 18 d. (2 t., b. l. 142–143).Bankroto administratorė UAB „Lideres“ kreipėsi į teismą prašydama spręsti klausimą dėl bankrutuojančių fizinių asmenų D. A. ir S. A. mokumo atkūrimo plano tvirtinimo, kuriam nepritarė kreditoriai 2017 m. birželio 21 d., 2017 m. liepos 19 d. ir 2017 m. lapkričio 15 d. kreditorių susirinkimuose. Atsisakius mokumo atkūrimo planą tvirtinti, prašo nutraukti fizinių asmenų bankroto bylą (2 t., b. l. 157–158).Pareiškėjai D. A. ir S. A. teismo posėdyje prašė patvirtinti mokumo atkūrimo planą. Nurodė, kad ketina kas mėnesį skirti po 40 Eur kreditorių reikalavimų tenkinimui. Sutinka parduoti jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą kaip turtinį kompleksą bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovė (toliau ? BUAB) „Sardegas“ bankroto byloje. Žemės sklypą parduodant kartu su ant jo esančiais statiniais kaip turtinį kompleksą, tai padidins parduodamo turto vertę ir leis patenkinti didesnę dalį kreditorinių reikalavimų. Išreiškė norą išsaugoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris yra įkeistas „Swedbank“, akcinei bendrovei (toliau ? AB), nes tai yra vienintelis jų šeimos gyvenamasis būtas. Įmokas bankui mokėtų jų dukra. Be to, V. L. perėmė reikalavimo teisę iš „Swedbank“, AB ir naujasis kreditorius sutinka išsaugoti butą, kad jis nebūtų parduotas bankroto metu. Ketina įsidarbinti UAB „SMAT“.Suinteresuotas asmuo Luminor Bank AB prašė mokumo atkūrimo plano netvirtinti, D. A. ir S. A. bankroto bylą nutraukti (2 t., b. l. 195-198).Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo informuoti.

Šiaulių apylinkės teismas (po teismų reorganizacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. veiklą tęsiantis kaip Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai) 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi bankroto administratorės prašymą tenkino iš dalies, nepatvirtino mokumo atkūrimo plano projekto ir nutraukė D. A. ir S. A. bankroto bylą (2 t., b. l. 216–222).Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 8 straipsnio 5 dalį mokumo atkūrimo plano projektas turi būti pateiktas tvirtinti teismui ne vėliau kaip per 5 mėnesius nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, tačiau nagrinėjamu atveju planas teismui tvirtinti buvo pateiktas po 9 mėnesių, t. y. beveik dvigubai viršijus įstatymo nustatytus terminus. Teismo vertinimu, pareiškėjai negali remtis teisinių žinių stoka rengiant planą, nes nuo pat bylos iškėlimo teisme dienos pareiškėjai turėjo atstovą – profesionalų teisininką – advokatą.Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nuo pat bylos iškėlimo buvo nesąžiningi, nes pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nenurodė visų kreditorių ir įsiskolinimų jiems: BUAB „Sardegas“ skola paaiškėjo po bankroto bylos iškėlimo, o kad pareiškėjai yra skolingi gana nemažą sumą V. L. paaiškėjo tik 2017 m. liepos 24 d., t. y. po antrojo kreditorių susirinkimo. Pareiškime nebuvo nurodytas visas pareiškėjams priklausantis turtas, t. y. butas, esantis (duomenys neskelbtini), tikintis jį išsaugoti bankroto procese. Nors pareiškėjai tvirtino, kad butas yra vienintelis gyvenamasis būstas turtas, nes jame gyvena kartu su vaikais, tačiau siunčiant procesinius dokumentus nurodytu adresu, jie grįžo neįteikti su žyma „negyvena“, todėl teismo vertinimu, pareiškėjai galimai šiame bute negyvena, ten gyvena jų pilnamečiai vaikai. Teismas nustatė, kad mokumo atkūrimo planas teiktas net tris kartus svarstyti kreditorių susirinkime, kad visus tris kartus kreditoriai nepritarė mokumo atkūrimo plano projektui. Tik kreditorė Luminor Bank AB nurodė nesutikimo priežastis, t. y. plane nenumatyta kaip bus dengiami hipotekos kreditorių reikalavimai, nepateiktas susitarimas su hipotekos kreditore „Swedbank“, AB dėl įkeisto buto išsaugojimo, nenurodytas visas bankroto metu parduodamas turtas, jo vertė, turto pardavimo tvarka. Pareiškėjai neatsižvelgė į šias kreditorės pastabas ir atitinkamai nepakoregavo mokumo atkūrimo plano.Teismas pripažino, kad susitarimo su hipotekos kreditore „Swedbank“, AB ar galimai jos reikalavimą perėmusiu V. L. dėl įkeisto turto išsaugojimo buvimas yra privaloma sąlyga, kad turtas nebūtų parduodamas bankroto procese, tačiau pareiškėjai nepateikė tokio susitarimo. Nepateikus susitarimo įkeistas turtas turėjo būti įtrauktas į parduodamo turto sąrašą, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjai taip pat nepaaiškino, kaip planuojama gauti lėšų, atitinkančių skirtumą tarp išsaugoto turto rinkos vertės (37 137 Eur) ir hipotekos kreditorės reikalavimo (6 284,39 Eur), kad atsiskaitytų su kitas kreditoriais, nes bankrutuojančių asmenų kreditoriai pagrįstai galėjo tikėtis, kad iš lėšų, gautų realizavus butą ir atsiskaičius su hipotekos kreditore, likusi dalis bus skirta atsiskaityti su jais. Teismo vertinimu, nurodytų klausimų neaptarimas mokumo atkūrimo plane pažeidžia kreditorių interesus ir FABĮ reikalavimus, todėl negali būti tvirtintinas.Teismas nustatė, kad mokumo atkūrimo plane nenurodyta, kaip pareiškėjai ketina gauti daugiau pajamų, nes S. A. skirta nedarbo draudimo išmoka bus mokama iki 2017 m. rugpjūčio 22 d., o D. A. – iki 2017 m. spalio 17 d. Nors teismo posėdyje pareiškėjai tvirtino, kad ketina įsidarbinti ir pateikė UAB „SMAT“ direktoriaus pasirašytą pažymą, tačiau įvertinus aplinkybę, kad antspaudas ant pažymos yra kito juridinio asmens (UAB „Araris“), kad nuo bankroto bylos iškėlimo praėjo 9 mėnesiai, bet pareiškėjai iki šiol neįsidarbino, teismui kilo abejonių dėl to ar pareiškėjai ateityje įsidarbins.Teismas įvertinęs aplinkybę, kad bankroto metu pareiškėjai ketina tenkinti tik 0,20 procento visų kreditorinių reikalavimų (skolos kreditoriams sudaro 707 851,17 Eur, kas mėnesį skiriant po 40 Eur kreditorių reikalavimų tenkinimui per 3 metus kreditoriai iš viso gautų 1 440 Eur), kad plane nenumatyta būdų, kaip pareiškėjai pagerins savo finansinę padėtį, pripažino, jog pareiškėjai nesiekia sąžiningai bankrutuoti, nori išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, nurašyti skolas, nes nesiėmė jokių aktyvių veiksmų esamoms skoloms sumažinti.Teismas nustatė, kad pareiškėjai vengia bendradarbiauti su bankroto administratore ir kreditoriais, nesiekia maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, kad patvirtinus pareiškėjų pateiktą planą bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjai D. A. ir S. A. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti mokumo atkūrimo planą (3 t., b. l. 8–13). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai nurodė, kad dėl pareiškėjų kaltės užsitęsė mokumo atkūrimo plano tvirtinimo procedūros, nes vykdydami bankroto administratoriaus 2017 m. kovo 2 d. įsakymą pateikė patikslintą kreditorių sąrašą.2017 m. balandžio 14 d. paaiškino administratorei, kodėl BUAB „Sargedas“ ir V. L. nebuvo įtraukti į kreditorių sąrašą pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau administratorė nesulauksi papildomų paaiškinimų kreipėsi į teismą dėl kreditorių sąrašą patvirtinimo, tačiau į jį neįtraukė V. L.. Pareiškėjai per teismo nustatytą terminą parengė mokumo atkūrimo plano projektą, kuriame pasisakė dėl teismo nutartimi patvirtintų kreditorių reikalavimo tenkinimo. Pirmasis kreditorių susirinkimas nepritarė mokumo atkūrimo plano projektui, pareiškėjai atsižvelgė į bankroto administratorės bei kreditorių pastabas ir patikslino planą, tačiau pakartotinis kreditorių susirinkimas taip pat nepritarė patikslintam mokumo atkūrimo plano projektui. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pratęsė terminą pateikti teismui tvirtinti mokumo atkūrimo planą, nes jame nepasisakyta dėl naujojo kreditoriaus V. L. reikalavimų tenkinimo tvarkos. todėl jie dar kartą patikslino mokumo atkūrimo planą.Teismas nepagrįstai nurodė, kad plane nėra numatyta kaip bus tenkinami hipotekos kreditorių reikalavimai, nes kreditorė Luminor Bank AB sutiko, kad žemės sklypas būtų parduodamas kaip turtinis kompleksas kartu su BUAB „Sardegas“ turtu, todėl šios kreditorės reikalavimai visiškai ar iš dalies būtų patenkinti realizavus įkeistą turtą kaip turtinį kompleksą. Todėl vėliau bankroto procese būtų tikslinami šios kreditorės reikalavimai, jų tenkinimo tvarka. Su įkaito turėtoja „Swedbank“, AB bus atsiskaityta pareiškėjų dukrai mokant periodines įmokas po 70 Eur per mėnesį. Teismas nepagrįstai nurodė, kad butas turėjo būti įtrauktas į parduodamo turto sąrašą, nes posėdžio metu buvo pateikti duomenys, kad „Swedbank“, AB reikalavimus perėmė V. L., kad jis sutinka, kad pareiškėjai išsaugotų butą. Be to, pardavus šeimos gyvenamąjį būstą pareiškėjai ir jų vaikai prarastų gyvenamąją patalpą, kurioje gyvena, kur deklaruota jų gyvenamoji vieta. Nors procesiniai dokumentai šiuo adresu nebuvo įteikti, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjai negyvena šiame bute. Pabrėžė, kad pardavus gyvenamąjį būstą pareiškėjams tektų nuomotis kitą butą, kurio nuoma Šiauliuose kainuotų apie 150 Eur, taigi įmokos buto išsaugojimui yra žymiai mažesnės nei išlaidos būsto nuomai. FABĮ nenumato, kad gyvenamojo būsto išsaugojimas priklausytų nuo jo likutinės vertės.Pareiškėjai ketina kas mėnesį skirti ne mažiau kaip 40 Eur kreditorių reikalavimų tenkinimui, įvertinus jų amžių, sveikatos būklę (pareiškėjas yra iš dalies darbingas), galimybes įsidarbinti, tai atitinka bankrutuojančių ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Nors būsimas darbdavys suklydo uždėdamas antspaudą ant pažymos, tai nepaneigia fakto, kad jie ketina įsidarbinti pagal turimus profesinius įgūdžius. Be to, teismas neįvertino, kad pareiškėjas gauna netekto darbingumo pensiją, kad kreditoriai nepadarė jokių nuolaidų, reikalauja visos turimos skolos grąžinimo.Bankroto administratorės teiginiai, kad pareiškėjai nebendradarbiauja yra nepagrįsti. Pareiškėjai pateikė visą informaciją. Administratorė veikia ne bankrutuojančių asmenų interesais, o kreditorės Luminor Bank AB naudai, t. y. kreditorės, kuri pasiūlė jos kandidatūrą. Dėl neteisėtų bankroto administratorės veiksmų pareiškėjai kreipėsi į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Audito tarnyba).Atsiliepimu į atskirąjį skundą bankroto administratorė UAB „Lideres“ prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį (3 t., b. l. 36–40). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, nes kreditoriai tris kartus nepritarė mokumo atkūrimo plano projektui, mokumo atkūrimo planas pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą: susitarus dėl šeimos būsto išsaugojimo būtina atlikti individualų turto vertinimą ir nustatyti realią rinkos vertę, pagal kurią būtų galima nustatyti, kokia dalis kitų kreditorių reikalavimų galėtų būti patenkinta realizavus įkeistą turtą, ir kaip pareiškėjai ketina padengti šį skirtumą. Teismas negalėdamas pats keisti plano pagrįstai nepatvirtino mokumo atkūrimo plano ir bylą nutraukė.Pareiškėjai elgiasi nesąžiningai, nes pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nenurodė visų kreditorių. Atskirojo skundo argumentai, kad pareiškėjai informavo administratorę apie visus kreditorius yra absurdiški, nes galutinis kreditorių sąrašas paaiškėjo tik po bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėjai nebendradarbiauja su bankroto administratore, nes iškėlus bankroto bylą neinformavo apie visas banko sąskaitas, kuriomis naudojasi, todėl administratorius neturėjo galimybės kontroliuoti ar pareiškėjai būtiniesiems poreikiams naudoja tik tą pinigų sumą, kuri patvirtinta nutartimi iškelti bankroto bylą. Bankroto procedūrų metu pareiškėja buvo nurodžiusi, kad naudojasi dviem banko sąskaitomis, esančiomis „Swedbank“, AB, tačiau nustačius, kad į šias sąskaitas nėra pervedama nedarbo socialinio draudimo išmoka, administratorė sužinojo, kad pareiškėja naudojasi dukrai priklausančia sąskaita, į kurią pervedama nedarbo socialinio draudimo išmoka. Siekiant, kad bendravimas vyktų sparčiau, administratorė prašė visą dokumentaciją siųsti elektroniniu paštu, tačiau pareiškėjai vis tiek dokumentus siuntė registruotu paštu taip apsunkindami bankroto procesą. Duomenys apie ketinimą įsidarbinti pareiškėjai pateikė tik teismo posėdyje, anksčiau šie duomenys nebuvo pateikti bankroto administratorei. Pritaria teismo išvadai, kad pateikta pažyma nepatvirtina, kad jie deda maksimalias pastangas pagerinti savo turtinę padėtį.Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Luminor Bank AB prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį (3 t., b. l. 61–61). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiuo argumentu:Bankroto procedūrų metu siekiama atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą. Asmuo gali išsaugoti turtą, būtiną asmens poreikiams tenkinti, jei tenkinamos dvi sąlygos: pirma, susitarta su įkeisto turto turėtoju dėl turto išsaugojimo, antra, toks susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisėms ir interesams. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė susitarimo, todėl nėra galimybės įvertinti ar susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisėtų interesų. Kadangi hipotekos kreditorės „Swedbank“, AB (galimai jo teisių ir pareigų perėmėjo V. L.) įkeitimu užtikrintas reikalavimas yra daugiau nei 30 000 Eur mažesnis nei įkeistas turtas, todėl pareiškėjai turėjo nurodyti, kokių papildomų priemonių imsis siekdami atsiskaityti su kreditoriais. Palikus įkeistą turtą pareiškėjams ir leidžiant mokėti kas mėnesį po 40 Eur kreditorių reikalavimų tenkinimui, tai pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, FABĮ nuostatas. Nors suinteresuotas asmuo Luminor Bank AB sutiko, kad žemės sklypas būtų parduodamas kaip turtinis kompleksas kartu su BUAB „Sardegas“ turtu, tačiau tai neįrodo plano atitikimo FABĮ reikalavimams, pareiškėjų siekio maksimaliai patenkinti kreditorių reikalavimus. Realizavus turtinį kompleksą būtų padengta tik dalis banko reikalavimų, be to, bankas nėra vienintelis bankrutuojančių asmenų kreditorius, todėl būtina įvertinti ir šių kreditorių reikalavimų tenkinimo perspektyvas fizinio asmens bankroto byloje.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui

CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti. Taigi draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016; 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).Nagrinėjamu atveju pareiškėjai kartu su atskiruoju skundu, taip pat bankroto administratorė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė papildomus įrodymus, patvirtinančius bankrutuojančių fizinių asmenų ir bankroto administratoriaus tarpusavio susirašinėjimą dėl dviejų naujų kreditorių BUAB „Sardegas“ ir V. L. reikalavimų pagrįstumo, pareiškėjų skundus Audito tarnybai bei bankroto administratorės paaiškinimus Audito tarnybai. Nors proceso dalyviai nenurodo aplinkybių, dėl kurių priežasčių šių įrodymų jei nepateikė pirmosios instancijos teismui, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktų naujų įrodymų sąsajumą su nagrinėjama byla ir joje keliamais klausimais, t. y. atspindi bankrutuojančių asmenų ir bankroto administratorės tarpusavio bendravimą sprendžiant klausimus, susijusius su kreditorių sąrašo sudarymu, mokumo atkūrimo plano rengimu ir tikslinimu, pripažįsta, kad naujai pateikti įrodymai priimami ir vertinami nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Pažymėtina, kad pareiškėjų atstovas advokatas V. J. 2018 m. sausio 25 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus, t. y. 2017 m. gruodžio 14 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, 2017 m. gruodžio 22 d. raštą skolininkams, informuojant apie kreditoriaus pasikeitimo sudarius reikalavimo perleidimo sutartį, 2017 m. gruodžio 27 d. pranešimą bankroto administratorei apie kreditoriaus pasikeitimą, 2018 m. sausio 4 d. susitarimą dėl turto išsaugojimo bankroto proceso metu, Rusijos Federacijos institucijos 2017 m. gruodžio 20 d. išduotą pažymą apie pareiškėjo S. A. gaunamas pajamas ir jos vertiną į lietuvių kalbą. Pastebėtina, kad apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas (nutartis), todėl, šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus pagal nutarties priėmimo metu egzistavusius faktines aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus. Konkrečiu atveju naujai pateikti rašytiniai įrodymai yra dėl faktinių aplinkybių, atsiradusių po skundžiamos nutarties priėmimo (skundžiama nutartis priimta 2017 m. gruodžio 7 d., o dokumentai sudaryti ne anksčiau kaip 2017 m. gruodžio 14 d.). Be to, Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 22 d. nutartimi teismo procesinio dokumento paskelbimas buvo atidėtas 2018 m. sausio 25 d., todėl daroma išvada, kad šie rašytiniai įrodymai pateikti po to, kai apeliacinės instancijos teismas baigė byloje esančių įrodymų tyrimą. Esant tokioms aplinkybėms, atsisakytina priimti 2018 m. sausio 25 d. pateiktus rašytinius įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Nutartis iškelti pareiškėjams bankroto bylą įsiteisėjo 2017 m. vasario 21 d. (1 t., b. l. 180–185; 2 t., b. l. 18–23). Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi patvirtintas dviejų hipotekos kreditorių (Luminor Bank AB ir „Swedbank“, AB) ir dar trijų kreditorių reikalavimai, bendra kreditorių reikalavimų suma 686 524,03 Eur (2 t., b. l. 49–50). Pareiškėjai parengė mokumo atkūrimo plano projektą, kurį įvertinusi bankroto administratorė 2017 m. gegužės 22 d. išvadoje nurodė, kad planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, nes nėra nurodyta ar planuojama tęsti ar nutraukti sutartis, įkaito turėtojų reikalavimų tenkinimo tvarka, kokių veiksmų bankrutuojantys asmenys imsis siekdami atkurti mokumą, tačiau sušaukė kreditorių susirinkimą (3 t., b. l. 25–27). 2017 m. birželio 21 d. įvyko pirmasis kreditorių susirinkimas, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl pritarimo mokumo atkūrimo plano projektui. Kreditorių susirinkimo protokolas bei kreditorių balsavimo biuleteniai patvirtina, kad susirinkime dalyvavo kreditoriai, turintys 99,39 procentus teismo patvirtintų reikalavimų, nors hipotekos kreditorės Luminor Bank AB ir „Swedbank“, AB bei kreditorė BUAB „Sardegas“ balsavo „prieš“ mokumo atkūrimo planą (2 t., b. l. 102–105, 106–108, 109–110, 111–112), kiti kreditoriai nepasinaudojo teise balsuoti. Tik hipotekos kreditorės nurodė nesutikimo motyvus, t. y. „Swedbank“, AB nurodė, kad padidėjus pareiškėjų gaunamoms lėšoms nuo 289,71 Eur iki 306,20 Eur, turėtų būti atitinkamai pakoreguotos sumos, tenkančios kreditoriams, pažymėjo, kad plane neišskirtos įmokos, kurias pareiškėjai turėtų mokėti bankui, siekdami išsaugoti bankui įkeistą butą, taip pat siūlo numatyti, kad ne rečiau kaip kas 6 mėnesius pareiškėjai teiks administratorei ir kreditoriams duomenis ar pareiškėjai ieško geriau apmokamo darbo (2 t., b. l. 106–108), Luminor Bank AB nurodė, kad planas turėtų būti pakoreguotas pagal bankroto administratorės išvadoje nurodytas pastabas (2 t., b. l. 109–110). Pareiškėjai 2017 m. liepos 5 d. parengė patikslintą mokumo atkūrimo plano projektą (3 t., b. l. 42–48). Nurodė, kad šeimos pajamas sudaro nedarbo socialinio draudimo išmokos, apie 289,71 Eur per mėnesį, būtiniesiems poreikiams reikia 209,71 Eur. Hipotekos kreditorei Luminor Bank AB įkeistą žemės sklypą pareiškėjai ketina parduoti kaip turtinį kompleksą kartu su BUAB „Sardegas“ turtu, o butą, kuris yra įkeistas kreditorei „Swedbank“, AB, nori išsaugoti, įmokas bankui mokės dukra G. A.. Bankrutuojantys asmenys ketina mažiausiai 40 Eur per mėnesį skirti kreditorinių reikalavimų tenkinimui. Pateikė kreditorių reikalavimo grafiką, kuriame pasisakyta dėl kitų (ne hipotekos) kreditorių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, G. G. ir BUAB „Sardegas“ reikalavimų tenkinimo. Bankroto administratorės 2017 m. liepos 13 d. išvadoje nurodoma, kad bankrutuojantys asmenys nenurodė konkrečių priemonių, kurių imsis mokumui atkurti, be to, plane nurodoma, kad įkaito turėtoja „Swedbank“, AB iki šiol neišnagrinėjo bankrutuojančių asmenų prašymo dėl įkeisto turto išsaugojimo, todėl pareiškėjai turėtų paaiškinti kaip jie ketina atsiskaityti su kitais kreditoriais, nes įkaito turėtojos „Swedbank“, AB reikalavimas yra gerokai mažesnis nei įkeisto turto rinkos vertė. Administratorė padarė išvadą, kad planas turi visas FABĮ 7 straipsnio 1 dalyje nurodytas dalis, tačiau jame nėra pateiktas atsiskaitymo su hipotekos kreditoriais sąrašas. Taip pat pabrėžė, kad bankrutuojantys asmenys vangiai bendradarbiauja su administratore, nepateikia visos prašomos informacijos (2 t., b. l. 129–131). 2017 m. liepos 19 d. kreditorių susirinkimo protokolas bei kreditorių balsavimo biuleteniai patvirtina, kad įvyko pakartotinis kreditorių susirinkimas, kuriame dalyvavo kreditoriai, turintys 99,395 procentus teismo patvirtintų reikalavimų, „už“ balsavo kreditorė „Swedbank“, AB, turinti 1,434 procentus hipotekos kreditorių grupės reikalavimų, „prieš“ – kreditorė Luminor Bank AB, turinti 98,566 procentus hipotekos kreditorių grupės reikalavimų, bei BUAB „Sardegas“, turinti 98,327 procentus likusios kreditorių grupės reikalavimų (2 t., b. l. 122–124, 125–126, 127–128, 129–130). Pakartotiniame kreditorių susirinkime tik hipotekos kreditorė Luminor Bank AB nurodė nesutikimo motyvus, t. y. ji pritaria bankroto administratorė išvadai, kad pareiškėjai turėtų atlikti buto vertinimą siekiant nustatyti turto rinkos vertę, taip pat paaiškinti kaip jie ketina atsiskaityti su kitais kreditoriais, nes įkaito turėtojos „Swedbank“, AB reikalavimas yra gerokai mažesnis nei nurodomo turto rinkos vertė.Po to, kai kreditorių susirinkime buvo du kartus svarstytas klausimas dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo, administratorė 2017 m. liepos 21 d. kreipėsi į teismą prašydama į kreditorių sąrašą įtraukti naują kreditorių V. L., taip pat spręsti klausimą dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo (2 t., b. l. 120–121). Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi patvirtino V. L. 221 327,14 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, kad mokumo atkūrimo plane nėra pasisakyta dėl V. L. kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarkos, todėl teismas nustatė terminą iki 2017 m. lapkričio 18 d. pateikti teismui patikslintą mokumo atkūrimo plano projektą (2 t., b. l. 142–143). Pareiškėjai 2017 m. spalio 8 d. parengė patikslintą mokumo atkūrimo plano projektą (2 t., b. l. 172–182). Nurodė, kad šeimos pajamas sudaro tik nedarbo socialinio draudimo išmokos (apie 355,44 Eur per mėnesį), būtiniesiems poreikiams reikia 285,44 Eur. Pareiškėjams priklauso du nekilnojamojo turto objektai: žemės sklypas ir butas. Hipotekos kreditorei Luminor Bank AB įkeistą žemės sklypą ketinama parduoti kaip turtinį kompleksą BUAB „Sardegas“ bankroto byloje, o butą, kuris yra įkeistas kreditorei „Swedbank“, AB, pareiškėjai nori išsaugoti, įmokas bankui mokės dukra G. A.. Bankrutuojantys asmenys ketina skirti iki 80 Eur iš gaunamų nedarbo socialinio draudimo išmokų kreditorinių reikalavimų tenkinimui ir administravimo išlaidoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad mokumo atkūrimo plane yra numatyta 40 Eur suma administravimo išlaidoms, daroma išvada, kad kreditorinių reikalavimų tenkinimui tektų 40 Eur. Pareiškėjai ketina įsidarbinti. Kreditorių reikalavimų tenkinimo grafike pasisakė dėl kitų (ne hipotekos) kreditorių reikalavimų tenkinimo. Bankroto administratorės 2017 m. spalio 16 d. išvadoje nurodoma, kad planas turi visas FABĮ 7 straipsnio 1 dalyje nurodytas dalis, tačiau bankrutuojantys asmenys nenurodė konkrečių priemonių, kurių imsis mokumui atkurti, tenkinti hipotekos kreditorių reikalavimus, pareiškėjai nepaaiškino kaip ketina atsiskaityti su kitais kreditoriais, nes įkaito turėtojos „Swedbank“, AB reikalavimas yra gerokai mažesnis nei įkeisto turto rinkos vertė. Taip pat nurodė, kad bankrutuojantys asmenys vangiai bendradarbiauja su administratore, nepateikia visos prašomos informacijos (2 t., b. l. 168–170). 2017 m. lapkričio 15 d. kreditorių susirinkimo protokolas bei kreditorių balsavimo biuleteniai patvirtina, kad įvyko trečiasis kreditorių susirinkimas, kuriame dalyvavo kreditoriai, turintys 96,4 procentus teismo patvirtintų reikalavimų, „už“ balsavo kreditorė „Swedbank“, AB, turinti 1,434 procentus hipotekos kreditorių grupės reikalavimų, „prieš“ – kreditorė Luminor Bank AB, turinti 98,566 procentus hipotekos kreditorių grupės reikalavimų, ir BUAB „Sardegas“, turinti 90,553 procentus likusios kreditorių grupės reikalavimų (2 t., b. l. 159–161, 162–163, 164–166, 167). Tik hipotekos kreditorė Luminor Bank AB nurodė nesutikimo motyvus, t. y. pareiškėjai neatsižvelgė į jų pastabas, išsakytas 2017 m. liepos 19 d. įvykusiame kreditorių susirinkime, todėl pakartojo tuos pačius nesutikimo motyvus.

Dėl bankroto bylos nutraukimo nepatvirtinus mokumo atkūrimo plano

FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad nepatvirtinus mokumo atkūrimo plano bankroto byla nutraukiama. Taigi byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas rėmėsi šia įstatymo nuostata nutraukdamas fizinių asmenų D. A. ir S. A. bankroto bylą.Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad nuo bankroto bylos iškėlimo praėjo daugiau nei 9 mėnesiai, tačiau mokumo atkūrimo planas nėra patvirtinamas, nors FABĮ 8 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas maksimalus 5 mėnesių terminas nuo bankroto bylos iškėlimo iki plano pateikimo. Nepaisant to, kad mokumo atkūrimo plano tvirtinimo procedūros išsitęsė gerokai ilgiau nei numatyta FABĮ 8 straipsnio 5 dalyje, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prašymas dėl plano patvirtinimo pateiktas per teismo nustatytą terminą, nes pats pirmosios instancijos teismas tris kartus pratęsė šį terminą iki 2017 m. lapkričio 18 d.Fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos siekiant teisingos kreditorių ir skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros, nes plane turi būti nurodoma įvairi informacija, iš kurios aišku, kaip skolininkai ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūros metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančių asmenų pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojantiems asmenims būtinos jų poreikiams tenkinti išlaidos ir pan. Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Pagal FABĮ nuostatas bankrutuojantis fizinis asmuo rengia pagal FABĮ 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus mokumo atkūrimo planą ir jį pateikia bankroto administratorei, o šis parengia išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių ir ją kartu su plano projektu pateikia kreditoriams bei šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 straipsnio 1, 2 dalys). Kai kreditorių susirinkimas pritaria mokumo atkūrimo planui, tai jis teikiamas teismui patvirtinti. Teismo nutartis patvirtinti planą, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas, yra galutinė ir neskundžiama (FABĮ 8 straipsnio 4, 5, 9 dalys). Jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui dėl to, kad planas neatitinka FABĮ 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju fizinis asmuo, atsižvelgdamas į kreditorių pastabas, turi patikslinti mokumo atkūrimo plano projektą ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui svarstyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vieningą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką pažymėjo, kad tuo atveju, kai kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui dėl priežasčių, susijusių su plano projekto tikslinimu pagal FABĮ 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, pareiga patikslinti, pataisyti planą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų kreditorių interesų pusiausvyros, priklauso fiziniam asmeniui. Taigi įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodęs, kad mokumo atkūrimo planą sudaro ir jį tikslina pats fizinis asmuo, tačiau suteikia galimybę šiame planavimo procese aktyviai dalyvauti ir fizinio asmens kreditoriams, kurie gali teikti savo pastabas ir pasiūlymus (FABĮ 9 straipsnio 3 dalis). Bankroto administratorė atlieka tarpininko, teikiančio išvadą dėl fizinio asmens parengto plano, vaidmenį (FABĮ 8 straipsnio 2 dalis). Taigi bankroto administratorė pati netikslina mokumo atkūrimo plano, o stebėdama fizinio asmens pajamų ir išlaidų srautus teikia pasiūlymus (FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 2, 12 punktai) ir ataskaitas (FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 6 punktas) kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Todėl teismas, gavęs plano projektą, kuriam pirmasis kreditorių susirinkimas nepritarė, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis. Tuo atveju, jeigu fizinis asmuo nededa pastangų taisyti planą ir pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria patikslintam plano projektui, teismas, manydamas, kad jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, turėtų ne pats keisti planą, o jo netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-378/2016).Nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkimas tris kartus svarstė klausimą dėl pritarimo mokumo atkūrimo plano projektui, kaskart daugiau nei 90 procentų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų turintys kreditoriai nepritarė plano tvirtinimui. Įvertinęs balsavimo biuleteniuose nurodytas nesutikimo priežastis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad jos, susijusios su bankrutuojančių fizinių asmenų turto išsaugojimu bankroto metu bei numatomo parduoti fizinio asmens turimo turto sąrašu, priemonėmis pareiškėjų mokumui atkurti bei kreditorių reikalavimų tenkinimo grafiku. Atsižvelgiant į tai, kad šios nesutikimo priežastys susijusios su mokumo atkūrimo plano turinio elementais, kurie tiesiogiai nurodyti FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 3, 5 ir 12 punktuose, todėl bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas, ar patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritarė, turi įvertinti kreditorių nurodomų nesutikimo priežasčių atitiktį tikrovei, tokių priežasčių svarumą bei užtikrinti bankrutuojančių asmenų ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Pripažinus, kad kreditorių nurodytos priežastys nėra pakankamai svarios, kad kreditoriai nepagrįstai trukdo nemokiems asmenims atkurti mokumą pasinaudojant fizinių asmenų bankroto procedūra, teismas gali patvirtinti mokumo atkūrimo planą.Nagrinėjamu atveju nekyla ginčo dėl to, kad pareiškėjai sutiko parduoti jiems priklausantį žemės sklypą BUAB Sargedas“ bankroto byloje kaip turtinį kompleksą, tokiu būdu tenkinant (visiškai ar iš dalies) hipotekos kreditorės Luminor Bank AB reikalavimą, tačiau šalys nesutaria dėl pareiškėjams priklausančio ir „Swedbank“, AB“ naudai įkeisti buto likimo bankroto procese.Sutiktina su apeliantais, kad bankroto metu fiziniai asmenys turi teisę išsaugoti vienintelį gyvenamąjį būstą, kuris yra būtinas jų poreikiams (FABĮ 17 straipsnio 11 punktas). Pagal FABĮ 8 straipsnio 9 dalį jeigu bankrutuojantys asmenys susitaria su įkaito turėtoju ir (ar) hipotekos kreditoriumi dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, teismas, tvirtindamas planą, įvertina, ar šis susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų. Taigi įstatymų leidėjas numatė kelias sąlygas, kurioms esant fiziniai asmenys turi teisę išsaugoti jiems priklausantį turtą: pirma, šis turtas yra vienintelis gyvenamasis būstas; antra, bankrutuojantys asmenys susitarė su įkaito turėtoju ir (ar) hipotekos kreditoriumi dėl įkeisto turto išsaugojimo; trečia, susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų. Laikoma, kad šis susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų, jeigu išsaugomas įkeistas turtas, kuris yra vienintelis gyvenamasis būstas ir būtinas fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų poreikiams tenkinti, ir kiekvieną mėnesį mokėjimams hipotekos kreditoriui pagal susitarimą skiriamos lėšos yra mažesnės negu kiekvieną mėnesį būsto nuomai reikalingos lėšos įkeisto turto pardavimo atveju. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra išaiškinta, ką reiškia sąvoka „vienintelis gyvenamasis būstas“, tačiau sistemiškai aiškinant ją su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.16?2.17 straipsniais, CK 3.84 straipsnio 3 dalimi, daroma išvada, kad tai turėtų būti suvokiama kaip vieta, kurioje faktiškai gyvena bankrutuojantis asmuo ir jo šeimos nariai, kurie reikalauja išlaikymo. Vien aplinkybė, kad pareiškėjai ir jų pilnamečiai vaikai yra deklaravę savo gyvenamąją vietą minėtame bute, tai savaime nereiškia, kad šis butas yra vienintelis jų gyvenamasis būstas. Be to bylos duomenimis pirmosios instancijos teismui siunčiant procesinius dokumentus pareiškėjams deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, dokumentai grįžo neįteikti su žyma „negyvena nurodytu adresu“ (2 t., b. l. 62, 64, 150, 152). Procesiniai dokumentai buvo grąžinti teismui net kelis kartus, kai tik buvo bandoma procesinius dokumentus siųsti adresu (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui suabejoti ar pareiškėjai iš tiesų gyvena nurodytu adresu, ar butas gali būti laikomas vienintele jų gyvenamąja vieta. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai ir hipotekos kreditorė „Swedbank“, AB sudarė sutartį dėl turto išsaugojimo. Nors „Swedbank“, AB 2017 m. liepos 18 d. rašte nurodoma, kad bankas yra gavęs bankrutuojančių asmenų prašymą išsaugoti įkeistą butą, kad bankas neprieštarauja sutarties sudarymui, tačiau susitarimas galimas tik tuo atveju, jei tam neprieštaraus kiti kreditoriai (2 t., b. l. 204). Nagrinėjamu atveju Luminor Bank AB prieštarauja susitarimui, nes bankrutuojantys asmenys neieško būdų tenkinti didesnės dalies kreditorių reikalavimų, ir šią aplinkybę aiškiai nurodė balsavimo biuleteniuose (2 t., b. l. 106–108,125–126, 159–161). Nors iš susirašinėjimo elektriniu paštu matyti, kad buvo kalbėta apie galimybę pareiškėjų dukrai mokėti įmokas bankui (2 t., b. l. 207, 208), tačiau byloje nėra duomenų apie pasiektą susitarimą dėl būsto išsaugojimo, apie nustatytas įmokas. Atitinkamai tai reiškia, kad fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjantis teismas negalėjo įvertinti, ar susitarimas dėl buto išsaugojimo nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų.Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog hipotekos kreditorė „Swedbank“, AB perdavė reikalavimo teisę V. L.. V. L. 2017 m. gruodžio 4 d. rašte vartojama sąvoka „ketinu perimti reikalavimą iš „Swedbank“, AB tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad reikalavimo teisės perleidimo sandoris dar nėra sudarytas, taigi dar neįvyko juridinę reikšmę turintis faktas ? bankroto byloje patvirtinto kreditorinio reikalavimo perdavimas, kreditorių pasikeitimas (2 t., b. l. 210). Nors minėtame rašte V. L. nurodė, kad neprieštarauja bankui įkeisto turto išsaugojimui, tačiau kol bankroto byloje nėra patvirtintas kreditorių pasikeitimas, tol šis V. L. sutikimas negali būti prilyginamas fizinio asmens ir įkaito turėtojo ir (ar) hipotekos kreditoriaus susitarimui dėl įkeisto turto išsaugojimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad nesudarius susitarimo dėl įkeisto turto išsaugojimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl tokio turto realizavimo tvarkos (7 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Teismų praktikoje pripažįstama, kad fiziniam asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, tenka labai svarbus vaidmuo, nes nuo šio asmens sąžiningų pastangų priklauso mokumo atkūrimo plano įvykdymo sėkmė, o kartu ir jau minėtų fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Todėl fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-378/2016). Nors įstatymas nenumato pareigos bankrutuojančiam asmeniui patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus pilna apimtimi, tačiau fiziniai asmenys turi dėti maksimaliais pastangas užsitikrinti didesnių pajamų gavimą, kad susidarytų kaip galima didesnis pajamų ir išlaidų skirtumas, leidžiantis tenkinti kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015). Nagrinėjamu atveju lyginant 2017 m. liepos 5 d. ir 2017 m. spalio 8 d. mokumo atkūrimo plane duomenis apie bankrutuojančių asmenų gaunamas pajamas matyti, kad jos padidėjo 65,73 Eur suma (t. y. nuo 289,71 Eur iki 355,44 Eur), bet išlaidos būtiniesiems poreikiams išaugo dar daugiau nei pareiškėjų pajamos – 75,73 Eur suma (t. y. nuo 209,71 Eur iki 285,44 Eur). Nepaisant išaugusių pajamų, bankrutuojantys asmenys ir toliau ketina kreditorių reikalavimams tenkinti skirti vos 40 Eur per mėnesį, taigi yra pagrindo spręsti, kad pagal pateiktą mokumo atkūrimo planą kreditoriams realiai siūloma atsisakyti didžiosios dalies kreditorinių reikalavimų (tiek, kiek jų nepadengs bankroto metu parduotas nekilnojamasis turtas).Be to, pažymėtina, kad FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja fizinį asmenį nurodyti mokumo atkūrimo plano projekte lėšas, kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ar kaip vienkartines pajamas ir per visą bankroto procesą. Nagrinėjamu atveju tiek 2017 m. liepos 5 d., tiek ir 2017 m. spalio 8 d. mokumo atkūrimo plane nurodoma, kad pareiškėjai gauna tik netekto darbingumo socialinio draudimo išmoką, tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus pažyma patvirtina, kad nuo 2016 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas S. A. gauna netekto darbingumo pensiją, kurios dydis nuo 2017 m. lapkričio mėn. yra 101,38 Eur (2 t., b. l. 201), tačiau šios pajamos nebuvo įtrauktos į mokumo atkūrimo planą detalizuojant bankrutuojančių asmenų gaunamas pajamas. Tikslaus visų gautinų lėšų nenurodymas leidžia daryti išvadą, kad mokumo atkūrimo planas neatitiko FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje yra pateiktos dvi UAB „SMAT“ 2017 m. lapkričio 29 d. pažymos (2 t., b. l. 200, 209). Pirmojoje iš jų nurodoma, kad įmonė ketina nuo 2017 m. gruodžio 10 d. įdarbinti S. A. ½ etato šašlykų kepėju, o D. A. – virtuvės darbuotoja pilnai darbo dienai nuo 2017 m. gruodžio 15 d. (2 t., b. l. 200). Antrojoje pažymoje papildomai nurodoma, kad S. A. darbo užmokestį sudarytų 250 Eur per mėnesį, o D. A. gautų 400 Eur per mėnesį (2 t., b. l. 209). Teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, kad antroji UAB „SMAT“ 2017 m. lapkričio 29 d. pažyma nors yra pasirašyta UAB „SMAT“ direktoriaus, tačiau pažyma patvirtinta kito juridinio asmens ? UAB „ARARIS“ ? antspaudu. Nors pagal CK straipsnio 5 dalį juridiniam asmeniui dokumentą patvirtinti antspaudu nėra privaloma, išskyrus atvejus, kai reikalavimas turėti antspaudą numatytas steigimo dokumentuose arba įstatymuose, tačiau aplinkybių visuma, kad ant UAB „SMAT“ 2017 m. lapkričio 29 d. pažymos yra uždėtas kito juridinio asmens antspaudas, kad pareiškėjai nepateikė kitų duomenų, patvirtinančių darbo teisinių santykių atsiradimą, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui abejoti, ar bankrutuojantys asmenys įsidarbins ateityje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios pažymos tik sudaro įspūdį apie galimybę įdarbinti pareiškėjus, tačiau nepatvirtina realių darbo teisinių santykių atsiradimo.Atsižvelgiant į tai, kad fizinio asmens bankroto proceso tikslas yra atkurti fizinio asmens mokumą ir bankroto administratorei bei kreditoriams padedant, kontroliuojant fizinių asmenų turto ir finansinių srautų valdymą išugdyti jų didesnę finansinę atsakomybę už prisiimamus finansinius įsipareigojimus, todėl bankrutuojantys asmenys turi siekti glaudaus bendradarbiavimo su bankroto administratoriumi. Visų pirma, tai apima pareigą teikti informaciją administratorei (FABĮ 17 straipsnio 7 punktas). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad bankroto administratorei 2017 m. balandžio 4 d. paprašius pateikti papildomus duomenis apie du naujus kreditorius BUAB „Sargedas“ ir V. L., kurie nebuvo nurodyti pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, apeliantai per maksimalų įstatyme numatytą terminą (10 dienų) atsakė į šį administratorės prašymą (3 t.; b. l. 14, 15). Įvertinus atsakymo turinį (nepateikti pagrindžiantys įrodymai, įrodymai gauti iš paties V. L. tik 2017 m. liepos 3 d., t. y. po trijų mėnesių) bei aplinkybę, kad siekiant greitesnio bendradarbiavimo, proceso ekonomiškumo, pareiškėjai galėjo pasirinki kitą atsakymo būdą, t. y. į elektroniniame laiške užduotus klausimus galėjo atsakyti nebūtinai siunčiant atsakymus registruota pašto siunta, toks bankrutuojančių asmenų elgesys kelia abejonių dėl jų noro bendradarbiauti su bankroto administratore, siekio atskleisti visas bankroto bylai reikšmingas aplinkybes, tokias kaip nemokumo priežastys, bankrutuojančių asmenų kreditoriai ir jų finansiniai reikalavimai. Be to, pagal FABĮ 17 straipsnio 7 punktą fiziniai asmenys privalo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pinigų gavimo dienos (kai jų suma viršija pusę bazinės socialinės išmokos per mėnesį, t. y. 19 Eur) įmokėti į asmeninę sąskaitą kredito įstaigoje, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja D. A. nuslėpė nuo bankroto administratorės faktą, ji naudojasi dukrai G. A. priklausančia banko sąskaita, į kurią pervedama D. A. nedarbo draudimo išmoka (3 t., b. l. 51, 52), tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra nesuderinama su FABĮ 17 straipsnyje įvirtintomis bankrutuojančio asmens pareigomis, dėl tokio pareiškėjos elgesio bankroto administratorė objektyviai neturėjo galimybių kontroliuoti finansinių srautų. O aplinkybė, kad fizinis asmuo nuslėpė nuo bankroto administratorės bankroto proceso metu gautas lėšas, kurių vertė viršija vieną bazinės socialinės išmokos dydį (t. y. 38 Eur) per mėnesį, tai sudaro savarankišką FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą pagrindą nutraukti bankroto bylą.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kitas atskirajame skunde keliamas klausimas, ar bankroto administratorė tinkamai ir kompetentingai atlieka FABĮ numatytas funkcijas. Įvertinus atskirojo skundo argumentus bei 2017 m. liepos 30 d. ir 2017 m. rugsėjo 11 d. skundus Audito tarnybai, kuriais pareiškėjai skundžia bankroto administratorės veiksmus, susijusius su V. L. kreditorinio reikalavimo tvirtinimu, mokumo atkūrimo planu nepatvirtinimo (3 t.; b. l. 20–21, 22–23), bankroto administratorė rašytinius paaiškinimus (3 t., b. l. 53–58), apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad bankroto administratorė yra šališka, netinkamai atlieka FABĮ 12 straipsnyje numatytas funkcijas.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bankrutuojantys asmenys D. A. ir S. A. nevykdė FABĮ numatyto reikalavimo būti aktyviais ir sąžiningai naudotis jiems įstatymo suteiktomis teisėmis, nedėjo pastangų ištaisyti planą pagal pagrįstas kreditorių pastabas, kreditorių susirinkimas du kartus nepritarė plano projektui, nurodydamas, kad mokumo atkūrimo plano projektas neatitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimų. Tuo atveju, kai asmuo du kartus teikia kreditorių susirinkimui tvirtinti planą, kuriam dėl tų pačių priežasčių nepritarė kreditorių susirinkimas, bankrutuojantis asmuo prisiima riziką, jog teismas gali sutikti su kreditorių argumentais ir netvirtinti pateikto plano bei bankroto bylą nutraukti (Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1153-479/2016). Todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad dėl mokumo atkūrimo plano trūkumų ir bankrutuojančių asmenų nenoro jo koreguoti, yra pagrindas nutraukti bankroto bylą FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Dėl bylos procesinės baigties

Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, reglamentuojančias bankroto bylos nutraukimą kai nepatvirtinamas mokumo atkūrimo planas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti bankrutuojančių asmenų D. A. ir S. A. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą ir nutarta nutraukti bankroto bylą Nr. 2FB-423-907/2017 (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Byloje nepateikta duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.