Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-710-798/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-10-27
Bylos Nr.: e2A-710-798/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-59-3-00122-2019-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Panevėžio veislininkystė“
Ieškovas: GADALAR HAYVANCILIK

Kategorijos

3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
2.6.8.10Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai

Civilinė byla Nr. e2A-710-798/2020Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00122-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 2.6.1.5; 2.6.8.10 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Panevėžio veislininkystė“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo GADALAR HAYVANCILIK ?? VE DI? T?C.SAN.LTD.STI ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Panevėžio veislininkystė“ dėl 66 108,69 Eur pagal sutartį sumokėto avanso ir palūkanų priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl 64 425 Eur priteisimo nuostoliams atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės 60 670,00 Eur pagal sutartį sumokėto avanso, 5 438,69 Eur palūkanas, 8 procentus procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas ir teismo preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinys buvo patenkintas visiškai, palikti nepakeistą. Ieškovas savo reikalavimus argumentuoja tuo, kad atsakovė tinkamai neįvykdė 2017 m. rugsėjo 29 d. šalių sudarytos bendradarbiavimo sutarties Nr. 29/09//2017-2 (toliau – Sutartis) dėl veislinių telyčių (toliau – ir prekės) įsigijimo, nes nustatytais terminais ir tvarka ieškovui nepateikė sutarto kiekio techninius reikalavimus ir specifikacijas atitinkančių „Simmental“ veislės telyčių ir negrąžina ieškovui vykdant Sutartį sumokėto avanso. Ieškovo teigimu, atsakovė neteisingai aiškina Sutarties 2.1 punktą, nurodydama, kad šalys susitarė, kad prekės atitiks ne visus, o tik Sutarties 2.1.1 – 2.1.5 punktuose nurodytus techninius reikalavimus. Techniniai reikalavimai buvo įtraukti į Sutartį kaip jos neatsiejamas priedas, o atsakovė buvo informuota apie imperatyvų reikalavimą pateikti „Simmental“ veislės telyčių primilžio įrašus, nes kitaip nebus pasiektas Sutarties tikslas – eksportuoti gyvulius į Turkijos Respubliką (Sutarties 1.1 punktas). Atsakovės atrinktos „Simmental“ veislės telyčios primilžio įrašų neturėjo, todėl atsakovė nesilakė Sutarties sąlygų ir techninių reikalavimų 4 punkto „c“ dalies reikalavimo.

Atsiliepimas

2. Atsakovė su ieškovo reikalavimais nesutiko ir pareiškė priešieškinį, kuriame prašė iš ieškovo priteisti 64 425,00 Eur nuostoliams atlyginti argumentuodama tuo, kad nuostolius patyrė dėl pagal Sutartį ieškovui atrinktų gyvulių laikymo karantine ir jų priežiūros, kol ieškovas atliks visas jam reikalingas apžiūros procedūras ir priims pateiktas prekes, nors jų taip ir neatsiėmė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. gruodžio 10 d. priėmė galutinį sprendimą, kuriuo paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. preliminarų sprendimą, kuriuo iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Panevėžio veislininkystė“ ieškovui GADALAR HAYVANCILIK ?? VE DI? T?C.SAN.LTD.STI priteista 60 670,00 Eur sumokėto avanso, 5 438,69 Eur palūkanų, 2 218,01 Eur bylinėjimosi išlaidų, 8 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 66 108,69 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gegužės 13 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir atmetė atsakovės priešieškinį ieškovui dėl 64 425,00 Eur priteisimo nuostoliams atlyginti bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Atsakovė UAB „Panevėžio veislininkystė“ teismo posėdyje patvirtino, kad į bylą pateiktos techninės sąlygos ir specifikacijos dėl gyvulių eksporto į Turkijos Respubliką sąlygų yra tos, kurios galiojo Sutarties sudarymo ir vykdymo metu, kad jų reikalavimus žinojo, įskaitant ir reikalavimą, kad „Simmental“ veislės telyčių kilmės dokumentai turi būti su primilžio normomis.

4.2. 2018 m. sausio 25 d. Turkijos ministerijos rašto duomenys patvirtina, kad „Simmental“ veislės prekių importas į Turkijos Respubliką galėjo būti vykdomas tik pagal techninius reikalavimus, kurie buvo patvirtinti kompetentingos Turkijos Respublikos institucijos 2017 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. E.2834064. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad Sutartyje negalėjo būti numatytas perkamų telyčių primilžio įrašų pateikimas, nes šalys tarėsi dėl 4-13 mėnesių veislinių neapvaisintų telyčių, kurios primilžio negali turėti. Todėl tinkamam „Simmental“ veislės Prekių eksportui į Turkijos Respubliką atsakovė privalėjo pateikti „Simmental“ veislės telyčių motinų primilžio įrašus.

4.3. Abi Sutarties šalys pripažįsta, kad atsakovės surastų ir ieškovui apžiūrai pateiktų 60 vnt. „Simmental“ veislės telyčių neturėjo duomenų apie primilžio įrašus. Todėl atsakovės atrinktos prekės neatitiko Sutarties 2.1 punkto reikalavimų, techninės specifikacijos 4 dalies „c“ punkto reikalavimų, o esant šiam prekių trūkumui galvijų eksportas į Turkijos Respubliką buvo negalimas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tai patvirtino iš Turkijos Respublikos atvykusio veterinaro G. S., zootechniko M. S. pranešimų duomenys, kuriuose specialistai nurodė, kad 60 „Simmental“ veislės telyčių nebus leidžiama įvežti į Turkiją, nes jos neatitiko techninių specifikacijų kriterijų, kadangi nebuvo primilžio įrašų, apie ką jie tvirtina informavę Sutarties šalis. 2018 m. sausio 25 d. Turkijos Respublikos maisto, žemės ūkio ir gyvulių ministerija atsisakė išduoti leidimą įvežti minėtas „Simmental“ veislės telyčias, neturinčias duomenų apie primilžio įrašus.

Atsiliepimas

4.4. Atsakovės teigimu, ji eksportui į Turkijos Respubliką atrinko „Simmental“ veislės 4-13 mėnesių telyčias be primilžio normų, kurios visiškai atitiko Sutarties 2.1 punkto sąlygas, nes šalys buvo sutarę, kad atsakovės atrinktos šios rūšies prekės atitiks ne visus, o tik tuos techninius reikalavimus ir sąlygas, kurie nurodyti Sutarties 2.1.1 – 2.1.5 punktuose, todėl atrinktoms telyčioms primilžio įrašų pagal Sutarties sąlygas neturėjo pateikti. Teismas šiuos atsakovės argumentus atmetė kaip nepagrįstus, kadangi Sutarties 2.1.2. punkte yra nurodyta, kad šalys laikysis techninių ir sveikatos specifikacijų atrenkamų eksportui gyvulių kilmei. Atsakovė įsipareigojo atrinkti „Simmental“ veisles 4 -13 mėnesių telyčias su tikslu, kad ieškovas jas galėtų eksportuoti į Turkijos Respubliką (Sutarties 1.1. punktas). Šiam tikslui pasiekti „Simmental“ veislės prekės privalėjo atitikti aukščiau nutartyje minėtus Ministerijos nustatytus techninius reikalavimus ir specifikacijas, įskaitant ir 4 punkto „c“ dalies reikalavimą „Simmental“ veislės telyčioms privalomai turėti primilžio įrašus (minėto 2018 m. sausio 25 d. Ministerijos atsakymo duomenys). Šie reikalavimai atsakovei buvo žinomi. Todėl atsakovės argumentai apie šalių susitarimą netaikyti prekėms sąlygų, būtinų jų eksportui, neatitinka Sutarties tikslo ir pačią sutartį daro beprasmę.

Žemesnės instancijos teismas

4.5. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovės pardavimui ir eksportui parengtos 60 vnt. „Simmental“ veislės telyčių neatitiko Sutarties sąlygų, numatytų Sutarties 2.1. punkte, todėl atsakovė pažeidė Sutarties 2.2. punkto nuostatą. Kadangi atsakovės pardavimui ir eksportui parengtos prekės neatitiko minėtų joms keliamų reikalavimų, ieškovas neturėjo pareigos jas priimti ir už jas apmokėti. Todėl pas atsakovę liko 60 670,00 Eur ieškovo sumokėto avanso permoka, kurią ieškovas pagrįstai prašo priteisti iš atsakovės, nes už šiuos pinigus prekių negavo. Nurodytą sumą pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės ieškovui.

4.6. Atsakovė pareiškė priešieškinį ieškovui dėl 64 425,00 Eur priteisimo atlyginti nuostoliams, kuriuos patyrė dėl pagal Sutartį ieškovui atrinktų 60 vnt. „Simmental“ veislės prekių laikymo karantine ir dėl jų priežiūros, kol ieškovas atliks visas jam reikalingas apžiūros procedūras ir priims pateiktas prekes, nors jų, pažeisdamas Sutarties sąlygas, taip ir neatsiėmė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nenustatytas faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti priešieškinį dėl 64 425,00 Eur priteisimo atsakovės nuostoliams atlyginti, nes byloje neįrodytos visos sąlygos, būtinos ieškovo civilinės atsakomybės taikymui: neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė.

4.7. 2018 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaitą faktūrą PAV 924 (60 670,00 Eur sumai) ieškovas iš atsakovės gavo 2018 m. spalio 12 d. ir nesutiko jos apmokėti, nes Sutartis nenumatė papildomos, viršijančios Sutartyje numatytą kainą, ieškovo prievolės mokėti atsakovei už gyvulių surinkimą, tarpininkavimą ar priežiūrą karantine.

Atsiliepimas

4.8. Atsakovės teigimu, ieškovas pažeidė tarp šalių sudarytą sutartį, nes 60 vnt. „Simmental“ veislės telyčių neatsiėmė, rezervacijos neatšaukė, paliko jas prižiūrėti atsakovei, nors 2018 m. sausio 25 d. ir 2018 m. kovo 23 d. apmokėjo už prekes, o iš 2018 m. sausio 16 d. šalių elektroninio susirašinėjimo žinojo, jog atsakovė kiekvieną dieną patiria su prekių priežiūra, išlaikymu, karantinavimu susijusius kaštus. Teismas vertino, kad šalių sudarytoje Sutartyje nėra sąlygos, numatančios, kad ieškovas atsakovei turi sumokėti papildomai už atrinktų eksportui prekių priežiūrą, maitinimą, transportavimą ar karantinavimą. Nėra įrodymų, kad šias paslaugas ieškovas būtų papildomai užsakęs pas atsakovę. Be to, ne ieškovas, o atsakovė neįvykdė Sutartyje numatytos pareigos surasti 60 vnt. „Simmental“ veislės prekių, atitinkančių techninius reikalavimus ir specifikacijas, įskaitant ir primilžio įrašus, kurios atitiktų Sutarties sąlygas ir būtų tinkamos eksportuoti į Turkijos Respubliką.

Žemesnės instancijos teismas

4.9. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad atsakovė neįrodė ieškovo padaryto žalos pagal priešieškinį dydžio, todėl, net jei kitos civilinės atsakomybės sąlygos ir būtų įrodytos, reikalavimą tenkinti nebūtų pagrindo. 2017 m. sausio 3 d. atsakovės direktoriaus įsakyme „Dėl galvijų priežiūros įkainių nustatymo“ nurodyta galvijų priežiūros kaina 5 Eur parai nepagrįsta realiais skaičiavimais ir dokumentais, todėl neįrodo, kad minėtų galvijų priežiūrai buvo išleista būtent po 5 eurus kiekvieną parą.

4.10. Kadangi ieškovas Sutarties nuostatų nepažeidė, jo elgesys atitiko Sutarties sąlygas, todėl jis negali būti laikomas atsakingu už atsakovės neįrodytų nuostolių atsiradimą. Nesant priežastinio ryšio, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, yra negalimas civilinės atsakomybės taikymas ieškovo atžvilgiu, nes, jei nuostoliai ir buvo, tai jie yra priežastiniame ryšyje su pačios atsakovės netinkamu Sutarties vykdymu atrenkant gyvulius, kurių eksportas nebuvo galimas dėl neatitikimo Turkijos Respublikoje galiojusiems reikalavimams, bei užtrukusiu galvijų pardavimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Panevėžio veislininkystė“ prašo Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. preliminarų sprendimą panaikinti, ieškovo ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį patenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Sutarties 2.1. ir 2.2. punktų sąlygas, netinkamai pritaikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias materialinės teisės normas bei pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Be to, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas civilinio proceso įstatymo nuostatas, skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje iš esmės nepasisakė, kodėl atmeta atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei pateiktus įrodymus.

5.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodydamas, kad atsakovė žinojo apie imperatyvų reikalavimą turėti „Simmental“ veislės telyčių primilžio įrašus norint gyvulius eksportuoti į Turkijos Respubliką tiek Sutarties sudarymo, tiek jos vykdymo metu, padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovės argumentai apie šalių susitarimą netaikyti prekėms sąlygų, būtinų jų eksportui, tariamai neatitinka Sutarties tikslo ir pačią Sutartį daro beprasme. Apeliantės manymu, šioje byloje nagrinėjamo klausimo esmę sudaro tai, dėl kokių konkrečių sutartinių sąlygų šalys susitarė, o ne tai, ar atsakovė žinojo eksportui į Turkiją keliamus reikalavimus. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas privalėjo byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatyti esminę reikšmę šiai bylai turinčią aplinkybę – ar pagal Sutarties sąlygas atsakovė turėjo pareigą pasirūpinti atrinktų „Simmental“ veislės nevaisingų veislinių telyčių primilžio įrašais. Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad atsakovė neturėjo pareigos pasirūpinti primilžio įrašais. Tokia išvada išplaukia ir iš tikruosius šalių ketinimus atitinkančio pažodinio Sutarties teksto, ir iš pačios ieškovo elgesio derybų metu, ir iš ieškovo elgesio po Sutarties sudarymo, o taip pat iš žodinių ieškovo atstovo paaiškinimų pirmosios instancijos teisme.

5.3. Apeliantės teigimu, Sutartimi šalys susitarė ne dėl visų Turkijos Respublikoje galiojančių techninių reikalavimų, bet tik dėl tų, kurie buvo numatyti Sutarties 2.1. punkte (amžiaus, svorio bei sveikatos būklės) ir būtent dėl šios priežasties jokie techniniai reikalavimai ir specifikacijos kaip Sutarties priedai nebuvo prie jos pridėti. Lietuvoje yra veisiamos tik „Simmental“ veislės mėsinės telyčios, o mėsinėms telyčioms primilžio įrašai nėra daromi, todėl logiška manyti, kad atsakovė galėjo pasirašyti ir pasirašė Sutartį tik dėl tokių sąlygų, kurios gali būti realiai įvykdomos. Atsakovė šiam teiginiui pagrįsti pateikė Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos 2019 m. gegužės 24 d. raštą Nr. 059-24/01, kuriame nurodyta, kad primilžio kiekio kilogramais rodiklis mėsinių „Simmental“ produktyvumo kontrolei nėra naudojamas. Ieškovės atstovas T. S. gerai žinojo apie primilžių įrašų gavimo „Simmental“ veislės mėsinėms telyčios negalimumą, todėl derybų metu patvirtino, kad pats susitvarkys visus gyvulių įvežimo į Turkijos Respubliką dokumentus, todėl jis prisiėmė visą su tuo susijusią riziką. Jeigu šalys būtų susitarę, kad prekės turi atitikti visus techninius reikalavimus, būtent taip būtų ir užfiksuota, o atskiri konkretūs reikalavimai nebūtų išvardinti (juo labiau atskirais punktais).

5.4. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 186 straipsnio 4 dalį, neįvertino ir skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje nepasisakė dėl ieškovo atstovo T. S. žodinių paaiškinimų, duotų teismo posėdžio metu, jų nelygino su atsakovės atstovo paaiškinimais. Ieškovo vadovas T. S., nesutikdamas su atsakovės nurodomomis aplinkybėmis, negalėjo suprantamai paaiškinti, kodėl į Sutartį nebuvo įrašyta, kad prekės turi atitikti visus techninius reikalavimus ir kodėl atskirais punktais buvo įrašyti tik atskiri konkretūs techniniai reikalavimai. Taip pat ji teismo posėdžio metu negalėjo suprantamai atsakyti ir į klausimą, kodėl techniniai reikalavimai nebuvo pridėti kaip Sutarties priedas.

5.5. Apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismo atkreipti ypatingą dėmesį į atsakovės pateiktus įrodymus apie ieškovo elgesį po Sutarties pasirašymo, kurie įrodo tikruosius Sutarties šalių ketinimus dėl Sutarties 2.1. punkto. 2018 m. sausio 10 d. ieškovo atstovas T. S. savo laiške atsakovei paminėjo, kad „Simmental“ kilmės dokumentas nėra tinkamas, nes jame nėra telyčių pirmos laktacijos duomenų, tačiau pats ieškovas pateikė „Simmental“ telyčių rezervacijos raštą, kuriame prie kiekvienos telyčios mamos primilžio įrašo yra įrašytas skaičius „0“. Šie ieškovo veiksmai patvirtina, kad primilžio įrašai nebuvo būtini duomenys, lemiantys ieškovo apsisprendimą pirkti atrinktas „Simmental“ veislės telyčias. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino 2018 m. sausio 18 d. ieškovo atstovo T. S. laiško, kurio turinys patvirtina, kad T. S., jau žinodamas apie galinčias kilti gyvulių įvežimo į Turkiją problemas, aiškiai patvirtino, kad „Simmental“ telyčias bus leista įvežti į Turkiją, ir kad jas pakraus antruoju pakrovimu.

Žemesnės instancijos teismas

5.6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime (52 pastraipa) nurodė, kad tai, jog ieškovas atliko mokėjimus atsakovei iki 2018 m. sausio 25 d. neigiamo Ministerijos atsakymo gavimo ir kad 2018 m. kovo 22 d. sumokėjo atsakovei 30 000 Eur avansą, neįrodo, kad ieškovas patvirtino, jog „Simmental“ veislės telyčios atitinka techninius reikalavimus jų eksportui į Turkijos Respubliką. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, mokėjimo dokumentuose nėra nurodyta, kad mokama būtent už „Simmental“ veislės galvijus ir nepaneigta, kad ieškovas 2018 m. kovo 22 d. avansinį mokėjimą atliko vykdydama Sutartį už dar neatrinktas „Limousine“ veislės prekes. Šios teismo išvados nepagrįstos ir nelogiškos. Sutarties 3.2. – 3.4. punktuose yra aiškiai nustatyta apmokėjimo už gyvulius tvarka, nurodant, kad: 30 procentų mokama pateikus užsakymą (Sutarties 3.2 punktas); 20 procentų po galvijų atrankos (Sutarties 3.3 punktas); likusi 50 procentų suma sumokama po 21 karantino dienos prieš pakrovimą (Sutarties 3.4 punktas). Aukščiau paminėtame 2018 m. sausio 18 d. laiške ieškovo atstovas T. S. patvirtino, kad už pateiktus gyvulius iš viso sumokės 175 000 Eur, iš kurių 80 000 Eur yra sumokėti avansu, 60 000 Eur sumokės 2018 m. sausio 23–24 d., o likusius 35 000 Eur – prieš pakraunant. Ieškovas šį įsipareigojimą įvykdė ir pagal Sutartį sumokėjo atsakovei iš viso 169 920 Eur. Atkreipė dėmesį į tai, kad dviem 2018 m. sausio 24 d. mokėjimais ieškovas sumokėjo 60 000 Eur, o 2018 m. kovo 22 d. mokėjimu sumokėjo dar 30 000 Eur. Taigi, visi šie pastarieji mokėjimai buvo atlikti jau po to, kai visi gyvuliai, įskaitant ir 60 „Simmental“ veislės telyčių, buvo pateikti ieškovui, jas jau buvo apžiūrėję atvykę iš Turkijos veterinarai ir ieškovui buvo pateikta visa su telyčiomis susijusi dokumentacija.

5.7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime (44 pastraipa) taip pat nepagrįstai nurodė, kad atsakovė neįrodė ieškovo padaryto žalos pagal priešieškinį dydžio bei nepagrįstai nurodė, kad 2017 m. sausio 3 d. atsakovės direktoriaus įsakyme „Dėl galvijų priežiūros įkainių nustatymo“ nurodyta galvijų priežiūros kaina 5 Eur parai neįrodo, jog minėtų galvijų priežiūrai buvo išleista būtent po 5 Eur už kiekvieną parą. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų apie faktiškai ir realiai patirtas išlaidas šiaudams, šienainiui, kitiems pašarams ir kitoms 2019 m. rugsėjo 20 d. buhalterinėje pažymoje nurodytoms išlaidoms įrodyti. Atsakovės manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovės paaiškinimus, kad pašarai perkami bendrai visiems gyvuliams, konkrečios sumos tam tikrai gyvulių grupei (šiuo atveju 60 „Simmental“ veislės gyvulių) sąskaitose neatsispindi, konkrečiai gyvulių grupei sąskaitose nėra išskiriamos ir jokios kitos išlaidos, jokiuose dokumentuose nėra atskirai išskiriama ir atitinkama darbo užmokesčio dalis. Manydamas, kad atsakovės pateiktuose dokumentuose nurodyta 5 Eur gyvulių priežiūros kaina parai yra nepagrįstai didelė arba yra nepagrįstai didelės buhalterinėje pažymoje nurodytos sumos, ieškovas turėjo teisę pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, tačiau tokių įrodymų nepateikė, todėl pagal byloje esančių įrodymų visumą buvo teisinis pagrindas priteisti iš ieškovo atsakovei kaip nuostolius visą priešieškinio sumą – 64 425 Eur.

Atsiliepimas

6. Atsiliepime į atsakovės UAB „Panevėžio veislininkystė“ apeliacinį skundą ieškovas GADALAR HAYVANCILIK ?? VE DI? T?C.SAN.LTD.STI nurodė, kad:

6.1. Nors Sutarties 2.1 punkte yra išskirta keletas reikalavimų, kuriuos turi atitikti telyčios, Sutartyje visi techniniai reikalavimai nėra atskirai detalizuoti. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, Ministerijos patvirtintų techninių reikalavimų yra daugiau nei 4 puslapiai ir visus juos įtraukti į Sutartį būtų nelogiška. Šalys taip yra saistomos ir įstatymų reikalavimų, tačiau jų nuostatos į sutartį, kaip ir techniniai reikalavimai, nėra įtraukiami. Ieškovas Sutarties pasirašymo metu perdavė atsakovei Techninių reikalavimų kopiją, o ir pats atsakovės vadovas, teikdamas paaiškinimus byloje, patvirtino, kad jam Techniniai reikalavimai buvo žinomi. Iš Sutarties turinio akivaizdu, kad atsakovė buvo saistoma pareigos užtikrinti prekių (telyčių) atitikimą Techniniams reikalavimams, kurie apima reikalavimą dėl telyčių motinų primilžio įrašų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai nurodyta, kad Sutarties sąlygos jos šalis nukreipė laikytis Ministerijos patvirtintų prekių Techninių reikalavimų ir specifikacijų. Sutartyje nėra nurodyta, kad atitikti Techninius reikalavimus būtina ne visus. Taigi, atsakovė turėjo parduoti prekes, atitinkančias telyčių eksportui keliamus Techninius reikalavimus.

6.2. Sutarties tikslas buvo aiškiai numatytas Sutarties 1.1. punkte – prekes eksportuoti į Turkijos Respubliką. Todėl atsakovė, parduodama prekes, turėjo užtikrinti jų atitikimą tiek Sutartimi, tiek Turkijos Respublikoje galiojančiais teisės aktais keliamiems reikalavimams telyčių eksportui. Ieškovas nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą Sutartį aiškino netinkamai. Sutartis, kaip vienas iš įrodymų byloje, turi būti aiškinama sistemiškai su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatytomis aplinkybėmis bei vadovaujantis imperatyviomis įstatymų nuostatomis. Tai, kad šalys susitarė, jog telyčios atitiks visus Techninius reikalavimus, patvirtina byloje pateikti įrodymai ir šalių teisme duoti paaiškinimai. Pati atsakovė rėmėsi jais ir išrašydamas išankstinę 2017 m. rugsėjo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodė, kad parduotos prekės atitiks visas technines specifikacijas (PASTABA: kaip susitarta su Turkijos Respublikos maisto, žemės ūkio ir gyvulininkystės technikos ministerija ir sveikatos specifikacijomis).

6.3. Apeliaciniame skunde išdėstyta, kad neva atsakovei nebuvo žinomos telyčių eksporto į Turkijos Respubliką sąlygos, Techniniai reikalavimai ir pirmosios instancijos teismas turėjo papildomai išsiaiškinti, ar atsakovė turėjo pareigą juos užtikrinti. Ši atsakovės pozicija neteisinga. Kaip teisingai yra konstatuota ginčijamame sprendime, pagal Sutartį, o būtent jos 2.2. punktą, pardavėjas (atsakovė) turėjo parengti prekes pardavimui ir eksportui, t. y. pasirūpinti, kad jo parduodamos prekės atitiktų techninius reikalavimus ir specifikacijas, Ministerijos nustatytas technines ir sveikatos specifikacijas, įskaitant ir reikalavimus, keliamus gyvulių kilmei. Pažymėtina, kad prie minėtų reikalavimų priskiriamas reikalavimas užtikrinti, kad telyčios turėtų primilžio įrašus. Taigi, atsakovė neabejotinai turėjo pareigą parengti galvijų kilmės pažymėjimus, atitinkančius visus keliamus reikalavimus. To atsakovė nepadarė ir Sutartyje numatytų reikalavimų neįvykdė. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė buvo saistoma pareigos parduoti telyčias, atitinkančias Techninius reikalavimus.

6.4. Atkreipia dėmesį į atsakovės teiginius, neva Lietuvoje mėsinių telyčių motinų primilžio įrašai nedaromi ir atsakovė tokios pareigos negalėjo įgyvendinti, ydingumą. Ieškovo nuomone, tai tik dar kartą pagrindžia, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai dar prieš sudarydama Sutartį, kadangi žinodama, kad Sutarties sudarymo metu „Simmental“ telyčių primilžio įrašai Lietuvos Respublikoje nėra kaupiami, o Turkijos Respublikoje jie būtini ir tokių prekių ieškovas negalės eksportuoti į Turkijos Respubliką, vis tiek sudarė Sutartį. Negana to, Sutartyje tokios aplinkybės, kad „Simmental“ telyčių primilžio įrašai Lietuvos Respublikoje nėra daromi, nebuvo nurodytos. Atsakovės pozicija, kad jis ketino laikytis tik kai kurių, tačiau ne visų Techninių reikalavimų – yra nelogiška.

Šalies argumentai

6.5. Ieškovas taip pat paaiškina, kad telyčių rezervacijos rašte nurodyti nuliai („0“) jokiu būdu neįrodo, kad ieškovas sutiko priimti ne visus Techninius reikalavimus atitinkančias prekes. Rašte įrašyti „0“ reiškia ne ką kitą, o faktą, kad nėra duomenų apie telyčių motinų primilžio įrašus, t. y. kad primilžio įrašai nepateikti. Negana to, raštą pasirašę zootechnikas ir veterinaras iš karto informavo atsakovę, kad tikrinant telyčių kilmę buvo pasigesta jų motinų primilžio įrašų, o be jų šių galvijų nebus leidžiama įvežti į Turkiją. Atitinkamai rezervacijos raštas nepatvirtina ir aplinkybės, kad tarp šalių sudaryta Sutartis buvo įvykdyta ir telyčios buvo parduotos ieškovui.

6.6. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai netenkino atsakovės priešieškinio. Telyčios ieškovui niekada de facto parduotos nebuvo ir pažymi, kad tai, ką atsakovė darė su jai priklausančiomis telyčiomis, kaip jomis disponavo, kur jas laikė ir kuo jas šėrė, kol galiausiai savo nuožiūra pardavė kitiems pirkėjams, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes atsakovė buvo telyčių savininkė, o ne ieškovė. Dėl to darytina išvada, kad teismas, atmesdamas priešieškinį, priėmė visiškai pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris neturi būti panaikintas.

6.7. Atsakovė neįrodė jokių ieškovo neteisėtų veiksmų ir kaltės. Priešingai, ieškovas sumokėjo atsakovei sulygtą kainą už prekes, suorganizavo veterinaro ir zootechniko atvykimą apžiūrėti telyčias, po neįvykusio sandorio netgi pasiūlė atsakovei pirkėją. Kaip teisingai sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, Sutartyje nėra sąlygos, numatančios, kad ieškovas atsakovei turi sumokėti papildomai už atrinktų eksportui prekių priežiūrą, maitinimą, transportavimą ar karantinavimą. Nėra įrodymų, kad šias paslaugas ieškovas būtų papildomai užsakęs pas atsakovę. Tai, kad atsakovė pažeidė sutartį, o ne ieškovas, tik patvirtina ieškovo kaltės dėl atsakovei kilusių papildomų išlaidų nebuvimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė žalos dydžio. Ieškovas atkreipia dėmesį į atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytus deklaratyvius teiginius, neva teismas pats turėjęs imtis veiksmų nustatyti žalos dydį yra visiškai nepagrįsti, nes prašomos žalos dydį turi įrodyti jų prašanti šalis – šiuo atveju pati atsakovė. Be to, apeliantė neįrodė ir priežastinio ryšio tarp ieškovo veiksmų ir jai kilusių nuostolių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

7. CPK 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas galutinio pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo paliktas nepakeistas Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. preliminarus sprendimas, kuriuo iš atsakovės ieškovui priteistas avansas ir palūkanos bei atmestas atsakovės priešieškinis dėl nuostolių atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

9. Apeliantė UAB „Panevėžio veislininkystė“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė šiuos naujus įrodymus – pašarų, kitų prekių bei paslaugų įsigijimo sąskaitas, turto amortizacijos ir darbo užmokesčio dokumentus (67 lapai) ir prašė prijungti juos prie bylos. Savo prašymą dėl dokumentų pridėjimo prie bylos apeliantė argumentuoja tuo, kad atsakovė pirko prekes bei paslaugas, skaičiavo turto nusidėvėjimą ir bei mokėjo darbo užmokestį darbuotojams. Šiais prie apeliacinio skundo pridedamais dokumentais atsakovė siekia parodyti, kad atsakovės perkamų pašarų, kitų prekių bei paslaugų, turto amortizacijos ir išmokėto darbo užmokesčio sumos konkrečiai 60 „Simmental“ veislės gyvulių grupei nei sąskaitose, nei turto amortizacijos, nei darbo užmokesčio paskaičiavimo dokumentuose nebuvo išskirtos, nors tokių išlaidų dalį atsakovė realiai patyrė, nes 60 „Simmental“ veislės gyvulių priežiūra buvo sudėtinė atsakovės ūkinės – komercinės veiklos dalis.

10. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

11. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

12. Teisėjų kolegija, susipažinusi su kartu su apeliaciniu skundu pateiktais įrodymais ir jų turiniu, sprendžia, kad apeliantė nepagrindė įrodymų pateikimo būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Apeliantės pateiktos sąskaitos buvo išrašytos iki nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad jos galėjo būti pateiktos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi proceso įstatymai reikalauja šalių pateikti visus, jų reikalavimus pagrindžiančius, įrodymus, galinčius turėti reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija apeliantės pateiktų pašarų, kitų prekių bei paslaugų įsigijimo sąskaitų, turto amortizacijos ir darbo užmokesčio dokumentų nepriima į bylą.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

13. Ieškovas GADALAR HAYVANCILIK ?? VE DI? T?C.SAN.LTD.STI (pirkėjas) ir atsakovė UAB „Panevėžio veislininkystė“ (pardavėja) 2017 m. rugsėjo 29 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį Nr. 29/09//2017-2, kurios 1.1. punktu įsipareigojo pagal finansines, materialines, organizacines ir kitas galimybes dėti pastangas, kad organizuotų ir vykdytų bendrus veiksmus dėl „Simmental“ ir „Limousine“ veislių nevaisingų veislinių telyčių pardavimo ir pirkimo eksportui į Turkijos Respubliką. Remiantis Sutarties 1.2., 1.3. punktais atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovui prekes atskiromis partijomis, o ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovei už gautas prekes Sutartyje nurodytomis sąlygomis.

14. Pagrindinės sąlygos prekių pardavimui ir eksportui į Turkijos Respubliką buvo numatytos Sutarties 2.1. punkte, pagal kurį atsakovė (pardavėja) įsipareigojo parengti prekes pardavimui ir eksportui pagal techninius reikalavimus ir specifikacijas, su Turkijos Respublikos maisto, žemės ūkio ir gyvulių ministerija sutartas technines ir sveikatos specifikacijas: kiekis – 300 galvijų; kilmė – Lietuva, Latvija; svoris – pagal pridedamus techninius reikalavimus; amžius – pagal pridedamus techninius reikalavimus (4–13 mėnesių veislinės telyčios); sveikatos sąlygos – prekės turi būti eksportuojamos kartu su oficialiai išduotais veterinariniais pažymėjimais; žr. papildomas deklaracijas, kurių dėl sveikatos sąlygų reikalauja Turkijos Respublikos maisto, žemės ūkio ir gyvulių ministerija; pakrovimas – Lietuva.?

15. Techninėje specifikacijoje „Simmental“ veislės 4–13 mėnesių veislinėms telyčioms, importuojamoms ir Europos Sąjungos šalių, 4 punkto „c“ dalyje yra nustatytas reikalavimas, kad patelių 305 dienų primilžio įrašai „Simmental“ veislės telyčioms turi būti tokie: „jei yra tik pirmos laktacijos primilžio įrašai, primilžis turi būti mažiausiai 6 000 kg, o jei yra daugiau kaip vienos laktacijos įrašai, vidutinis primilžis turi būti bent 6 500 kg; pieno riebalų turi būti mažiausiai 235 kg“. Byloje neginčijama, kad tokio pat turinio 4 punkto „c“ dalies reikalavimas galiojo ir 2017 m. rugsėjo 29 d. Sutarties sudarymo metu.

16. Byloje nustatyta, kad ieškovas pagal Sutartį atsakovei nuo 2017 m. spalio mėnesio iki 2018 m. kovo mėnesio atliko penkis avansinius mokėjimus ir sumokėjo 169 920,00 Eur. Atsakovė ūkiuose surado ir ieškovui pardavė Sutarties sąlygas atitinkančius 115 vnt. „Limousine“ veislės telyčių, už kurias 2018 m. vasario 15 d. atsakovė išrašė ieškovui PVM sąskaitą faktūrą Nr. 837 – 109 250 Eur. Ieškovas dėl atsakovės surastų „Limousine“ veislės prekių kokybės pretenzijų neturėjo, sąskaitą apmokėjo ir įsigijo iš atsakovės eksportui į Turkijos Respubliką 115 vnt. „Limousine“ veislės prekių. Šioje dalyje ginčo nekilo.

17. Byloje tarp šalių kilo ginčas vykdant Sutarties dalį dėl atsakovės surastų ir ieškovui apžiūrai prieš pirkimą atrinktų 60 vnt. „Simmental“ veislės telyčių pirkimo pardavimo ir jų atitikimo Sutartyje nurodytų techninių reikalavimų 4 punkto „c“ daliai, reikalavusiai, kad „Simmental“ veislės telyčios turėtų primilžio įrašus.

18. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. gegužės 14 d. preliminariu sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės ieškovui 60 670 Eur avansą, 5 438,69 Eur palūkanas, 2 218,01 Eur bylinėjimosi išlaidas ir 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 66 108,69 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gegužės 13 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl ieškinio reikalavimų

19. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193–6.195 straipsniuose. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

20. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje dalyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Sutarties 2.1. ir 2.2. punktų sąlygas, netinkamai pritaikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias materialinės teisės bei pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Apeliantės teigimu, teismas privalėjo išsiaiškinti ar pagal Sutarties sąlygas atsakovė turėjo pareigą pasirūpinti atrinktų „Simmental“ veislės nevaisingų veislinių telyčių primilžio įrašais. Apeliantės manymu, ji tokios pareigos neturėjo, kadangi Sutartimi šalys susitarė ne dėl visų Turkijos Respublikoje galiojančių techninių reikalavimų, bet tik dėl tų, kurie buvo numatyti Sutarties 2.1. punkte (amžiaus, svorio bei sveikatos būklės) ir būtent dėl šios priežasties jokie techniniai reikalavimai ir specifikacijos kaip Sutarties priedai nebuvo prie jos pridėti. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

21. Byloje nekilo ginčo dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, kad šalių sudaryta Sutartis atitinka pirkimo pardavimo sutarties sampratą. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirkimo pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal CK 6.315 straipsnio 3 dalį, kai išankstinę įmoką gavęs pardavėjas nustatytu laiku neperduoda pirkėjui daiktų, šis turi teisę reikalauti, kad pardavėjas jam perduotų daiktus arba grąžintų sumokėtą sumą.

Žemesnės instancijos teismas

22. Pirmosios instancijos teismas, iš į bylą pateiktos šalių sudarytos Sutarties nustatė, kad šalys Sutarties 2.2. punktu susitarė, jog atsakovė (pardavėja) galėjo parduoti ir eksportuoti prekes tik pagal Sutarties sąlygas. Pagrindinės sąlygos prekių pardavimui ir eksportui į Turkijos Respubliką buvo numatytos Sutarties 2.1. punkte, pagal kurį atsakovė (pardavėja) įsipareigojo parengti prekes pardavimui ir eksportui pagal techninius reikalavimus ir specifikacijas, su Turkijos Respublikos maisto, žemės ūkio ir gyvulių ministerija sutartas technines ir sveikatos specifikacijas: kiekis – 300 galvijų; kilmė – Lietuva, Latvija; svoris – pagal pridedamus techninius reikalavimus; amžius – pagal pridedamus techninius reikalavimus (4-13 mėnesių veislinės telyčios); sveikatos sąlygos – prekės turi būti eksportuojamos kartu su oficialiai išduotais veterinariniais pažymėjimais; žr. papildomas deklaracijas, kurių dėl sveikatos sąlygų reikalauja Turkijos Respublikos maisto, žemės ūkio ir gyvulių ministerija; pakrovimas – Lietuva.

23. 2018 m. sausio 25 d. Ministerijos rašto duomenys patvirtina, kad „Simmental“ veislės prekių importas į Turkijos Respubliką galėjo būti vykdomas tik pagal techninius reikalavimus, kurie buvo patvirtinti kompetentingos Turkijos Respublikos institucijos 2017 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. E.2834064. Techninėje specifikacijoje „Simmental“ veislės 4-13 mėnesių veislinėms telyčioms, importuojamoms ir Europos Sąjungos šalių, 4 punkto „c“ dalyje yra nustatytas reikalavimas, kad „Simmental“ veislės telyčios turi turėti nurodytus primilžio įrašus.

24. Iš šių sutarties sąlygų yra akivaizdu, kad šalys Sutartimi susitarė laikytis Turkijos Respublikos maisto, žemės ūkio ir gyvulių ministerijos patvirtintų prekių techninių reikalavimų ir specifikacijų. Apeliantės teigimu, aplinkybė, kad jokie techniniai reikalavimai ir specifikacijos kaip Sutarties priedai nebuvo prie jos pridėti, patvirtina jos nurodomą aplinkybę, kad šalys susitarė tik dėl Sutarties 2.1. punkte išvardytų konkrečių sąlygų. Visgi teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus laiko deklaratyviais. Šalys, sudarydamos Sutartį, privalo laikytis galiojančių įstatymų, tačiau būtų nelogiška teigti, kad šalių santykius reglamentuojančios įstatymo normos privalo būti pridėtos prie sutarties kaip jos priedas. Kadangi abi šalys patvirtino, kad parduodant prekes (telyčias) jos laikysis Turkijos Respublikos maisto, žemės ūkio ir gyvulių ministerijos patvirtintų prekių techninių reikalavimų ir specifikacijų, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pagrindo šių specifikacijų nuostatų traukti į Sutarties sąlygas arba jų pridėti prie Sutarties, juolab kad atsakovė pati patvirtino, kad nurodytų techninių reikalavimų sąlygas ji žinojo ir patvirtino, kad techninės sąlygos galiojo sutarties sudarymo metu.

25. Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį ir į Sutarties sudarymo tikslą. Sutartį šalys sudarė tam, kad telyčios būtų eksportuojamos į Turkijos Respubliką. Jau vien šis Sutarties tikslas suponuoja tai, kad prekės privalo atitikti eksporto į Turkijos Respubliką sąlygas. Nurodytas sutarties tikslas yra aiškiai sutartyje apibrėžtas, žinomas tiek ieškovui, tiek apeliantei. Taigi, darytina išvada, kad apeliantė turėjo pareigą perduoti ieškovui tokias prekes, kurios atitiko Sutarties 2.1. punkte išvardytas konkrečias sąlygas bei Turkijos Respublikos teisės aktų reikalavimus, keliamus telyčių eksportui iš Europos Sąjungos. Aplinkybę, kad „Simmental“ veislės telyčios privalo turėti primilžio įrašus (arba nagrinėjamu atveju motinų primilžio įrašus) patvirtina ir veterinaro G. S. ir zootechniko M. S. pranešimų duomenys, kuriuose buvo nurodyta, kad primilžio įrašų trūkumas yra kliūtis norint telyčias įvežti į Turkijos Respubliką.

26. Apeliantės teigimu, jos pateiktas Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos 2019 m. gegužės 24 d. raštas Nr. 059-24/01, kuriame nurodyta, kad primilžio kiekio kilogramais rodiklis mėsinių „Simmental“ produktyvumo kontrolei nėra naudojamas, patvirtina jos apeliacinio skundo argumentus. Ieškovas žinojo, kad Lietuvos Respublikoje primilžio įrašai nėra privalomi ir su tuo sutiko. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tas faktas, kad Lietuvos Respublikoje primilžio kiekio kilogramais rodiklis mėsinių „Simmental“ produktyvumo kontrolei nėra naudojamas, neeliminuoja apeliantės pareigos ieškovui pristatyti prekę, atitinkančią visas sutarties sąlygas.

27. Apeliantė prašė apeliacinės instancijos teismo atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad 2018 m. sausio 10 d. ieškovo atstovas T. S. savo laiške atsakovei paminėjo, kad „Simmental“ kilmės dokumentas nėra tinkamas, nes jame nėra telyčių pirmos laktacijos duomenų, tačiau pats ieškovas pateikė „Simmental“ telyčių rezervacijos raštą, kuriame prie kiekvienos telyčios motinos primilžio įrašo yra įrašytas skaičius „0“. Šie ieškovo veiksmai, anot apeliantės, patvirtina, kad primilžio įrašai nebuvo būtini duomenys, lemiantys ieškovo apsisprendimą pirkti atrinktas „Simmental“ veislės telyčias. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija taip pat nesutinka.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės minimame rezervacijos rašte nurodomi nuliai neįrodo apeliantės argumentų apie tai, kad ieškovas, nepaisydamas to, kad nėra pateikta telyčių laktacijos duomenų pripažino atrinktas prekes tinkamomis. Labiau tikėtina, kad rašte įrašyti „0“ reiškia tai, kad nėra duomenų apie telyčių motinų primilžio įrašus. Bylos duomenys patvirtina ieškovo argumentus, kad raštą pasirašę zootechnikas ir veterinaras iš karto informavo atsakovę, kad tikrinant telyčių kilmę buvo pasigesta jų motinų primilžio įrašų, o be jų šių galvijų nebus leidžiama įvežti į Turkiją. Todėl nagrinėjamu aspektu nėra galimybės daryti išvados, kad apeliantės nurodomas rezervacijos raštas patvirtiną tinkamai įvykdytą Sutartį. Juolab, kad tarp šalių nekyla ginčas, kad ieškovui prekės, už kurias pastarasis apmokėjo pagal sutartį, taip ir nebuvo perduotos.

29. Ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl apmokėjimo pagal sutartį už prekes, apeliantė nurodė, kad 2018 m. sausio 18 d. siųstame laiške ieškovo atstovas T. S. patvirtino, kad už pateiktus gyvulius iš viso sumokės 175 000 Eur, iš kurių 80 000 Eur yra sumokėti avansu, 60 000 Eur sumokės 2018 m. sausio 23-24 d., o likusius 35 000 Eur – prieš pakraunant. Ieškovas šį įsipareigojimą įvykdė ir pagal Sutartį sumokėjo atsakovei iš viso 169 920 Eur. Taigi, apeliantės manymu, visi šie pastarieji mokėjimai buvo atlikti jau po to, kai visi gyvuliai, įskaitant ir 60 „Simmental“ veislės telyčių, buvo pateikti ieškovui, jas jau buvo apžiūrėję atvykę iš Turkijos veterinarai ir ieškovui buvo pateikta visa su telyčiomis susijusi dokumentacija.

30. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad faktas, jog ieškovas atliko mokėjimus atsakovei iki 2018 m. sausio 25 d. neigiamo Ministerijos atsakymo gavimo ir kad 2018 m. kovo 22 d. sumokėjo atsakovei 30 000 Eur avansą, neįrodo, kad ieškovas patvirtino „Simmental“ veislinių telyčių atitikimą eksportui keliamus reikalavimus. Sutarties 3.2.–3.4. punktuose yra nustatyta apmokėjimo už gyvulius tvarka, nurodant, kad: 30 procentų mokama pateikus užsakymą (Sutarties 3.2 punktas); 20 procentų po galvijų atrankos (Sutarties 3.3 punktas); likusi 50 procentų suma sumokama po 21 karantino dienos prieš pakrovimą (Sutarties 3.4 punktas). Apeliantė iš esmės neginčija fakto, kad ieškovas įvykdė Sutarties dalį, kuria įsipareigojo už perkamas prekes apmokėti.

31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Sutartį atsakovei nuo 2017 spalio mėnesio iki 2018 kovo mėnesio atliko penkis avansinius mokėjimus ir sumokėjo 169 920,00 Eur. Nurodytą sumą sudarė apmokėjimas už atsakovės surastas ir ieškovui parduotas 115 vnt. „Limousine“ veislės telyčių, už kurias 2018 m. vasario 15 d. atsakovė išrašė ieškovui PVM sąskaitą faktūrą Nr. 837 – 109 250 Eur. Ieškovas dėl atsakovės surastų „Limousine“ veislės prekių kokybės pretenzijų neturėjo, sąskaitą apmokėjo. Šioje dalyje tarp šalių ginčo nėra.

32. Iš nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovas atsakovei sumokėjo 2017 m. spalio 5 d. mokėjimo pavedimu – 40 000 Eur; 2017 m. gruodžio 26 d. mokėjimo pavedimu – 40 000 Eur; 2018 m. sausio 25 d. mokėjimo pavedimu – 30 750 Eur; 2018 m. sausio 24 d. mokėjimo pavedimu – 29 250; 2018 m. kovo 23 d. mokėjimo pavedimu – 30 000 Eur. Susipažinusi su mokėjimo pavedimo turiniu, teisėjų kolegija nenustatė, kad ieškovas, vykdydamas tarp šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį apmokėjimus būtų vykdęs nurodydamas konkrečias prekes, t. y. už „Limousine“ ir / arba „Simmental“ veislės telyčias. Be to, apeliantė 2017 m. rugsėjo 29 d. išrašė ieškovui išankstinę PVM sąskaitą faktūrą apmokėjimui Serija PV Nr. 2019-09-29, kurioje buvo nurodomos abiejų veislių telyčios. Labiau tikėtina, kad ieškovas vykdė prisiimtus sutartinius įsipareigojimus turėdamas teisinį lūkestį, kad iš apeliantės pusės Sutartis bus vykdoma tinkamai. Kadangi ginčo dėl 109 250 Eur apmokėjimo už 115 vnt. „Limousine“ veislės telyčias nekilo, tai apeliantei kilo pareiga gražinti ieškovui 60 670,00 Eur ieškovo sumokėto avanso permoką, kurią pastarasis sumokėjo už „Simmental“ veislės telyčias.

33. Apeliantė taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kodėl atmeta apeliantės procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei pateiktus įrodymus, netyrė ieškovo vadovo pasisakymų teismo posėdžio metu bei jų nelygino su atsakovės atstovo paaiškinimais.

34. Pirmiausia pažymėtina, kad nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014, kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

35. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas turėjo tirti ir nustatyti, kokie teisiniai santykiai siejo šalis, ar atsakovei kyla pareiga grąžinti ieškovo pervestą avansą už prekes, ar yra teisinis pagrindas atsakovės patirtiems nuostoliams atlyginti. Pirmosios instancijos teismui, išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, išklausius šalių ir jų atstovų paaiškinimus, šalių pripažintus faktus, sprendime buvo konstatuota, kad tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė pirkimo–pardavimo santykiai, kad pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ieškovas pervedė apeliantei atitinkamas sumas už prekes, tačiau tam tikra prekių dalis pristatyta ieškovui nebuvo, kadangi neatitiko pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, todėl apeliantei kyla pareiga ieškovo pervestą avansą grąžinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinius sprendimus, neatitinkančius CPK 270 straipsnio reikalavimų, padarė procesinės teisės normų pažeidimus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šalių įrodinėjimo pareigą, arba šalių teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas. Taigi teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą dėl ginčijamo sprendimo nepakankamo motyvavimo ar ne visų, byloje esančių įrodymų ir teismo posėdžio metu duotų paaiškinimu ištyrimo.

36. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti sprendimą, pateikė savo vertinimą dėl esminių byloje esančių įrodymų ir argumentus dėl ginčo esmės.

Dėl priešieškinio reikalavimų

37. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kuria atmesti jos priešieškinio reikalavimai ieškovui nurodė, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė neįrodė ieškovo padarytos žalos pagal priešieškinį dydžio bei nepagrįstai nurodė, kad 2017 m. sausio 3 d. atsakovės direktoriaus įsakyme „Dėl galvijų priežiūros įkainių nustatymo“ nurodyta galvijų priežiūros kaina 5 Eur parai neįrodo, jog minėtų galvijų priežiūrai buvo išleista būtent po 5 Eur už kiekvieną parą. Atsakovės manymu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovės paaiškinimus, kad pašarai perkami bendrai visiems gyvuliams, konkrečios sumos tam tikrai gyvulių grupei (šiuo atveju 60 „Simmental“ veislės gyvulių) sąskaitose neatsispindi, konkrečiai gyvulių grupei sąskaitose nėra išskiriamos ir jokios kitos išlaidos, jokiuose dokumentuose nėra atskirai išskiriama ir atitinkama darbo užmokesčio dalis. Manydamas, kad atsakovės pateiktuose dokumentuose nurodyta 5 Eur gyvulių priežiūros kaina parai yra nepagrįstai didelė arba yra nepagrįstai didelės buhalterinėje pažymoje nurodytos sumos, ieškovas turėjo teisę pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, tačiau tokių įrodymų nepateikė, todėl pagal byloje esančių įrodymų visumą buvo teisinis pagrindas priteisti iš ieškovo atsakovei kaip nuostolius visą priešieškinio sumą – 64 425 Eur.

38. Pagal CK 6.245 straipsnio 3 dalį sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Nagrinėjamu atveju ginčo šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai. Apeliantė, prašydama taikyti ieškovui civilinę atsakomybę, turi įrodyti šias būtinas sąlygas: ieškovo neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), atsakovei padarytą žalą (CK 6.249 straipsnis) bei priežastinį ryšį tarp ieškovo neteisėtų veiksmų ir atsakovei padarytos žalos (CK 6.247 straipsnis). Kitaip tariant civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai, žala, neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos priežastinis ryšys bei skolininko kaltė.

39. Kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis pagrindas sutartinei atsakomybei kilti – neteisėtai veikianti šalis privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Taigi sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1, 2 dalys).

40. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai; tai reiškia, kad neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine. Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).

41. Pagal CK 6.246 straipsnį, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Įstatymai gali nustatyti, kad žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė) (nurodyto straipsnio 1-2 dalys).

42. Nagrinėjamu aspektu svarbu pažymėti, kad šalių sudarytoje Sutartyje nebuvo susitarta dėl ieškovui atrinktų telyčių priežiūrą, maitinimą, transportavimą ir / ar karantinavimą. Šalys nustatė parduodamų / perkamų prekių kainą, tačiau jos nedetalizavo ir neišskyrė išlaidų transportavimui ir priežiūrai iki gyvulių perdavimo ieškovui. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovas aukščiau nurodytų paslaugų iš atsakovės neužsakė. Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas įvykdė savo pareigą laiku apmokėti apeliantei už prekes. Kitas svarbus aspektas yra tai, kad ieškovo neteisėtų veiksmų nenustatė nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas. Priešingai, byloje yra nustatyta, kad būtent atsakovė pažeidė tarp šalių sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, surado prekes, kurios neatitiko šalių sudarytos sutarties sąlygų, dėl kurių nebuvo pasiektas sutarties tikslas – eksportuoti telyčias į Turkijos Respubliką. Dėl nurodyto, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad ieškovo veiksmai neatitinka CK 6.246 straipsnyje nustatytų neteisėtų veiksmų ar neteisėto neveikimo sampratos, todėl jam civilinė atsakomybė negali atsirasti.

43. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-686/2017, 30 p.).

44. Kadangi nenustatyta, kad ieškovas pažeidė Sutarties nuostatas, jo elgesys atitiko Sutarties sąlygas bei įstatymo normas, todėl nėra pagrindo teigti esant priežastinį ryšį tarp ieškovo veiksmų ir apeliantei galimai kilusios žalos. Ieškovas negali būti laikomas atsakingu už apeliantės patirtus nuostolius. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nesant priežastinio ryšio, kaip vienos ir būtinųjų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, nėra galimas ir civilinės atsakomybės taikymas ieškovo atžvilgiu.

45. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais.

46. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

47. Apeliantės teigimu, ieškovui neatsiėmus jos surastų ir paruoštų eksportui telyčių, susidarė nuostoliai dėl to, kad apeliantė privalėjo laikyti gyvulius karantine, juos šerti, prižiūrėti ir pan. Pirmiausia pasakytina, kad apeliantės išlaidos gyvūnų priežiūrai susidarė dėl jos pačios veiksmų, kuomet ji ieškovui išrinko telyčias, kurios neatitiko šalių sudarytos sutarties sąlygų. Būtent dėl šių atsakovės veiksmų ieškovui neatsirado pareiga priimti prekes, neatitinkančias Sutarties sąlygų ir jis negali būti laikomas pažeidusiu Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Antra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė neįrodė jai padarytos žalos dydžio (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2017 m. sausio 3 d. atsakovės direktoriaus įsakyme „Dėl galvijų priežiūros įkainių nustatymo“ nurodyta galvijų priežiūros kaina 5 Eur parai nepagrįsta realiais skaičiavimais ir dokumentais, todėl neįrodo, kad minėtų galvijų priežiūrai buvo išleista būtent po 5 Eur kiekvieną parą. Apeliantės pateiktoje buhalterinėje pažymoje nėra įmanoma identifikuoti, kiek iš nurodytų išlaikymo išlaidų tenka būtent „Simmental“ veislės telyčioms. Apeliantės aiškinimu, ji perka šienainį, šiaudus ir kitus pašarus bendrai visiems gyvuliams, todėl nėra įmanoma išskirti kiek konkrečiai išlaidų galėjo tekti būtent ieškovui atrinktų gyvulių išlaikymui. Tačiau šioje dalyje teisėjų kolegija pažymi, apeliantė gyvulių savininkė, patvirtino, kad 60 „Simmental“ veislės gyvulių priežiūra buvo sudėtinė atsakovės ūkinės – komercinės veiklos dalis, todėl nepriklausomai nuo to ar pirkėjas pagal sutartį buvo ieškovas, ar bet koks kitas fizinis ar juridinis asmuo, telyčias būtų reikėję prižiūrėti ir šerti ir tokios išlaidos būtų patirtos. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, ir apeliantė to neginčija, kad ji pardavė gyvulius ir geresnėmis sąlygomis nei susitarė su ieškovu. Tokiu būdu nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė galėjo patirti nuostolius ir juo labiau dėl ieškovo kaltės.

48. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas ieškovo neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, formuojamos šios kategorijos bylose, ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, todėl panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

49. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Panevėžio veislininkystė“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašė priteisti iš ieškovo apeliantės naudai sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą – 1 217 Eur ir išlaidas advokatei teisinei pagalbai apmokėti – 1 000 Eur. Kadangi apeliantės skundas yra atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

50. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas GADALAR HAYVANCILIK ?? VE DI? T?C.SAN.LTD.STI prašė priteisti iš atsakovės UAB „Panevėžio verslininkystė“ visas ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydis sudaro 2 407 Eur.

51. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimalus priteisiamas užmokestis už advokato teikiamą pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą nagrinėjamu atveju sudaro 1 712,88 Eur sumą. Teisėjų kolegija įvertindama tai, kad apeliantės skundas yra atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, bei į tai, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodomą dydį sprendžia, kad ieškovui iš apeliantės priteistina 1 712,88 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Dėl bylos procesinės baigties

52. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, neatitinkantį CPK 270 straipsnio reikalavimų, padarė procesinės teisės normų pažeidimus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šalių įrodinėjimo pareigą, arba šalių teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismas 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio veislininkystė“ (juridinio asmens kodas 168559278) ieškovui GADALAR HAYVANCILIK ?? VE DI? T?C.SAN.LTD.STI (juridinio asmens kodas 99890-5) 1 712,88 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus dvylika eurų ir aštuoniasdešimt aštuonis euro centus) bylinėjimosi išlaidas patirtas advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Teisėjai Kazys KailiūnasVilija MikuckienėAntanas Rudzinskas