Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas, e2-1032-618/2016

Teismas: Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-02-22
Bylos Nr.: e2-1032-618/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-12764-2015-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Larisa Šimanskienė
Ieškovas: S. D.
Atsakovas: S. Z.
Advokatai: Vita Litinskienė, Marius Kairys

Kategorijos

2.5.1.3.6Piniginės prievolės

Civilinė byla Nr. e2-1032-618/2016(Proceso Nr. 2-06-3-12764-2015-9)Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.1.3.6.; 3.1.7.5.; 3.2.6.1.; 3.2.6.4. (S)

KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 22 d.Klaipėda

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Kristinai Uktverytei, Erikai Simaitei dalyvaujant ieškovo S. D. atstovei advokatei Vitai Litinskienei, atsakovės S. Z. atstovui advokato padėjėjui Mariui Kairiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. D. ieškinį atsakovei S. Z. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 1503,71 Eur žalos atlyginimo regreso tvarka ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis ir atsakovė su AB banku „Nord/LB Lietuva“ (dabar – AB DNB bankas) santuokos metu buvo sudarę kreditavimo sutartį. Minėtą sutartį bankas nutraukė. Kretingos rajono apylinkės teismas 2005-12-12 sprendimu solidariai iš jo ir atsakovės priteisė skolą bankui. Kretingos rajono apylinkės teismo 2008-09-22 sprendimu nutraukta jo ir atsakovės santuoka bei patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Sutarties 9.1. numatyta, kad prievolė AB bankui „Nord/LB Lietuva“ (dabar – AB DNB bankas) po santuokos nutraukimo lieka solidari. Ieškovas nurodė, kad iki 2014-03-04 vykdant prievolę bankui jie sumokėjo iš viso 31888,43 Lt, iš kurių jis sumokėjo 21135,98 Lt, o atsakovė – 10752,45 Lt. Ieškovas pažymėjo, kad skolą bankui jis kartu su atsakove turėjo mokėti lygiomis dalimis, t.y. po 15944,22 Lt. Atsižvelgus į tai, kad jis sumokėjo 5192,00 Lt daugiau nei atsakovė, todėl minėta suma yra priteistina iš atsakovės. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė patikslintą ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad šalių santuoka buvo nutraukta Kretingos rajono apylinkės teismo 2005-11-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-1174-360-2005, tačiau procesas civilinėje byloje Nr. 2-1174-360-2005 teismo 2008-01-30 nutartimi buvo atnaujintas ir Kretingos rajono apylinkės teismo 2008-09-22 sprendimu nutraukta šalių santuoka bei patvirtinta jų sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Pažymėjo, kad išieškojimas iš ginčo šalių AB DNB banko naudai buvo pradėtas vykdyti 2005 metais, po ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo. Taigi, išieškojimas visuomet buvo vykdomas iš kiekvieno atskirai, o ne iš bendrų šeimos lėšų. Laikotarpiu nuo 2005 metų iki 2009 metų skolą bankui iš esmės mokėjo tik ieškovas ir tik 2009 metais dalį skolos sumokėjo atsakovė. Ieškovo atstovė paaiškino, kad šalys buvo svarsčiusios galimybę pakeisti prievolės pobūdį, t.y. nustatyti, kad prievolė kreditoriui yra ne solidari, o dalinė, tačiau tokio susitarimo taip ir nesudarė, kadangi ieškovas norėjo, jog apskaičiuojant kiekvienam iš jų tenkančią skolos dalį būtų atsižvelgta į pinigines lėšas, kurios laikotarpiu nuo 2005 metų iki 2009 metų buvo išieškotos iš jo, o atsakovė manė, jog jai tenkanti skolos dalis turėtų sudarytį pusę skolos, egzistuojančios jų susitarimo sudarymo dieną. Ieškovo atstovė taip pat nurodė, jog nors atsakovė teigia, kad sumokėjo pusę skolos, tačiau atlikdama mokėjimą ji neįvertino, kad dalis piniginių lėšų bus skirta vykdymo išlaidoms padengi, todėl jos sumokėtos sumos nepakako padengti ½ dalies įsiskolinimo kreditoriui.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2009-07-30 šalių skola bankui sudarė 19791,17 Lt. 2009-07-29 jos mama sumokėjo antstoliui 10000,00 Lt, t.y. jos mama už ją sumokėjo antstoliui pusę buvusios skolos. Likusią skolos dalį turėjo sumokėti ieškovas. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas savo skolos dalį mokėjo penkerius metus, todėl susikaupė palūkanos ir tokiu būdu padidėjo išieškoma suma. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, jog ieškovo 2008-10-18 prašymas antstoliui patvirtina, jog šalys susitarė, kad kiekvienas iš jų sumokės kreditoriui po ½ dalį skolos, t.y. atsakovas pripažino, jog atsakovei sumokėjus 10000,00 Lt, likusią dalį išieškotinos skolos turi sumokėti jis.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6. straipsnio 1 dalyje numatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Atitinkamai solidariosios pareigos atveju, bet kuris iš bendraskolių turi teisę įvykdyti tiek visą, tiek dalį prievolės. Bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 straipsnio 4, 6 dalys). Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Ieškovas prašo teismo priteisti iš atsakovės 1503,71 Eur žalos atlyginimo regreso tvarka, nurodydamas, kad jis sumokėjo didesnę skolos šalių kreditoriui AB DNB bankas dalį nei atsakovė. Atsakovė su ieškovo nurodytoms aplinkybėmis nesutinka, pažymėdama, jog šalys susitarė, kad kiekvienas iš jų sumokės po ½ dalį įsiskolinimo. Ji savo ½ dalį skolos sumokėjo 2009-07-29, o ieškovas skolą sumokėjo ne iš karto, ją padengė per penkerius metus, todėl buvo skaičiuojamos palūkanos ir bendra skolos suma išaugo. Tokiu būdu ieškovas kreditoriui turėjo sumokėti daugiau nei ji. Taigi, nagrinėjamu atveju šalys sutaria, jog bendra kreditoriui sumokėta skola sudaro 31888,43 Lt, iš kurių ieškovas sumokėjo 21135,98 Lt, o atsakovė – 10752,45 Lt. Tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar buvo sudarytas susitarimas dėl prievolės pobūdžio pakeitimo. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2005). Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kretingos rajono apylinkės teismo 2005-11-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-1174-360-2005 nutraukta S. D. ir S. D. (dabar –Z.) santuoka bei patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Procesas minėtoje civilinėje byloje teismo 2008-01-30 nutartimi buvo atnaujintas ir teismas 2008-09-22 sprendimu nutraukė S. D. ir S. D. (dabar –Z.) santuoką bei patvirtino jų 2008-09-19 sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju, visų pirma, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šalys tiek jų sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, kuri patvirtinta Kretingos rajono apylinkės teismo 2005-11-22 nutartimi, tiek 2008-09-19 sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, kuri patvirtinta teismo 2008-09-22 sprendimu, atnaujinus procesą ankstesnėje civilinėje byloje, numatė, jog jų prievolė AB DNB bankui yra solidari. Kitų tarpusavio susitarimų dėl prievolės minėtam kreditoriui, įskaitant ir susitarimus dėl kiekvienam iš jų tenkančios prievolės dalies, ginčo šalys nenumatė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovui ir atsakovei vykdymo; proceso metu tarpusavyje susitarus dėl kiekvienam iš jų tenkančios prievolės kreditoriui AB DNB bankas dalies, jie galėjo kreiptis į teismą su prašymu pakeisti jų sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sąlygas, sudaryti taikos sutartį vykdymo procese ir kt., tačiau duomenų apie tai, kad šalys pateikė minėtus prašymus ar sudarė kitą rašytinį susitarimą, byloje nėra. Atsakovė atsiliepime nurodytas aplinkybes grindžia tuo, jog ieškovas 2008-10-15 pateikė antstoliui prašymą, kuriame nurodė, jog, atsižvelgęs į tai, kad už atsakovę pusę jai priklausančios įsiskolinimo AB DNB bankui dalies sumoka jos mama D. J., likusią pusę įsipareigoja sumokėti jis. Vis dėlto, vertinant nurodytų aplinkybių pagrįstumą, svarbu atsižvelgti į tai, kad atsakovas minėtą prašymą antstoliui pateikė 2008-10-15, tuo tarpu ginčo šalių sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sudaryta 2008-09-19 ir patvirtinta teismo 2008-09-22 sprendimu, t.y. 2008-10-15 prašymą atsakovas antstoliui pateikė praėjus mažiau nei mėnesiui laiko po sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sudarymo bei teismo sprendimo priėmimo. Įvertinus šias aplinkybes, manytina, jog yra labiau tikėtina, kad šalys minėtu laikotarpiu sutarusios dėl prievolės kreditoriui vykdymo tvarkos, šio susitarimo sąlygas būtų numačiusios 2008-09-19 sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Be to, svarbu įvertinti ir tai, kad minėtas ieškovo prašymas antstoliui pateiktas 2008-10-15, o atsakovė skolos dalį – 10000,00 Lt sumokėjo 2009-07-29, t.y. praėjus beveik metams laiko po ieškovo prašymo pateikimo.

Kita svarbi aplinkybė yra tai, jog atsakovė nurodo, kad šalys buvo sutarusios, jog kiekviena iš jų sumokės po ½ dalį skolos kreditoriui ir ji savo įsipareigojimą 2009-07-29 įvykdė. Vertinant atsakovės nurodytų aplinkybių pagrįstumą, visų pirma, pažymėtina, jog pagal antstolio 2009-07-30 išieškotų lėšų patvarkymą nustatyta, kad atsakovės mokėjimo atlikimo metu šalių skola kartu su palūkanomis AB DNB bankui sudarė 19791,17 Lt bei 1305,00 Lt vykdymo išlaidos, t.y. iš viso 21096,17 Lt. Taigi 2009-07-29 atsakovės sumokėti 10000,00 Lt nesudarė ½ bendros skolos dalies. Antra, vykdomosios bylos duomenimis nustatyta, kad iki 2009-07-29 iš šalių iš viso buvo išieškota 4700,51 Lt, iš kurių atsakovė sumokėjo 752,45 Lt, o tuo tarpu ieškovas – 3848,06 Lt. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, į tai, kad vykdymo metu šalių santuoka buvo nutraukta, o išieškojimas buvo vykdomas iš šalių asmeninių lėšų, į tai, kad minėtu laikotarpiu iš ieškovo buvo išieškota daugiau nei iš atsakovės, teismas vertina, jog yra labiau tikėtina, kad šalims sutarus dėl kiekvienai iš jų tenkančios skolos kreditoriui dalies, jos būtų įvertinusios susitarimo sudarymo metu iš jų išieškotas sumas ir tokiu būdu atsakovei tenkanti mokėtina prievolės dalis būtų didesnė nei 10000,00 Lt. Be to, atsakovė taip pat nurodė, kad aplinkybę, jog ji su ieškovu susitarė dėl jiems tenkančių prievolės dalių patvirtina tai, kad nuo 2009-07-29 išieškojimas buvo vykdomas tik iš ieškovo. Vis dėlto, vykdomosios bylos duomenimis nustatyta, jog antstolis nustatęs, kad atsakovė dirba I. L. IĮ „Žuvis iš Rusnės“ 2012-09-12 patvarkymu Nr. S-2239 dėl skolos išieškojimo įpareigojo minėtą įmonę iš atsakovės darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų išmokų sumos kiekvieną mėnesį išskaičiuoti 70 proc. nuo atsakovės darbo užmokesčio dalies, viršijančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą vieną minimalų mėnesio atlyginimą (MMA), ir 20 proc. nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios vieno MMA (b. l. 48-49, vykd. b. l. 0154/05/00884). Taigi, esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas vertina, jog yra labiau tikėtina, kad ginčo šalys vykdymo proceso metu siekė tarpusavyje nustatyti kiekvienai iš jų tenkančias prievolės kreditoriui AB DNB bankas dalis, vedė derybas šiuo klausimu, tačiau galutinio susitarimo pasiekti joms nepavyko.

Bylos duomenimis nustatyta, kad vykdymo proceso metu iš ginčo šalių iš viso buvo išieškota 31888,43 Lt: 21135,98 Lt iš ieškovo ir 10752,45 Lt iš atsakovės. Esant išdėstytoms aplinkybėms ir atsižvelgus į tai, kad ginčo šalių prievolė buvo solidari, ieškovo reikalavimas, kaip pagrįstas, tenkintinas, ieškovui iš atsakovės priteistina 1503,64 Eur (5191,77 Lt/3,4528). Kitą ieškinio dalį atmesti.

Ieškinį iš esmės patenkinus, ieškovui iš atsakovės priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 33,83 Eur ieškovo sumokėtas žyminis mokestis ir 450,00 Eur atstovavimo išlaidų, iš viso 483,38 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 82 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal 2014-09-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur. Nustatyta, kad byloje nepatirta 3,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės S. Z. 1503,64 Eur žalos atlyginimo regreso tvarka ir 483,38 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui S. D.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Teisėja Larisa Šimanskienė