Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1089-947/2014 pagal ieškovės UAB „Būsto valda“ ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo, atsakovo A. B. priešieškinį ieškovei UAB „Būsto valda“ dėl 4300,00 Lt turtinės žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas su ieškiniu sutiko, tačiau pareiškė priešieškinį dėl žalos iš ieškovo priteisimo, kadangi ieškovas tuos remonto darbus atliko nekokybiškai, ir atsakovas savo lėšomis du kartus atliko vieno kambario remontą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nepakanka objektyvių duomenų išvadai, jog atsakovas realiai atliko remontą ir realiai patyrė nuostolius. Apeliantas nurodo, kad remonto darbus atliko ūkio būdu 2012 metų pabaigoje. Teisme dėl jaudulio supainiojo metus ir pasakė, kad butą remontavo 2013 metų pabaigoje. Tai yra apeliantas sąžiningai suklydo. Medžiagų pirkimo kvitų neišsaugojo, tačiau remonto darbų kaštus įrodė eksperto paruoštu žalos paskaičiavimo aktu. Šis aktas yra pakankamas įrodymas apie apelianto patirtą žalą.Apeliantas nurodo, kad jam nebuvo prievolės įrodinėti realaus remonto fakto, nes pakako įrodyti patirtos žalos dydį, kad drėko sienos ir pelijo buto sienos ir tai atsitiko dėl ieškovo, kaip namo administratoriaus, nekokybiškai atlikto remonto. Apeliantas 2011 m. birželio, spalio, lapkričio mėnesiais rašė, kad per namo blokų sujungimo siūles drėksta jo kambario sienos, prašė administratorių hermetizuoti jas, šią aplinkybę patvirtino ir draudimo bendrovė, liudytojas D. J.. UAB „Būsto valda“ keletą kartų remontavo blokų sujungimo siūles ir tik po paskutinio remonto sienos nustojo drėkti. Tai reiškia, kad žala atsirado dėl ieškovo blogai atlikto remonto. Ši aplinkybė įrodo priežastinį ryšį tarp ieškovo neteisėtų veiksmų ir apeliantui padarytos žalos. Be to, pats ieškovas pripažino, kad blokų siūlių remontą atliko po atsakovo pretenzijų.Ieškovas pagal Kauno miesto daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros darbų sąrašą buvo atsakingas už išorinių sienų nuolatinį stebėjimą ir sandūrų savalaikį hermetizavimą. Ieškovo kaltė ir neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis laiku nepastebėjo, jog namo sienų siūlės nehermetiškos ir apeliantui pareiškus pretenzijas skubiai ir kokybiškai jų nehermetizavo. Be to, siūles tinkamai hermetizavo tik per kelis kartus, todėl negalima spręsti, kad ieškovas tinkamai atliko savo pareigas. Kol ieškovas tinkamai nesuremontavo tarpblokinių siūlių, tol buto sienos drėko, tik tinkamai jas suremontavus, sienos bute nustojo drėkti. Apelianto vertinimu, jis įrodė visas civilinei atsakomybei kilti sąlygas, todėl priešieškinis turėjo būti tenkinamas.

Atsakovas neįrodė esminės aplinkybės – priežastinio ryšio. Byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovas nuostolius, už kuriuos reikalauja atlyginti žalą, patyrė būtent dėl ieškovo kaltės. Ieškovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas neįrodė civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų viseto. Be to, draudimo bendrovės raštai patvirtina, kad įvykis pripažintas nedraudiminiu, ir šie įrodymai surinkti nepranešus namo administratoriaus atstovui. Draudimo bendrovės dokumentai tiesiogiai nepatvirtina priežastinio ryšio tarp ieškovės atliktų darbų ir bute atsiradusių defektų (pelėsio). Atsakovo pateikto žalos paskaičiavimo negalima laikyti įrodymu, kadangi žalos paskaičiavimas buvo atliktas praėjus dideliam laiko tarpui, todėl negalima nustatyti, ar atsakovas patyrė žalą būtent dėl ieškovo kaltės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Atsakovas teismo posėdžio metu pripažino ieškinio reikalavimą dėl skolos iš jo priteisimo, skolos neginčijo, taip pat neginčijo atliktų darbų fakto, tačiau apeliantas byloje pareiškė priešieškinį dėl žalos atlyginimo, kadangi jo teigimu būtent sienų siūlių remonto darbai buvo atlikti nekokybiškai ir dėl to apeliantas patyrė turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 1811,19 Lt skolą už atliktus darbus ir administravimo paslaugas. Taigi, nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar dėl ieškovės kaltės atsakovui buvo padaryta turtinė žala.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (LAT 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Be to, pažymėtina ir tai, jog, sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

Apeliantas įrodinėja, jog savo bute remonto darbus atliko ūkio būdu 2012 metų pabaigoje, medžiagų pirkimo kvitų neišsaugojo, tačiau remonto darbų kaštus įrodo eksperto paruoštas žalos paskaičiavimo aktas. Šis aktas, apelianto vertinimu, yra pakankamas įrodymas apie apelianto patirtą žalą.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje sprendžiant tokio pobūdžio reikalavimą, taikytinos civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, byloje turi būti nustatinėjamos šios faktinės aplinkybės: 1) neteisėti veiksmai; 2) priežastinis ryšys; 3) kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga; 4) žala ir nuostoliai.

Pirmosios instancijos teismas atmesdamas atsakovo reikalavimą priteisti jam 4300 Lt žalą, kurią atsakovas patyrė, du kartus atlikęs savo gyvenamosios patalpos remontą, nurodė, kad atsakovas neįrodė priešieškinio reikalavimo, jog jis dėl faktiškai atlikto gyvenamosios patalpos remonto realiai patyrė nuostolius. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų yra visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Jis reiškia, kad žalą būtina tiksliai nustatyti ir įvertinti, kad nukentėjusiam asmeniui būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado, t.y. jam turi būti visiškai atlyginti padaryti nuostoliai. Pirmosios instancijos teismas atsakovo ir jo sutuoktinės paaiškinimus vertino kaip nenuoseklius ir prieštaringus, nes skirtingai nurodė atlikto remonto datas, be to atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo turėtas realias gyvenamosios patalpos remonto išlaidas. Pirmosios instancijos teismas eksperto A. Z. žalos nustatymo aktą Nr. 14-03/10, kuriame buvo užfiksuoti duomenys, kiek būtų kainavęs kambario remontas, jeigu jis būtų atliktas būtent 2013 m. spalio mėnesio kainomis, vertino kaip nepakankamą įrodymą apie atsakovo realiai atliktą remontą ir realiai patirtus nuostolius. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada. Kaip matyti iš A. Z. žalos nustatymo akto Nr. 14-03/10 (1 t., b. l. 166–175), ekspertas išvadą, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), patalpos (23-4) suremontavimui po apliejimo, darbus atliekant rangovinei organizacijai, reikia 3312,88 Lt, padarė remdamasis paties apelianto pateiktais duomenimis (dvejomis nuotraukomis). Apeliantas žalos padarymo faktą įrodinėja tik šiuo vieninteliu eksperto aktu. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas neįrodė, kada tiksliai atsirado žala. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, jog neįrodžius nuostolių atsiradimo momento ir konkretaus nuostolių dydžio, objektyviai neįmanoma pritaikyti civilinėje atsakomybėje taikytino visiško nuostolių kompensavimo instituto.

Ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti atmestas, neįrodžius nuostolių atsiradimo fakto kaip vienos būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 246–6.249 straipsniai). Tais atvejais, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys atlyginti žalą negali būti atmestas vien tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėju kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N., bylos Nr. 3K-3-166/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2014).

Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo pateikus motyvus dėl vienos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. dėl žalos ir nuostolių, tačiau toliau vertino byloje šalių pateiktus įrodymus dėl likusių trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) neteisėtų veiksmų; 2) priežastinio ryšio; 3) kaltės kaip civilinės atsakomybės sąlygos.

Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja DNSBĮ 2 straipsnio 15 dalis, pagal kurią bendrąja daline daugiabučio namo savininkų nuosavybe (pastato bendrojo naudojimo objektais) yra: 1) bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės, bendrojo naudojimo balkonai ir lodžijos, kitų balkonų ir lodžijų išorinės (fasado) konstrukcijos, išorės durys, laiptinių laiptų konstrukcijos, išoriniai laiptai, nuožulnos, stogeliai); 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu tai nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams; 4) vietiniai inžineriniai tinklai – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas –bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 7 dalis).

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu, kad CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. Daugiabučio namo administratorius tuo atveju, kai bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, veikia pagal savivaldybės patvirtintus nuostatus, turtą jis administruoja CK 4.240 straipsnio, nustatančio paprastojo administravimo turinį, pagrindu, jo veiklai mutatis mutandis taikomos CK ketvirtosios knygos XIV skyriaus „Kito asmens turto administravimas“ normos (CK 4.84 straipsnio 2, 3, 6 dalys). Turto paprastojo administravimo atveju administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti (CK 4.239 straipsnis). Pagal Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (nutarimo redakcija, galiojanti nuo 2011-10-19, V.Ž. 2011-10-18 Nr. 125-5963) reglamentavimą, pagrindinis administratoriaus uždavinys – įgyvendinti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, taip pat namui priskirto žemės sklypu naudojimu ir priežiūra.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog ieškovė UAB „Būsto valda“ ginčo laikotarpiu teikė namui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), administravimo, komunalines bei techninės priežiūros paslaugas. Name buvo atlikti remonto darbai: stogo remonto darbai, radiatoriaus keitimas laiptinėje, šildymo sistemų sklendžių keitimas, tarpblokinių siūlių remonto darbai, sieninių plokščių remonto darbai. Apeliantas nurodė, jog 2011 m. birželio mėnesį gavo sąskaitą už tarpblokinių siūlių remontą, tačiau remontas nebuvo atliktas. Tą mėnesį per lietų bėgo vanduo ne tik per sienas, bet ir per lubas, todėl pelijo kambario siena. 2011 m. spalio 27 d., 2011 m. gruodžio 1 d., ir 9 d. su pretenzijomis apeliantas kreipėsi į ieškovą ir reikalavo hermetizuoti namo sienų sandūras. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad bendrovė reagavo į apelianto A. B. žodinius ir rašytinius skundus, bendrovės atstovas D. J. vyko į atsakovo butą aiškintis pretenzijų priežastis, bendrovė keletą kartų organizavo ir atliko sienų siūlių remonto darbus, iš kurių vieni darbai buvo suorganizuoti išskirtinai dėl atsakovo pateiktos pretenzijos, todėl konstatuoti ieškovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), t.y. kad šie ieškovės realiai atlikti veiksmai savo apimtimi ir turiniu visiškai neatitiko namo administratoriui teisės aktuose nustatytas prievoles, negalima. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų konstatuoti ieškovės neteisėtus veiksmus, šios bendrovės kaltę ir priežastinį ryšį, tokie duomenys nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui (Civilinio kodekso 6.246 – 6.249 straipsniai).

Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, šalių, liudytojų paaiškinimus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistu, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.