Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2656-1031/2023 pagal ieškovės V. Š. patikslintą ieškinį atsakovui K. V. dėl nustatytos žemės sklypo naudojimosi tvarkos pakeitimo, tretieji asmenys, nereiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. Ž., V. G., V. G., R. L. ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė V. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama pakeisti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką, nustatytą Šiaulių rajono apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-558-07/2003, nustatant naudojimosi tvarką pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kordimatas“ 2023 m. spalio 19 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

8. Teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje išaiškinta, kad tik nustačius juridinius faktus, sudarančius pagrindą keisti tvarką, gali būti svarstomas klausimas dėl naujos tvarkos nustatymo pagal įstatymo bei teismų suformuluotus principus. Tokiomis pripažintinos naujai paaiškėjusios ar atsiradusios aplinkybės, turinčios reikšmę daikto naudojimo tarp bendraturčių tvarkos nustatymui. Pavyzdžiui, keisti nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką galima dėl tam tikrų statinių nugriovimo atsiradus neužstatytos žemės ir išnykus bendro naudojimo takų poreikiui, pakeitus naudojimosi statiniais tvarką ir dėl to atsiradus būtinybei patekti į juos kitiems bendraturčiams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009). Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė šių aplinkybių.

9. Teismas darė išvadą, kad ieškovei neįrodžius svarbių aplinkybių, kurios rodytų objektyvią būtinybę keisti teismo sprendimu nustatytą naudojimosi tvarką, ieškinio reikalavimai turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2010). Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo nesutikti su atsakovo argumentu, jog pateiktu ieškiniu ieškovė ne siekia suderinti bendraturčių interesus, bet pakeisti teismo sprendimu nustatytą naudojimosi tvarką vien jai palankiu būdu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

12.8. Ieškovės reikalauta teismo patvirtinti nauja naudojimosi žemės sklypu tvarka atsakovui yra nepriimtina, nenaudinga, net neteisėta, nes yra nesuderinama su galiojančių teisės aktų reikalavimais, be to, ji trukdytų jam naudotis kitu jo nekilnojamuoju turtu šiame žemės sklype.

13. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas procesinių teisės normų ir tinkamai taikydamas bei aiškindamas materialines teisės normas, atsižvelgdamas į visus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas pilnai ištyrė bylos aplinkybes ir tinkamai įvertino surinktus įrodymus, todėl, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo naikinti iš esmės teisingą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas netenkinamas.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

15. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės patikslintas ieškinys dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

16. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė dvi nuotraukas ir policijos išrašą. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog teismas, nors ir būdamas ginčo objekte, nepastebėjo užtverto bendro tako, todėl teikiamos į bylą nuotraukos, kurios darytos adresu: (duomenys neskelbtini), patvirtinančios šias aplinkybes. Taip pat teikiamas policijos išrašas, kuris papildomai jau prie esančių byloje dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų patvirtina nuolatinius konfliktus.

17. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog apeliaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodyta, kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę (CPK 314 straipsnis), – kai prašoma priimti naujus įrodymus. Kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti CPK 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (CPK 306 straipsnio 4 dalis).

18. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).

19. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantės pateikti įrodymai gali turėti įtakos sprendžiant ginčą ir šių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl juos priima.

Dėl ginčo esmės

20. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.72 straipsnio 1 dalį, bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę įgyvendinant teises į daiktą ir autonomiją. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

21. CK 4.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

22. Teismas naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką nustato tik bendraturčiams nesusitarus (CK 4.75 straipsnis 1 dalis) ir, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007).

23. Keičiant nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, galioja tie patys tvarkos nustatymo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2010). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jeigu faktinė naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp bendraturčių yra nusistovėjusi ir ilgalaikė, taip naudojantis žeme kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tarp bendraturčių iki tol teisminių ginčų nekilo, šios tvarkos keitimas gali sukelti, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, daugiau negatyvių negu pozityvių padarinių, pvz., esamos mini infrastruktūros (sodų, daržų, želdinių, tvorų, mašinų stovėjimo vietų ir kt.) keitimą. Dėl to, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2011).

24. Taigi, apeliantė, siekdama pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką, privalo įrodyti objektyvią nustatytos naudojimosi tvarkos pakeitimo būtinybę, t. y. kad dėl pasikeitusių aplinkybių atsirado pagrindas pakeisti nustatytą naudojimosi tvarką. Keičiant nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, galioja tie patys tvarkos nustatymo kriterijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aptarti šie tvarkos nustatymo kriterijai: teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006); adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006); socialinės taikos ir proporcingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009); naudojimosi daiktu racionalumo ir efektyvumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2007) ir kiti. Tačiau šie kriterijai taikomi tik juridiniams faktams, kurie atsirado po teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, priėmimo, t. y. teismo sprendimu nustatytos tvarkos pakeitimas turi būti pagrįstas objektyvia būtinybe, kuri atsirado po ankstesnio teismo sprendimo priėmimo. Priešingu atveju būtų pažeistas galiojančio teismo sprendimo res judicata principas (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

26. Nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, įvertinęs pirmiau aptartus reikšmingus kriterijus naudojimosi bendrąja daline nuosavybės teise turimo turto tvarkos pakeitimui, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė svarbių priežasčių, kurioms esant Šiaulių rajono apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-558-07/2003 nustatyta naudojimosi žemės sklypu, esančiu adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarka turėtų būti keičiama.

27. Apeliantė nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu tiek procesiniuose dokumentuose, pateikiamose nuotraukose ir videoįrašuose, vykusių teismo posėdžių metu, tiek ieškovė, tiek atsakovas, tiek tretieji asmenys R. Ž. bei R. L. ir liudytojas A. B. patvirtino, jog konfliktai kyla gana dažnai. Be to, byloje esanti filmuota vaizdinė medžiaga, iš kurios matyti agresyvus, keliantis grėsmę ieškovės sveikatai ar net gyvybei, trečiojo asmens R. L. (duomenys neskelbtini) bendravimas, patvirtina, kad situacija ginčo objekte yra konfliktinė, todėl teismo padarytos išvados neva konfliktai nėra įrodyti yra nepagrįstos byloje surinkta medžiaga.

28. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su nurodytais apeliacinio skundo argumentais, pažymi, jog bylos duomenys patvirtina, kad dažniausiai konfliktai kilo ne tarp ieškovės ir kitų bendraturčių, bet tarp ieškovės ir trečiojo asmens R. L., kuris pagal panaudos sutartį naudojasi trečiajam asmeniui (ginčo sklypo bendraturtei) R. Ž. priklausančia ¼ dalimi gyvenamojo namo ir 892/3566 dalimi ginčo žemės sklypo. Iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato 2023 m. gruodžio 8 d. pažymos nustatyta, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 4 d. adresu: (duomenys neskelbtini), policijos registruojamų įvykių registre registruotas 21 ieškovės V. Š. pranešimas dėl konfliktų. Dėl šių pranešimų tyrimai nebuvo pradėti, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą arba priimti nutarimai nutraukti administracinio nusižengimo bylų teiseną. Minėta policijos pažyma patvirtina, kad ieškovė kreipėsi į policiją dėl kaimynų veiksmų, tačiau pažymoje konkrečiai nenurodyta, dėl kokių asmenų veiksmų ieškovė teikė policijai pranešimus. Nesant duomenų, kad atsakovas ar tretieji byloje dalyvaujantys asmenys būtų bausti administracine tvarka dėl savo veiksmų, vien apeliantės pateikti pranešimai policijai neįrodo, jog atsakovas ir tretieji asmenys nesilaiko teismo sprendimu nustatytos žemės sklypo naudojimosi tvarkos ir šią tvarką būtina keisti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad konfliktai iš esmės kilo ne dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos netinkamumo, bet dėl tarpasmeninių asmenų santykių ir bendravimo kultūros stokos. Byloje esantys duomenys taip pat suponuoja išvadą, kad konfliktų kilimą galėjo lemti ir pačios ieškovės veiksmai (pvz., trečiasis asmuo R. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad apeliantė vaikšto pro jo langus, žvilgčioja į vidų ir kišasi į jo asmeninį gyvenimą).

29. Apeliantė nurodo, kad remiantis 2023 m. lapkričio 9 d. teismo posėdyje trečiojo asmens R. L. išsakyta pozicija, jog kiemas yra jo ir ieškovei ten vaikščioti negalima, ji turi eiti į savo teritoriją palei tvorą, būtent patekimas į šiuo metu vis dar bendrą kiemą yra vienas iš pagrindinių konflikto šaltinių, o taku aplink namą eiti ieškovė negali, kadangi atsakovas K. V. yra užtvėręs praėjimą. Atmesdamas šį apeliacinio skundo argumentą apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytam argumentui, jog šioje byloje viso proceso metu ieškovė nekėlė klausimo, kad jai neva yra trukdoma laisvai apeiti apie namą ir juo nesirėmė grįsdama savo patikslintą ieškinį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad civilinio proceso kodekso normos draudžia apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnis 2 dalis). Kita vertus, svarbu pažymėti, kad trečiasis asmuo R. L. teismo posėdžio metu buvo nurodęs, jog jam nepatinka, kai apeliantė vaikšto pro jo langus, žvilgčioja į vidų ir kišasi į jo asmeninį gyvenimą, todėl jam labiau patiktų, kad ji vaikščiotų per kitą apeliantės turimą įėjimą į savo namo dalį, tačiau jis kartu patvirtino, jog supranta, kad šis praėjimas yra bendras, apeliantė gali juo laisvai naudotis. Atsižvelgiant į minėtus trečiojo asmens R. L. paaiškinimus nėra pagrindo išvadai, kad šio asmens veiksmais apeliantei yra visiškai apribota teisė vaikščioti kiemu pagal galiojančią naudojimosi tvarką. Vien tai, kad trečiais asmuo R. L. pageidauja, jog ieškovė nevaikščiotų kiemu, nepaneigia ieškovės teisės naudotis kiemu pagal galiojančią naudojimosi tvarką. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad ieškinys pareikštas atsakovui K. V., todėl būtent jo veiksmai ieškovės atžvilgiu, susiję su galiojančios naudojimosi žemės sklypu tvarkos vykdymu, turėjo esminę reikšmę nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateiktos fotonuotraukos negali patvirtinti, jog atsakovas K. V. nesilaiko teismo sprendimu nustatytos galiojančios naudojimosi žemės sklypu tvarkos. Iš šių fotonuotraukų neįmanoma nustatyti, kada ir kokioms aplinkybėms egzistuojant jos darytos. Taip pat šios fotonuotraukos savaime nepatvirtina, kad praėjimas taku buvo užtvertas apeliantei visiškai nesudarant galimybės praeiti (pvz., atsidarant vartelius), ar kad praėjimas yra užtvertas nuolatos, ne epizodiškai. Taigi, byloje esanti medžiaga neleidžia daryti išvados, jog atsakovas sistemingai, piktybiškai bei nuolat trukdytų ieškovei naudotis žemės sklypu pagal galiojančią teismo sprendimu nustatytą tvarką.

30. Pažymėtina, kad ieškovė nenurodė ir nepateikė duomenų apie kitus sistemingai ir nuolat vykstančius konfliktus, susijusius būtent su naudojimosi žemės sklypu tvarka, o ne asmeniniais santykiais, kurie sudarytų prielaidas svarstyti dėl būtinybės keisti nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką (CPK 178 straipsnis). Kaip jau minėta, CK 4.75 straipsnis įtvirtina bendraturčių pareigą turtą valdyti, naudoti ir disponuoti bendraturčių sutarimu, o šiuo atveju apeliantė neįrodė, kad bendraturčiai tiesiogiai atsakingi dėl kylančių konfliktų ir pažeidžia teismo sprendimu nustatytą galiojančią žemės sklypo naudojimosi tvarką (kaip minėta, R. L. nėra bendraturtis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje dalyvaujančių asmenų elgesys ir jų tarpasmeniniai konfliktai sudaro prielaidas labiau tikėtinu laikyti tai, kad naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimas neišspręs nesutarimų, kaip kad apeliaciniame skunde nurodo ieškovė.

31. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad ji savo žemės sklypo dalyje randa šiukšlių ir pastebi savo žemės sklypo dalimi vaikštančius svetimus žmones, nėra reikšmingos nagrinėjamam ginčui ir nesudaro pagrindo konstatuoti būtinumą keisti galiojančią naudojimosi žemės sklypu tvarką.

32. Nurodytų motyvų pagrindu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinyje nėra nurodyta ir įrodyta esant įvykusiems kokiems nors juridiniams faktams, o nurodytos aplinkybės yra ieškovės pageidavimai, kurie nelaikytini juridiniais faktais.

33. Apeliantė nurodo, kad pagal vis dar galiojantį žemės sklypo planą bei išvažiuojamojo teismo posėdžio metu nustatytas aplinkybes matyti, jog faktiškai ginčo objekte nebeegzistuoja dvi viralinės ir rūkykla: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl bendras takas iki šių objektų nebereikalingas. Tad jau vien atsižvelgiant į faktinę situaciją bei remiantis teismų praktika naudojimosi tvarka turėjo būti keičiama. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio argumentu.

34. Ieškovė pradiniu ieškiniu pateikė du reikalavimus – pakeisti nustatytą žemės sklypo naudojimosi tvarką ir išregistruoti ieškovei nuosavybės teise priklausančius pastatus. Ieškovės pradinio ieškinio pagrindą sudarė šios aplinkybės: 1) tarp bendraturčių kyla nesutarimai dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos; 2) ieškovė savo žemės sklypo dalyje randa šiukšlių; 3) ieškovė pastebi savo žemės sklypo dalimi vaikštančius svetimus žmones; 4) buvo nugriauta dalis statinių, todėl būtina įregistruoti naują žemės sklypo planą su nauja žemės sklypo naudojimo tvarka (žr. ieškinio 3 l.).

35. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimo išregistruoti ieškovei nuosavybės teise priklausančius pastatus, tad patikslintu ieškiniu ieškovė prašė pakeisti nustatytą žemės sklypo naudojimosi tvarką. Ieškovės patikslinto ieškinio pagrindą sudarė šios aplinkybės: 1) tarp bendraturčių kyla nesutarimai dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos; 2) ieškovė savo žemės sklypo dalyje randa šiukšlių; 3) ieškovė pastebi savo žemės sklypo dalimi vaikštančius svetimus žmones (žr. patikslinto ieškinio 3 l.).

36. Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo. Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Taigi, šioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą vertinti tik patikslintame ieškinyje nurodytą faktinį pagrindą, nes teismas neturi teisės analizuoti kitų aplinkybių nei tos, kurios sudaro ieškinio (šiuo atveju patikslinto ieškinio) faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 178 straipsnis). Teismas tokio pobūdžio bylose nėra aktyvus ir negali peržengti patikslinto ieškinio ribų. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad faktiškai ginčo objekte nebeegzistuoja dvi viralinės ir rūkykla, nesudarė patikslinto ieškinio pagrindo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo analizuoti šią aplinkybę, o juolab laikyti šią aplinkybę kaip sudarančią pagrindą pakeisti nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką. Civilinio proceso kodekso normos draudžia apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnis 2 dalis). Kartu pažymėtina, kad remiantis rungimosi ir dispozityvumo principais, pareiga laiku ir tinkamai įvardinti savo procesinę poziciją ir laiku pateikti įrodymus šiai pozicijai pagrįsti tenka šalims (CPK 12, 13, 178 straipsnis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad nepalankią bylos baigtį gali nulemti ir proceso dalyvio procesinis elgesys, kuomet laiku neteikiami teismo sprendimui įtakos galintys turėti paaiškinimai ir įrodymai, dėl ko jų vertinimas nepatenka į bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Be to, apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kas reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja bylos iš naujo, o tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir jų į bylą pateiktus įrodymus, ginčą išsprendė tinkamai.

37. Dar daugiau, teisėjų kolegija akcentuoja, jog nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Duomenų, kad apeliaciniame skunde minimų objektų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini)) registracija Nekilnojamojo turto registre būtų nuginčyta ar kitaip panaikinta, byloje nėra. Priešingai, į bylą pateiktas 2023 m. gegužės 11 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad į šiuos objektus nuosavybės teisės įregistruotos atsakovo K. V. (pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ¼ statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei trečiojo asmens R. Ž. (pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vardu, ieškovės vardu registruota tik ¼ statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl šie nekilnojamojo turto objektai (dalis jų) jų savininkų gali būti atkurti (pastatyti) jų registruotoje vietoje. Atsižvelgiant į tai apeliantės nurodomos aplinkybės, jog ginčo objekte nebeegzistuoja dvi viralinės ir rūkykla, nagrinėjamam ginčui neturi juridinės reikšmės.

38. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp bendraturčių yra nusistovėjusi naudojimosi žemės sklypu tvarka. Savo nesutikimą apeliantė grindžia tuo, jog viso proceso metu procese dalyvaujantys asmenys nurodė ir niekas neginčijo to, kad tiek atsakovas K. V., tiek ir trečiasis asmuo R. Ž. faktiškai ginčo objekte lankosi retai, jie ten negyvena ir žeme faktiškai nesinaudoja. Išvažiuojamojo teismo posėdžio metu buvo matyti, kad tik prie ieškovės namo dalies ir jos žemėje yra pasodintinos daržovės, o kitur buvo nepjauta virš kelių užaugusi žolė. Apeliacinės instancijos tesimas, atmesdamas šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad tai, jog bendraturčiai ginčo žemės sklype lankosi retai ar nesinaudoja žeme, nepaneigia to, kad 2003 metais teismo sprendimu nustatyta naudojimo ginčo sklypu tvarka per tokį ilgą laikotarpį yra nusistovėjusi.

39. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neteisingai nustatė ir vertino reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes, netinkamai vertino surinktus šalių ginčui išspręsti reikšmingus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylos aplinkybių padarė prieštaringas išvadas. Pažymėtina, kad CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau pateikta kasacinio teismo praktika bei tinkamai pritaikęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tinkamai ir visapusiškai įvertino į bylą šalių pateiktus įrodymus. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, priešingai nei nurodo apeliantė, atskleidė bylos esmę, nurodė esminius argumentus dėl patikslinto ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl vien tai, kad ieškovė turi kitokią subjektyvią nuomonę dėl byloje nurodytų argumentų ir įrodymų vertinimo, nesudaro pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra neteisingas ar nepagrįstas.

40. Apibendrinant nurodytą teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto naudojimosi tvarkos pakeitimą reglamentuojančias teisės normas, nepažeisdamas proceso teisės normų nustatė ir įvertino reikšmingas faktines aplinkybes bei nenukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumu bei pagrįstumu.

41. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

42. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinės teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymą, nepažeidė įrodymų vertimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Esant šioms aplinkybėms, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovas pateikė įrodymus apie patirtas 450 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kurios, netenkinus apeliacinio skundo, priteisiamos iš ieškovės atsakovui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui K. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 450 Eur (keturių šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.