Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-572-943/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-11-12
Bylos Nr.: e2A-572-943/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00907-2014-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Egidija Tamošiūnienė, Egidijus Žironas
Ieškovas: A. A., M. S.
Atsakovas: R. J., J. J.
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Evestra“

Civilinė byla Nr. e2A-572-943/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00907-2014-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.5.11.; 3.2.4.; 3.2.4.4.; 3.2.4.8.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. A. ir M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-4372-257/2014 pagal nurodytų ieškovų ieškinį atsakovams R. J. ir J. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Evestra“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai A. A. ir M. S. kreipėsi į teismą prašydami pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ieškovų ir atsakovų 2009 m. balandžio 15 d. sudarytą susitarimą dėl prekių pirkimo – pardavimo, taikyti restituciją ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad 2009 m. balandžio 14 d. tarp ieškovų ir atsakovo R. J. buvo sudaryta UAB „Evestra“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovai iš atsakovo įsigijo 100 paprastųjų vardinių nematerialių 100 Lt nominalios vertės akcijų.

Kitą dieną po nurodyto sandorio, t. y. 2014 m. balandžio 15 d., atsakovas pranešė, kad UAB „Evestra“ nuomojamame sandėlyje yra „Tommy Hilfiger“ ir „Sergio Tacchini“ prekės ženklų atsargų ir pasiūlė ieškovams jas įsigyti. Atsakovas R. J. nurodė, kad dalies prekių kaina buvusi po 10 Eur (5270 vienetų „Tommy Hilfiger“ prekės ženklo prekių ir 1982 vienetai to paties prekės ženklo aksesuarų), o kitos dalies - po 42 Eur (1353 „Sergio Tacchini“ slidininkų kostiumai), iš viso pasiūlė už nurodytas prekes sumokėti 129 000 Eur. Tą ieškovai padarė išrašydami 6 vekselius atsakovams bendrai 129 000 Eur sumai.

2009 m. balandžio 15 d. ieškovams pasirašius vekselius, tą pačią dieną, tik vėliau, buvo pasirašytas ir Materialinių vertybių perdavimo priėmimo aktas (kuris pagal Akcijų pirkimo -pardavimo sutartį buvo privalomas), kuriuo, kaip paaiškėjo vėliau, buvo perduotos ir aukščiau paminėtos prekės. Ieškovai A. A. ir M. S. neatkreipė dėmesio į tai, kad išrašydami vekselius atsakovams R. J. ir J. J. sumokėjo už prekes, priklausančias UAB „Evestra“ (pagal 2009 m. balandžio 15 d. Materialinių vertybių perdavimo -priėmimo aktą), t. y. bendrovei, kurios akcijas įsigijo. Atsakovai, ieškovų prašomi, ir net įpareigoti teismo, nėra pateikę jokių dokumentų, patvirtinančių, kad prekės priklausė jiems nuosavybės teise ir kad atsakovai sumokėjo pridėtinės vertės mokestį. Prekės, kurias atsakovai teigia pardavę ieškovams susitarimu, buvo UAB „Evestra“ valdomame sandėlyje. UAB „Evestra“ neturėjo jokio teisinio pagrindo sandėliuoti kitų asmenų prekių nuomojamame sandėlyje. UAB „Evestra“, kaip asmeniui, vykdžiusiam „Tommy Hilfiger“ prekės ženklu pažymėtų prekių prekybos veiklą Lietuvoje, nėra žinoma, kad R. J. ar J. J. savarankiškai būtų vykdę ūkinę-komercinę veiklą, t. y. užsiiminėjo „Tommy Hilfiger“ prekės ženklu pažymėtų prekių prekyba Lietuvoje. Ieškovų manymu, nekyla abejonių, kad toks prekių kiekis atsakovo negalėjo būti įsigytas privačiam naudojimui, asmeniniams poreikiams tenkinti, be to, prekių perdavimas vienu sykiu ieškovams, t. y. naujiesiems savininkams įmonės, kurios pagrindinė veikla yra būtent to prekės ženklo drabužių prekyba, turi komercinį pobūdį. Su atsiliepimu į ieškinį atsakovai nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad atsakovų finansiniai resursai būtų leidę asmeninės nuosavybės teise įsigyti prekių už beveik 0,5 milijono litų.

Atsakovams neįrodžius perleistų ieškovams prekių nuosavybės, 2015 m. balandžio 15 d. sandorį buvo prašoma pripažinti negaliojančiu 1.80, 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu.

Šalies argumentai

Atsakovai su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, pripažinti ieškovus piktnaudžiavus savo procesinėmis teisėmis ir paskirti jiems baudą.

Paaiškino, kad sandoris nelaikytinas individualios veiklos vykdymu ar ūkinės — komercinės veiklos vertimusi jau vien dėl to, kad atsakovai iš sandorio nesiekė gauti ir negavo ekonominės naudos. Prekės buvo parduotos ieškovams už jų savikainą. Tai buvo vienkartinis sandoris, o ne tęstinė veikla. Prekės buvo sandėliuojamos paties nuomotojo (atsakovo), o ne trečiojo asmens patalpose, todėl jokio raštiško sutikimo, kad atsakovas (kuris pats ir buvo nuomotojas) sutinka, jog jam priklausančiose patalpose būtų sandėliuojami jam pačiam ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantys daiktai, pateikti UAB „Evestra“ neturėjo. Ieškinys yra ne tik nepagrįstas, tačiau ir pareikštas nesąžiningai, siekiant sukelti papildomų rūpesčių atsakovams, galimai užvilkinti kitose civilinėse bylose priimtų pastariesiems palankių sprendimų vykdymą ar nesąžiningai, pasinaudojant procesine teise akivaizdžiai ne pagal jos paskirtį ir jos tikslus, galimai siekiant išvengti kitose civilinėse bylose ieškovų atžvilgiu priimtų nepalankių teismo sprendimų vykdymo. Visos ieškinyje nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovai šioje byloje vėl įrodinėja, kad prekės priklausė UAB „Evestra“ jau buvo išsamiai tirtos ir nagrinėtos kitose tarp šalių vykusiuose ir tebevykstančiuose teisminiuose ginčuose.

Atsiliepimas

Atsakovai taip pat nurodė, kad perdavus prekes ieškovų nuosavybėn ir pastariesiems jas priėmus bei sumokėjus prekių kainą vekseliais, atsakovas kaip fizinis asmuo, nevykdantis ekonominės veiklos neturėjo ir neturi pareigos saugoti prekių įsigijimo dokumentus. UAB „Evestra“ buhalterinės programos išraše nurodytos prekės, priklausė UAB „Evestra“ ir būtent šios prekės buvo ieškovams perduotos 2009 m. balandžio 15 d. Materialiniu vertybių perdavimo — priėmimo aktu. Tuo tarpu be šiuo aktu perduotų prekių, priklausiusių UAB „Evestra“, atsakovas atskirai nuo UAB „Evestra“ priklausiusių prekių sandėliavo ir jam bei atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusias prekes, kurias atsakovai pardavė ieškovams pastariesiems už jas sumokant vekseliais. 2009 m. balandžio 14 d. UAB „Evestra“ priklausė „Tommy Hilfiger“ prekės ženklu pažymėtų prekių už 127 373,79 Lt, iš viso 2009 m. balandžio 14 d. UAB „Evestra“ priklausė 8 625 vienetai prekių (tiek „Tommy Hilfiger“, tiek kito prekės ženklo), kurių bendra vertė buvo 258 581,31 Lt. Būtent tiek prekių, priklausiusių UAB „Evestra“, ir buvo perduota 2009 m. balandžio 15 d. Materialinių vertybių perdavimo — priėmimo aktu. UAB „Evestra“ buhalterinės programos išraše, 2009 m. balandžio 15 d. Materialinių vertybių perdavimo — priėmimo akte yra nurodytos tik UAB „Evestra“ priklausiusios prekės, kurių nei likučiai, nei piniginė vertė neatitinka atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusių prekių kiekio ir kainos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad tiek Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3778-178/2010, tiek ir sprendimu civilinėje Nr. 2A-461-661/2014, pripažinta, kad ginčo prekės, už kurių įsigijimą ieškovai sumokėjo atsakovams išrašydami vekselius, UAB „Evestra“ nepriklausė. Teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovams įrodinėjant, jog ginčo prekės priklausė UAB „Evestra“, ieškinį dėl pažeistų teisių turėjo reikšti ne ieškovai, bet įmonė. Teismo išvadas dėl to, jog ginčo prekės nepriklausė įmonei, sustiprino ir tai, kad ieškovas neįrodė, kad prekėmis disponavo UAB „Evestra“.

Teismas netenkino ieškovų reikalavimų ginčijamą susitarimą pripažinti negaliojančiu CK 1.80, 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu, kadangi neįrodytas nei ieškovų suklydimo, nei apgaulės, nei sandorio prieštaringumo imperatyvioms įstatymo normoms faktas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai A. A. ir M. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti, priteist iš atsakovų ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kitų teismų sprendimuose padarytomis išvadomis, nepaisydamas to, kad prekių priklausymo vienai iš ginčo šalių klausimas juose nebuvo keliamas.

2. Teismas neatskleidė bylos esmės, nenustatė, kam nuosavybės teise priklausė 2014 m. balandžio 15 d. susitarimu perleistos prekės.

3. Ginčijamu sprendimu teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių, kadangi pareiga įrodyti tai, kad ginčijamu susitarimu perleistos prekės priklausė atsakovams, tenka būtent jiems.

4. Teismas nevertino to, kad atsakovai nepateikė prekių įsigijimo dokumentų, nesumokėjo valstybei privalomų mokėjimų už vykdomą komercinę veiklą, prekės buvo UAB „Evestra“ nuomojamose patalpose ir dėl netinkamai įvertintų šių aplinkybių priėmė nepagrįstą teismo sprendimą.

5. Teismas nevertino ieškovų ginčijamo susitarimo galiojimo ieškinyje nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai R. J. ir J. J. prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš apeliantų atsakovų bylos nagrinėjimo teisme metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama skunde, atskleidė bylos esmę, ir pagrįstai vadovaudamasis ankstesnių bylą nagrinėjusių teismų sprendimais, nustatė, kad ginčijamu susitarimu ieškovams buvo perleistos ne UAB „Evestra“ prekės. Be to, teismų sprendimais yra konstatuota, kad įmonės sąskaitoje buvo prekių už mažesnę vertę nei susitarimu perleista prekių vertė.

2. CPK įtvirtina bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovai neįrodė teiginių, kad prekės priklausė įmonei, o ne atsakovams, pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Byloje keliamas klausimas, kam nuosavybės teise priklausė 2009 m. balandžio 15 d. bylos šalių tarpusavio susitarimu ieškovams perleistos prekės – atsakovams ar UAB „Evestra“ ir ar sprendimą atmesti ieškinį pirmosios instancijos teismas priėmė tinkamai paskirstęs tarp bylos šalių įrodinėjimo pareigą.

Nustatyta, kad ieškovai A. A. ir M. S. bei R. J. 2009 m. balandžio 14 d. pasirašė UAB „Evestra“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovai įsigijo 100 procentų bendrovės paprastųjų vardinių akcijų (kiekvienas po 50 procentų akcijų) už 400 000 Eur kainą (el. bylos t. 1, b. l. 11-14). Šalių pasirašyto susitarimo 5.4 punktas numatė, kad bendrovei UAB „Evestra“ priklausančio turto ir įrangos sąrašas bus pridėtas prie sutarties kaip jos priedas Nr. 3 (el. bylos t 1, b. l. 16), tačiau sutarties pasirašymo dieną jis nebuvo užpildytas (el. bylos t. 1, b. l. 18).

Ieškovų teigimu, 2009 m. balandžio 15 d. atsakovas R. J. pasiūlė ieškovams įsigyti UAB „Evestra“ nuomojamame sandėlyje esančias prekes, t. y. 5270 vienetus „Tommy Hilfiger“ ir 1982 vienetus „Sergio Tacchini“ prekės ženklų atsargas už 129 000 Eur sumą. Ieškovai su siūlymu sutiko, žodinio susitarimo pagrindu, kurio buvimo fakto neginčija ir atsakovai, įsigijo iš atsakovų prekes, kaip atsiskaitymą už jas išrašydami atsakovams šešis 21 5800 Eur vertės paprastuosius neprotestuotinus vekselius (el. bylos t. 1, b. l. 21-26).

Tą pačią dieną, t. y. 2009 m. balandžio 15 d., buvo pasirašytas ir UAB „Evestra“ Materialinių vertybių perdavimo – priėmimo aktas Šiuo aktu buvęs UAB „Evestra“ savininkas naujiesiems įmonės savininkams perdavė ne tik įmonės veikloje naudojamą įrangą, bet ir prekių likučius – 529 „Tommy Hilfiger“ diržus, 54 „Tommy Hilfiger“ kepures, 1020 porų „Tommy Hilfiger“ kojinių, 232 „Tommy Hilfiger“ pirštinių, 147 „Tommy Hilfiger“ šalikų, 5270 varios „Tommy Hilfiger“ drabužių, 20 odinių striukių, 1353 „Sergio Tacchini sportinių kostiumų bei 100 CMR komplektų (el. bylos t. 1, b. l. 19).

Ieškovai teigia, kad pasirašę Materialinių vertybių perdavimo – priėmimo aktą suprato, kad jiems buvo parduotos ne atsakovams, bet jų pačių įsigytai įmonei nuosavybės teise priklausančios prekės, dėl ko šalių susitarimą dėl prekių įsigijimo siekiama pripažinti negaliojančiu.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovų jiems perleistos prekės priklausė UAB „Evestra“, kadangi tai patvirtina ir anksčiau tarp bylos šalių kilusius ginčus nagrinėjusių teismų sprendimai, todėl ieškinio reikalavimo netenkino. Apeliantai su teismo išvadomis nesutinka ir mano, kad teismas neatskleidė bylos esmės, neatsakė į klausimą, kam nuosavybės teise priklausė 2009 m. balandžio 15 d. susitarimo pagrindu ieškovams perleistos prekės, netinkamai paskirstė tarp bylos šalių įrodinėjimo pareigą.

Atsižvelgus į tai, kad apeliaciniu skundu ginčijamo teismo sprendimo neteisėtumas grindžiama netinkamai tarp šalių paskirstyta įrodinėjimo pareiga ir tai nulėmusiu netinkamą bylos faktinių aplinkybių vertinimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo pareigos paskirstymą reglamentuojančių teisės normų turinį bei jų aiškinimo ir taikymo praktiką. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalių procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio norma reiškia, kad joje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 178 straipsnyje įtvirtinta tik bendroji įrodinėjimo taisyklė, kuri gali būti netaikoma, jei kitose teisės normose nustatyta šios taisyklės išimčių. Paprastai tokios išimtys gali būti nustatytos materialiosios teisės normose. Šiuo atveju ginčo dalyku yra tarp bylos šalių sudaryto susitarimo (sutarties) dėl prekių pirkimo – pardavimo galiojimas.

Iš CK 6.305 straipsnio 1 dalyje pateiktos pirkimo – pardavimo sutarties sąvokos galima spręsti, kad vienas iš esminių tokios sutarties požymių yra pardavėjo įsipareigojimas perduoti daiktą kito asmens nuosavybėn. Pardavėjo pareiga perduoti daiktą apima ir jo pareigą patvirtinti daikto nuosavybės teisę. CK 6.317 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantijos pagal įstatymą taisyklė reiškia, kad ne tik perduodamo daikto kokybė, bet ir jo nuosavybės teisės priklausymas pardavėjui, yra vienas esminių reikalavimų jam vykdant pareigą perduoti daiktą. Tinkamas pardavėjo pareigos patvirtinti daikto, kuris yra pirkimo – pardavimo sutarties dalykas, nuosavybės teisę vykdymas reglamentuojamas CK 6.321 straipsnyje. Šios įstatymo nuostatos, be kita ko, reiškia, kad, byloje kilus ginčui dėl daikto nuosavybės teisės, būtent pardavėjui tenka našta įrodyti, jog jis buvo daikto savininkas daikto perdavimo metu ir jog jis perdavė nuosavybės teisę daikto pirkėjui. Tokia išvada, be kita ko, daroma remiantis tuo, kad paskutinis daikto pirkėjas paprastai nėra susijęs teisiniais santykiais su asmeniu, iš kurio pardavėjas įsigijo daiktą, todėl neturi arba turi labai ribotas galimybes įrodyti arba paneigti pardavėjo nuosavybės teisės įgijimą. Todėl, tarp pardavėjo ir pirkėjo kilus ginčui dėl perleisto daikto, pardavėjas privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius perleisto daikto nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2011).

Šios bylos nagrinėjimo metu atsakovai tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog 2009 m. balandžio 15 d. susitarimu perleistos prekės priklausė jiems nepateikė, tačiau nurodė, kad atsakovai ieškovams perleistas prekes įsigijo kaip fiziniai asmenys, jie nevykdė ūkinės – komercinės veiklos iš kurios gaudavo pajamas, prekių atsakovams perleidimas buvo vienkartinis atvejis, nelaikytinas komercinės veiklos vykdymu, prekės buvo perleistos už jų savikainą, todėl atsakovai neišsaugojo prekių įsigijimo dokumentų. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. gegužės 20 d. operatyvaus patikrinimo pažyma įrodo, kad atsakovui R. J. neatsirado prievolės deklaruoti pajamas už 2010 – 2013 metus (el. bylos t. 2, b. l. 73) (apeliacinės instancijos teismui ieškovai siekė įrodyti, kad šis Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimas buvo atliktas netinkamai, dėl ko buvo nuspręsta atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, tačiau Lietuvos apeliacinės instancijos teismui 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi užklausus Valstybinės mokesčių inspekcijos dėl pakartotinio atsakovų mokestinio patikrinimo rezultatų, buvo gautas atsakymas, kad papildomų mokestinių patikrinimų atsakovų atžvilgiu nebuvo atlikta (el. bylos t. 2, b. l. 133), kas įrodo, kad nurodytu laikotarpiu atsakovai nevykdė veiklos, iš kurios gavo pajamų. Be to, ieškiniu patys ieškovai teigė, kad jiems nėra žinoma, kad atsakovai būtų savarankiškai vykdę prekių ženklu „Tommy Hilfiger“ pažymėtų prekių prekybą, t. y. užsiiminėję ūkine – komercine veikla (el. bylos t. 1, b. l. 5). Šie duomenys bei ta aplinkybė, kad ieškovams ginčo prekių įsigijimo metu nekilo klausimų ir abejonių dėl to, kad 2009 m. balandžio 15 d. susitarimu prekes jiems perleidžia tikrieji jų savininkai, leidžia spręsti apie tai, kad prekės priklausė atsakovams. Be to, ieškovai prekių nuosavybės teisės klausimo nekėlė iki pat 2014 metų (ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareikštas 2014 m. balandžio 14 d.) nors ieškinyje ieškovai dėsto, jog jie jau prekių įsigijimo dieną pasirašę UAB „Evestra“ Materialinių vertybių priėmimo - perdavimo aktą suprato, kad prekes jiems perleido ne tikrieji jų savininkai. Tai, kad ieškovai beveik penkerius metus nekėlė klausimo dėl prekių nuosavybės teisių bei tai, kad ieškovai vieną iš vekselių, kuriais buvo atsiskaitoma už prekes, apmokėjo, leidžia spręsti, kad ieškovams prekių pirkimo – pardavimo dieną pardavėjai įrodė, kad prekės nuosavybės teise priklauso jiems ir taip įvykdė CK 6.321 straipsnyje įtvirtintą pareigą. Pažymėtina, kad kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, UAB „Evestra“ prekių nuosavybės teisių klausimo nekėlė, pretenzijų atsakovams nereiškė, todėl nors byloje tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo susitarimu ieškovams perleistos prekės priklausė atsakovams nėra, tačiau šią aplinkybę pagrindžia byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visuma.

Byloje ieškovai teiginius, jog jiems perleistos prekės priklausė UAB „Evestra“ grindė 2009 m. balandžio 14 d. įmonės prekių likučių sandėlyje pažyma bei 2009 m. balandžio 15 d. Materialinių vertybių perdavimo– priėmimo aktu (el. bylos t. 1, b. l. 19-20) tačiau šie dokumentai patvirtina, kad ieškovams įsigyjant iš atsakovų UAB „Evestra“ akcijas, įmonė turėjo 8 625 vienetus nurodytų prekių ženklų likučių už 258 581,93 Lt sumą (teisėjų kolegija sprendžia, kad akte dėl prekių likučių nurodyta prekių suma litais, kadangi akto rengimo dieną (2009 m. balandžio 14 d.) litas buvo oficiali Lietuvos Respublikos valiuta). Šios prekės ir buvo perduotos ieškovams pagal 2009 m. balandžio 15 d. Materialinių vertybių priėmimo – pardavimo aktą. Tuo tarpu ginčijamu 2009 m. balandžio 15 d. susitarimu ieškovams buvo perduota prekių už 129 000 Eur sumą, t. y. 445 411 Lt. Šis faktas patvirtina, kad realiai įmonė, jos akcijų ieškovams perleidimo dieną net neturėjo tokios vertės prekių, koks ieškovams buvo perleistas atsakovų. Ieškovai skundu pažymi, jog sutampa ieškovams perleistų ir įmonės valdytų prekių kiekiai ir prekės ženklai (5270 „Tommy Hilfiger“ drabužių vienetų ir 1353 vienetai „Sergio Tacchini“ slidininkų kostiumai“), tačiau tik ši aplinkybė neleidžia teigti, jog atsakovai perleido ne jiems priklausančias prekes, kadangi nesutampa sandėlyje buvusių likučių ir ieškovams perleistų prekių kainos, be to, byloje neįrodyta, jog ieškovams perėmus UAB „Evestra“ materialines vertybes, įmonė pasigedo 2009 m. balandžio 14 d. pažymoje dėl likučių sandėlyje ir 2009 m. balandžio 15 d. Materialinių vertybių priėmimo – perdavimo akte nurodytų prekių. Šią aplinkybę, perėmę įmonę ir ją valdę, ieškovai galėjo pagrįsti įmonės finansiniais dokumentais ir tuo atveju, jei įmonėje turėjo būti šios perduotos prekės, tačiau realiai jų įmonės nuomojamuose sandėliuose nebuvo, ieškovai gindami savo, kaip įmonės akcininkų, ir įmonės interesus galėjo klausimą dėl prekių perleidimo teisėtumo kelti anksčiau. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovams byloje įrodinėjant, kad ginčo prekės nuosavybės teise priklauso jiems, tačiau nepateikus šiuos argumentus pagrindžiančių tiesioginių įrodymų, šiuos argumentus paneigti galėjo ieškovai, įrodydami, kad 2014 m. balandžio 15 d. susitarimu perleistos prekės priklausė įmonei UAB „Evestra“ ir pateikdami įmonės finansinius dokumentus, patvirtinančius prekių įsigijimą ir apskaitą įmonėje, tačiau tai nebuvo atlikta, kas tik dar labiau sustiprina pirmosios instancijos išvadų, jog ginčo prekės nepriklausė UAB „Evestra“, pagrįstumą.

Juridinių asmenų registro duomenimis, ieškovas A. A. laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. buvo, o ieškovas M. S. – nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki dabar yra UAB „Evestra“ direktorius, kurio žinioje yra visi įmonės dokumentai (Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 str.); be to, ieškovai, kaip UAB „Evestra“ akcininkai, pagal ABĮ 18 straipsnio 1 dalį turi teisę susipažinti su šiame straipsnyje numatytais įmonės dokumentais, tarp jų finansinės atskaitomybės dokumentais, taip pat kitais dokumentais, kurie susiję su įmonės komercine paslaptimi ar konfidencialia informacija (ABĮ 18 str. 1 d.). Beje, ieškovai nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme civilinę bylą Nr. 2-3778-178/2010 neneigė, jog jiems buvo perduoti šio juridinio asmens dokumentai, tarp jų - finansiniai dokumentai, taigi ieškovai turėjo galimybę pateikti įrodymus, susijusius su ginčo prekių nuosavybės teisėmis.

Apeliantų manymu, abejones dėl to, kad ginčo susitarimu perleistos prekės priklausė atsakovams kelia ir tai, kad jos buvo sandėliuojamos UAB „Evestra“ nuomojamose patalpose, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad patalpos, kurias nuomojo įmonė, priklausė būtent atsakovams (el. bylos t. 1, b. l. 35), todėl R. J., būdamas įmonės akcininku, nors ir buvo įmonei išnuomojęs visas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), galėjo atskiro susitarimo su įmone pagrindu tam tikrose patalpose sandėliuoti jam su atsakove nuosavybės teise priklausančias prekes. Be to, kaip jau buvo aptarta, įmonė jai priklausiusias ir sandėliuojamas prekes apskaitė (el. bylos t. 1, b. l. 20), kas reiškia, jog įmonės ir jos akcininkams priklausančios prekės buvo atskirtos, o duomenų, kad įmonė pasigedo jai priklausiusių ir apskaitytų prekių, nėra.

Pirmosios instancijos teismas netenkindamas ieškinio rėmėsi ir kitų ginčus tarp bylos šalių nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis. Apeliantai teigia, kad Vilniaus apygardos teismas netinkamai vertino kitoje byloje nustatytus faktus, o būtent, nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-461-661/2014 nurodytomis aplinkybės, kurios tik nukreipė į Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-3778-178/2010 ir joje nustatytas faktines aplinkybes, nors šioje byloje nebuvo sprendžiamas prekių priklausymo konkretiems asmenims klausimas. Kaip matyti iš išdėstyto, byloje keliamas ir prejudicijos taikymo klausimas, t. y. vertinama, ar ieškovo nurodytoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje nustatyti faktai ir aplinkybės gali būti laikomi prejudiciniais nagrinėjamoje byloje. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai). Aiškindamas nurodytą proceso teisės normą kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.).

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3778-178/2010 buvo sprendžiamas ieškovų atsakovams, apmokant už įsigytas prekes, išrašytų vekselių galiojimo klausimas. Ieškinyje ieškovai laikėsi pozicijos, jog už įmonės nuomojamuose sandėliuose esančias prekes jie sumokėjo įsigydami įmonės akcijas, todėl atsakovai nepagrįstai pareikalavo jų už prekių sandėliuose esančius likučius išrašyti ginčijamus vekselius. Atsakovai nurodytos bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog vekseliais buvo apmokėta už atsakovams nuosavybės teise priklausiusias ir ieškovams 2009 m. balandžio 15 d. susitarimu perleistas prekes. Bylos nagrinėjimo metu ieškovai nesilaikė nuoseklios pozicijos dėstydami vekselių išrašymo aplinkybes ir jau dublike teigė, jog vekseliais apmokėjo už atsakovų jiems perleistas prekes, kurios, kaip tapo žinoma vėliau, priklausė įmonei. Išnagrinėjęs bylą Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3778-178/2010 ieškinio netenkino. A. A. ir M. S. apeliacinio skundo dėl minėto teismo sprendimo pagrįstumą vertinęs Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-416/2012 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, bei konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog ginčo vekseliais buvo apmokėta už UAB „Evestra“ nuosavybės teise priklausiusias prekes.

Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-461-661/2014 buvo sprendžiamas R. J. prašymo priteisti iš A. A. skolą, kildinamą iš 2009 m. balandžio 15 d. vekselių, pagrįstumas. Teismas, vertindamas byloje kilusį ginčą rėmėsi Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3778-178/2010 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pažymėjo, kad nurodytoje byloje buvo sprendžiamas prekių priklausymo UAB „Evestra“ klausimas, todėl nurodytos bylos duomenys reikšmingi ir nagrinėjant aptariamą klausimą

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tik ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas byloje kilusį ginčą rėmėsi civilinėje byloje Nr. 2A-461-661/2014 nustatytomis aplinkybėmis, kaip prejudicinėmis, nors ši byla tik nukreipė į kitoje byloje įsiteisėjusiu sprendimu konstatuotas aplinkybes, nedaro teismo išvadų šiuo klausimu negaliojančiomis. Be to, aptartose bylose ieškovai grįsdami savo reikalavimus ar atsikirsdami į atsakovų nagrinėjamoje byloje reikalavimus teigė, jog vekseliai turi būti pripažinti negaliojančiais, o reikalavimas pagal juos priteisti skolą netenkinamas, nes ieškovai buvo apgauti ir vekseliais apmokėjo už įmonei UAB „Evestra“ priklaususias prekes. Tai patvirtina, jog ir nurodytose bylose buvo vertinama, ar vekseliais apmokėtos prekės priklausė įmonei. Tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovai ginčija ne vekselius ir jų pagrindu atsiradusią prievolę mokėti, o 2009 m. balandžio 15 d. susitarimą dėl prekių perleidimo, nepaneigia fakto, kad aptartose bylose buvo konstatuota, jog ieškovai neįrodė, kad atsakovai ieškovams perleido būtent UAB „Evestra“ nuosavybės teise priklausiusias prekes.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str.1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010). Todėl neabejotinas ir galutines išvadas byloje keliamais klausimais teismas turi priimti tik tuomet, jei byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina tam tikrą faktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo ar įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, sprendimą priėmė visapusiškai įvertinęs šalių pateiktus argumentus ir įrodymus bei ankstesnius ginčus tarp bylos šalių nagrinėjusių teismų procesiniais sprendimais konstatuotas aplinkybes ir pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju yra pagrindas teigti, kad 2009 m. balandžio 15 d. susitarimu atsakovai perleido jiems nuosavybės teise priklausančias prekes. Ieškovams turint galimybes, tačiau nepaneigus šių konstatuotų aplinkybių, teisėjų kolegija neturi pagrindo naikinti ar keisti pagrįsto ir teisėto teismo sprendimo.

Kadangi ieškovai reikalavimus dėl 2009 m. balandžio 15 d. sandorio negaliojimo CK 1.80, 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu grindė iš esmės tik ta aplinkybe, kad atsakovai ginčo susitarimu ieškovams perleido ne jiems, o UAB „Evestra“ priklausančias prekes (teigė, kad atsakovas neįrodė perleidę jiems nuosavybės teise priklausančias prekes, kad apgavo ieškovus ir suklaidino dėl prekių nuosavybės), tačiau bylos nagrinėjimo metu nustačius priešingas aplinkybes, nėra pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimo ir nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais pripažinti 2009 m. balandžio 15 d. susitarimą negaliojančiu.

Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovų, atsakovų bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl teismas šio prašymo nevertina (CPK 98 str. 1 d.)

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą.

Teisėjai Konstantinas GurinasEgidija TamošiūnienėEgidijus Žironas