- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-26
- Bylos Nr.
- 2A-416/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė (pran.)
- Ieškovas
- M. S., A. A.
- Atsakovas
- R. J., J. J.
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės (kolegijos primininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų M. S. ir A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3778-178/2010 pagal nurodytų ieškovų ieškinį atsakovams R. J. ir J. J. dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai M. S. ir A. A. ieškiniu, pareikštu atsakovams R. J. ir J. J., prašė: 1) pripažinti negaliojančiais tris 2009 m. balandžio 15 d. ieškovo M. S. atsakovei J. J. išrašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius (kiekvieno vertė po 21 500 EUR); 2) pripažinti negaliojančiais tris 2009 m. balandžio 15 d. ieškovo A. A. atsakovui R. J. išrašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius (kiekvieno vertė po 21 500 EUR); 3) priteisti iš atsakovų ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas (1 b. t., 2-6 l.).
Nurodė, kad tarp atsakovo (pardavėjo) R. J. ir ieškovų (pirkėjų) 2009 m. balandžio 14 d. buvo sudaryta UAB „E.“ 100 proc. akcijų pirkimo pardavimo sutartis, kuria buvo parduota po 50 proc. akcijų paketo kiekvienam ieškovui (toliau – Pirkimo – pardavimo sutartis); 2009 m. balandžio 15 d. ieškovai atsakovų naudai išrašė šešis (kiekvienas po 21 500 EUR vertės) paprastuosius neprotestuotinus vekselius (bendra mokėtina suma – 129 000 EUR). Ieškovų teigimu, sudarius Pirkimo – pardavimo sutartį, jiems buvo paaiškinta, kad UAB „E.“, kuri užsiima didmenine „T. H.“ prekinio ženklo prekių prekyba, sandėliuose yra atsargų, kurių bendra vertė apie 129 000 EUR, todėl atsakovai pareikalavo, kad ieškovai išrašytų vekselius ir taip neva kompensuotų nurodytų atsargų vertę. Pasak ieškovų, Pirkimo – pardavimo sutarties 2 priedo 6 punkte buvo nurodyta, kad visos prekių atsargos nuosavybės teise priklauso bendrovei, o ne atsakovams, todėl reikalavimas išrašyti vekselius, kuriuose pinigų gavėjais nurodyti atsakovai, yra teisiškai nepagrįstas, o vekseliai turi būti pripažinti negaliojančiais, nes išduoti nesant pagrindo (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ 19 str.). Be to, dublike pažymėjo, kad atsakovai nepateikė įrodymų, jog „T. H.“ prekės ženklu pažymėtos prekės priklausė atsakovams, o ne UAB „E.“, o vienas iš vekselių buvo apmokėtas todėl, kad atsakovė J. J., būdama pagrindinio UAB „E.“ prekių tiekėjo „W. O. T. C. B. V.“ savininke ir atstove, nurodė, jog nebetieks prekių, jei ieškovas M. S. neapmokės vekselio (1 b. t., 107-114 l.).
Atsiliepimas
Atsakovai R. J. ir J. J. atsiliepimuose į ieškinį prašė jį atmesti (1 b. t., 82-84, 92-95 l.). Nurodė, kad ieškovai nepagrįstai sieja vekselių surašymo ir išdavimo faktą su Pirkimo – pardavimo sutartimi ir jos vykdymu. Atsakovų teigimu, kitą dieną po šios sutarties sudarymo, perduodant bendrovei priklausančias prekes, atsakovai informavo ieškovus, kad UAB „E.“ nuomojamame sandėlyje yra sandėliuojamos atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios, R. J. vardu įsigytos, „T. H.“ prekės ženklu pažymėtos 8 000 kg bendro svorio įvairios nerūšiuotos prekės, kurių bendra įsigijimo vertė sudarė 129 000 eurų. Pasak atsakovų, ieškovai ketino vykdyti „T. H.“ prekės ženklu pažymėtų prekių prekybą, todėl išreiškė pageidavimą kartu su įmonės akcijomis įsigyti ir R. J. (kuris ketino nebeprekiauti ir išvykti su šeima gyventi į Olandiją) priklausančias aukščiau nurodytas prekes, tačiau ieškovai neturėjo visos pinigų sumos, mokėtinos už prekes, todėl susitarta dėl prievolės apmokėti prekių kainą įvykdymo vekseliais. Pažymėjo, kad ieškovas M. S. gera valia apmokėjo vieną iš vekselių – J. J. sumokėjo 21 500 EUR vekselyje nurodytu laiku, tokiu savo elgesiu iš esmės paneigdamas ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, sąlygojusias vekselių išdavimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu atmetė ieškinį (1 b. t., 193-196 l.).
Teismo teigimu, nors ieškovai nurodė, kad vekseliai ieškiniu ginčijami, remiantis ĮPVĮ 19 straipsniu, atsižvelgiant į ieškovų vėliau nurodytas faktines aplinkybes (kad ieškovai iš pradžių nesuprato, jog prekės, dėl kurių buvo išrašyti vekseliai atsakovams, buvo bendrovės nuosavybė ir už jas apmokėjimas yra numatytas jau pačioje Pirkimo – pardavimo sutarties kainoje, kad vekseliai išrašyti pasitikėjimo pagrindu ar nebeturint kito pasirinkimo), yra pagrindo teigti, jog toks aiškinimas gali būti interpretuojamas ir siejant jį su ieškovų vidinės valios trūkumais.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta nei tai, kad nebuvo pagrindo vekseliams išduoti, nei tai, kad tas pagrindas negalioja. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog šalių sudarytos Pirkimo – pardavimo sutarties 3.4 punkte nurodyta, kad pirkėjai (ieškovai) neturi pareigos mokėti jokių papildomų sumų, susijusių su šia sutartimi ar pardavėjo įsipareigojimais, sprendė, jog ieškovai neprivalėjo pardavėjui (atsakovui), o juolab – atsakovei sumokėti kitų paminėtoje sutartyje nenumatytų sumų. Be to, pažymėjo, kad ieškovai yra įgiję su verslu susijusį išsilavinimą ir dirbę verslo struktūrose, taigi, nėra versle atsitiktiniai asmenys, todėl neįtikinami jų argumentai apie tai, kad po Pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo, bet dar prieš 2009 m. balandžio 15 d. materialinių vertybių perdavimo priėmimo akto pasirašymą jie išrašė atsakovams vekselius vien tik pasitikėjimo ir neapdairumo pagrindu arba susiklosčiusi situacija juos privertė taip pasielgti. Juolab kad po vekselių išrašymo jie ne tik šių vekselių neginčijo, bet nepareiškė atsakovams dėl jų pretenzijų, o vienas iš vekselių netgi buvo apmokėtas. Dėl pastarosios aplinkybės teismas sprendė, kad ieškovai neteko teisės ginčyti vekselių išrašymą (CK 1.79 str. 1 d., 2 d. 1 p.).
Šalies argumentai
Teismas nustatė, jog ieškovai nenuosekliai aiškino faktines vekselių išrašymo aplinkybes: ieškinyje nurodė, kad vekseliais jie apmokėjo UAB „E.“ atsargų vertę, o dublike – kad vekselius išrašė už atsakovo nurodytas, kaip jam priklausančias prekes, ir tik vėliau jiems paaiškėjo, jog sumokėjo ne prekių savininkui, o neva už UAB „E.“ nuosavybės teise priklausančias prekes. Teismas sprendė, jog ir pastarasis aiškinimas nėra įtikinamas ne tik dėl virš jau paminėtų aplinkybių, bet ir dėl to, kad UAB „E.“ prekių likučiai datai pagal prekės rūšį ir sandėlius 2009 m. balandžio 14 d. (imtinai) yra fiksuoti 258 581, 93 Lt sumos, kai tuo tarpu vekseliai yra išrašyti ženkliai didesnės sumos. Taip pat teismas konstatavo, jog vekselių apmokėjimo terminai negali būti siejami su Pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytos kainos sumokėjimo terminais.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl aukščiau nurodyto teismas nustatė, kad ieškovai neįrodė, jog nebuvo pagrindo išrašyti vekselius, kad nėra pagrindo spręsti, jog vekselių išrašymas sietinas su ieškovų vidinės valios trūkumais (CPK 12 str., 178 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį (2 b. t., 119-121 l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įrodinėjimo pareigą tik apeliantams ir neprašydamas atsakovų įrodyti jų teiginių, pažeidė CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. Teismas neanalizavo šalių tarpusavio santykių, neatsižvelgė į bylos faktines aplinkybes, į tai, kad ieškovams reikėjo įrodyti negatyvią aplinkybę, t. y. kad prekės nepriklausė ieškovui R. J., bei į tai, jog ieškovai, išrašydami vekselius, atsakovams sumokėjo už prekes, nuosavybės teise priklausiusias UAB „E.“ pagal 2009 m. balandžio 15 d. Materialinių vertybių perdavimo – priėmimo aktą.Teismas be pagrindo konstatavo, kad neturi teisinės reikšmės ieškovų nurodytos aplinkybės dėl atsakovo prekių įsigijimo, jų apmokestinimo ir sandėliavimo, kadangi tinkamas šių aplinkybių ištyrimas ir įvertinimas sudarytų galimybę priimti pagrįstą ir objektyvią išvadą dėl prekių, už kurias išrašyti vekseliai, savininko nustatymo, ir patvirtintų arba paneigtų pagrindą išrašyti vekselius atsakovams (CPK 17 str., 179 str. 1 d., 185 str. 1 d.). Atsakovas, įsigijęs 8 tonas „T. H.“ prekės ženklu pažymėtų prekių, turėjo vykdyti komercinę veiklą, mokėti mokesčius ir turėti finansinių galimybių sumokėti beveik 500 000 Lt už nurodytas prekes, tačiau nepateikė tai patvirtinančių duomenų. Be to, šios prekės buvo sandėliuojamos UAB „E.“ išsinuomotame sandėlyje.Tariamas prekių pirkimo – pardavimo sandoris, pagal kurį atsakovas R. J., neva būdamas prekių savininkas, pardavė jas apeliantams, turėtų būti pripažintas individualios veiklos vykdymu, kadangi toks sandoris turėjo komercinį pobūdį, todėl galėjo būti atliktas tik asmens, įregistravusio individualią veiklą arba turinčio verslo liudijimą, o atsakovas R. J. nepateikė tokių duomenų. Taigi laikytina, kad sandoris sudarytas asmens, kuris teisiškai negalėjo būti tokio sandorio subjektas, todėl nurodytas sandoris yra niekinis ir pripažintinas negaliojančiu.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovai R. J. ir J. J. prašo jį atmesti (2 b. t., 123-132 l.). Nurodo, kad nebuvo pažeistas ir rungimosi principas; apeliantai turėjo galimybę įrodinėti faktinę aplinkybę, jog prekės tariamai priklausė UAB „E.“, remdamiesi įmonės buhalterinės apskaitos duomenimis, juolab kad pareiga įrodyti šią aplinkybę tenka apeliantams (CPK 12 str., 178 str.). Atsakovų teigimu, apygardos teismas teisingai nurodė, jog 2009 m. balandžio 14 d. UAB „E.“ prekių likučiai sudarė 258 581,93 Lt, todėl 445 411,20 Lt vertės „T. H.“ prekės ženklu pažymėtos prekės Pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dieną nepriklausė šiai įmonei. Be to, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ir CPK 17 straipsnio, 179 straipsnio 1 dalies bei 185 straipsnio 1 dalies nuostatų, o apeliantai nepagrįstai teigia, jog minėtos prekės priklausė UAB „E.“, o ne atsakovui, byloje nesant įrodymų, patvirtinančių, kad šias prekes įsigijo paminėta įmonė ir ji turi nuosavybės teises į prekes. Pasak atsakovų, apeliaciniame skunde apeliantai kelia naujus reikalavimus, t. y. prašo pripažinti negaliojančiu prekių pirkimo – pardavimo sandorį, tuo pažeisdami CPK 312 straipsnio nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, susijusias su ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumu, bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas.
Pagal CK 1.105 straipsnį, vekselis, kaip vertybinis popierius, - tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui. ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatyta, kad įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo, kadangi vekselio viešo patikimumo savybė lemia tai, jog šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių, todėl vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo įrodyti, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).
Taigi atsakovai (vekselio turėtojai) laikytini sąžiningais vekselių savininkais, kol neįrodyta priešingai, o pareiga įrodyti, kad nebuvo reikalavimo teisės pagal vekselius atsiradimo pagrindo ar kad vekseliai negalioja, kilo ieškovams (vekselių davėjams). Dėl to apygardos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovai, prašydami pripažinti negaliojančiais atsakovams išrašytus vekselius, ĮPVĮ 19 straipsnio pagrindu, privalėjo įrodyti, kad nebuvo prievolės pagal vekselius atsiradimo pagrindo, arba kad šie vekseliai negalioja (CK 1.105 str.; ĮPVĮ 19 str.; CPK 12 str., 178 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).
Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovai, teigdami, kad ginčo vekseliais buvo apmokėtos UAB „E.“ nuosavybės teise priklausiusios „T. H.“ prekės ženklu pažymėtos prekės, nepateikė tinkamų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog 8 tonos nurodytų prekių 2009 m. balandžio 15 d. priklausė UAB „E.“ (pirkimo – pardavimo sandorių, prekių priėmimo – perdavimo aktų, apmokėjimą už šias prekes, jų atvežimą į Lietuvą patvirtinančių dokumentų, kitų įrodymų), taip pat duomenų, kad 2009 m. balandžio 15 d. Materialinių vertybių perdavimo – priėmimo akte nurodyti „T. H.“ prekės ženklu pažymėtų prekių likučiai sudarė 8 tonas; tokių įrodymų apeliantai nepateikė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 12, 178, 302, 314 str.). Juolab kad UAB „E.“ prekių likučiai 2009 m. balandžio 14 d. (sutarties sudarymo dieną) buvo 258 581, 93 Lt vertės, tarp jų „T. H.“ prekės ženklu pažymėtos prekės – už 127 373,79 Lt, o vekseliai išrašyti kitą dieną – 2009 m. balandžio 15 d. iš viso 129 000 EUR (445 411,20 Lt) sumos (1 b. t., 115-116 l.); be to, apygardos teismas teisingai nustatė, kad ieškovai yra įgiję su verslu susijusį išsilavinimą ir dirbę verslo struktūrose (1 b. t., 174-192 l.).
Nepagrįsti ir apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi bei šalių lygiateisiškumo principus (CPK 12, 17, 178 str.).
Pažymėtina, jog, Juridinių asmenų registro duomenimis, ieškovas A. A. laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. buvo, o ieškovas M. S. – nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki dabar yra UAB „E.“ direktorius, kurio žinioje yra visi įmonės dokumentai (Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 str.); be to, ieškovai, kaip UAB „E.“ akcininkai, pagal ABĮ 18 straipsnio 1 dalį turi teisę susipažinti su šiame straipsnyje numatytais įmonės dokumentais, tarp jų finansinės atskaitomybės dokumentais, taip pat kitais dokumentais, kurie susiję su įmonės komercine paslaptimi ar konfidencialia informacija (ABĮ 18 str. 1 d.). Beje, ieškovai pirmosios instancijos teisme teigė, kad apie tai, jog vekseliais jie apmokėjo UAB „E.“ priklausančias prekes, suprato, gavę įmonės finansinius dokumentus ir patikrinę UAB „E.“ sandėlyje esančias prekes (1 b. t., 2-6, 113, 174-192 l.). Taigi ieškovai turėjo galimybę pateikti įrodymus, susijusius su nuosavybės teisėmis į 8 tonas „T. H.“ prekės ženklu pažymėtų prekių, jeigu, jų teigimu, jie nustatė, kad šios prekės priklausė UAB „E.“. Juolab kad ieškovai neteigia, jog jiems nebuvo perduoti šio juridinio asmens dokumentai, tarp jų - finansiniai dokumentai.
Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas turėjo pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės ieškovų nurodytos aplinkybės dėl atsakovo R. J. veiksmų, įsigyjant prekes, prekių apmokestinimo ir sandėliavimo, nes nurodytos aplinkybės nėra susiję su nagrinėjamu ginču (CPK 265 str.), ir Kolegija nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su šiomis aplinkybėmis, kadangi jie neturi teisinės reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui.
Dėl pasakyto nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą.