- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-16
- Bylos Nr.
- 2A-228-413/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-22851-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Žibutė Budžienė, Diana Labokaitė
- Ieškovas
- T. G.
- Atsakovas
- V. B.
- Kategorijos
- 1.3.5.1Darbo užmokestis, darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka
- 1.3.5.5Darbo užmokesčio mokėjimas darbuotoją atleidžiant iš darbo
- 1.3.5.7Delspinigių už pavėluotą darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimas
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dianos Labokaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. G. firmos „AXON“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2343-894/2017 pagal ieškovės T. G. firmos „AXON“ ieškinį atsakovui V. B. dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė T. G. firma „AXON“ (toliau ir darbdavys) ir atsakovas V. B. (toliau ir darbuotojas) 2015 m. rugpjūčio 4 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią atsakovas nuo 2015 m. rugsėjo 7 d. pradėjo dirbti pas ieškovę baldų surinkėju mokiniu 4 val. per darbo dieną ir 20 val. per darbo savaitę. Nuo 2016 m. kovo 1 d. šalys susitarė dėl 8 val. vienos dienos ir 40 val. savaitinės darbo trukmės, darbdaviui įsipareigojus mokėti darbuotojui valstybės numatytą minimalią algą (MMA) vieną kartą per mėnesį, 10-12 mėnesio dieną. Darbo santykiai nutrūko 2016 m. liepos 5 d., atleidus darbuotoją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (darbuotojo pareiškimu).
V. B. 2016 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją su prašymu išieškoti iš darbdavio neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2016 m. kovo 1 d. iki atleidimo iš darbo dienos – 2016 m. liepos 5 d., piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas, delspinigius už laiku nemokėtą darbo užmokestį ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Nurodė, kad iki 2016 m. kovo mėn. darbdavys laikėsi darbo sutarties ir šalių susitarimo, mokėjo darbo užmokestį bankiniais pavedimais į darbuotojo atsiskaitomąją sąskaitą, tačiau vėliau darbo užmokestis oficialiai nebuvo mokamas, ieškovė mokėdavo pinigus „į rankas“ grynaisiais už papildomus darbus. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija (toliau – DGK) 2016 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. DGKS-4484 priteisė darbuotojui iš darbdavio 1010,55 Eur neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2016 m. kovo mėn. iki atleidimo iš darbo dienos (2016-07-05) ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas; 16,88 Eur delspinigius; 1033,54 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Sprendimą dalyje dėl 350 Eur vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio nurodė vykdyti skubiai.
Šalies argumentai
Ieškovė T. G. firma „AXON“ kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydama panaikinti Darbo ginčų komisijos 2016 m. spalio 5 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad darbuotojo prašymu ieškovė mokėdavo atlyginimą į priekį ir tai buvo fiksuojama įmonės vadovo vedamoje knygoje. Anot ieškovės, atsakovas ne tik nedirbo jam pavestų darbų, bet gaminosi baldus sau ar suteikdavo paslaugas kitiems asmenims, minėtų paslaugų neapskaitydamas, o atlygį už gautas paslaugas pasiimdamas sau.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovės T. G. firmos „AXON“ 9,01 Eur pašto išlaidas.
Teismas nustatė, kad atsakovas ieškovės įmonėje baldų surinkėjo mokiniu buvo įdarbintas pagal 2015 m. rugpjūčio 4 d. darbo sutartį Nr. 12. 2015 m. rugpjūčio 4 d. sudaryta darbo sutartimi darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui šį darbo užmokestį: valstybės numatytą minimalią algą, vieną kartą mėnesyje 10-12 mėnesio dieną (1 t., b. l. 41-42). Iš byloje pateikto atsakovo banko sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovė 2015 m. lapkričio – 2016 m. vasario mėnesiais darbuotojui darbo užmokestį mokėjo bankiniais pavedimais (1 t., b.l. 43-44). 2016 m. liepos 5 d. darbo sutartis tarp šalių buvo nutraukta darbuotojo pareiškimu (DK 127 str. 1 d.).
Teismas nurodė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl su darbo santykiais susijusių išmokų (ne)išmokėjimo V. B. už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. liepos 5 d. (jo atleidimo dienos).
Teismas sprendė, kad įmonės savininko ir vadovo T. G. įrašai knygoje ir sutartys su klientais, kuriomis jis įrodinėjo, kad ginčo sumas atsakovui sumokėjo grynaisiais pinigais, neatitinka įrodymo patikimumo kriterijaus. Ieškovės pateiktuose dokumentuose yra taisymų, pvz. sutartyje su Š. B. ranka padaryti neaptarti sutarties numerio ir datos taisymai (1 t., b. l. 150). Teismas pažymėjo, kad ieškovės sudarytos rangos sutartys su klientais pačios savaime niekaip nepagrindžia ieškovės įrodinėjamos aplinkybės, kad atsakovui V. B. ieškovė už ginčo laikotarpį sumokėjo pagal šalių pasirašytą darbo sutartį priklausančias mokėti sumas. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės savininko ir vadovo užrašų informacija nesutampa su pačios ieškovės Darbo ginčų komisijai pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodyta informacija. Iš byloje esančios Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacijos apie V. B. valstybinio socialinio draudimo laikotarpius matyti, jog nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. gegužės 6 d. atsakovas sirgo (1 t., b. l. 45). Ieškovės pateiktame 2016 m. balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėta, kad aukščiau nurodytu laikotarpiu V. B. į darbą neatvyko, tačiau ieškovės savininko ir vadovo T. G. užrašuose yra įrašai, kad ligos dienomis atsakovas dirbo (1 t., b. l. 137-139)
Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė į bylą jokių buhalterinių dokumentų, kurie patvirtintų ieškovės atsiskaitymo su atsakovu faktą. Teismas sprendė, jog 22 metus būdamas verslininku T. G. negalėjo nežinoti, kaip turi būti vykdomi atsiskaitymai su jo įmonėje dirbančiais darbuotojais. Teismų praktikoje pripažįstama, jog verslininkui savo veikloje keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo reikalavimai negu įprastam fiziniam asmeniui.
Teismas atkreipė dėmesį, kad 2016 m. balandžio 29 d. įrašas „Vytukas <...> montuoja stalviršį Vilniuje“ bei 2016 m. birželio 10 d. įrašas „Vytukas išvažiavo į Vilnių montuoti spintos“ taip pat ir 2016 m. gegužės 12 d. įrašas „Vydas, Vytukas, Ramūnas išvežtas akmuo į Klaipėdą“ (1 t. b. l. 137-138, 141) patvirtino atsakovo nurodytą aplinkybę, kad jis dirbdavo ir Vilniuje bei Klaipėdoje. Kartu teismas vertino, jog 2016 m. balandžio 23 d. data T. G. įrašytas įrašas „Pradėjome dirbti nuo pietų ir baigėme 22 val.“ bei 2016 m. gegužės 2 d. įrašas „Vytukas <...> surinkinėja Alytų, išvykstame į Alytų montuoti iki 23 val.“ patvirtino atsakovo nurodytą aplinkybę, kad jam tekdavo dirbti ir po darbo valandų (1 t. b. l. 137-138).
Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą bei vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, teismas sprendė, jog labiau tikėtina, kad užrašuose įrašytos pinigų sumos V. B. buvo sumokėtos už jo papildomai atliktus darbus ir/ar pagal šalių susitarimą sumokant darbuotojui proporcingą dalį nuo sumos, sudarančios 25 proc. sutarties su klientais kainos.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė T. G. firma „AXON“ prašo: 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį patenkinti; 2) priteisti iš atsakovo visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas neįvertinto visų byloje pateiktų aplinkybių ir priėmė vienašališką sprendimą. Pagal pateiktus dokumentus akivaizdžiai matosi visas atsakovo dirbtas laikas, jo atliekami darbai, visos išmokėtos sumos su patvirtinančiais darbuotojų parašais. Visi įrašai esantys vadovo užrašuose yra pagrįsti finansiniais dokumentais, kurie yra fiksuoti įmonės buhalterinėje apskaitoje. Kadangi buhalterinė apskaita įmonėje yra vedama naudojant legalią buhalterinę programą „Centas“, visi dingę dokumentai buvo atkurti, t. y. padarytos jų kopijos. Visi dokumentai buvo pateikti prie bylos, tačiau teismas jų nevertino ir konstatavo, kad ieškovas nepateikė į bylą jokių buhalterinių dokumentų, kurie patvirtintų ieškovės atsiskaitymo su atsakovu faktą.
Apeliantas pažymėjo, kad parengiamajame teismo posėdyje ieškovas nedalyvavo, kadangi buvo išvykęs iš Lietuvos. Į posėdį atsiųstai ieškovo atstovei teismas dalyvauti neleido, todėl ieškovas neturėjo galimybių galutinai suformuluoti savo reikalavimų ir atsikirtimų, bei pateikti įrodymų, kuriais grindė savo reikalavimų.
Teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, kad ieškovo užrašuose nurodytomis sumomis, prie kurių yra atsakovo parašas, ieškovas apmokėjo atsakovui už papildomai atliktus darbus, dirbtus viršvalandžius, o taip pat proporcingą dalį nuo sumos, sudarančios 25 proc. sutarties su klientais kainos. Teismas nevertino ieškovės nurodytos aplinkybės, kad dėl lėšų stygiaus nebuvo sumokėtos „Sodros“ įmokos, dėl ko ieškovo sąskaita buvo užblokuota, todėl atlyginimų atsiskaitymai buvo atliekami grynaisiais pinigais, išrašant kasos išlaidų orderį bei pačiam darbuotojui pasirašant už gaunamą sumą. Apeliantės teigimu, atsakovas teisme pripažino gavęs pinigus ir pasirašęs į vadovo vedamą knygą ir kad parašai po įvardintomis sumomis yra tikrai jo.
Teismas klaidingai nustatė, kad atsakovas važiuodavo dirbti į kitus miestus, kas patvirtintų viršvalandinio darbo atsiradimą. 2016 m. birželio 10 d. įrašas „..išvažiavo į Vilnių montuoti Vilniaus Egidijaus spintos 4 vnt., iki 17 val. sumontavo 3 spintas...“ įrodo, kad darbuotojai dirbdavo net ir kituose miestuose tik iki 17 val., įskaitant ir kelionę atgal. Be to, teismas visiškai nevertino tokių įrašų, kaip 2016 m. gegužės 19 d. „...Vytukas darosi savo rašomąjį stalą...“, 2016 m. gegužės 26 d. „... 12 val. paleisti namo“, 2016 m. birželio 1 d. „...namo išėjo prieš 17 val.“, 2016 m. birželio 30 d. „išėjo namo po 16 val.“, 2016 m. liepos 1 d. „...Vytukas išėjo 15.40“, kurie įrodo, kad atsakovas ne tik kad nedirbdavo viršvalandžių, bet neišdirbdavo ir viso nustatytos darbo dienos laiko. Jokių susitarimų, nei darbdavio prašymų, nei raštiškų nei žodinių, dėl viršvalandinio darbo nebuvo ir būti negalėjo, nes užsakymų turėjo nedaug ir tokių paslaugų įmonei nereikėjo.
Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad ieškovas kreipėsi į Centro policijos nuovadą dėl apskaitos dokumentų dingimo įvykio ištyrimo. Atsakovas tikėjosi, kad įmonei netekus apskaitos dokumentų, bus sunku įrodyti pinigų išmokėjimo faktą, todėl neteisėtai reikalauja 3 600 Eur. Pagal policijos nurodymus įmonė atkūrė visus apskaitos dokumentus, kuriuose buvo užfiksuoti visi knygoje surašyti faktai.
Teismas nevertino, kad pagal klientams išrašytas sąskaitas faktūras galima suskaičiuoti visus uždirbtus ir gautus pinigus. Skaičiavimas buvo pateiktas teismui, tačiau teismas teigė, kad tai yra papildomi darbai, už kuriuos ir buvo atsiskaityta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. B. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Apeliaciniame skunde pateikiama informacija ne tik patvirtina tai, kad ieškovas visiškai pagrįstai privalo apmokėti atsakovui 2016 m. spalio 5 d. Darbo ginčų komisijos sprendime nurodytą sumą, bet patvirtina faktą, kad dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ieškovas yra padaręs ir daugiau žalos atsakovui, nes nėra deklaravęs ir sumokėjęs atitinkamų gyventojo pajamų ir „Sodros“ mokesčių bei tuo pačių padaręs žalą ir valstybės biudžetui.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad įmonės vadovo užrašai nėra ir negali būti laikomi dokumentu, turinčiu įrodymo galią atsiskaitymo už darbą su atsakovu klausimu, nes tai nėra dokumentas, kuris atitiktų reikalavimus, keliamus buhalterinės apskaitos dokumentams.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, visos vadovo užrašuose nurodomos sumos sietinos tik su papildomais, surašytoje darbo sutartyje neužfiksuotais, darbo apmokėjimais. Be darbo užmokesčio, numatyto darbo sutartyje, su ieškovo vadovu buvo susitarta ir dėl papildomo darbo apmokėjimo - papildomai mokama suma, sudaranti 25 proc. sutarties su užsakovais kainos. Atsakovui nebuvo paaiškinta, ar atitinkamos sumos bus išmokamos oficialiai, kaip jos bus apmokestintos, kada išmokamos. Tokiu būdu susitartas papildomas apmokėjimas už darbą, kuris ir būdavo fiksuojamas vadovo užrašuose, buvo išmokamas neoficialiai, taip deklaruojant mažesnį atlyginimą, kas gali turėti neigiamų pasekmių, pvz. nedarbingumo išmokų dydžiui, pensijos dydžio apskaičiavimui, paskolų suteikimui ir kt.
Atsakovas prašo atmesti apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovas gavęs pinigus pasirašydavo vadovo vedamoje knygoje ir kasos orderiuose. Atsakovas nurodo, kad vadovo užrašai neatsirado tik tada, kai įmonės sąskaita buvo užblokuota dėl nesumokėtų „Sodra“ įmokų. Šie užrašai buvo vedami ir anksčiau, taip pat ir tuo metu, kai darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis dar būdavo apmokamas mokėjimais per banką, o papildoma užmokesčio dalis išmokama grynaisiais pinigais. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nei tada, kai dar gaudavo dalį atlyginimo per banką, nei tada, kai mokėjimai per banką nutrūko, jis jokių atitinkamų dokumentų apie grynųjų gavimą nepasirašinėjo.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad įmonė atkūrė dingusius buhalterinius dokumentus, kuriuose atsispindėtų grynųjų pinigų išmokėjimas, nes atsakovas nei vieno tokio dokumento nematė ir nepasirašė. Dėl šios priežasties atkurtų nebuvusių dokumentų kopijos negali turėti jokios juridinės galios, nes būtų be atsakovo, kaip pinigų gavėjo parašų.
Apeliantė, remdamasi iš vadovo užrašų pateikiamais pavyzdžiais bando įrodyti, kad atsakovas nedirbdavo viršvalandžių ir neišdirbdavo nustatytos darbo dienos laiko, tačiau Darbo sutartimi yra susitarta dėl 4 valandų darbo per darbo dieną laiko. Atsakovo teigimu, nuo darbo pradžios skiriamo darbo krūvis nuolat didėjo ir darbo laikas jau seniai buvo peržengęs nustatytą 4 darbo valandų per dieną ribą. Pažymi, kad viršvalandžiai nebuvo tinkamai apskaitomi darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ieškovė pažeidė LR teisės aktus, iškviesdama jį dirbti ligos metu, ką pagrindžia vadovo įrašai vedamoje knygoje. Ieškovė piktnaudžiavo atitinkamų mokesčių nemokėjimu ir „Sodrai“ teikė klaidingą informaciją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis - laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija 2016 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. DGKS-4484 priteisė atsakovui (darbuotojui) iš ieškovės (darbdavio) 1010,55 Eur neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2016 m. kovo mėn. iki atleidimo iš darbo dienos (2016-07-05) ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas; 16,88 Eur delspinigius; 1033,54 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką (t. 1, b. l. 20-24). Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti minėtą Darbo ginčų komisijos sprendimą kaip nepagrįstą. Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu darbdavio ieškinį atmetė. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti teismo sprendimą, skundą iš esmės grįsdama tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais.
Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Apeliantas apeliaciniame skunde privalo nurodyti, kokioms bylos aplinkybėms, jo manymu, prieštarauja priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir kokias materialines ar proceso teisės normas jis pažeidžia. Nagrinėjamu atveju apeliantas visiškai nepateikia teisinių argumentų, kodėl turėtų būti naikinamas ar pakeičiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, o faktines bylos aplinkybes interpretuoja kitaip, nei jas nustatė ir vertino bylą išnagrinėjęs teismas.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbdavys (apeliantas) neišmokėjo darbuotojui (atsakovui) už ginčo laikotarpį (nuo 2016-03-01 iki 2016-07-05) prašomo priteisti darbo užmokesčio ir kitų privalomų darbo išmokų. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip teisiškai nepagrįstą.
Už teisingos, tikslios, išsamios, teisėtos ir savalaikės informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą yra atsakingas įmonės vadovas, t. y. darbdavys (Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnio 23 dalis). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė yra juridinis asmuo – verslininkas, todėl būtent jis, o ne darbuotojas savo atliktas ūkines operacijas privalo įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. buhalterinės apskaitos dokumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2003).
Pasisakydamas dėl ieškovės teiktų įrodymų (įmonės vadovo asmeninių užrašų apie darbuotojams išmokėtas sumas), kurie neva patvirtina darbdavio poziciją dėl atsiskaitymo su atsakovu už ginčijamą laikotarpį, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, visų pirma, minėti įrodymai neatitinka leistinumo kriterijų, kadangi, kaip nurodyta šios nutarties 20 pastraipoje, darbo užmokesčio išmokėjimo faktas turi būti pagrįstas ne asmeniniais darbdavio užrašais, bet Buhalterinės apskaitos įstatyme įtvirtintais veiksmais ir dokumentais. Antra, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą tyrė ir sprendime analizavo bei pasisakė dėl ieškovės teiktų dokumentų – asmeninių užrašų (t. 1, b. l. 25-26, 89-100), taip pat vertino ieškovės vadovo paaiškinimų nenuoseklumą ir prieštaringumą faktinėms bylos aplinkybėms, ir įvertinęs įrodymų visetą bei teisinį ieškovės statusą daugiau tikėtinais pripažino atsakovo (darbuotojo) paaiškinimus, kad T. G. asmeniniuose užrašuose nurodytomis sumomis, prie kurių yra atsakovo parašas, darbdavys mokėjo atsakovui atlygį už papildomai atliktus darbus, dirbtus viršvalandžius, taip pat proporcingą dalį nuo sumos, sudarančios 25 proc. sutarties su klientais kainos. Trečia, darbdavio asmeniniuose užrašuose nurodytos atsakovui išmokėtos pinigų sumos (1250 Eur) neatitiko oficialios informacijos apie atsakovo draudžiamąsias pajamas už išdirbtą laiką, kurią apeliantas teikė SODRAI (957,81 Eur) (t. 1, b. l. 47-48), ir darbo sutartyje numatytai atsiskaitymo už darbą tvarkai (sutarties 3 punktas, t. 1, b. l. 41-42). Aptariamam kontekste pastebėtina, kad teikdama duomenis apie permokas (t. 1, b. l. 52) ieškovė pati pripažino, jog darbovietėje nebuvo laikytasi darbo apmokėjimo tvarkos, nustatytos darbo sutartimi; ieškovės pateikti duomenys kelia pagrįstų abejonių, pvz., nors atsakovas 2016 m. balandžio mėn. sirgo (t. 1, b. l. 49), tačiau ieškovės užrašuose pažymėta priešingai, t. y. darbdavys darbuotojui mokėjo neaiškios paskirties išmokas, žymėjo atliekamus darbus (t. 1, b. l. 25-26, 135, 137-139). Taigi, aukščiau aptartos aplinkybės neteikia pagrindo išvadai, kad ieškovės atsiskaitymo su atsakovu už atliktą darbą tvarka buvo skaidri ir aiški, atitiko teisės aktų ir darbo sutarties reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė (CPK 185 straipsnis).
Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus ir faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančius apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo proceso ir apelianto teisių suvaržymo pirmosios instancijos teisme. Bylos duomenys patvirtina, kad byla išnagrinėta dalyvaujant apelianto atstovui (įmonės vadovui), ieškovė nevaržomai naudojosi procesinėmis teisėmis ir teikė į bylą papildomus įrodymus, į parengiamuosius teismo posėdžius apelianto atstovas nevyko, dėl ko jo dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu (t. 1, b. l. 111, 117-118, 122-123, 127-129, 161-162).
Darbdavio pareiga visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu jų tarpusavio susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka, kyla iš įstatymo (DK 141 straipsnio 1 dalis). Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį (DK 141 straipsnio 2 dalis). Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad darbdavys su atsakovu neatsiskaitė. Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Nenustatęs įstatymo pažeidimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko nepakeistą DGK sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasi ištirtų bylos įrodymų visetu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialiosios bei proceso teisės normas, dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. Nr. 3K-3-52/2011; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui.
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos jai nepriteistinos. Atsakovas savo bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.