Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2S-435-936/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-01-30
Bylos Nr.: e2S-435-936/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-16-3-00850-2024-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Urmila Valiukienė
Pareiškėjas: A. N.
Suinteresuotas asmuo: Ignalinos rajono savivaldybės administracija, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, V. C., S. C., A. A., K. A.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2S-435-936/2025Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00850-2024-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.6.2; 3.2.8.1; 3.3.2.5; 3.3.2.6.2; 3.3.2.7 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2025 m. sausio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė, veikianti Panevėžio apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (apelianto) A. N. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Ignalinos rajono savivaldybės administracija, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, V. C., S. C., A. A., K. A..

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas A. N. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam, pareiškėjui A. N., nuosavybės teise priklausančiame 1,9499 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Sklypas), buvo sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo, ūkinio pastato, ūkinio pastato, pirties, pastatytų T. N. ne ankščiau kaip 1937 metais.

1.1. Pareiškime nurodė, kad pareiškėjui ir suinteresuotiems asmenims nuosavybės teisė priklauso Sklypas, kuris buvo suformuotas padalijus daiktą? – 3,8997 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). 3,8997 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), buvo suteiktas neatlygintinai atkuriant nuosavybės teisės nuosavybės teise turėtoje vietoje natūra E. R.. E. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės T. N. iki nacionalizacijos turėtą žemę.

1.2. VĮ „Registrų centras“ Utenos filialo 2004 m. vasario 19 d. raštu Nr. (5.10/2090/10)S-807 pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad žemės sklype yra buvusios sodybos liekanos, bet registruoti nuosavybės teisių į gyvenamojo namo, ūkinio pastato, ūkinio pastato, pirties pamatų fragmentus negalima, kadangi nepakanka parametrų reikalingų kadastriniams matavimams atlikti. Lietuvos valstybės archyvo 1993 m. kovo 8 d. pažymėjimo Nr. 337-V ir Utenos apskrities archyvo 2004 m. gegužės 31 d. pažymėjimo Nr. 4-661 duomenimis, T. N. nuosavybės teisė priklausė žemės sklypas (duomenys neskelbtini), bei šiame sklype buvęs gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, pastatyti 1937 metais. Juridinę reikšmę turintis faktas prašomas nustatyti, kad būtų galima atstatyti buvusią sodybą.

Atsiliepimas

2. Suinteresuoti asmenys V. C., S. C., A. A., K. A. pateikė atsiliepimus į pareiškėjo pareiškimą, kuriame nurodė, kad su pareiškimu sutinka ir prašo jį tenkinti.

3. Suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo prašė netenkinti pareiškėjo A. N. pareiškimo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Saugomų teritorijų kadastro duomenimis, pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis Sklypas, patenka: 1) į Aukštaitijos nacionalinio parko buferinės apsaugos zoną; 2) į vandens apsaugos juostą (specialioji žemės naudojimo sąlyga); 3) į vandens apsaugos zoną (specialioji žemės naudojimo sąlyga), 4) didžioji sklypo dalis – 1,6531 ha priskirtina miško žemei. Pagal pridedamą Sklypo schemą matyti, kad Sklype nurodomi transakciniai miško sklypai.

3.2. Tarnybos vertinimu, iš atskirų įrodymų arba jų visumos turi būti aišku, kad sodyba (gyvenamasis namas) tikrai buvo, kad gyvenamasis namas tikrai patenka į sklypo ribas. Šiuo atveju pažymėta tai, kad į bylą nėra pateikti įrodymai, iš kurių būtų aišku, kad gyvenamasis namas tikrai buvo ir kad pateko į pareiškėjo Sklypo ribas. Pareiškėjo pateikti įrodymai yra nepakankami juridiniam faktui nustatyti. Tikėtinos sodybos vieta žemėlapiuose nėra susieta su dabartine sklypo vieta (jo ribomis) LKS-94 koordinačių sistemoje. Pridedamuose žemėlapiuose nėra sodybos, t. y. sodybos ženklu pažymėtos vietos.

3.3. Pareiškėjo Sklypas patenka į vandens apsaugos juostą (specialioji žemės naudojimo sąlyga), taip pat į vandens apsaugos zoną (specialioji žemės naudojimo sąlyga). Sklypui patenkant į vandens apsaugos juostą ir vandens apsaugos zoną, galima atstatyti tik identiškus statinius. Byloje nėra jokių įrodymų: nuotraukų, archyvinių dokumentų, brėžinių ar kitų panašių dokumentų, kurie leistų daryti išvadą, kad siekiama atstatyti identiškus sodybos statinius. Nesant tokių įrodymų, atstatyti buvusią sodybą neįmanoma.

3.4. Nėra duomenų, kad būtų gautas valstybinio parko ar valstybinio draustinio buferinės apsaugos zonos apsaugą atsakingos institucijos (direkcijos) pritarimas (derinimas) (Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės apsaugos naudojimo sąlygų įstatymo 85 straipsnio 2 dalies 3 punktas, Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106). Pareiškėjas nesilaikė ikiteisminės bylos išsprendimo tvarkos, taip pat mano, kad byloje nepakanka įrodymų, kad pareiškėjo Sklype buvo sodyba.

4. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo A. N. pareiškimą nurodė, kad pasitvirtinus pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms, prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo galėtų būti tenkinamas.

5. Suinteresuotas asmuo Ignalinos rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad nepritaria pareiškėjo prašymui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Nurodė, jog Sklypas patenka į kitos paskirties rekreacinio funkcinio prioriteto teritoriją 7 K(R), kurioje galima ūkininkų sodybų (be kitos paskirties pastatų - fermų) statyba parengus kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ir įvertinus visas sklypui taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Galimai užfiksuota neteisėta veikla dėl esamų miško medynų kirtimo, esamos miško paklodės, kraštovaizdžio reljefo ir šlaitų bei pakrantės išdarkymo, t. y. 1995-1999 metų ortofotografiniame žemėlapyje matyti, kad teritorija buvo apaugusi medžiais, ši situacija pastebima ir 2005-2006, 2009- 2010, 2012-2013, 2015-2017, 2018-2020, 2021-2023 metų orfofotografiniuose žemėlapiuose. Vertinant naujausią 2024-2025 metų ortofotografinę medžiagą, matomi techniniai kraštovaizdžio išdarkymo duomenys. Patikrinus miškų kadastro duomenis, kurių informacija taip pat viešai prieinama www.geoportal.lt portale, matyti, kad išdarkytas kraštovaizdis paviršinių vandens telkinių apsaugos juostose ir zonose bei miško žemėje. Atvykus į Sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame pareiškėjas siekia nustatyti juridinį faktą apie buvusią sodybą, užfiksuota, kad iškirsti miško žemėje augę medynai, išdarkyta miško paklodė, pomiškis ir pakeistas kraštovaizdžio reljefas, t. y. matomos žemės stumdymo ir lyginimo žymos, išstumdytuose šlaituose prasidėjusi erozija, matomi pakitimai vandens telkinio ((duomenys neskelbtini) ežero) pakrantės linijoje, ties anksčiau minėto sklypo riba).

5.2. Administracija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus bylos dokumentus, faktinių duomenų vietovėje patikros rezultatus bei viešai prieinamą informaciją apie miško žemę ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, mano, kad pareiškėjo Sklype atlikti veiksmai apsunkina juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą dėl tariamai buvusios sodybos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Utenos apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinę bylą pagal pareiškėjo A. N. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė.

6.1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka, pirma, į Aukštaitijos nacionalinio parko buferinės apsaugos zoną (pridedamas Saugomų teritorijų Valstybės kadastro išrašas ir Žemės sklypo schema kuriose matyti, kad dalis (0,4578 ha iš 1,9499 ha) Sklypo patenka į Aukštaitijos nacionalinio parko buferinės apsaugos zoną); antra, į vandens apsaugos juostą (specialioji žemės naudojimo sąlyga); trečia, į vandens apsaugos zoną (specialioji žemės naudojimo sąlyga); ketvirta, Sklypas (didžioji sklypo dalis – 1,6531 ha) priskirtinas miško žemei. Pagal pridedamą Sklypo schemą matyti, kad Sklype nurodomi transakciniai miško sklypai. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ) nuostatomis, sodybos buvimo pareiškėjo žemės sklype juridinio fakto nustatymas teismo sprendimu iš esmės sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes, nes jis įgytų teisę atstatyti buvusios sodybos pastatus arba statyti naujus pastatus ir inžinerinius statinius buvusios sodybos vietoje (STĮ 9 straipsnio 3 dalies 4-5 punktai).

6.2. STĮ 9 straipsnio, įtvirtinančio veiklos draustiniuose reglamentavimą, 3 dalies 7 punkte numatyta, kad sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką nustato Vyriausybė. Įgyvendinant šią įstatymo Vyriausybei priskirtą funkciją, buvo priimtas Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106. Šiuo metu esant patvirtintai sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkai, šia tvarka (Aprašu), siekiant įgyvendinti teises dėl buvusios sodybos atstatymo saugomoje teritorijoje, yra privaloma vadovautis. Byloje, įvertinus ginčo pobūdį, dalyką, pareiškėjo siekiamą teisinį rezultatą bei aktualų teisinį reglamentavimą, spręsta, kad sąlyga – negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, siekiant teismine tvarka nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nėra įgyvendinta.

6.3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad remiantis Aprašo 5 punktu, Lietuvos Respublikos bei užsienio valstybių fiziniai ar juridiniai asmenys, kitos užsienio organizacijos, siekiantys atstatyti buvusią sodybą saugomoje teritorijoje esančiame žemės sklype, arba sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą, siekiantys atstatyti buvusią sodybą privačioje miško žemėje, esančioje saugomoje teritorijoje (toliau – pareiškėjai), teikia prašymą raštu (tiesiogiai atvykus į saugomos teritorijos direkciją arba savivaldybės administraciją arba atsiuntus prašymą paštu, faksu ar elektroniniu paštu) atitinkamai saugomos teritorijos direkcijai arba savivaldybės administracijai pagal žemės sklypo buvimo vietą; pareiškėjai, norintys atstatyti buvusią sodybą valstybės įsteigtame gamtiniame ar kompleksiniame draustinyje, neturinčiame direkcijos, kreipiasi į atitinkamos saugomos teritorijos direkciją, priskirtą Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus įsakymu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas su prašymu dėl buvusios sodybos atstatymo saugomoje teritorijoje į Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkciją nesikreipė. Taigi ginčo klausimas nebuvo nagrinėjamas institucijoje, kuri kompetentinga tokius prašymus nagrinėti, Direkcija pareiškėjo atžvilgiu nepriėmė jokio individualaus administracinio sprendimo, kuriame būtų konstatavusi prašymo (ne)pagrįstumą, duomenų nepakankamumą, kas sudarytų pagrindą vertinti, jog pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka – kreipiantis į Direkciją, gauti dokumentus, patvirtinančius atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą – šiuo atveju buvusios sodybos egzistavimą.

6.4. Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas gali (ir iš esmės privalo pagal nustatytą tvarką – Aprašą) kitokia, t. y. ne teismo, tvarka – kreipiantis į Direkciją, gauti dokumentus, patvirtinančius atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą (buvusios sodybos egzistavimą). Pareiškėjui nesikreipus į Direkciją ir nesant konstatuoto fakto, kad buvusios sodybos atstatymas saugomoje teritorijoje nėra galimas dėl duomenų trūkumo, nėra vienos iš CPK 444, 445 straipsniuose nurodytų aplinkybių, todėl teismui nėra teisinio pagrindo spręsti dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo CPK XXVI skyriuje nustatyta tvarka. Dėl nurodyto civilinė byla nutrauktina CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

7. Pareiškėjas A. N. atskiruoju skundu prašo panaikinti Utenos miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 22 d. nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. CPK 153 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apie rašytinį procesą dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą du kartus 2024 m. lapkričio 22 d. laiku 9.30 val. ir 16.10 val. Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą, absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra bylos išnagrinėjimas, kai byloje nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

7.2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad tik maža žemės sklypo dalis, t. y. 0,4578 ha iš 1,9499 ha, patenka į Aukštaitijos nacionalinio parko buferinės apsaugos zoną. Todėl klausimas galėtų būti išsprendžiamas, įtraukiant į bylą Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkciją suinteresuotu asmeniu.

7.3. Teismas vienapusiškai vertino pareiškimą. Pareiškime nurodyti du pagrindai prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti, vienas iš kurių – Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra įtvirtinta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą. Teismas sutinka, kad nėra ginčo dėl to, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis, sodybos buvimo pareiškėjo žemės sklype juridinio fakto nustatymas teismo sprendimu iš esmės sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes.

Atsiliepimas

8. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą nurodė su juo nesutinkanti ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas leidžia suprasti, kad teismas valstybės institucijoms apie teismo posėdį nepranešė ir tokiu būdu neva padarė procesinės teisės normos pažeidimą. Teismo pranešimas apie posėdį Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai būtų privalomas, jeigu šie subjektai teismo būtų buvę įtraukti į nagrinėjamos bylos procesą. Kadangi šios valstybės institucijos nebuvo civilinės bylos proceso dalyviai, tai dėl šios priežasties teismas neprivalėjo jų informuoti apie bylos posėdžio vietą ir laiką, be to, atskirąjį skundą teikia ne šios institucijos, o pareiškėjas, kuriam apie posėdžius pranešta tinkamai, todėl neegzistuoja CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 dalyje nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

9. Suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodė:

9.1. Pareiškėjo Sklypui patenkant į buferinės apsaugos zoną, bet ne į valstybinį parką Aprašas negali būti taikomas, nes Aprašas taikomas tais atvejais kai žemės sklypas patenka į valstybinį parką, bet ne į buferinės apsaugos zoną. Pareiškėjas vykdydamas teismo nutartį turėtų kreiptis į Direkciją, kai tokio pagrindo nenumato teisės aktai. Aprašą taikant tik atstatant buvusias sodybas valstybiniame parke, bet ne buferinės apsaugos zonose, Direkcija neturėtų įgaliojimų teikti atsakymo pareiškėjui.

9.2. Teismo argumentas, kad pareiškėjas nesikreipė į Direkciją, dėl buvusios sodybos atstatymo, negali būti laikomas, kaip teisiškai pagrįstu, taip pat priimtas neįvertinus pareiškėjo Sklypo (buferinės apsaugos zonos) teisinio statuso. Aprašas šiame aplinkybių kontekste nenustato prievolės pareiškėjui kreiptis į Direkciją dėl buvusios sodybos galimo buvimo.

9.3. Dėl kitų pareiškėjo atskirtajame skunde nurodytų argumentų plačiau nepasisakyta, nes suinteresuoto asmens vertinimu, jie neturi teisinės reikšmės bylai, nes net ir nustačius juridinį faktą – buvusią sodybą, o Sklypui patenkant į vandens apsaugos zoną ir vandens apsaugos juostą, buvusios sodybos atstatymas būtų visiškai neįmanomas, nes šiose zonose galima atstatyti tik identiškus statinius, o byloje nėra planų, kitų dokumentų įrodančių buvusios sodybos identiškumą išnykusiai sodybai. Net ir nustačius juridinį faktą – buvusią sodybą, jos atstatymo (teisės realizavimas) yra praktiškai neįgyvendinamas.

10. Suinteresuotas asmuo Ignalinos rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad atskirasis skundas atmestinas, kadangi nepakanka įrodymų, kad Sklype kažkada buvo sodyba su pastatais. Pareiškėjo minimų, galimai esamų, išlikusių sodybos pamatų fragmentų likučių nustatymą smarkiai apsunkina sklype iškirsti miško žemėje augę medynai, išdarkyta miško paklotė, pomiškis ir pakeistas kraštovaizdžio reljefas, t. y. matomos žemės stumdymo ir lyginimo žymos. Šie atlikti minėto sklypo reljefo pakeitimai labai apsunkina juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą dėl tariamai buvusios sodybos su pastatais.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.

13. Apeliacijos objektą sudaro Utenos apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 22 d. nutarties, kuria civilinė byla nutraukta, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14. Pareiškėjas A. N. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus, t. y. Lietuvos teismų elektroninio paslaugų portalo duomenis apie civilinės bylos išnagrinėjimo laiką. Taip pat pareiškėjas pateikė prašymus priimti naujus įrodymus – 2024 m. lapkričio mėn. prašymą Nacionalinei žemės tarnybai ir 2024 m. gruodžio 9 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos raštą Nr. 1SDK-5677-(5.10 E.) su priedais (dokumentas Nr. DOK-37222), 2021 m. lapkričio 22 d. prašymą išduoti leidimą dėl medžių kirtimo sklype Nr. (duomenys neskelbtini), Valstybinės miškų tarnybos leidimą kirsti mišką Nr. 12201595 (dokumentas Nr. DOK-37570), Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos 2025 m. sausio 8 d. raštą Nr. 2-27 (dokumentas Nr. DOK-2567).

15. Apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

16. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

17. Spręsdamas prašymą priimti naujus įrodymus, be nurodyto teisinio reglamentavimo bei jo taikymo praktikoje sąlygų, teismas taip pat turi įvertinti, ar prašomi priimti įrodymai atitinka įrodymų sąsajumo taisyklę. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017).

18. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria nutraukta byla CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Taigi šios apeliacinės bylos nagrinėjimo objektas yra tai, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nutraukė civilinę bylą, todėl ir į bylą teikiami nauji įrodymai turi būti orientuoti į nurodytos informacijos atskleidimą.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacine tvarka nagrinėjama byla nėra nagrinėjama iš esmės pagal pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o sprendžiamas procesinis klausimas dėl bylos nutraukimo pagrįstumo, todėl pateikti įrodymai, kurie susiję ir pagrindžia pareiškimo pagrįstumą nėra priimtini, t. y. 2024 m. lapkričio mėn. prašymas Nacionalinei žemės tarnybai ir 2024 m. gruodžio 9 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos raštas Nr. 1SDK-5677-(5.10 E.) su priedais (dokumentas Nr. DOK-37222), 2021 m. lapkričio 22 d. prašymas išduoti leidimą dėl medžių kirtimo sklype Nr. (duomenys neskelbtini), Valstybinės miškų tarnybos leidimas kirsti mišką Nr. 12201595 (dokumentas Nr. DOK-37570). Šiuos įrodymus pareiškėjas galės teikti pirmosios instancijos teismui, jei atskirasis skundas bus tenkinamas, ir dėl šių įrodymų priėmimo spręs pirmosios instancijos teismas, nagrinėjantis iš esmės pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Lietuvos teismų elektroninio paslaugų portalo duomenis apie civilinės bylos išnagrinėjimo laiką taip pat atsisakytina priimti, kadangi šie duomenys yra pertekliniai, jie matomi LITEKO sistemoje, todėl jų priėmimas nėra tikslingas.

20. Atsižvelgiant į tai, kad A. N. teikiamas įrodymas (Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos 2025 m. sausio 8 d. raštas Nr. 2-27) gautas po skundžiamos nutarties priėmimo, juo grindžiamas skundžiamos nutarties nepagrįstumas, todėl pateiktas įrodymas yra reikšmingas šioje byloje nagrinėjamiems klausimams dėl bylos nutraukimo pagrindo egzistavimo, šio įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl siekiant išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas šį įrodymą priima ir vertins jį kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 314 straipsnis).

Dėl nepranešimo pareiškėjui apie rašytinio teismo posėdžio laiką ir vietą

21. Apeliantas teigia, kad suinteresuotiems asmenims nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą 2024 m. lapkričio 22 d. laiku 9.30 val. ir 16.10 val., dėl ko egzistuoja absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas, nustatytas CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte.

22. CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami ir tokie atvejai, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Paminėtina, kad atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

23. Taigi bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagrindo taikymo sąlygos yra: 1) byloje dalyvaujančiam asmeniui nepranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką; 2) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant šiam asmeniui; 3) toks asmuo savo apeliacinį skundą grindžia bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant aplinkybe. Tik nustačius visas šias sąlygas, galima konstatuoti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą ir, juo remiantis, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2015).

24. Pažymėtina, kad CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai byla nagrinėjama iš esmės rašytinio proceso tvarka, apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį skelbiama specialiame interneto tinklalapyje ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki teismo posėdžio dienos, išskyrus CPK numatytus atvejus, kai dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama kita tvarka. Šią informaciją taip pat teikia teismo raštinė. Kai rašytinio proceso tvarka nagrinėjami kiti procesiniai klausimai, dalyvaujantiems byloje asmenims apie teismo posėdį pranešama tik CPK numatytais atvejais.

25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą ne iš esmės, o sprendė procesinį klausimą dėl bylos nutraukimo, kadangi vertino, jog pareiškėjas turi kitokia, t. y. ne teismo, tvarka, gauti dokumentus, patvirtinančius atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą (buvusios sodybos egzistavimą). CPK nenustato, kad bylos šalims pranešama apie rašytinį teismo posėdį, sprendžiant bylos nutraukimo klausimą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus nėra pagrindo taikyti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą.

Dėl civilinės bylos nutraukimo (ne)pagrįstumo

26. Pirmosios instancijos teismas nutraukė civilinę bylą pagal pareiškėjo A. N. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kadangi pareiškėjas gali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka – kreipiantis į Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkciją, gauti dokumentus, patvirtinančius atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą.

27. Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), patenka į Aukštaitijos nacionalinio parko buferinės apsaugos zoną.

28. Vertinant pirmosios instancijos teismo motyvus ir atskirojo skundo argumentus, pirmiausia paminėtina, kad STĮ 2 straipsnio 37 punkte nustatyta, kad saugoma teritorija apibrėžta kaip sausumos ir (ar) vandens plotai (-as) nustatytomis aiškiomis ribomis, kurie turi pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas arba apsaugos sutartimi nustatytos kraštovaizdžio, gamtos vertybių apsaugos, naudojimo priemonės ir (ar) jų tvarkymo priemonės. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad saugomų teritorijų sistemą sudaro šių kategorijų saugomos teritorijos: 1) konservacinės apsaugos prioriteto teritorijos. Šiai kategorijai priskiriamos šių tipų saugomos teritorijos: rezervatai, draustiniai, privačios saugomos vietovės, paveldo objektai, kultūros paveldo vietovės; 2) atkuriamosios apsaugos prioriteto teritorijos. Šiai kategorijai priskiriamos šių tipų saugomos teritorijos: atkuriamieji sklypai, genetiniai sklypai; 3) ekologinės apsaugos prioriteto teritorijos. Šiai kategorijai priskiriamos ekologinės apsaugos zonos; 4) kompleksinės saugomos teritorijos. Šiai kategorijai priskiriamos šių tipų saugomos teritorijos: valstybiniai parkai – nacionaliniai ir regioniniai, biosferos stebėsenos teritorijos – biosferos rezervatai ir biosferos poligonai.

29. Nacionaliniai parkai apibrėžti kaip saugomos teritorijos, įsteigtos nacionalinės svarbos gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui, reprezentuojančiam šalies etnokultūrinių sričių gamtos bei kultūros savitumus, saugoti ir tvarkyti (STĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Valstybiniuose parkuose leidžiama atstatyti sodybos pastatus buvusioje sodyboje STĮ 14 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatytais atvejais, be to, administracinių sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką nustato Vyriausybė (nurodyto punkto d papunktis). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi STĮ 9 straipsniu, kadangi jis reglamentuoja veiklą draustinuose, o ne nacionaliniuose parkuose.

30. Pažymėtina, kad buferinės apsaugos zona, yra ekologinės apsaugos zona, kuria siekiama sumažinti neigiamą veiklos poveikį ir išsaugoti saugomų teritorijų vizualinę aplinką. Valstybiniams rezervatams ir gamtos paveldo objektams nustatomos, valstybiniams parkams, biosferos rezervatams, valstybiniams draustiniams gali būti nustatomos buferinės apsaugos zonos (STĮ 20 straipsnio 1 dalis).

31. Sistemiškai įvertinus šios nutarties 28 – 30 punkte nurodytas teisės normas, darytina išvada, kad nacionaliniai parkai ir buferinės apsaugos zonos nėra tapatūs teisiniu požiūriu, todėl nacionaliniams parkams taikytini teisės aktai, nėra taikytini ekologinės apsaugos zonoms (buferinės apsaugos zonai), nebent tai būtų nurodyta teisės aktuose. Šiuo atveju nenustatyta, kad, siekiant atstatyti buvusias sodybas buferinės apsaugos zonoje, būtų reikalinga pirmiausia kreiptis į saugomos teritorijos direkciją – Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkciją, jog ji išnagrinėtų tokį prašymą.

32. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106 patvirtintas Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašas, kuriuo remiantis pirmosios instancijos teismas sprendė, jog būtent Direkcija kompetentinga spręsti pareiškėjo prašymą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

33. Aprašo 1 punkte nustatyta, kad sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas) nustato prašymų atstatyti buvusias sodybas gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose (nacionaliniuose ir regioniniuose) parkuose (toliau – saugomose teritorijose) ir kitų dokumentų pateikimo ir nagrinėjimo, sprendimų priėmimo tvarką. Aprašo 5 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos bei užsienio valstybių fiziniai ar juridiniai asmenys, kitos užsienio organizacijos, siekiantys atstatyti buvusią sodybą saugomoje teritorijoje esančiame žemės sklype, arba sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą, siekiantys atstatyti buvusią sodybą privačioje miško žemėje, esančioje saugomoje teritorijoje (toliau – pareiškėjai), teikia prašymą raštu (tiesiogiai atvykus į saugomos teritorijos direkciją arba savivaldybės administraciją arba atsiuntus prašymą paštu, faksu ar elektroniniu paštu) atitinkamai saugomos teritorijos direkcijai arba savivaldybės administracijai pagal žemės sklypo buvimo vietą.

34. Atsižvelgiant į 33 punkte nurodytus Aprašo punktus, direkcija galėtų spręsti dėl buvusių sodybų atstatymo tik, jei tokia sodyba buvo saugomoje teritorijoje, kas pagal Aprašo 1 punktą yra tik gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai bei valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai. Taigi Aprašas neįpareigoja pareiškėjo kreiptis į Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkciją, o pastarajai Aprašu nėra suteikta teisė spręsti dėl buvusios sodybos fakto buferinėje apsaugos zonoje. Pirmosios instancijos netinkamai taikė Aprašo nuostatas ir jomis remiantis nutraukė civilinę bylą.

35. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės apsaugos naudojimo sąlygų įstatymo 85 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio parko ar valstybinio draustinio buferinės apsaugos zonoje, Statybos įstatyme, Teritorijų planavimo įstatyme, Žemės įstatyme ar aplinkos ministro nustatyta tvarka negavus už valstybinio parko ar valstybinio draustinio buferinės apsaugos zonos apsaugą atsakingos institucijos pritarimo (derinimo) projektui ar numatomai veiklai, draudžiama: 1) formuoti ir pertvarkyti žemės sklypus; 2) keisti žemės sklypų naudojimo būdą (būdus), užstatymo tankį, intensyvumą, užstatymo tipą, leistiną statinių aukštį; 3) statyti, rekonstruoti statinius; 4) kapitališkai remontuoti, griauti statinius, tiesti inžinerinius tinklus; 5) atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą natūralaus hidrologinio režimo atkūrimą. Tačiau pagal šį įstatymą už buferinės apsaugos zonos apsaugą atsakingos institucija neturi kompetencijos spręsti dėl buvusios sodybos egzistavimo fakto patvirtinimo buferinėje apsaugos zonoje.

36. Apeliacinės instancijos teismo motyvus pagrindžia taip pat ir apelianto naujai pateiktas įrodymas – Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos 2025 m. sausio 8 d. raštas Nr. 2-27, kuriame nurodyta, kad Direkcija negali priimti sprendimo ar pateikti pritarimo dėl buvusios sodybos fakto buferinėje apsaugos zonoje ar paviršinių vandens telkinių apsaugos zonoje, nei pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės apsaugos naudojimo sąlygų įstatymo 85 straipsnio 2 – 3 dalis, nei pagal Aprašą.

37. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas gali gauti dokumentus, patvirtinančius atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą ne teismo tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina.

Dėl bylos baigties

38. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas, todėl nutraukdamas bylą pagal pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nors turėjo išnagrinėti bylą iš esmės, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, todėl atskirasis skundas tenkinamas, nutartis naikintina ir byla perduotina toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 22 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Urmila Valiukienė