- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-20
- Bylos Nr.
- e2A-443-436/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-27-3-00738-2017-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- BnP Finance
- Atsakovas
- R. P.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BnP Finance, AB apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-913-780/2017 pagal ieškovės BnP Finance, AB ieškinį atsakovei R. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė „BnP Finance“, AB ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės R. P. 200 Eur negrąžinto kredito, 26,09 Eur kredito mokesčio, 490,43 Eur mokėjimo palūkanų, 20,35 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir 138 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad UAB „Finverta“ ir atsakovė R. P. 2015 m. birželio 18 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, kuria atsakovei buvo suteiktas 200 Eur kreditas 60 dienų terminui. 2017 m. vasario 13 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Finverta“ reikalavimo teises į atsakovę perleido ieškovei „BnP Finance“, AB. Ieškovė pranešė atsakovei apie reikalavimo teisės perleidimą ir paragino įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau atsakovė jų neįvykdė.Atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Lazdijų rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies.Priteisė iš atsakovės R. P. 200 Eur negrąžinto kredito, 26,09 Eur kredito mokesčio, 245,22 Eur palūkanų, 20,35 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už visą priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2017 m. rugsėjo 27 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 92,07 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės „BnP Finance“, AB, naudai.Likusioje dalyje ieškinį atmetė.Teismas sprendė, kad ieškovės „BnP Finance“, AB, kaip pradinės kreditorės UAB „Finverta“ reikalavimo teisių įgijėjos, reikalavimai priteisti iš atsakovės 200 Eur negrąžinto kredito, 26,09 Eur kredito mokesčio, 20,35 Eur delspinigių yra pagrįsti ir tenkintini. Teismas, vertindamas ieškovės reikalavimą dėl 490,43 Eur mokėjimo palūkanų, vadovavosi teismų sukurtais precedentais civilinėse bylose, kurie pagrįsti kasacinio teismo praktika.Teismas, spręsdamas klausimą dėl prašomų priteisti palūkanų dydžio, atsižvelgė į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad atsakovė yra vartotoja, sudarydama sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju paskaičiuotų mokėjimo palūkanų dydis yra nepagrįstai didelis, vertinant tai, kad prisijungimo būdu buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl sutarties sąlygos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).Atsižvelgiant į negrąžintos kredito sumos ir prašomų priteisti palūkanų dydį, laikotarpį, už kurį paskaičiuotos palūkanos, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais bei atsižvelgiant į pradinės kreditorės veiklos specifiką ir nuotolinio skolinimo riziką, į tai, kad sutartis sudaryta prisijungimo būdu, prašomų priteisti palūkanų dydį teismas savo iniciatyva sumažino per pusę, t. y. iki 245,22 Eur, laikant, kad toks dydis atitinka abiejų šalių teises bei teisėtus interesus. Kitoje dalyje reikalavimą dėl palūkanų priteisimo atmetė.Teismas bylinėjimosi išlaidas ieškovei priteisė proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė BnP Finance, AB prašo pakeisti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą už akių dalyje dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir priteisti apeliantei, BnP Finance, AB iš atsakovės R. P. 490,43 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų; pakeisti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą už akių dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei BnP Finance, AB iš atsakovės R. P. 138 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti apeliantei BnP Finance, AB iš atsakovės R. P. 15 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007.). Sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, būtina papildomai atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėjas su kredito gavėju, pasirašydami kredito sutartį, susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas kredito sutartį kredito gavėjas susipažino ir savo parašu patvirtino, kad su ja sutinka. Tokia aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra per didelės ir prieštaraujančios sąžiningumo ir protingumo principams (Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-127-227/2016). Atsakovė, sudarydama vartojimo kredito sutartį, prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus žinodama, kad yra atsakinga už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino kredito ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola būtų grąžinta ar mokėjimai atidėti vėlesniems terminams, todėl yra pati atsakinga už didelę mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sumą (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-l407-265/2017). Sutarties sudarymo metu galiojusiame Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 21 str. 2 d. buvo nurodoma, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog sutartyje įtvirtinta 199,73 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma atitinka VKĮ reikalavimus, todėl nei ji, nei sutartyje įtvirtinta 120,15 proc. metinė palūkanų norma teismo negalėjo būti mažinama. Teismas nepagrįstai netenkino dalies materialinio reikalavimo. Nustačius, jog apeliantės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteistinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Absoliučių teismo sprendimų negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteista iš atsakovės R. P. 200 Eur negrąžinto kredito, 26,09 Eur kredito mokesčio, 20,35 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už visą priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2017 m. rugsėjo 27 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, apeliaciniu skundu neginčijama, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių sprendimo dalių išsamiau nepasisako ir jų nevertina.Apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis sumažinta mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų suma, bei bylinėjimosi išlaidų dydis, teisėtumas ir pagrįstumas.
Dėl ginčo esmės ir 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo
Iš elektroninės bylos medžiagos nustatyta, kad UAB „Finverta“ ir atsakovė R. P. 2015 m. birželio 18 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 51499, pagal kurią atsakovei suteiktas 200 Eur kreditas 60 dienų terminui (el. b.l. 15-22). 2015 m. birželio 18 d. pinigai buvo pervesti į atsakovės banko sąskaitą (el. b. l. 13). 2017 m. vasario 13 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP20170213/01 UAB „Finverta“ reikalavimo teisę į atsakovės skolą perleido ieškovei „BnP Finance“, AB (el. b. l. 24–29). Ieškovė atsakovei apie reikalavimo teisės perleidimą pranešė 2017 m. vasario 14 d. pranešimu, paragino sumokėti skolą (el. b. l. 38).
Dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų (kredito mokesčio) priteisimo.
Ieškovė ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 490,43 Eur mokėjimo palūkanų. Pirmosios instancijos teismas prašomų priteisti palūkanų dydį sumažino per pusę, t. y. iki 245,22 Eur, laikant, kad toks dydis atitinka abiejų šalių teises bei teisėtus interesus. Apeliantė, nesutikdama su skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo sumažintas mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų dydis, nurodo, kad atsakovė yra pati atsakinga už didelę mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sumą, be to, sutartyje įtvirtinta 199,73 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma atitinka VKĮ reikalavimus, todėl nei ji, nei sutartyje įtvirtinta 120,15 proc. metinė palūkanų norma teismo negalėjo būti mažinama. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nurodyti apeliantės argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo. Šiuo atveju, ginčas kilo dėl pelno (mokėjimo) palūkanų (kredito mokesčio), kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Palūkanos, kaip mokestis už naudojimąsi pinigais (skolinimą), teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas arba, šiuo atveju, kredito mokestį) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi.Iš 2015 m. birželio 18 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 51499 bendrųjų sąlygų matyti, kad šalys susitarė dėl mokėjimo (pelno) palūkanų: Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte numatyta, kad už faktiškai kredito davėjo kredito gavėjui išmokėtą ir negrąžintą kredito sumą skaičiuojamos ir kredito gavėjas privalo mokėti kredito davėjui sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais. Minėtųjų sąlygų 9.1 punkte numatyta, jeigu kredito davėjas grąžintino kredito ar jo dalies nesumoka laiku į sutartyje numatytą kredito davėjo sąskaitą arba sutartis yra nutraukiama sutartyje numatytais pagrindais, tai už laiku negrąžintą kreditą (jo dalį) iki visiško faktinio kredito grąžinimo kredito davėjui dienos skaičiuojamos ir kredito gavėjas privalo mokėti kredito davėjui sutarties Bendrųjų sąlygų 6 skyriuje bei sutarties Specialiųjų sąlygų 1 skyriuje nurodytas palūkanas.Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi, būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „LSV Intergroup“ v. R. Ž., bylos Nr. 3K-3-485-916/2015).Vartojimo kredito įstatymo redakcijos, galiojusios ieškinio pagrindu esančios sutarties sudarymo metu, 21 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai bendrai vartojimo kredito kainai: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros. Dėl to teismas, spręsdamas ginčą dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Šio straipsnio 2 dalyje preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc.Taip pat tikslinga pažymėti, kad nuo 2016 m. vasario 1 d. galiojantis Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnis nustato prezumpciją, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų (būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros), jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; jeigu bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Įtvirtinta teismo teisė, įvertinus šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Nagrinėjamu atveju atsakovė, pasirašydama vartojimo kredito sutartį, sutiko su 120,30 procentų metinėmis palūkanomis (vartojimo kredito sutarties specialiosios sąlygos). Nors bendra vartojimo kredito kainos metinė norma, sutarties sudarymo metu, neviršijo Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytos normos (200 proc.), tačiau tai nereiškia, kad teisinis reglamentavimas, galiojęs Sutarties sudarymo metu bei nustatęs 200 procentų bendros vartojimo kredito kainos metinę palūkanų normą, visais atvejais atitinka VKĮ 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos įstatyme nustatytos maksimalios ribos (200 procentai), ji turi būti vertinama pagal VKĮ 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl palūkanų dydžio sumažinimo per pusę. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančias aplinkybes VKĮ 21 straipsnio nuostatų kontekste, o būtent, kad kreditas buvo trumpalaikis (60 kalendorinių dienų), negrąžinta kredito dalis sudaro 200 Eur, o prašomos palūkanos net 490,43 Eur, t. y. daugiau nei du kartus viršija skolos sumą, atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, turėjo teisę sumažinti ieškovės prašomas priteisti palūkanas iki 245,22 Eur. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas taip pat ir į tai, kad, kaip minėta, kredito grąžinimas terminas baigėsi 2015 m. rugpjūčio 17 d., tačiau ieškinys teismui buvo pateiktas tik 2017 m. rugsėjo 26 d. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors nagrinėjamu atveju reikalavimą ieškovei Pradinis kreditorius (UAB „Finverta“) perleido tik 2017 m. vasario 13 d., tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vartotojui (atsakovei) negali tekti visiškos atsakomybės už kredito davėjo ilgalaikį nesikreipimą į teismą dėl skolos priteisimo našta. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino prašomą priteisti palūkanų sumą iki sprendime nurodyto dydžio. Nors apeliantė apeliacinio skundo argumentams pagrįsti remiasi teismine praktika (Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-127-227/2016; Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1407-265/2017), pagal kurią reikalavimas dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų turėtų būti tenkinamas visa apimtimi, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi naujausia teismine praktika ginčo klausimu. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje taikytos teisminės praktikos laikosi ir kiti teismai nagrinėdami šio pobūdžio civilines bylas (pvz. žr. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-149-544/2018; Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1101-324/2017; Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1139-601/2017 ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, teisminę praktiką, teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog priimdamas skundžiamą sprendimą už akių, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir jo keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė iš atsakovės priteisti 736,87 Eur sumą. Teismas bylinėjimosi išlaidas ieškovei priteisė proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, t.y. ieškovės reikalavimus patenkino iš dalies ir priteisė 491,66 Eur (patenkino 66,72 procentus pareikštų reikalavimų). Apeliantė nesutikdama su priteista bylinėjimosi išlaidų suma nurodydama, kad ieškinio reikalavimai turi būti tenkinami visa apimtimi, todėl teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteistinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą atmetus, nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Apeliantė prašo priteisti iš atsakovės R. P. 15 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d.). Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliantės (ieškovės) „BnP Finance“, AB apeliacinį skundą šios išlaidos iš jos nepriteistinos, kadangi išlaidos neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.