- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-01
- Bylos Nr.
- e2A-149-544/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-11-3-01575-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Ieškovas
- BnP Finance
- Atsakovas
- N. K.
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2A-149-544/2018
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 1 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BnP Finance, AB apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2017 m. spalio 4 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-1724-844/2017 pagal ieškovės „BnP Finance“, AB ieškinį atsakovei N. K. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės N. K. 86,89 Eur negrąžinto kredito, 9,27 Eur kredito mokesčio, 338,30 Eur mokėjimo palūkanų, 8,65 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp vartojimo kredito davėjo UAB „Finverta“ (toliau – Pradinis kreditorius) ir atsakovės 2012 m. gegužės 22 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovei suteiktas 86,89 Eur kreditas 30 dienų terminui. 2017 m. vasario 13 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), pagal kurią pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į UAB „Finverta“ skolingus asmenis, tarp jų ir į atsakovę N. K.. Atsakovė iki šiol nėra grąžinusi gauto kredito ir nėra sumokėjusi palūkanų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Teismo pranešimu atsakovė buvo įpareigota pateikti atsiliepimą į ieškinį per 14 dienų nuo procesinių dokumentų įteikimo dienos. Teismo pranešimas atsakovei Lietuvos Respublikos civilinio proceso tvarka (toliau – CPK) nustatyta tvarka buvo įteiktas 2017 m. rugsėjo 14 d. (įteikta viešo paskelbimo būdu). Atsiliepimo į pareikštą ieškinį atsakovė nepateikė, todėl, esant ieškovės prašymui, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas priimti sprendimą už akių. Skundžiamu sprendimu už akių pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 86,89 Eur kredito, 9,27 Eur kredito mokesčio, 182,46 Eur palūkanų, 8,65 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 88,17 Eur bylinėjimosi išlaidų.Pirmosios instancijos teismas vertino, jog byloje esančių įrodymų visuma, atlikus jų formalų vertinimą, patvirtina, jog atsakovė N. K. netinkamai vykdė Sutarties sąlygas bei prisiimtus įsipareigojimus, dėl ko turi sumokėti ne tik kreditą, tačiau ir kredito mokestį, palūkanas bei netesybas.Tačiau skundžiamą sprendimą už akių priėmęs pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškovės reikalaujamos priteisti 338,30 Eur dydžio palūkanos, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 21 straipsnio nuostatas, yra nepagrįstai didelės bei pažeidžia minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, įtvirtintą VKĮ, dėl ko metinė palūkanų norma nuo 129,78 procentų mažintina iki 70 procentų, juo labiau, kad Sutarties Specialiosiose sąlygose buvo numatyta 129,78 procentų metinė palūkanų norma ir net 243,19 procentų bendros vartojimo kredito kainos metinė norma.Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimas buvo tenkintas iš dalies, t. y. patenkinta 64,83 procentų pareikštų reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos buvo sumažintos iki 88,17 Eur.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė „BnP Finance“, AB prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl mokėjimo palūkanų ir jai iš atsakovės priteisti dar 273,75 Eur mokėjimo palūkanų bei atitinkamai padidinti priteisiamas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007.). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Bankas. Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos 2013 m. vasario 5 d. pozicijoje „Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymu laiku, taikymo“ nurodyta, kad mokėjimo palūkanų paskirtis – nustatyti vartojimo kredito gavėjo mokamą mokestį už naudojimąsi vartojimo kredito davėjo pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatyta, jog mokėjimo palūkanų (neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu jos nustatytos) skaičiavimas tęsiasi iki sutarties pasibaigimo. Nutraukus sutartį, pareiga mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas išlieka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Be to, kasacinis teismas yra suformavęs poziciją, jog, sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, būtina turėti omenyje, kad: šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėjas su kredito gavėju susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas kredito sutartį kredito gavėjas susipažino ir patvirtino, kad su juo sutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Apeliantė pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą už akių, nepagrįstai rėmėsi šiuo metu galiojančios redakcijos VKĮ 21 straipsnio 2 dalies nuostata, kadangi Sutarties sudarymo metu VKĮ nuostatos įtvirtino ne didesnę kaip 200 procentų, o ne 75 procentų bendrą vartojimo kredito sumą. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo teisę bendros vartojimo kredito kainos metinę normą sumažinti iki 200 procentų, tačiau ne iki 70 procentų. Atitinkamai, tenkinus 86,79 procentus ieškinio reikalavimų, iš atsakovės turėtų būti priteisiamos ir 118,03 Eur bylinėjimosi išlaidos.Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliaciniame skunde ieškovė ginčija sprendimo už akių dalį, kuria nepilnai patenkintas jos reikalavimas priteisti mokėjimo palūkanas bei atitinkamai sumažintos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies teisėtumas ir pagrįstumas nėra tikrinamas, o byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Pirminis kreditorius UAB „Finverta“ su atsakove N. K. 2012 m. gegužės 22 d. sudarė vartojimo kredito išdavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovei suteikė 86,89 Eur vartojimo kreditą 30 dienų terminui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą iki 2012 m. birželio 21 d. kartu sumokant sutartas palūkanas bei netesybas. 2017 m. vasario 13 d. tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės „BnP Finance“, AB buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria Pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į Pradiniam kreditoriui skolingus asmenis. Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje ieškovė nurodė, kad 2017 m. vasario 14 d. elektroniniu paštu ir 2017 m. vasario 17 d. registruotu paštu išsiuntė atsakovei pranešimą dėl reikalavimo įvykdyti prievolę kartu su Reikalavimo perleidimo sutarties kopija. Skundžiamą sprendimą už akių priėmęs pirmosios instancijos teismas, sumažindamas ieškovės prašomas mokėjimo palūkanas, rėmėsi VKĮ 21 straipsnio nuostatomis, kuriose numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Be to, preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Šiame straipsnyje taip pat įtvirtina, jog teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Apeliaciniu skundu ieškovė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šiuo metu galiojančia VKĮ 21 straipsnio nuostatų redakcija, kadangi Sutarties sudarymo metu šio teisės akto nuostatos įtvirtino 200 procentų dydžio vartojimo kredito palūkanų normą. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas metinę palūkanų normą turėjo teisę sumažinti tik iki 200 procentų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje esančias aplinkybes, su tokiu vertinimu nesutinka.Nors apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad nagrinėjamu atveju yra keliamas ne netesybų (mokesčio kreditoriui už praleistą prievolės įvykdymo terminą) dydžio apskaičiavimo klausimas, o mokėjimo palūkanų, kurios, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, yra mokestis už pinigų skolinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-258/2005; Nr. 3K-3-357/2007) bei kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys, tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, jog šalims sudarant Sutartį vartojimo kredito sąlygos atitiko sąžiningumo reikalavimus.Atsakovei N. K. kreditas buvo suteiktas vartojimo tikslams, atsakovė traktuotina kaip vartotoja, silpnesnė sandorio šalis, todėl jos atžvilgiu mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose, ką visiškai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime už akių.Pagal VKĮ nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma Sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (21 straipsnio 1- 2 dalys) (VKĮ 21 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d.). Įstatyme taip pat buvo įtvirtina ir nuostata, jog priežiūros institucija pagal vartojimo kredito gavėjo prašymą, pateiktą šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, arba teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Šiuo metu, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime už akių, VKĮ 21 straipsnio 1 dalis numato, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą.Kartu pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015).Nagrinėjamu atveju, kaip apeliaciniame skunde pripažįsta pati ieškovė, tarp šalių sudarytoje Sutartyje buvo numatyta tuo metu galiojančias VKĮ nuostatas pažeidžianti bendra vartojimo kredito kainos metinė norma, t. y. Sutartyje buvo numatyti 243,19 procentai, kai įstatyme buvo įtvirtina ne didesnė nei 200 procentų bendra vartojimo kredito kainos metinė norma. Taigi sudarant Sutartį iš esmės buvo elgiamasi nesąžiningai vartotojos (atsakovės) N. K. atžvilgiu. Be to, į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai spręsti, jog nuo Sutarties sudarymo, t. y. 2012 metų iki 2017 metų vasario mėnesio, buvo kreiptasi į atsakovę dėl skolos sumokėjimo ar buvo imtasi konkrečių veiksmų skolai išieškoti. Šiuo atveju Sutarties Specialiosiose sąlygose nustatyta VKĮ įstatymo nuostatų neatitinkanti bendra vartojimo kredito kainos metinė norma bei 5 metų nesikreipimo teisminės gynybos dėl prievolės nevykdymo laikotarpis leidžia daryti išvadą, jog, suteikiant vartojimo kreditą bei ilgą laiką nesikreipiant teisminės gynybos, buvo elgiamasi nesąžiningai vartotojos, kuris yra silpnesnioji šalis, atžvilgiu, juo labiau, kad vartojimo kreditas buvo suteiktas itin trumpam 30 kalendorinių dienų laikotarpiui.Kaip jau minėta pirmiau, dar Sutarties sudarymo metu galiojusios VKĮ redakcijos nuostatos suteikė galimybę teismui mažinti bendrą vartojimo kredito kainą (21 straipsnio 3 dalis), o šiuo metu galiojančios VKĮ redakcijos 21 straipsnio nuostatas numato pakankamai žemą bendros vartojimo kredito kainos dydį – 75 procentus, draudimą, jog bendra vartojimo kredito kaina būtų didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą, bei suteikia galimybę teismui, įvertinusiam šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Taigi šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas yra kur kas labiau užtikrinantis vartotojo interesų apsaugą, ką visiškai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančias aplinkybes VKĮ 21 straipsnio nuostatų kontekste, o būtent, kad kreditas buvo trumpalaikis, negrąžinta kredito dalis sudaro 86,89 Eur, o prašomos palūkanos net 338,30 Eur, t. y. daugiau nei du kartus viršija skolos sumą, atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir ginčo santykiui pritaikė ne Sutarties sudarymo metu galiojusią VKĮ 21 straipsnio nuostatų redakciją, turėjo teisę sumažinti ieškovės prašomas priteisti palūkanas iki 182,46 Eur. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas taip pat ir į tai, kad, kaip minėta, kredito grąžinimas terminas baigėsi 2012 m. birželio 21 d., tačiau ieškinys teismui buvo pateiktas tik 2017 m. rugpjūčio 18 d. Nors šioje byloje reikalavimą ieškovei Pirminis kreditorius perleido tik 2017 m. vasario 13 d., tačiau, teismo vertinimu, vartotojui negali tekti visiškos atsakomybės už kredito davėjo ilgalaikį nesikreipimą į teismą dėl skolos priteisimo našta. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino prašomą priteisti palūkanų sumą iki sprendime nurodyto dydžio.Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmiau išdėstytų išvadų nekeičia ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo sumažinti bendrą vartojimo kredito kainos metinę palūkanų normą daugiau, nei iki 200 procentų. Pabrėžtina, jog, priešingai nei tvirtina apeliantė, teisinis reglamentavimas, galiojęs Sutarties sudarymo metu bei nustatęs 200 procentų bendros vartojimo kredito kainos metinę palūkanų normą, nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka VKĮ 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos įstatyme nustatytos maksimalios ribos (200 procentai), ji turi būti vertinama pagal VKĮ 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta nutarties 21 – 23 punktuose, susiklosčiusi situacija leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė palūkanų norma yra adekvati faktinėms aplinkybėms bei iki pirmosios instancijos teismo nustatyto dydžio buvo sumažinta visiškai pagrįstai.Dėl paminėtų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog, priimdamas skundžiamą sprendimą už akių, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (CK 1.5 straipsnis, 6.872 straipsnio 1 dalis, VKĮ 11 straipsnio 8 dalis, 21 straipsnio 1-2 dalys), pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino įrodymus, tinkamai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, dėl ko skundžiamas procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir jo keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis|).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2017 m. spalio 4 d. sprendimą už akių nepakeistą.