Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Petro Jaržemskio, Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovei A. V. dėl skolos ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 27 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumu, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias teisės normas. Skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais įstatyminių pagrindų nėra.

CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinta reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra atskiras įrodinėjimo dalykas, t.y. klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įrodinėjamas ir sprendžiamas atskirai nuo pačios bylos įrodinėjimo dalyko. Todėl asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti: pirma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir, antra, nurodyti konkrečią laikinąją apsaugos priemonę, kad teismas galėtų įvertinti jos taikymo būtinumą. Antrosios aplinkybės įrodinėjimo reikalingumą lemia šalių procesinio dispozityvumo principas, besiremiantis prašančio asmens atsakomybe kitam asmeniui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu atsiradusios žalos atlyginimo.

Ieškovas nenurodė faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalių pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Iš ieškovo pateiktos medžiagos nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovė slepia turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą kitiems asmenims, kitokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą.

Ieškovas nenurodo ir neįrodinėja, kaip vengimas mokėti skolą įtakoja būsimo teismo sprendimo įvykdomumą. Todėl pareiškime nurodytos aplinkybės, kad atsakovė vengia mokėti skolą yra pagrindas ieškovui ginti savo teises ar teisėtus interesus įstatymų nustatyta tvarka, bet ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas privalo griežtai laikytis įstatymo reikalavimų ir taikyti tik tokias priemones, kurios padėtų užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra faktiniai duomenys, leidžiantys teismui manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsiras įstatymo numatytos pasekmės – nebus įvykdytas ar bus netinkamai įvykdytas galimas teismo sprendimas reikalavimo patenkinimo atveju. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės prievolės nustatytais terminais nevykdymas nesudaro pagrindo daryti prielaidą, kad atsakovė vengia įvykdyti prievolę , kad dėl to teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, nes priešingu atveju bet kuriuo atveju ieškovui kreipiantis į teismą, galėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kas prieštarautų tokių laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai ir tikslui. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra išimtis iš bendros taisyklės ir jų taikymas turėtų būti išimtis, o ne taisyklė. LR CPK 144 str. 1 d. esanti teisės norma, jog dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, įtvirtina šalių įrodinėjimo pareigą, kuri teismui nekeltų abejonių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Apeliantas laikinųjų apsaugos priemonių būtinybę grindžia tuo, jog atsakovė vengia atsiskaityti, tačiau objektyvių argumentų bei įrodymų nepateikia.

Iš ieškovo pateiktos medžiagos nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovė slepia lėšas, perleidžia ar ketina perleisti kitiems asmenims, kitokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pagrįstai netenkintas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai taikė proceso teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Kadangi pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo nutartį naikinti ar keisti, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 27 d. nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p.).

Atmetus atskirąjį skundą, iš apelianto priteistinos 8,40 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (b.l. 31) (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 315 str. 2 d. 3 p., 315 str. 5 d., 331 str., 334 - 339 str.

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. V. 8,40 Lt pašto išlaidų valstybei, mokamų į surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).