Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. LVAT yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo pataisos įstaigoje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisių teismas (toliau - ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.

Vertinant asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui, į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį, pragyvenimo lygį (LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, LVAT priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), galiojusių ginčo laikotarpiu, 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m (11¹.2 punktas).

Minėtose teisės normose nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto, todėl, skaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą, tame tarpe sanitarinio mazgo plotą, turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi LVAT formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018).

Byloje esantys duomenys (b. l. 16-17, 124-140) patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo skirtos nuobaudos, jį perkeliant į kamerų tipo patalpas: 2015 m. gruodžio 26 d. skirtos 4 paros, perkeliant į kamerą Nr. 11, 2015 m. gruodžio 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 24, 2015 m. gruodžio 29 d. skirtos 24 val., perkeliant į kamerą Nr. 24, 2015 m. gruodžio 30 d. skirta 15 parų, perkeliant į kamerą Nr. 24, 2016 m. sausio 29 d. skirta 10 parų, perkeliant į kamerą Nr. 17, 2016 m. vasario 12 d. skirta 12 parų, perkeliant į kamerą Nr. 15 ir 2016 m. vasario 22 d. perkeliant į kamerą Nr. 16, 2016 m. rugsėjo 14 d. skirta 15 parų, perkeliant į kamerą Nr. 14, laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 29 d. iki 2017 m. gegužės 17 d. bausmę atliko kameroje Nr. 15, 2017 m. gegužės 18 d. skirti 2 mėnesiai, perkeliant į kamerą Nr. 22, 2017 m. liepos 17 d. skirtos 24 val., perkeliant į kamerą Nr. 22, 2017 m. liepos 18 d. skirti 2 mėn., perkeliant į kameras Nr. 20, Nr. 22 ir Nr. 21, laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d. skirtą nuobaudą atliko kameroje Nr. 17, laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 17 d. iki 2018 m. kovo 20 d. buvo laikomas kameroje Nr. 20, laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. gegužės 19 d. – kameroje Nr. 10, laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 19 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. – kameroje Nr. 9, 2018 m. rugsėjo 19 d. skirtos 24 val., perkeliant į kamerą Nr. 10, laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. lapkričio 19 d. buvo laikomas kameroje Nr. 3.

Byloje nustatyta (b. l. 16-17, 65-67, 124), kad kameroje Nr. 11 įrengta 1 miegama vieta, viso kameroje buvo iki 1 nuteistojo, kameros plotas – 4,31 kv. m, kameroje Nr. 24 įrengtos 5 miegamosios vietos, viso kameroje buvo iki 5 nuteistųjų, kameros plotas – 20,35 kv. m, kameroje Nr. 17 įrengtos 4 miegamosios vietos, viso kameroje buvo iki 4 nuteistųjų, kameros plotas – 16,13 kv. m, kameroje Nr. 15 įrengtos 4 miegamosios vietos, viso kameroje buvo iki 4 nuteistųjų, kameros plotas – 16,46 kv. m, kameroje Nr. 16 įrengtos 5 miegamos vietos, viso kameroje buvo iki 5 nuteistųjų, kameros plotas – 20,20 kv. m, kameroje Nr. 14 įrengtos 5 miegamosios vietos, viso kameroje buvo iki 5 nuteistųjų, kameros plotas – 20,45 kv. m, kameroje Nr. 22 įrengtos 5 miegamosios vietos, viso kameroje buvo iki 5 nuteistųjų, kameros plotas – 20,39 kv. m, kameroje Nr. 20 įrengtos 5 miegamosios vietos, viso kameroje buvo iki 5 nuteistųjų, kameros plotas – 20,39 kv. m, kameroje Nr. 21 įrengtos 4 miegamosios vietos, viso kameroje buvo iki 4 nuteistųjų, kameros plotas – 16,50 kv. m, kameroje Nr. 10 įrengta 1 miegama vieta, viso kameroje buvo iki 1 nuteistojo, kameros plotas – 4,35 kv. m, kameroje Nr. 9 įrengta 1 miegama vieta, viso kameroje buvo iki 1 nuteistojo, kameros plotas – 4,31 kv. m, kameroje Nr. 3 įrengtos 3 miegamosios vietos, viso kameroje buvo iki 3 nuteistųjų, kameros plotas – 12,45 kv. m

Kadangi byloje objektyvių duomenų apie ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju gyvenusių nuteistųjų skaičių nėra, vienam asmeniui tenkantis kameros gyvenamasis plotas skaičiuotinas kameros gyvenamąjį plotą dalinant iš kameroje esančio miegamųjų vietų skaičiaus.

Įvertinus byloje esančius įrodymus (b. l. 16-17, 124) laikytina, jog pareiškėjui atliekant bausmę kameroje Nr. 11, jam teko 4,31 kv. m (4,31 kv. m/1) gyvenamojo ploto, kalint kameroje Nr. 24 teko 4,07 kv. m (20,35/5) gyvenamojo ploto, kameroje Nr. 17 teko 4,03 kv. m (16,13 kv. m/4) gyvenamojo ploto, kalint kameroje Nr. 15, jam teko 4,12 kv. m (16,46 kv. m/4) gyvenamojo ploto, kalint kameroje Nr. 16, jam teko 4,04 kv. m (20,20 kv. m/5) gyvenamojo ploto, kalint kameroje Nr. 14 teko 4,09 kv. m (20,45/5) gyvenamojo ploto, kalint kameroje Nr. 22 teko 4,08 kv. m (20,39/5) gyvenamojo ploto, kalint kameroje Nr. 20 teko 4,08 kv. m (20,39/5) gyvenamojo ploto, kalint kameroje Nr. 21 teko 4,13 kv. m (16,50/4) gyvenamojo ploto, kalint kameroje Nr. 10 teko 4,35 kv. m (4,35/1) gyvenamojo ploto, kalint kameroje Nr. 9 teko 4,31 kv. m (4,31/1) gyvenamojo ploto, kalint kameroje Nr. 3 teko 4,15 kv. m (12,45/3) gyvenamojo ploto.

Atsakovės atstovas pateiktame paaiškinime (b. l. 122-123) pažymėta, kad pareiškėjo asmens byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas atliko bausmę skunde ir atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 3, 77) nurodytose kamerose Nr. 13 ir Nr. 19. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, susijusių su jo buvimu kamerose Nr. 13 ir Nr. 19 (nenurodo laikotarpio, asmenų, su kuriais buvo laikomas šiose kamerose), teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodyta aplinkybe.

Atsižvelgus į ginčo teisiniams santykiams taikomą teisinį reglamentavimą, suformuotą aiškinimą bei nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į nustatytą gyvenamojo ploto normą Marijampolės PN kamerų tipo patalpose nebuvo pažeista.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Taisyklės; su vėlesniais pakeitimais), nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, kurių 3 punktas nustato, kad pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Higienos normą HN 134:2015. Pagal Taisyklių 16.7 papunktį, kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Pagal Taisyklių 11.5 punktą, gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą; langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis; jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 “Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 14 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pažymėtina, kad konkretūs parametrai natūraliam patalpų apšvietimui šioje higienos normoje nėra nustatyti. Pagal šios normos 16 punktą, gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Pagal šios normos 17 punktą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovo teigimu, Marijampolės visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus, kurių metu pažeidimų nenustatyta, higienos normos atitiko tiek patalpos vėdinimas, drėgmė nenustatyta, apšvieta tinkama. Šią aplinkybę grindžia į bylą pateiktais Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktais (b. l. 20-48).

Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad kamerų tipo patalpose santykinė oro drėgmė viršijo teisės aktų nustatytas normas. Pareiškėjo teiginys, jog kamerose buvo drėgna, laikytinas deklaratyviu, nepagrįstu įrodymais.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2018 m. kovo 5 d. patikrinimo akte Nr. (4-12 4.80) PA-719 nurodyta, kad kameroje Nr. 16 natūralus apšvietimo patekimas į gyvenamąją patalpą yra apribotas, kadangi prie pat lango stovi betoninė siena ir langas uždengtas itin tankiomis grotomis, tačiau HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2017 m. sausio 20 d. patikrinimo akte Nr. PA4-3 (16.3.187.4.12) nurodyta, jog kameroje Nr. 16 yra įrengtas natūralus apšvietimas (langas), pro kurį patenka dienos šviesa, patalpa vėdinama per langą, sudaryta galimybė langą atidaryti atverčiant, atveriant ir paliekant mikroventiliaciją. Kitų duomenų apie natūralaus apšvietimo neužtikrinimą byloje nėra.

Minėta, jog teisės aktai nereglamentuoja natūralaus apšvietimo stiprumo normos.

Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punkte įtvirtinta laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teisė dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreiptis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją.

Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas kreipėsi į atitinkamas tarnybas ar Marijampolės PN administraciją. Esant tokiai aplinkybei, atsakovui tenka neproporcinga pareiga paneigti deklaratyviais laikytinus pareiškėjo skunde nurodytus teiginius. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 16 pareiškėjas buvo tik 2 paras (b. l. 16), pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo apšvietimo, drėgmės atmestini kaip nepagrįsti.

Šiuo aspektu būtina pažymėti, kad LVAT, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y., kad jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normos reikalavimų (pvz., LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018 ir kt.). Šiais atvejais turi būti vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis laisvės atėmimo vietos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

Taisyklių 21 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 10.2-10.3 punktuose nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje turi būti vienas stalas ir viena sėdima vieta vienam asmeniui (taburetė, kėdė arba suolai). Pažymėtina, jog Aprūpinimo baldais ir inventoriumi norma nedetalizuoja stalų parametrų.

Teismo vertinimu, aplinkybė, kad kameroje vienu metu prie stalo negali susėsti visi joje esantys asmenys, savaime nėra laikoma pareiškėjo teisių pažeidimu.

Pareiškėjo teiginys dėl slidžios pasivaikščiojimo kiemų dangos deklaratyvus, nepagrįstas įrodymais, patvirtinančiais atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo faktą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl slidžios pasivaikščiojimo kiemų dangos būtų patyręs sužalojimų ir kreipėsi į Marijampolės PN administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė neteisėtai.

Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktas (2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) nustato, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Šios nuostatos ankstesnėje Vidaus tvarkos taisyklių redakcijoje nebuvo. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė; nuteistieji gali naudotis nuosava patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. Be to, Aprašo 1 priede „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos“ patalynei yra priskiriami šie daiktai: antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei) ir rankšluostis. Iš šių nuostatų matyti, kad patalynei priskiriama antklodė, čiužinys ir pagalvė. Taigi, nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktu, nėra pagrindo konstatuoti teisės aktų pažeidimo.

Kadangi Vidaus tvarkos taisyklėse nenumatyta, kad kamerų tipo patalpose nuteistieji dienos metu gali disponuoti patalyne, čiužiniu, pagalve ar antklode, pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl čiužinio ir patalynės paėmimo nelaikytina pareiškėjo teisių pažeidimu.

Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, todėl nėra pagrindo konstatavimui, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai.

Likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Įvertinus tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų.

Nenustačius atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teisinio pagrindo viešajai civilinei atsakomybei kilti nėra, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo I. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.