Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – 60 (šešiasdešimt) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir J. G. paskirta 40 (keturiasdešimt) parų arešto bausmė.

J. G. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejus) metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. rugsėjo 23 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, J. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, paimant iš jo valstybės nuosavybėn automobilį „Volvo XC70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Prokuroro 2024 m. rugsėjo 24 d. nutarimu paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į J. G. priklausantį automobilį „Volvo XC70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje dienos.

J. G. taikomas kardomąsias priemones – dokumento vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) paėmimą, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir specialiosios teisės sustabdymą – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti, vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) perduoti AB „Regitra“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. J. G. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, 2024 m. rugsėjo 21 d., apie 07.45 val., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimą, numatantį draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, (duomenys neskelbtini) gatvėmis vairavo automobilį „Volvo XC70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuomet (duomenys neskelbtini) g., ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), sustabdžius policijos pareigūnams 08.54 val. alkotesteriu patikrinus jo neblaivumą, buvo nustatyta, kad jo iškvėptame ore yra 2,19 promilės etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl BK 59 straipsnio 2 dalies taikymo

6. Apeliantas prašo remiantis BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatomis pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad nusikalstama veika padaryta mažiau pavojingu paros laiku, truko trumpai. Toks apelianto prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

8. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – nusikalstama veika padaryta mažiau pavojingu paros laiku, truko trumpai – nėra susijusios nei su mažesniu veikos, nei kaltininko asmenybės pavojingumu, todėl vertinti jas kaip atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nėra pagrindo. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir baudžiamosios atsakomybės taikymui nereikalaujama padarinių atsiradimo, o tokia veika baigta nuo neteisėtų veiksmų pradžios atlikimo momento. Todėl transporto priemonės vairavimas būnant neblaiviam užtraukia baudžiamąją atsakomybę nepriklausomai nuo to, kiek tokia nusikalstama veika truko ar kokiu paros metu ji buvo padaryta. Vien tai, kad nusikalstama veika padaryta šviesiuoju paros laikotarpiu, ryte, šeštadienį, niekaip nelengvina nuteistojo teisinės atsakomybės. Tokia išvada darytina pirmiausiai įvertinus byloje esančius duomenis apie tai, kad nusikalstama veika nutrūko ne paties nuteistojo J. G., o policijos pareigūnų pastangomis. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmasis pranešimas apie galimai neblaivų vairuotoją, valdantį automobilį „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo gautas 07.45 val. (b. l. 6), antrasis – 07.50 val. (b. l. 9), pranešėjams nurodžius tokias aplinkybes, jog buvo važiuojama prieš eismą, kliudytas šaligatvio bortas, apšvietimo stulpas. Praėjus 35 minutėms nuo paskutinio pranešimo, nuteistasis J. G. pareigūnų buvo pastebėtas sustojęs, transporto priemonės valstybiniai numeriai nuimti ir padėti į automobilio saloną, trys padangos išsileidusios (b. l. 11). Nors žalos faktas eismo dalyviams ir turtui byloje nenustatytas, tačiau aptartos aplinkybės neleidžia J. G. veiką vertinti kaip mažiau pavojingą. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis J. G. teigė, jog susipykęs su žmona, išvažiavo į miestą pasivažinėti. Susitiko su pažįstamu ir per naktį vartojo alkoholį pas jį kieme, kai sugalvojo nuvažiuoti pamiegoti pas močiutę, gyvenančią už kilometro, o tada važiuoti namo (b. l. 153). Nors iš dalies sutiktina, kad remiantis byloje surinktais duomenimis, kuriuos sugretinus su nuteistojo J. G. parodymais, duotais proceso metu, nusikalstama veika netruko ilgą laiką, tačiau atsižvelgiant į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, nėra pagrindo pripažinti nuteistojo prašomas aplinkybes jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

Dėl paskirtos bausmės

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta.

10. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam J. G. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, parinkdamas skirtinos bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, BK 41 ir 54 straipsnių nuostatų, nepažeidė. Tvirtinti, kad nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Be to, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo jam paskirtos arešto bausmės vykdymo.

11. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam J. G. paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio, pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis šiuo baudžiamojo įstatymo straipsniu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018 ir kt.).

12. Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu įsigaliojo BK 61 straipsnio redakcija (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.), kuri švelnina teisinę padėtį, todėl teisėjų kolegija, vertindama J. G. skundžiamu nuosrendžiu paskirtą bausmę, ja vadovaujasi (BK 3 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Pagal šio straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti.

13. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl J. G. skirtinos bausmės rūšies ir jos dydžio, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktų reikalavimų, įvertino tai, kad jis padarė tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Be to, pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas, įvertino ir J. G. asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. tai, kad ankščiau buvo teistas, taip pat ir už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, baustas administracine tvarka, naujų ikiteisminių tyrimų jo atžvilgiu nepradėta, yra vedęs, turi du mažamečius vaikus, dirbantis, darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Be to, apylinkės teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatų, pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo J. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra nustatyta J. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus vertina nuteistojo J. G. skundo teiginius, kuriuose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentės šeimos ir mažamečių vaikų interesai, kadangi šeima liks be pagalbos ir finansinio išlaikymo, nes jis gali prarasti darbą. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jas aptarė skundžiamame nuosprendyje, todėl remiantis šiais nuteistojo skundo teiginiais, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo pakeisti ar švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuteistojo prašymas skirti švelnesnę bausmę ar atidėti jos vykdymą, savaime nereiškia, kad būtent paties nuteistojo pageidaujama bausmė turi būti jam paskirta priimant apkaltinamąjį nuosprendį, juo labiau neįpareigoja teismo tai padaryti. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė nei viena pati atskirai, nei kartu su kitomis skunde nurodytomis aplinkybėmis, taip pat nesudaro pagrindo panaikinti paskirtą arešto bausmę.

14. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti tikslai gali būti įgyvendinti J. G. paskyrus švelnesnę - baudos bausmę. Iš byloje esančių Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį (b. l. 57–66) matyti, kad ankstesniais sprendimais J. G. buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, be kita ko, už analogiškos nusikalstamos veikos transporto eismo saugumui padarymą, tačiau pozityvių išvadų jis nedaro, savo elgesio nekeičia, yra linkęs nusikalsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aukščiau paminėtas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, pagrįstai už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskyrė ne griežčiausią, bet ir ne švelniausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, jos dydį nustatydamas didesnį nei šios bausmės rūšies minimumas, t. y. 60 parų. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino ir tą aplinkybę, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir ši aplinkybė buvo viena iš sąlygų taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas bei mažinti jam paskirtą bausmę vienu trečdaliu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistajam J. G. už nusikalstamą veiką tinkamai individualizavo bausmę, tai yra, motyvuotai parinko bausmės rūšį bei jos dydį.

15. Pažymėtina, kad nors pirmos instancijos teismas parinkdamas bausmės dydį nuteistajam skaičiavo jį nuo teisės normoje nustatyto bausmių vidurkio, vadovaudamasis nuosprendžio priėmimo metu galiojusia BK 61 straipsnio redakcija, nėra pagrindo vertinti, jog A. G. paskirta bausmė yra per griežta. Nagrinėjamu atveju, įvertinus nuteistojo kriminalinę patirtį, jį charakterizuojančius duomenis, minimalus arešto bausmės dydis arba net su trumpalaikiu laisvės atėmimu nesusijusi bausmė nebūtų pakankama užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį ir gali formuoti nebaudžiamumo įspūdį, taigi sudaryti formalaus teisingumo ir formalios bausmės įspūdį. Atkreiptinas dėmesys, kad viena iš bausmės paskirčių yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo (BK 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Akivaizdu, jog net ir griežčiausių laisvės atėmimo bausmių skyrimas nesulaikė nuteistojo nuo naujos nusikalstamos veikos darymo, jis pakartotinai nusikalsdavo, t. y. anksčiau skirtinos laisvės atėmimo bausmės nuteistojo elgesiui neturėjo jokios įtakos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės rodo nuteistojo J. G. antivisuomenines nuostatas bei leidžia pagrįstai spręsti, kad padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, o priešingai, buvo įprastas nuteistojo elgesys, rodantis jo požiūrį į visuomenėje galiojančias elgesio normas.

16. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau aptartų aplinkybių visuma sudarė pagrindą nuteistajam J. G. skirti būtent arešto bausmę bei nustatyti sankcijos ribose numatytą jos dydį. Nors pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl galimybės nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą, šiuo aspektu pasisako apeliacinės instancijos teismas, pažymėdamas tai, kad nuteistajam praeityje 2014, 2018, 2019 metais nuosprendžiais jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, be to, nuteistasis 2017, 2019 metais buvo paleistas lygtinai neatlikęs jam paskirtų laisvės atėmimo bausmių ir sprendžia, kad šiuo atveju taikyti šį baudžiamojo įstatymo institutą nėra pagrindo. Vien tai, kad nuteistasis J. G. pirmą kartą nuteisiamas arešto bausme, tai neįpareigoja teismo taikyti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą ir atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą.

17. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nuteistajam J. G. paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šioje byloje baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo nepakaktų J. G. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su šeimine padėtimi ar šeimos interesais, nėra pakankamos paskirtos bausmės vykdymą atidėti ir savaime nepaneigia apelianto antivisuomeninių nuostatų, sistemingo teisei priešingo elgesio.

Dėl BK 68 straipsnio nuostatų taikymo

18. BK 68 straipsnio 1 dalis numato teismui galimybę uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šia teise asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taip pat teismas nustato naudojimosi specialia teise draudimo terminą nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo vairuoti kelių transporto priemonės tikslas yra prevencinis, užkirsti kelią ateityje asmeniui vairuoti transporto priemones būnant apsvaigus nuo alkoholio. Taip pat baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti ir kitus bausmės tikslus (BK 67 straipsnio 1 dalis). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu J. G. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metams. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. G. prašo sutrumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą.

19. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Pažymėtina, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymo leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,51 promilės alkoholio, nustatė baudžiamąją atsakomybę.

20. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pripažino, kad J. G., naudodamasis specialia teise vairuoti transporto priemones, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistajam skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, terminas nustatytinas didesnis nei tokios poveikio priemonės vidurkis, kadangi J. G. buvo teistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog dėl nurodytų aplinkybių J. G. turi būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, o nustatytą šios priemonės terminą – 3 metus, laiko teisingu ir proporcingu. J. G. paskirtos aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės terminas nustatytas tinkamai, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo reikalavimais, nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro taip pat įvertinusi ir tai, kad ankstesniu teismo sprendimu J. G. buvo skirta analogiška baudžiamojo poveikio priemonė trumpesniam terminui – 2 metams, tačiau neužtikrino prevencinio baudžiamojo poveikio priemonės tikslo – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, kadangi 2023 m. birželio 3 d. pasibaigus minėtam 2 metų baudžiamojo poveikio priemonės terminui, praėjus daugiau kaip vieneriems metams, nuteistasis ir vėl padarė šiame nuosprendyje analizuojamą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad J. G. vairavo transporto priemonę, kai jo iškvėptame ore buvo 2,19 promilių etilo alkoholio koncentracija – ši koncentracija žymiai viršija įstatyme nustatytą ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, t. y. 1,51 promilių neblaivumas. Be to, pagal byloje esančius duomenis ir paties nuteistojo parodymus, nuteistasis J. G. kliudė apšvietimo stulpą, važiavo prieš eismą, atsitrenkė į šaligatvio bortą, taigi jis neabejotinai kėlė pavojų kitiems eismo dalyviams.

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nustatyti trumpesnį aptariamosios baudžiamojo poveikio priemonės terminą, nei nustatytas skundžiamu nuosprendžiu. Nuteistasis taip pat nurodo, kad visi darbo pasiūlymai turi reikalavimą turėti teisę vairuoti, be to, tenkinant vaikų poreikius, reikia naudotis automobiliu. Teisėjų kolegija nekvestionuoja, jog minėta aplinkybė yra reikšminga, tačiau šiuo atveju nevertinama, kaip nulemianti būtinybę skirti draudimą naudotis specialiąja teise trumpesniam terminui. Sutiktina, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas sukels J. G. tam tikrų nepatogumų, tačiau aplinkybės, susijusios su darbine veikla ar šeiminėmis aplinkybėmis, paprastai yra nustatomos daugumoje šios kategorijos baudžiamųjų bylų, ir nėra laikytinos išskirtinėmis. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas aiškiai suvokė, jog specialiosios teisės vairuoti transporto priemones turėjimas yra reikalingas, tačiau atitinkamos aplinkybės nuo nusikalstamo veikimo nesulaikė bei neprivertė susimąstyti apie ateityje galinčias kilti neigiamas pasekmes. Šios bylos kontekste yra svarbus ir visuomenės interesas bei siekis užtikrinti, kad šiurkščius ir pavojingus KET pažeidimus darantiems asmenims kuo ilgiau būtų apribota teisė naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones bei uždrausta dalyvauti eisme, taip siekiant apsaugoti kitų asmenų turtą, sveikatą ir gyvybę. Taigi pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė.

Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo

22. BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos padarymo atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, požymius. Ji pagal šio straipsnio 3 dalį kaip nuteistajam priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojama. Tačiau, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo, turi būti vertinamas ir tokio konfiskavimo proporcingumas. BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis iš šios taisyklės – kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

23. Aiškinant turto konfiskavimo netikslingumo nuostatą, visų pirma turi būti atsižvelgiama į konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, tikslus. Turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017). Taigi, pagrindą išvadai, kad turto konfiskavimą taikyti netikslinga, todėl byloje priimamas sprendimas konfiskuoti turto vertę, galėtų sudaryti teismo nustatytos aplinkybės, rodančios, kad konkrečiu atveju nebūtų pasiekti šiai baudžiamojo poveikio priemonei keliami tikslai arba kad turto konfiskavimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-107-976/2021).

24. Pagal kasacinio teismo praktiką, spręsdami dėl BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos normos taikymo, teismai turi atsižvelgti į du aspektus: 1) byloje turi būti nustatytos BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės, leidžiančios taikyti šią išimtinę nuostatą ir ne konfiskuoti patį turtą, o išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą; 2) taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, turi būti įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas, t. y. teismas turi diskreciją spręsti, ar iš asmens išieškoti visą konfiskuotino turto vertę, ar tik jos dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-50-303/2020). Nusprendęs konfiskuoti ne turtą ir ne visą jo vertę, o tik dalį vertės, teismas taip pat turi pateikti tokio sprendimo motyvus, ypač tada, kai konfiskuotinas turtas priklauso kaltininkui ir nėra objektyviai egzistuojančių kliūčių jį konfiskuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107-976/2021).

25. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. G., būdamas neblaivus, vairavo jam nuosavybės teise priklausantį automobilį; šis automobilis laikytinas nusikalstamos veikos priemone, todėl paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – turto (automobilio) konfiskavimą, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo išieškoti dalį konfiskuotino turto vertės, atsižvelgiant į tai, kad automobilis yra įgytas santuokoje. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.92 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į vienodas sutuoktinių teises, susijusias su bendrąja jungtine nuosavybe, CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Taigi esant nustatytam faktui, kad vienas iš sutuoktinių (bendraturčių) leido kitam asmeniui laikinai pasinaudoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu turtu (šiuo atveju transporto priemone), preziumuojama, kad jis veikia kito sutuoktinio (bendraturčio) sutikimu. Todėl nustačius, kad vieno sutuoktinio leidimu bendras turtas buvo panaudotas uždraustai veikai daryti, tokio turto bendraturtis (sutuoktinis) netampa „trečiuoju asmeniu“ BK 72 straipsnio 5 dalies prasme, o žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, t. y. analogišku būdu, kai BK uždraustą veiką, naudodamas bendrosios jungtinės nuosavybės turtą, padaro vienas iš sutuoktinių (bendraturčių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13-458/2021).

26. Nagrinėjamu atveju automobilis atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje numatytą konfiskuotino turto sampratą ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, turi būti konfiskuojamas. Nei pirmosios instancijos teismas, nei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatyto imperatyvo. Priešingos išvados neleidžia daryti ir apelianto argumentas, jog automobilis yra įgytas bendrai santuokoje, kadangi pagal teismų praktiką tai, kad konfiskuotinas turtas priklauso bendrai sutuoktiniams, nėra pagrindas jo nekonfiskuoti ir tai nerodo sprendimo konfiskuoti turtą neproporcingumo padarytam teisės pažeidimui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-353-870/2020, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13-458/2021, 2K-112-942/2021). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši baudžiamojo poveikio priemonė laikytina proporcinga J. G. padarytai nusikalstamai veikai. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą taikyti transporto priemonės konfiskavimą, tinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir teisės taikymo klaidų nepadarė, todėl nuteistojo apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat atmestinas.

27. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu, o nuteistojo J. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.