Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos Vitunskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Iš byloje esančių įrodymų ir šalių procesiniuose dokumentuose pateiktų paaiškinimų nustatyta:

Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate (toliau – Kauno AVPK) 2021-05-27 gautas pareiškėjo D. K. prašymas Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Ginčijamu Kauno AVPK 2021 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – Sprendimas) nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui D. K. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Sprendime nurodyta, kad jo teisinis pagrindas - Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas ir Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362, 16-17 punktai. Kaip faktinį sprendimo pagrindą atsakovas ginčijamame sprendime nurodė tai, kad: 2016-10-12 įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu Nyderlanduose už prekybą vogtomis prekėmis; 2011-07-21 įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu Lenkijoje už prekybą vogtomis prekėmis; 2001-09-25 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 271 str. 2 d. (vagystė); taip pat nuo 2002 m. pareiškėjas 81 kartą baustas už administracinius nusižengimus (pažeidimus), iš jų, 2015 m. gruodžio mėn. - už transporto priemonių vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (pareiškėjui nustatytas 0,81 promilės girtumo laipsnis), 2015 m. kovo mėn. - už ginklo, kuriam įsigyti ir laikyti ar nešioti reikalingas leidimas, registravimo (perregistravimo) terminų pažeidimą, 45 kartus už administracinius teisės pažeidimus, numatytus LR ATPK 123 str., 21 kartą už administracinius teisės pažeidimus, numatytus LR ATPK 124 str., 6 kartus už administracinius teisės pažeidimus, numatytus LR ATPK 131 str., 3 kartus už administracinius teisės pažeidimą, numatytus LR ATPK 134 str., už kt. KET pažeidimus.

Byloje pateiktas Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie fizinį asmenį patvirtina Sprendime nurodytus duomenis apie pareiškėjo praeityje padarytus nusikaltimus ir jo turėtus teistumus.

Byloje pateikti Administracinių nusižengimų registro duomenys patvirtina Sprendime nurodytus duomenis apie pareiškėjo praeityje padarytus administracinius nusižengimus (pažeidimus).

Sprendžiant kilusį ginčą pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Ginklų ir šaudmenų apyvarta, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimo į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų įstatyme (toliau – Įstatymas).

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas sprendimas, numato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policija turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. V-362 patvirtinto Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 17 punkte, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas sprendimas, nustatyta, kad išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus atsisakoma, be kita ko, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, o aprašo 16 punkte numatyta, kad jeigu patikrinimo metu buvo nustatyta priežasčių, dėl kurių leidimas laikyti (nešiotis) ginklus neišduodamas remiantis patikrinimo rezultatais, parengiamas neigiamas sprendimas ir atsakymas asmeniui dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo.

Nagrinėjamo ginčo kontekste pirmiausia pažymėtina, kad Įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (Įstatymo 1 str. 1 d.). Įstatymo ir Aprašo nuostatų analizė patvirtina, kad įstatymo leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti neišduodamas arba panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, o būtent yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui ne tik laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus, bet ir griežtus reikalavimus asmenis, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms, kurios leidžia spręsti apie jų patikimumą ir prognozuojamumą norint turėti ginklą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios ir įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis neišdavimą, jeigu nustatoma bent viena iš nurodytų alternatyvių aplinkybių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, aiškindamas šią teisės normą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinis gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1857-629/2019).

Teismas taip pat akcentuoja teismų praktikoje pabrėžiamą ginklų apyvartos teisinio reguliavimo ypatumą, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą ir užkirsti kelią ginklų keliamam, potencialiai galimam pavojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1857-629/2019).

Šiuo atveju byloje nustatyti pareiškėjo praeityje padaryti nusikaltimai ir administraciniai nusižengimai, jų kiekis, nusikaltimų pasikartojimas ir nuolatinis administracinių nusižengimų darymas praeityje, pareiškėjo požiūris į įstatymo nesilaikymą ir jam taikomas sankcijas, neabejotinai yra duomenys, charakterizuojantys pareiškėją ir jo asmenybės patikimumą bei prognozuojamumą, todėl šie duomenys tiek atsakovui, tiek teismui leidžia spręsti apie jo galimą grėsmę visuomenės saugumui turint ginklą.

Nors pareiškėjas teigia, kad atsakovas Sprendime nepagrįstai vadovaujasi seniai padarytais administraciniais nusižengimais, tačiau savo skunde visiškai neužsimena apie praeityje jo padarytus nusikaltimus tiek užsienyje, tiek Lietuvoje, kurie taip pat buvo Sprendimo faktinis pagrindas vertinant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą asmens pavojingumą. Nors teistumas už Sprendime nurodytus tris nusikaltimus nuosavybei, kaip ir administracinės nuobaudos, yra išnykęs, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjo padaryti nusikaltimai negali būti vertinami sprendžiant dėl jo teisės turėti ginklą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas).

Taigi, pats savaime teistumo išnykimas eliminuoja tik specialių baudžiamųjų teisinių pasekmių taikymą atsižvelgiant į buvusį teistumą, tačiau nepanaikina asmenį charakterizuojančių jo gyvenimo faktų, susijusių su nusikaltimo padarymu. Todėl iš tokių asmens biografijos faktų galima daryti išvadas apie tokio asmens pavojingumą kai jis siekia turėti ir naudotis ginklu.

Byloje iš esmės nėra ginčo (tai patvirtina ir nusikaltimų bei administracinių nusižengimų registrų duomenys), kad pareiškėjas 2001, 2011 ir 2016 metais padarė nusikaltimus nuosavybei (vagystė, prekyba vogtomis prekėmis), už kuriuos jis buvo nuteistas tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, tiek Nyderlanduose, taip pat nuo 2002 metų iki 2015 m. gruodžio mėn. jis buvo 81 kartą baustas administracine tvarka už įvairius pažeidimus, tarp kurių ir transporto priemonių vairavimas esant neblaiviam, ir ginklo, kuriam įsigyti ir laikyti ar nešioti reikalingas leidimas, registravimo (perregistravimo) terminų pažeidimas, ir daugybė įvairių Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimų. Nors pareiškėjas akcentuoja, jog administracinės teisės pažeidimai nėra niekaip susiję su ginklais, šaudmenimis, jų neteisėta apyvarta ar naudojimu, o vienintelis pažeidimas, kurį galima susieti su ginklais, yra padarytas dėl neapsižiūrėjimo, be to paskirtos nuobaudos šiai dienai yra negaliojančios, tačiau Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymui Įstatyme nėra numatyta apribojimų vertinti tik tokius įstatymo pažeidimus, kurie susiję su šaunamųjų ginklų apyvarta, taip pat nėra įtvirtinta prievolė nesivadovauti informacija apie praeityje padarytus nusikaltimus ir administracinius pažeidimus vien dėl to, kad teistumo ar nuobaudų galiojimo terminai pasibaigę. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytai išvadai padaryti gali būti, ir turi būti, atsižvelgiama į bet kokius duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, jog asmuo gali kelti ar kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Aiškindamas Įstatymo nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad šiame įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014, 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017, 2020 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020, 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2310-1062/2020).

Be to, teismas pažymi, kad aptariama teisės norma pagrindą atsisakyti išduoti leidimą nešiotis ir laikyti ginklus sieja ne tik su jau nustatytu asmens keliamu pavojumi, bet ir su galimu pavojumi ateityje, kurį jis gali kelti laikydamas ir galėdamas disponuoti ginklu. Tai reiškia, kad pavojų gali kelti ne tik asmuo, kuris jau padarė teisės pažeidimus ir turi galiojančius teistumus ar nuobaudas, bet ir toks, kuris dėl savo asmenybės ypatumų, mąstymo būdo ir toleruojamo elgesio gali ateityje padaryti teisės pažeidimų disponuodamas ginklu, jeigu jam bus leista jį laikyti.

Teismas pažymi, kad byloje nustatytas pareiškėjo elgesys ir jo padaryti nusikaltimai bei administraciniai pažeidimai atspindi jo gyvenimo būdą, mąstymą bei požiūrį į įstatymo laikymąsi ir leidžia spręsti apie jo galimą grėsmę visuomenės saugumui. Pažymėtina, kad pareiškėjas yra padaręs ne tik labai daug įstatymo pažeidimų, bet jie buvo ir nuolat pasikartojantys, o tai rodo, kad jis ne tik linkęs pažeidinėti įstatymus, bet ir visiškai nelinkęs keisti savo elgesio. Savo gyvenime pareiškėjas toleruoja įstatymo nesilaikymą įvairiose gyvenimo srityse kaip jam priimtiną elgesį, o jį nubaudus jis tiesiog įvykdo jam skiriamas sankcijas, tačiau ir toliau pažeidinėja įstatymus. Atkreiptinas dėmesys, kad praeityje pareiškėjui tris kartus taikyta baudžiamoji atsakomybė, jis 81 kartą baustas už administracinius nusižengimus, kas rodo, kad teisės pažeidimų darymo sistemiškumas, pastovumas ir intensyvumas rodo susiformavusį nihilistinį pareiškėjo požiūrį į taisyklių laikymąsi apskritai, nepaisant jam taikomų sankcijų. Pareiškėjo argumentas, kad jo padaryti administracinės teisės pažeidimai nėra susiję su grėsme kitų asmenų ar savo sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui yra nepagrįstas, nes pavojus visuomenės saugumui yra būtinas kiekvieno nusikaltimo ir administracinio nusižengimo požymis, kadangi būtent dėl pavojingumo visuomenei laipsnio atitinkami veiksmai ir yra draudžiami kaip nusikaltimai ar administraciniai nusižengimai. Todėl Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme, kaip ir BK bei ANK (ATPK) prasme, kiekvienas nusikaltimas ar administracinis nusižengimas, dėl kurio asmuo pripažįstamas kaltu, kelia pavojų visuomenės saugumui. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažįsta, kad atsakovė pagrįstai iš turimų duomenų apie pareiškėjo padarytus nusikaltimus ir administracinius pažeidimus padarė išvadą apie galimą pareiškėjo pavojų visuomenei, o pareiškėjo argumentai, kad jo padaryti įstatymų pažeidimų nekelia jokio pavojaus visuomenei ir nerodo jo pavojingumo yra nepagrįsti.

Teismo vertinimu, nurodyti pareiškėjo padaryti nusikaltimai ir administraciniai pažeidimai, jų kiekis, pastovumas, taikytų sankcijų neefektyvumas, jo paties požiūris į įstatymo pažeidimus ir savo atsakomybę bei įstatymų laikymąsi, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį sąmoningai nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų, ignoruoti bendro gyvenimo teisinėje valstybėje ir saugioje visuomenėje taisykles. Tai leidžia spręsti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, nes jo požiūris į įstatymų nesilaikymą gali ir ateityje nesulaikyti jo nuo įstatymų pažeidimų, tarp jų ir dėl ginklų laikymo bei naudojimosi jais srityje, jeigu jam būtų leista šiuo metu turėti ginklą. Tai suponavo Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo būtinybę, kadangi šios normos taikymui pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Šiuo atveju faktai apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus, jų pobūdį, kiekį, nuolatinį pasikartojimą, vertinant juos kaip visumą, suponuoja neigiamą pareiškėjo asmenybės vertinimą, rodo jo polinkį nesilaikyti įstatymų ir privalomų taisyklių, jo netinkamas vertybines nuostatas valstybėje nustatytos tvarkos atžvilgiu, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, ir linkusį daryti teisės pažeidimus. Todėl vien tai, kad paskutinius kelis metus prieš pateikdamas prašymą išduoti leidimą ginklui laikyti (nešioti) pareiškėjas nepadarė naujų įstatymo pažeidimų dar nesudaro pagrindo nesivadovauti jo ankstesniais gyvenimo faktais, liudijančiais jo atsainų požiūrį į įstatymus, į savo pareigas, į jo keliamą pavojų visuomenei tokiu įstatymų nesilaikymu ir neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas jau tapo visiškai patikimu ir pavojaus negalinčiu kelti asmeniu.

Skunde nurodomas pareiškėjo argumentas, kad atsakovas neturėjo teisės duomenis apie 2002 iki 2015 metais padarytus administracinės teisės pažeidimus laikyti duomenimis, kad jis gali kelti ar kelia grėsmę, nes šie pažeidimai neįtraukti į sąrašą veikų, kurias padarę asmenys nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (Įstatymo 18 str.), ir nurodomas Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarimas dėl Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktų prieštaravimo Konstitucijai, nesusijęs su ginčijamu Sprendimu, nes Sprendimas yra grindžiamas ne Įstatymo 17 straispnio 1 dalies 2 punktu, kuriam būtų aktualus Įstatymo 18 straipsnio nuostatų dėl nepriekaištingos reputacijos taikymas, o 17 straispnio 1 dalies 10 punktu, kuris nesieja asmens pavojingumo išimtinai tik su nepriekaištingos reputacijos praradimu. Todėl atsakovas, spręsdamas apie pareiškėjo keliamą ar galinčią kilti visuomenės saugumui grėsmę ateityje, neturėjo pareigos privalomai įrodinėti, kad pareiškėjas prarado nepriekaištingą reputaciją Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti skirtingi ir savarankiški pagrindai, kuriems esant turi būti atsisakoma išduoti leidimą nešiotis ir laikyti ginklus, todėl tai, kad nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatytą asmens, praradusio nepriekaištingą reputaciją, statusą, kuris reikšminga taikant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nereiškia, kad pareiškėjas negali būti laikomas galinčiu kelti grėsmę Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme.

Pareiškėjo skunde nurodomas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą nėra susijęs su ginklų ir šaudmenų apyvarta ir valstybės vykdoma jos kontrole bei galimo pavojaus prevencija, todėl vadovautis nurodoma pareiškėjo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nėra teisinio pagrindo.

Ginčijamame Sprendime nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis jo priėmimo pagrindas, nes išvada apie Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytos grėsmės egzistavimą padaryta remiantis konkrečiai nurodytais pareiškėjo padarytais nusikaltimais ir administraciniais pažeidimais. Todėl skundžiamas spendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto reikalavimus dėl jo turinio, o vien tai, kad pareiškėjo netenkina policijos turimų duomenų vertinimas kitaip, nei mano jis pats, nesuteikia pagrindo pripažinti ginčijamą aktą ir dėl to panaikinti.

Pažymėtina ir tai, kad atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo elgesį sistemingai pažeidinėjant įstatymus, jo požiūrį į tokius veiksmus, jam taikomų sankcijų nepakankamumą siekiant užkirsti kelią tokio elgesio pasikartojimui, teismas konstatuoja, kad atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą bei visuomenės saugumą, nagrinėjamu atveju ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo nuostatas bei įvertinęs turimus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl jo teisė turėti šaunamąjį ginklą negali būti iškelta aukščiau už visos visuomenės saugumą.

Teismas pripažįsta, kad ginčijamas sprendimas atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nepažeidžia Įstatymu nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas atmetamas, jis nėra šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, todėl neturi pagrindo gauti savo proceso išlaidų atlyginimo iš atsakovo ir jos jam nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.