- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-08
- Bylos Nr.
- I-4024-386/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00187-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Laimutė Jokubauskaitė, sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei,
2019 m. liepos 1 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-2) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovės atstovas, Tauragės AVPK) 3 300 € neturtinės žalos atlyginimą. Savo reikalavimą grindžia tuo, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 24 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. buvo laikomas Tauragės AVPK areštinėje (toliau – ir areštinė) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
1 000 € dydžio neturtinės žalos atlyginimą prašo priteisti už tai, kad areštinės kamerose atėmus baldų, sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktais nustatytas vienam kameroje laikomam asmeniui turintis tekti kameros plotas. Teigia, kad dėl to negalėjo judėti, ramiai pailsėti, išsimiegoti, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti.
800 € dydžio neturtinės žalos atlyginimą prašo priteisti už tai, kad areštinės kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, tamsu, t. y. nepatekdavo natūralus apšvietimas, o dirbtinis apšvietimas buvo per silpnas, be to, buvo nesaugi aplinka, t. y. šviestuvai buvo techniškai netvarkingi (lemputės be apsauginių gaubtų). Teigia, kad dėl to rūdijo metalinės lovos, skaudėjo akis ir galvą, jautė baimę, įtampą, stresą, patyrė nepatogumus, išgyvenimus, depresiją, nesaugumo jausmą,
1 500 € dydžio neturtinės žalos atlyginimą prašo priteisti už tai, kad areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais – pareigūnai, įskaitant moteris, galėdavo matyti pareiškėją atliekant gamtinius reikalus, sanitariniai mazgai buvo nehigieniški – juose nebuvo atskiros oro šalinimo angos. Teigia, jog dėl to kamerose sklisdavo nemalonūs kvapai, nesinorėdavo valgyti, patyrė orumo pažeidimą, gilius dvasinius išgyvenimus, diskomforto jausmą.
Apibendrindamas paaiškina, jog minėtos aplinkybės pareiškėjui sukėlė fizinius skausmus, papildomus psichologinius išgyvenimus, esminius nepatogumus, dėl šių aplinkybių patyrė sukrėtimą. Nurodo, kad buvo priverstas 23 valandas per parą kentėti perpildytoje kameroje, dėl ko kildavo socialinė įtampa. Teigia, kad privatumo neužtikrinimas sukėlė kančią, kurios intensyvumas viršijo kalinimui būdingas kančias ir sunkumus, jautė baimę, jautėsi nevisavertišku, pažemintu, sumenkintu. Nurodo, kad jam ypatingai buvo sunku išgyventi tokioje aplinkoje, todėl tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo kaip žmogaus orumas, reputacija, patyrė didelius dvasinius sukrėtimus, emocinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsiliepimas
Tauragės AVPK, atstovaujantis atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepimu (b. l. 6-10) į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 25 d. buvo laikomas kartu su vienu asmeniu kameroje Nr. 4, kurios plotas 12,60 kv. m, nuo 2018 m. kovo 26 d. iki 2018 m. kovo 29 d. – vienas kameroje Nr. 5, kurios plotas 11,86 kv. m, nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. gegužės 15 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 7 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. – kartu su vienu asmeniu kameroje Nr. 5, kurios plotas 11,86 kv. m, nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. – kartu su vienu asmeniu kameroje Nr. 4, kurios plotas 12,60 kv. m.
Paaiškina, jog pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 1V-247 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 58 punktą vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Paaiškina, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi duše metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pažymi, kad pareiškėjas dažniausiai atsisakydavo galimybės pasivaikščioti. Nurodo, kad atsižvelgiant į asmenų laikymo policijos areštinėje specifiką, pažymi, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, konvojuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Teigia, kad dėl to, net mažiausio ploto kamerose, keičiantis areštuotų asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Nurodo, kad pareiškėjas 15 parų buvo laikomas su vienu asmeniu, tačiau atsižvelgiant į areštinės kamerų plotą ir atmetus sanitarinio mazgo dydį (apie 1,5 kv. m), akivaizdu, kad pareiškėjui teko daugiau nei 5 kvadratiniai metrai ir jo teisė į gyvenamojo ploto dydį nebuvo pažeista.
Paaiškina, jog pagal higienos normą HN 134:2015 veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodo, kad areštinės gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus kamerose Nr. 6, 7, kitose per orlaides). Teigia, kad kitokios ventiliacijos įrengimas, natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas, kuris gali būti atliktas tik didinant kamerų langų angas, susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcija. Atsižvelgiant į tai, mano, jog Tauragės AVPK negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų galimų pažeidimų.
Teigia, kad dirbtiniam apšvietimui padidinti būtina papildomai įrengti šviestuvus, šviestuvams įrengti būtina pakeisti ir visą areštinės instaliaciją, nes senoji nepritaikyta tokioms apkrovoms, elektros instaliacijai pakeisti būtinos lėšos , kurios nėra numatytos Tauragės AVPK biudžete ir netikslinga skirti minėtas lėšas, nes numatoma visos areštinės rekonstrukcija ir jau šiais metais areštinė bus uždaryta rekonstrukcijos darbams. Mano, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovė, nesuteikdama tinkamo apšvietimo, taip elgiasi tyčia, todėl pareiškėjo teiginiai nepagrįsti. Akcentuoja, kad rekonstrukcija bus vykdoma nugriaunant senąjį areštinės pastatą ir pastatant naują.
Pažymi, kad visose kamerose sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis HN 37:2009 20 punktu (kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara), pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 29 punktą, kamerose yra įrengti 100x142 cm pločio sanitariniai mazgai su 120-130 cm aukščio pertvara, todėl kiti suimtieji, esantys kamerose, ir policijos pareigūnai neturi galimybių stebėti asmenis, esančius sanitariniame mazge. Teigia, jog norint naujai įrengti tualetus ar visiškai iki lubų atskirti nuo likusio kameros ploto, būtinos lėšos, kurios nėra numatytos Tauragės AVPK biudžete ir netikslinga skirti minėtas lėšas, nes numatoma visos areštinės rekonstrukcija.
Pažymi, jog ginčui aktualiu laikotarpiu kameros kompetentingų institucijų nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo ar neatitikimo higienos normos reikalavimams, be to, pareiškėjas ir kiti kamerose laikomi asmenys dėl netinkamų sąlygų kamerose nesikreipė nei į Tauragės AVPK, nei į Tauragės visuomenės sveikatos centrą. Teigia, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų bei medicininių dokumentų apie galimai patirtą moralinę žalą, psichologinius ir dvasinius išgyvenimus, stresą bei jo padarinius, kitus sveikatos sutrikimus ar neigiamas pasekmes, nepateikė nė vieno įrodymo, kuris pagrįstų prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Nurodo, kad pareiškėjas išdėsto bendro pobūdžio teiginius bei nepateikia jokios faktinės argumentacijos, remiantis kuria būtų galima konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą, visi pareiškėjo argumentai paremti asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu. Mano, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – žalos ir valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, o nenustačius žalos ir neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.
Administracinės bylos proceso šalys, jų atstovai į teismo posėdį neatvyko. Apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, šalys prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Byloje pakanka rašytinių duomenų ją išnagrinėti, todėl byla išnagrinėta iš esmės bylos šalims nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis, 78 straipsnio 5 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas A. P. kreipėsi skundu į teismą, prašydamas priteisti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, atsiradusią dėl neteisėtų Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų laikant jį šio komisariato areštinėje.
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Dėl ginčo laikotarpio, teisinio reglamentavimo ir įrodinėjimo
Pagal Tauragės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus 2019 m. kovo 14 d. tarnybiniame pranešime Nr. 85-PR2-2100 „Dėl informacijos suteikimo“ (toliau – ir Tarybinis pranešimas) (b. l. 14) pateikiamą informaciją matyti, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu – nuo 2018 m. kovo 24 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d., jis areštinėje buvo laikomas periodiškai laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 25 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 67 straipsnis nustato, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas.
Nustatyti kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį yra Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo paskirtis (Suėmimo vykdymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomiems suimtiesiems taikomos Suėmimo vykdymo įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42, 43 straipsnius, nuostatos; teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras (Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnis nustato, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas pagal tuo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o šio straipsnio 3 dalyje – kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Nuo 2017 m. balandžio 4 d. Suėmimo vykdymo įstatyme nustatytos kardomosios priemonės – suėmimo (kardomojo kalinimo) vykdymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimą, taip pat suimtųjų ir pagal Suėmimo vykdymo įstatymą jiems prilyginamų asmenų bei kitų suimtojo statuso neturinčių asmenų, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, gali būti laikomi teritorinių policijos įstaigų areštinėse (toliau – ir areštantai), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 (Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 1 punktas).
Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse dirbančių policijos pareigūnų bei kitų darbuotojų teises ir pareigas, taip pat policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką nustato Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 (Instrukcijos 1 punktas).
Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (HN 134:2015 1 punktas).
Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).
Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Dėl kameros ploto tenkančio vienam asmeniui
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Taisyklių 58 punkte taip pat nustatyta, kad policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Atsiliepime nurodyta, kad sanitarinių mazgų plotai areštinių kamerose yra 1,42 kv. m (100 x 142 cm) ir dėl šios aplinkybės ginčo nekyla.
Tarnybinio pranešimo duomenimis pareiškėjas areštinėje 2018 m. kovo 25 d. buvo laikomas kartu su vienu asmeniu kameroje Nr. 4, kurios plotas 12,60 kv. m, nuo 2018 m. kovo 26 d. iki 2018 m. kovo 29 d. – vienas kameroje Nr. 5, kurios plotas 11,86 kv. m, nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. gegužės 15 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 7 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. – kartu su vienu asmeniu kameroje Nr. 5, kurios plotas 11,86 kv. m, nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. – kartu su vienu asmeniu kameroje Nr. 4, kurios plotas 12,60 kv. m.
Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant Tauragės AVPK areštinėje, teisės aktais nustatytas vienam asmeniui turintis tekti gyvenamojo ploto dydis pažeistas nebuvo, kadangi, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto, metu vienam asmeniui teko nuo 5,22 kv. m iki 10,44 kv. m.
Pažymėtina, kad Taisyklės, neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, išskyrus sanitarinį mazgą, neįskaičiuoti kitų įrenginių bei esančių baldų užimamo ploto. Į kameroje esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kuomet pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Nagrinėjamu atveju nenustatytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, todėl, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas neatimamas.
Pareiškėjo skundas šioje dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, atmestinas kaip nepagrįstas nenustačius vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.
Dėl ventiliacijos ir apšvietimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, tamsu, t. y. nepatekdavo natūralus apšvietimas, o dirbtinis apšvietimas buvo per silpnas, be to, buvo nesaugi aplinka, t. y. šviestuvai buvo techniškai netvarkingi (lemputės be apsauginių gaubtų), taip pat sanitariniai mazgai buvo nehigieniški – juose nebuvo atskiros oro šalinimo angos, sklisdavo nemalonūs kvapai.
Kaip minėta, Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. HN 134:2015 3 punkte (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d.) nustatyta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.
HN 134:2015 14-15 punktuose nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. HN 134:2015 16 punkte (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d.) nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato įpareigojimo šviestuvus ar lemputes uždengti gaubtais ar kitomis priemonėmis. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad areštinės gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus kamerose Nr. 6, 7, kitose per orlaides) ir šios aplinkybės byloje nėra paneigtos. Teismo vertinimu, toks patalpų vėdinimas atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Atsakovės atstovas atsiliepime teigia, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas, kuris gali būti atliktas tik didinant kamerų langų angas. Teigia, kad dirbtiniam apšvietimui padidinti būtina papildomai įrengti šviestuvus, o šviestuvams įrengti būtina pakeisti ir visą areštinės instaliaciją, nes senoji nepritaikyta tokioms apkrovoms. Sutiktina, kad šie darbai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcija ar kapitaliniu remontu. Pastebėtina ir tai, jog teisės aktai nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, juo labiau, neatliekant rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbų. Atsižvelgiant į visą tai, sutiktina su atsakovės atstovo argumentu, jog vadovaujantis HN 134:2015 3 punktu (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d.) atsakovės atstovas negali būti pripažintas atsakingu dėl nustatomų šių reikalavimų galimų pažeidimų. Kita vertus, byloje nėra duomenų apie kompetentingų institucijų nustatytus šių reikalavimų galimus pažeidimus, t. y. nėra duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu areštinės kameros būtų tikrintos kompetentingų institucijų dėl jų atitikimo ar neatitikimo higienos normos reikalavimams ar kad dėl netinkamų sąlygų kamerose pareiškėjas ar kiti kamerose laikomi asmenys būtų kreipęsi į Tauragės AVPK ar į Tauragės visuomenės sveikatos centrą.
Pareiškėjo skundas šioje dalyje, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu, atmestinas kaip nepagrįstas nenustačius vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.
Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu
Pareiškėjui skundžiantis privatumo neužtikrinimu naudojantis sanitariniu mazgu, pažymėtina, jog atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad kamerose įrengti 100 x 142 cm ploto sanitariniai mazgai su 120-130 cm aukščio pertvara. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą ar akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12ir kt.) 81, 82, 90 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).
Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017ir kt.). Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.).
Atsižvelgiant į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015), konstatuojama, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis areštinės kamerose įrengtais tualetais, jį lakant ginčo laikotarpiu, t. y. periodiškai 20 parų (atsakovė nenurodo tikslių valandų, kuriuo paros metu į areštinę buvo pristatytas ir išgabentas pareiškėjas, todėl kiekviena Tarnybiniame pranešime nurodyta diena vertintina kaip visa para), galėjo būti pažeista.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Konstatavus, jog ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant areštinėje (20 parų) buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis areštinės kamerose įrengtais tualetais, spręstinas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai, be to, nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, atsižvelgiama ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).
Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų bei medicininių dokumentų apie galimai patirtą moralinę žalą, psichologinius ir dvasinius išgyvenimus, stresą bei jo padarinius, kitus sveikatos sutrikimus ar neigiamas pasekmes, nepateikė nė vieno įrodymo, kuris pagrįstų prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas išdėsto bendro pobūdžio teiginius, tačiau nepateikia jokios faktinės argumentacijos, remiantis kuria būtų galima konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą, visi pareiškėjo argumentai paremti asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu. Taigi byloje nėra duomenų, kad minėti Tauragės AVPK pažeidimai pareiškėjui sukėlė jam labiau juntamų fizinių skausmų, nepatogumų ar tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovės atstovas būtų tyčia ir sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pažymėtina, kad pareiškėjas yra jauno amžiaus, o pažeidimai nebuvo ilgalaikiai.
Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į nustatytas faktines aplinkybes bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad dėl minėtų pažeidimų pareiškėjui galimai buvo padaryta neturtinė žala, tačiau ne itin didelė ir reikšminga. Konstatuojama, kad šiuo atveju įvertinus minėtų pažeidimų mastą ir trukmę, pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus, teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimas nagrinėjamu atveju yra pažeistos teisės pripažinimas. Vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 4 punktu, pareiškėjo skundas dalyje dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, tenkintinas, pripažįstant jo pažeistą teisę.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas jo laikymo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygas.
Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo A. P. reikalavimą dėl 3 300 € neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.