Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.3.3; 1.1.8.1; 1.1.9.8; 1.2.3.1.2.5; 1.2.3.1.2.7; 1.2.3.1.2.8; 1.2.4.6.1; 1.2.25.6; 2.4.6.1.

2022 m. liepos 5 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Lino Šiukštos,

nukentėjusiosioms G. B. ir A. U. ir jų bei nukentėjusiųjų R. I., V. K., J. G. G. įgaliotai atstovei advokatei Gitanai Martyšienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. ir jo gynėjo advokato Dariaus Pociaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktus laisvės atėmimu keturiolikai metai;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas V. K.) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

- pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (R. S. nežymus sveikatos sutrikdymas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

- pagal BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė D. A. paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo jos vykdymo pradžios. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 3 d. (dvi dienos). Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje paliktos galioti.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, nuteistajam D. A. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuteistajam D. A. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos 2628 Eur konfiskavimas.

Nukentėjusiosios G. B. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies. Iš civilinio atsakovo ADB „Gjensidige“ G. B. priteista 22 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos neturtinės žalos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo, taip pat 136 eurus 43 ct turtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Nukentėjusiosios A. U. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš civilinio atsakovo ADB „Gjensidige“ A. U. priteista 22 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos neturtinės žalos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiosios J. G. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš civilinio atsakovo ADB „Gjensidige“ J. G. G. priteista 23 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos neturtinės žalos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiosios R. I. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš civilinio atsakovo ADB „Gjensidige“ R. I. priteista 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos neturtinės žalos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiosios E. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš civilinio atsakovo ADB „Gjensidige“ E. K. priteista 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiojo A. S. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš civilinio atsakovo ADB „Gjensidige“ A. S. K. priteista 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiojo V. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš civilinio atsakovo ADB „Gjensidige“ V. K. priteista 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Iš D. A. išieškotos nukentėjusiųjų turėtos išlaidos advokatų paslaugoms apmokėti: G. B. – 1421 euras 40 ct, A. U. – 2497 eurai, R. I. – 711 eurų 40 ct, J. G. G. – 711 eurų 40 ct, V. K. – 363 eurai, A. K. – 1980 eurų.

Iš D. A. išieškotos 49 eurų 93 ct proceso išlaidos valstybei ir 165 eurai proceso išlaidų Klaipėdos AVPK naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. A. pripažintas kaltu ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis veikdamas bendrininkų grupe su T. Š., kuris jo atžvilgiu įsiteisėjusiu prokurorės 2020 m. birželio 11 d. nutarimu, 2020 m. birželio 12 d. patvirtintu ikiteisminio tyrimo teisėjo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnyje numatytu pagrindu, 2020 m. balandžio 16 d. apie 23.30 val. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini). netoli namo Nr. (duomenys neskelbtini), užpuolė ir sumušė R. S., T. Š. suduodant tiksliai nenustatytu lazdos pavidalo daiktu R. S. nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, o D. A. spiriant kojomis nugriuvusiam ant žemės R. S. nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, ko pasėkoje R. S. buvo padaryti nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą atitinkantys kūno sužalojimai – lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, kairio antakio ir kairės ausies kaušelio žaizdos, galvos skliauto ir veido, krūtinės ląstos ir nugaros daugybinės poodinės kraujosruvos bei odos nubrozdinimai. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, iš karto po R. S. sumušimo ir sužalojimo kaltinamasis D. A. ir T. Š. neteisėtai atėmė R. S. laisvę, surišdami nukentėjusiajam rankas ir kojas plastikiniais dirželiais ir, tokiu būdu prieš nukentėjusiojo valią suvaržę jo judėjimo laisvę, surištą ir negalintį pasipriešinti R. S. nunešė iki netoliese garažų stovėjusio nenustatytos markės automobilio ir paguldė ant žemės. Tokiu būdu kaltinamasis D. A., veikdamas bendrininkų grupe su atleistu nuo baudžiamosios atsakomybės T. Š., mušdami nežymiai sužalojo R. S. ir, panaudodami smurtą, neteisėtai atėmė R. S. laisvę.

2. D. A. taip pat pripažintas kaltu ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktus, 140 straipsnio 1 dalį, 281¹ straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2020 m. rugpjūčio 1 d. apie 22.40 val., tyčia pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio mėn. 3 d. nutarimo Nr. 989 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 punktą (Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai <...>), 14 punktą (Draudžiama vairuoti transporto priemones asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems <...>), 127 punktą (Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas), 136.3. punktą (Prieš pradėdamas lenkti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad: lenkimui būtinas eismo juostos dalis yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms), 136.4. punktą (Prieš pradėdamas lenkti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad: baigdamas lenkti, jis galės grįžti į savo eismo juostą, nesukliudydamas lenkiamai transporto priemonei), 136.5. punktą (Prieš pradėdamas lenkti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad: lenkiant bus užtikrintas saugus atstumas nuo lenkiamos transporto priemonės) reikalavimus, vairavo motorinę transporto priemonę – automobilį „Mercedes Benz S320“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jo kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 1,76 promilės etilo alkoholio, bei neturėdamas teisės vairuoti ir, automobiliu „Mercedes Benz S320“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) kelio Nr. 2302 ir kelio Mažeikiai–Plungė (Nr. 164) žiedinėje sankryžoje įvažiavęs į kelią Mažeikiai–Plungė (Nr. 164), kuriame leistinas greitis 90 km/h, dėl chuliganiškų paskatų tyčia padidino vairuojamo automobilio greitį iki 160-180 km/h ir, veikdamas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, keldamas pavojų automobilyje buvusių keleivių J. P., E. J. ir K. P. gyvybei, būdamas abejingas bet kokioms pasekmėms, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, savo elgesiu rodydamas atvirą iššūkį ir paniekinimą nustatytoms kelių eismo taisyklėms, vairavimo kultūrai ir eismo dalyvių saugumui, keldamas pavojų kartu važiavusiems keleiviams bei aplinkiniams, ignoruodamas keleivių prašymus mažinti greitį, apie 12,5 km važiavo keliu Mažeikiai–Plungė (Nr. 164) labai ženkliai viršydamas leistiną greitį. Tęsdamas nusikalstamą veiką, D. A. kelio Mažeikiai–Plungė (Nr. 164), 51 km 850 m., (duomenys neskelbtini), važiuodamas apie 133-139 km/h greičiu, vykdydamas automobilio, važiuojančio priekyje ta pačia eismo juosta, lenkimą, neįsitikino, kad lenkiant bus užtikrintas saugus atstumas ir jis galės grįžti į savo eismo juostą, nekliudydamas lenkiamai transporto priemonei, nesuvaldė vairuojamo automobilio, atsitrenkė į priekyje ta pačia eismo juosta važiuojantį R. U. vairuojamą automobilį „Toyota Auris“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) kuris nuo smūgio išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su priešpriešiais važiavusiu V. K. vairuojamu vilkiku „Scania R450“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Schmitz Cargobull“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini). Susidūrimo metu žuvo automobilio „Toyota Auris“ vairuotoja R. U. ir keleivė L. K., o V. K. buvo sukeltas fizinis skausmas. Tokiu būdu kaltinamasis D. A. tyčia dėl chuliganiškų paskatų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudė du žmones ir sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai

- pakeisti skundžiamą nuosprendį ir jo veiksmus, susijusius su eismo įvykio sukėlimu, perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktų į BK 281 straipsnio 6 dalį;

- panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo V. K.) ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

- panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje procesą nutraukti;

- tuo atveju, jei aukštesnės instancijos teismo nuomone, jo veika pagal BK 129 straipsnį kvalifikuota pagrįstai ir teisėtai, prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalis, kuriomis byloje nagrinėjami jo veiksmai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, taip pat prašo sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę;

- pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria konfiskuota automobilio „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atsitinkanti pinigų suma (2628 Eur), konfiskuojant aptariamą automobilį.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad BK 129 straipsnyje bei 281 straipsnio 6 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra atribojamos pagal subjektyviąją pusę (kaltę). Tai reiškia, kad tik nustačius, jog transporto priemonės vairuotojas KET pažeidė veikdamas tiesiogine arba netiesiogine tyčia, jei dėl to kilo eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, kaltininko veika kvalifikuojama kaip tyčinis nužudymas, kadangi BK 281 straipsnio nustato baudžiamąją atsakomybę už neatsargiai padarytas veikas. Apeliantas, aptaręs netiesioginės tyčios, nusikalstamo pasitikėjimo sampratas, jų tarpusavio atribojimą teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015), teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo veiksmus, kuriais jis 2020 m. rugpjūčio 1 d. kelyje Mažeikiai–Plungė sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo automobilio „Toyota Auris“ vairuotoja R. U. ir keleivė L. K., kvalifikavo kaip kvalifikuotą nužudymą, padarytą netiesiogine tyčia.

3.2. Apeliantas neneigia, kad jis anksčiau ne kartą buvo baustas administracine tvarka dėl KET pažeidimų, be kita ko ir už vairavimą esant neblaiviam bei neturint teisės vairuoti. Nuteistasis pripažįsta, kad vairavimas esant neblaiviam sukelia grėsmę kitų eismo dalyvių saugumui ir galimai turėjo įtakos byloje nagrinėjamo eismo įvykio kilimui. Tačiau apelianto teigimu, nustatant jo veiksmų pavojingumą nepagrįstai remtasi ir tuo, kad jis niekada nebuvo įgijęs teisės vairuoti transporto priemonės. D. A. atkreipia dėmesį, kad jo vairavimo įgūdžiai yra geri, patirtis pakankamai didelė, kadangi jis vairuoja transporto priemones nuo 14 metų, ne kartą dalyvavo autokroso varžybose, o teisės vairuoti transporto priemonės nėra įgijęs todėl, kad neišlaikė teorijos egzamino. Gerus jo vairavimo įgūdžius patvirtino ir liudytojas D. P.. Anot apelianto, tai paneigia ne tik pirmosios instancijos teismo išvadą, jog vairuodamas automobilį, neturėdamas teisės to daryti, jis galėjo sukelti papildomą grėsmę kitų eismo dalyvių saugumui, bet ir netiesioginės tyčios buvimą jo veiksmuose, kadangi įvykio metu vairuodamas automobilį jis pasitikėjo savo turimais gerais vairavimo įgūdžiais ir jais remdamasis pagrįstai tikėjosi išvengti bet kokios grėsmės eismo saugumui.

3.3. Nuteistojo D. A. teigimu, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad jis važiavo tamsiu paros metu, kas anot apygardos teismo, leidžia spręsti buvus blogą matomumą. Nesutikdamas su tokia išvada apeliantas teigia, kad bylos duomenimis įvykio metu buvo prietema, tačiau visiškai sutemę nebuvo. Aplinkybes, kad eismo sąlygos buvo geros nurodė ir nukentėjusysis V. K., kuris yra profesionalus vairuotojas, bei liudytoja S. K.. Tai patvirtintina, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis vairuodamas automobilį jis pagrįstai tikėjosi išvengti eismo įvykio remdamasis ne tik savo vairavimo įgūdžiais, bet ir geromis eismo sąlygomis: sutemę nebuvo, matomumas buvo geras, tolimas.

3.4. Apeliantas pripažino, kad prieš vairuodamas jis vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau jis nesijautė esąs neblaivus. Byloje apklausti liudytojai E. J., J. P. ir K. P. taip pat parodė, kad nuteistasis jiems atrodė blaivus. Tai patvirtina, kad jis (apeliantas), neturėdamas alkotesterio, netinkamai subjektyviai įvertino savo būklę dėl galimybės vairuoti. Apeliantas pripažįsta, kad vairavimas apsvaigus galėjo turėti įtakos eismo įvykio kilimui ir lemti tragiškus jo padarinius, bet anot jo, tuo metu jis jautėsi visiškai adekvatus, buvo įsitikinęs, kad galės tinkamai įvertinti eismo sąlygas ir saugiai parvežti draugus.

3.5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad siekiant veiką kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, t. y. kaip neatsargų nusikaltimą, padarytą dėl nusikalstamo pasitikėjimo, būtina nustatyti, kad kaltininko tikėjimas išvengti nusikalstamų padarinių buvo paremtas objektyviomis aplinkybėmis, kurios, pasak kaltininko, galėtų užkirsti kelią baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimui. Priešingai nei sprendė apygardos teismas, jis (apeliantas) turėjo pakankamai didelės ir geros patirties vairuoti automobilius ir ekstremaliomis sąlygomis, nes yra dalyvavęs ne vienose autokroso varžybose ir turėjo pakankamai gerus praktinio vairavimo įgūdžius, kurių objektyviai net negalima lyginti su tokios patirties neturinčių pradedančiųjų vairuotojų įgūdžiais. Taigi, visos jau anksčiau apeliaciniame skunde aptartos aplinkybės, anot nuteistojo D. A., leidžia spręsti, kad bent bendrais bruožais jis suvokė, jog žymiai viršydamas leistiną greitį ir rizikingai lenkdamas kitus automobilius elgiasi pavojingai, kelia grėsmę kitiems eismo dalyviams ir dėl šių jo veiksmų gali kilti eismo įvykis, bet jis buvo įsitikinęs, jog eismo įvykis nekils dėl jo turimos geros praktinio vairavimo patirties, gero matomumo, sausos ir kokybiškos kelio važiuojamosios dangos. Nuteistasis pripažįsta pervertinęs šių aplinkybių įtaką priežastingumo grandinėje ir neteikė reikšmės aplinkybėms, kurios iš tikrųjų turėjo įtakos padarinių atsiradimui (pavyzdžiui, lenkdamas automobilius nebuvo pakankamai atidus ir nesilaikė saugaus atstumo nuo šalia buvusių transporto priemonių), todėl pripažįsta elgęsis lengvabūdiškai. Šioje situacijoje, skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, padarinių nenoras nepasireiškė tikėjimu sėkme, likimu, nuojauta, prietarais ir pan. Taigi, apelianto teigimu, skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai konstatuota, kad jo veiksmuose yra tyčinė kaltės forma, atitinkamai jo veiksmai turėtų būti perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktų į BK 281 straipsnio 6 dalį.

3.6. Apeliaciniame skunde nesutikdamas su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimo V. K.) apeliantas teigia, kad analizuojant BK 140 straipsnio dispoziciją fizinio skausmo sukėlimas turi būti padarytas mušant ar kitaip smurtaujant, kas šiuo atveju V. K. nebuvo padaryta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 14 punkte pateiktu išaiškinimu eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Tais atvejais, kai eismo įvykio metu nežymiai sutrikdoma kitų asmenų sveikata kaltininkas atsakomybėn traukiamas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 3 dalį, kur ir yra numatyta atsakomybė tam, kas padaręs KET pažeidimą būdamas neblaivus nežymiai sutrikdė kitų asmenų sveikatą. Šiuo atveju bylos duomenimis joks sveikatos sutrikdymas V. K. nenustatytas, todėl nėra pagrindo D. A. veiksmus kvalifikuoti nei pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį, nei pagal BK 281 straipsnį. Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad jo (apelianto) sukelto eismo įvykio metu V. K. patyrė fizinį skausmą, todėl jo veiksmai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau tai padaryta nepagristai ir neteisėtai, nes V. K. sveikata eismo įvykio metu nebuvo sutrikdyta ir nei mušdamas, nei kitaip smurtaudamas jokio skausmo jis (nuteistasis) nukentėjusiajam nesukėlė. Tokiu būdu, anot apelianto, aptariama skundžiamo nuosprendžio dalis neteisėta ir nepagrįsta, todėl nuosprendis šioje dalyje naikintinas vadovaujantis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu.

3.7. Apeliantas, aptaręs BK 281¹ straipsnio 1 dalyje bei 281 straipsnio 2, 4 bei 6 dalyse numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymius, nurodo, kad transporto priemonės vairavimo apsvaigus nuo alkoholio požymis yra įtrauktas į BK 281 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtis. Tokiu atveju, pagal kasacinio teismo praktiką, tais atvejais, kai vairavimas apsvaigus nuo alkoholio yra įtrauktas į kitų nusikalstamų veikų sudėtis, asmens veiksmai atskirai pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nekvalifikuojami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-320-693/2018). Taigi, tais atvejais, kai neblaivaus asmens sukelto eismo įvykio metu atsiranda BK 281 straipsnio 2, 4 bei 6 dalyse numatyti padariniai kaltininko veiksmai pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį papildomai nekvalifikuojami.

3.8. Apelianto teigimu, kvalifikuojant dėl KET pažeidimo kilusį eismo įvykį nužudymu, neblaivumas vairuojant transporto priemonę nėra numatytas tarp veiką kvalifikuojančių požymių, įtvirtintų BK 129 straipsnio 1 ir 2 dalių sudėtyse. Be to, nužudymu kvalifikuojamas eismo įvykis ir BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytas nusikaltimas, kaip jau minėta, skiriasi tik kaltės forma, tad nusikalstamos veikos objektyvioji pusė, nepaisant kaltės formos, turėtų būti vertinama vienodai. Apelianto teigimu, tai reiškia, kad kvalifikuojant neblaivaus asmens sukeltą eismo įvykį kaip nužudymą, šios veikos sudėtis turėtų apimti vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, o padaryta veika neturėtų būti kvalifikuojama atskirai pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Neblaivumas galėtų būti vertinamas nebent kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tokiu būdu, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria jis nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį naikintina vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu.

3.9. Apelianto teigimu, jei aukštesnės instancijos teismas nuspręstų, kad veikos kvalifikacija pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktus yra teisinga, jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė. Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismo už netiesiogine tyčia įvykdytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktuose, paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, neatitinkanti teisingumo principo reikalavimų. Šiuo atveju skiriant bausmę prioritetinė reikšmė buvo suteikta išimtinai nukentėjusiųjų interesų tenkinimui. Apygardos teismas, paskirdamas jam bausmę, rėmėsi tik jo asmenybę neigiamai charakterizuojančioms aplinkybėms, o teigiamai jį charakterizuojantys duomenys (teisiamas pirmą kartą, dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą, du mažamečius vaikus) buvo įvertinti tik formaliai.

3.10. D. A. įsitikinimu, per griežtos bausmės paskyrimą lėmė ir nepagrįstai jam inkriminuoti BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktuose numatyti kvalifikuojantys požymiai. Anot apelianto, šioje byloje nagrinėjamas eismo įvykis buvo sukeltas vairuojant transporto priemonę, kas savaime nėra kitų žmonių gyvybei pavojinga, kaip pavyzdžiui tyčinis gaisro sukėlimas ar pan. Kaip jau minėjo, jis vairavo transporto priemonę subjektyviai manydamas, kad jis nėra apsvaigęs nuo alkoholio, pasitikėdamas turimais gerais vairavimo įgūdžiais ir patirtimi. Tai leidžia spręsti, jog jis neveikė dėl chuliganiškų paskatų.

3.11. Apeliantas pripažįsta, kad anksčiau jis sistemingai buvo baudžiamas už KET pažeidimus, be kita ko ir už vairavimą esant neblaiviam, neturint teisės vairuoti. Tačiau atkreipia dėmesį, kad paskutinį kartą administracinėn atsakomybėn už KET pažeidimą buvo patrauktas 2017 m., baustumas už padarytus nusižengimus išnykęs. Tai, apelianto teigimu, leidžia teigti, kad už administracinius nusižengimus jam taikytos sankcijos buvo veiksmingos, padėjo pakeisti iki tol buvusį priešingą teisei gyvenimo būdą, todėl vairavimas apsvaigus 2020 m. rugpjūčio 1 d. turėtų būti vertinamas kaip atsitiktinumas.

3.12. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė padarys nepataisomą žalą ne tik jam, bet ir jo šeimai, mažamečiams vaikams, kurie iki pilnametystės neturės galimybės pilnavertiškai bendrauti su tėvu. Be to, būdamas tokį ilgą laiką įkalinimo įstaigoje jis negalės užtikrinti ir savo mažamečių vaikų išlaikymo.

3.13. Apeliantas akcentuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu konstatuota jo padaryta veika įvykdyta netiesiogine tyčia, padaryta atsitiktinai, jos iš anksto neplanuojant, tai rodo mažesnį šios veikos bei kaltininko pavojingumą. Visų šių aplinkybių visuma, anot D. A., leidžia teigti, kad jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė.

3.14. Nesutikdamas su jam nuosavybės teise priklausančio automobilio „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos (2628 Eur) konfiskavimu, apeliantas, remdamasis BK 72 straipsnio 2 bei 5 dalies nuostatomis, teigia, kad būtent automobilis „Mercedes Benz S320“ yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri nėra paslėpta, suvartota ar perleista tretiesiems asmenims. Todėl automobilis, o ne jo vertę atitinkanti pinigų suma ir turėtų būti konfiskuotas. D. A. teigimu, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptariamą transporto priemonę konfiskuoti netikslinga, nes ji sugadinta. Anot apelianto, turto konfiskavimo paskirtis ne nubausti kaltininką, kas bandoma padaryti skundžiamu nuosprendžiu, bet išimti iš laisvos apyvartos, iš kaltininko dispozicijos nusikalstamos veikos padarymo priemones ir įrankius, kad nebūtų galimybės padaryti naujos nusikalstamos veikos.

4. Apeliaciniame skunde nuteistojo D. A. gynėjas advokatas D. Pocius prašo skundžiamą apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

- D. A. veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktų perkvalifikuoti į BK 281 straipsnio 6 dalį;

- dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (fizinio skausmo sukėlimo V. K.), padarymo D. A. išteisinti;

- dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo D. A. išteisinti;

- subendrinus už atskirų nusikalstamų veikų padarymą paskirtas bausmes, galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą visiškai ar bent iš dalies atidėti.

4.1. Nuteistojo gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Anot jo, skundžiamas nuosprendis keistinas, kadangi dalis nuosprendžio dėl nusikaltimo, susijusio su 2020 m. rugpjūčio 1 d. eismo įvykiu, paremta prielaidomis, o teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

4.2. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu bei bylą su kaltinamuoju aktu perduodant teismui D. A. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje bei 286 straipsnio 6 dalyje. Tačiau teisiamajame posėdyje nukentėjusiųjų atstovė bei prokuroras teismui pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 6 dalyje, faktines aplinkybes ir D. A. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktus bei 140 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde aptaręs kaltės formas, netiesiogine tyčia bei dėl nusikalstamo pasitikėjimo padarytų nusikalstamų veikų atribojimo požymius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. A. veikas kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktus bei 140 straipsnio 1 dalį.

4.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas nepagrįstai sprendė, kad D. A. iki įvykstant eismo įvykiui važiavo 160–180 km/h ar net didesniu greičiu, tuo keldamas pavojų automobilyje buvusių keleivių gyvybei, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, savo elgesiu rodydamas atvirą iššūkį ir paniekinimą nustatytoms eismo taisyklėms, vairavimo kultūrai ir eismo dalyvių saugumui. Darydamas tokią išvadą teismas rėmėsi išimtinai liudytojų E. J., J. P. ir K. P. parodymais. Analizuodamas šių liudytojų parodymus apeliantas teigia, jog E. J., J. P. ir K. P. D. A. vairuojamo automobilio greitį nustatė subjektyviai. Būdami neblaivūs liudytojai skirtingai „jautė“ greitį. Anot apelianto, važiavimo greičio objektyviai jie ir negalėjo nustatyti, kadangi neveikė automobilio spidometras. Taigi, nuteistojo gynėjo teigimu, šių liudytojų parodymus būtina vertinti tik kartu su kitais objektyviais bylos duomenimis.

4.4. Anot apelianto, liudytojai E. J., J. P., K. P. taip pat parodė, kad grįždamas į savo eismo juostą D. A. vairuojamas automobilis buvo stabdomas, dėl blokuotų ratų ir didelio greičio gana didelį atstumą automobilis slydo keliu ir tik tuomet atsitrenkė į priekyje važiavusį automobilį. Be to, liudytojai nenurodė ir aplinkybės, kad prieš lenkdamas automobilį ir jį aplenkęs bei grįždamas į savo eismo juostą D. A. sumažino vairuojamo automobilio greitį. Iš ekspertizės akto Nr. 11K-311(20) matyti, kad eismo įvykio metu nuo apie 133 km/h iki apie 139 km/h greičiu judėjęs automobilis „Mercedes Benz S320“ priekinės dalies kaire puse atsitrenkė į ta pačia kryptimi priekyje lėčiau važiavusio automobilio „Toyota Auris“ galo dešiniąją pusę. Po susidūrimo su automobiliu „Toyota Auris“, automobilis „Mercedes Benz S320“, palikdamas stabdymo pėdsakus, kliudydamas važiuojamosios dalies dešinėje esantį atitvarą iki sustojimo po įvykio vietos į priekį nuvažiavo apie 70,2 m atstumą. Jokių kitų automobilio „Mercedes Benz S320“ stabdymo pėdsakų įvykio vietoje nenustatyta. Anot apelianto, vertinant liudytojų E. J., J. P., K. P. parodymus su ekspertizės akto duomenimis darytina išvada, kad liudytojai galimai dėl girtumo klysta dėl automobilio greičio ir kitų įvykio aplinkybių. Ekspertizės akte kategoriškai nurodyta, jog tik įvykus eismo įvykiui D. A. staigiai stabdė automobilį ir tik po susidūrimo su automobiliu „Toyota Auris“ D. A. vairuojamas automobilis „Mercedes Benz S320“ palikdamas stabdymo pėdsakus iki sustojimo nuvažiavo apie 70,2 m atstumą. Jokių kitų automobilio „Mercedes Benz S320“ stabdymo pėdsakų įvykio vietoje nenustatyta. Taigi, tai paneigia liudytojų parodymus, kad D. A. vairuojamas automobilis buvo stabdomas ir slydo dar iki susidūrimo su automobiliu „Toyota Auris“. Apelianto teigimu, šios liudytojų klaidingai nurodytos aplinkybės, galimai apygardos teismui davė pagrindą konstatuoti, kad D. A. važiavimo greitis iki įvykio buvo žymiai didesnis nei prieš patį įvykį ir tariamai sumažėjo prieš pat susidūrimą D. A. staigiai stabdant jo vairuojamą automobilį.

4.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tiek paminėti liudytojai, tiek kiti baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad D. A. iki eismo įvykio jokių kitų (išskyrus paminėtus kaltinime) KET pažeidimų nepažeidė. Vertinant kiekvieną iš D. A. padarytų KET nusižengimų atskirai ir visumoje, nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis vairavo automobilį pavojingai ir chuliganiškai (ANK 420 straipsnis). Todėl apygardos teismo išvados, kad nuteistasis automobilį vairavo pavojingai ir chuliganiškai, keldamas pavojų automobilyje buvusių keleivių gyvybei, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, savo elgesiu rodydamas atvirą iššūkį ir paniekinimą nustatytoms eismo taisyklėms, vairavimo kultūrai ir eismo dalyvių saugumui, nepatvirtintos jokiais bylos duomenimis.

4.6. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog D. A. veikoje yra tyčios požymiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Cituodamas nuteistojo D. A., liudytojų E. J., J. P., K. P., S. K., nukentėjusiojo V. K. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, apeliantas teigia, kad prieš atliekant lenkimo manevrą padėtis kelyje nebuvo tokia sudėtinga (pavojinga), kad D. A. galėtų suvokti savo veiksmų (lenkimo) pavojingumą, numatyti susidūrimo su kitais automobiliais tikimybę ir kad tokia tikimybė, turint omenyje automobilio greitį, yra pakankamai didelė, kas anot pirmosios instancijos teismo, duoda pagrindą teigti, kad D. A. abejingai vertino galimus vairavimo padarinius. Priešingai, D. A. net ir važiuodamas didesniu (apie 50 km/h) nei maksimalus leistinas greičiu, turėjo pagrindą tikėti, kad jis saugiai aplenks lenkiamą automobilį ir sugrįš į savo eismo juostą, o atsiradus kliūčiai suspės sustabdyti vairuojamą transporto priemonę, kadangi jo automobilis buvo techniškai tvarkingas, o važiavimo greitis nebuvo kritiškai didelis, kaip konstatuota skundžiamame nuosprendyje. Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vairuodamas tokiu nesaugiu greičiu, kokiu važiavo kaltinamasis, mažai tikėtina, jog net ir profesionalus vairuotojas galėtų saugiai sustabdyti automobilį iškilus pavojingai situacijai, nes tokių galimybių nenumato automobilio techninės charakteristikos. Gynėjo teigimu, ši apygardos teismo išvada neparemta objektyviais bylos duomenimis, t. y. teismas klaidingai įvertino automobilio greitį ir byloje nėra duomenų, kad važiuojant automobiliu apie 139 km/h greičiu nebuvo galima jo sustabdyti tiek, kad šiuo konkrečiu atveju būtų galima išvengti eismo įvykio. Iki atliekant lenkimo manevrą matomumas buvo geras, kelio danga kokybiška, eismas nebuvo intensyvus. Tarp D. A. lenkiamo automobilio ir šio bei priekyje važiavusio automobilio „Toyota Auris“, kurį vėliau D. A. kliudė, buvo apie 20–30 metrų atstumas, o tarp priešpriešiais atvažiuojančio vilkiko – apie 400 metrų, ką patvirtino liudytojai V. K. ir S. K.. Šie atstumai nuteistajam galėjo duoti pagrindą tikėtis, kad atlikti lenkimo manevrą ir sugrįžti į savo eismo juostą pakankamai saugu. Gynėjo teigimu, D. A. visgi nepakankamai įvertino situaciją prieš eismo įvykį, t. y. savo vairuojamo automobilio greičio ir tikimybės, kad priekyje važiuojantis automobilis „Toyota Auris“ sumažins važiavimo greitį, dėl ko, anot gynėjo, ir įvyko eismo įvykis. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nuteistojo versiją, jog priekyje jo važiavęs automobilis staiga ėmė stabdyti, paneigė liudytojų S. K. ir S. K. parodymai. Tačiau gynėjo teigimu, apygardos teismas neįvertino, kad šie liudytojai ir negalėjo matyti priekyje važiavusio automobilio „Toyota Auris“ greičio sumažinimo, kadangi šį automobilį liudytojams užstojo į jų važiavimo juostą po lenkimo manevro grįžęs D. A. vairuojamas automobilis. Teisiamajame posėdyje šie liudytojai parodė, kad iš pradžių jie pagalvojo, kad automobilis „Toyota Auris“ eismo įvykyje net nedalyvavo, o nuvažiavo toliau. Todėl, anot nuteistojo gynėjo, galima pagrįstai konstatuoti, kad D. A. suvokė, kad žymiai (apie 50 km/h) viršija leidžiamą važiuoti greitį, t. y. elgiasi rizikingai ir privalėjo numatyti savo tokio elgesio abstrakčią pavojingų padarinių atsiradimo galimybę, tačiau įvertinęs visas aukščiau išdėstytas ir aptartas aplinkybes (matomumą, kelio dangą, eismo intensyvumą, atstumus tarp automobilių) jis turėjo pagrindą tikėtis, kad jam pavyks išvengti pavojingų padarinių. Jo valia buvo nukreipta tam, kad dėl jo veikos pavojingų padarinių nebūtų. Esant šioms konkrečioms aplinkybėms jis elgėsi neatsargiai (dėl nusikalstamo pasitikėjimo), o ne tyčia (netiesiogine tyčia), kaip nepagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Todėl D. A. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip neatsargus nusikaltimas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį.

4.7. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas D. A. tyčios turinį, visiškai nepagrįstai sureikšmino aplinkybes, kad jis anksčiau baustas už administracinius nusižengimus ir buvo įvykdęs nusikalstamas veikas. Gynėjo teigimu, D. A. praeityje nebuvo teistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Todėl šios aplinkybės yra svarbios skiriant D. A. bausmę, o ne kvalifikuojant nusikalstamą veiką.

4.8. Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio yra būtinasis nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 6 dalyje, sudėties požymis, todėl transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam (BK 281¹ straipsnio 1 dalis) kaip atskiro nusikaltimo D. A. nėra pagrindo inkriminuoti. Tuo tarpu nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje padaroma tik esant tyčiai. Baudžiamoji atsakomybė nėra numatyta tais atvejais, kai asmeniui fizinis skausmas sukeliamas arba jam nežymiai sutrikdoma sveikata dėl neatsargumo.

4.9. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad netinkamas D. A. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimas lėmė ir aiškiai per griežtos bausmės, tuo pačiu ir galutinės subendrintos bausmės jam paskyrimą.

4.10. Apeliantas nurodo, kad D. A. padarė tris nusikalstamas veikas, iš kurių dvi tyčinės, o viena padaryta dėl neatsargumo. D. A. yra dar pakankamai jauno amžiaus, neteistas, savo kaltę visiškai pripažino ir gailisi padaręs nusikalstamas veikas. Be to, jis geranoriškai moka įmokas draudimo bendrovei, kuri nukentėjusiesiems atlygino jo padarytą žalą bei pats savanoriškai ėmėsi pastangų siekdamas tiesiogiai šią žalą nukentėjusiesiems atlyginti. Apelianto teigimu, būtina atsižvelgti į tai, kad nuteistasis vedęs, su sutuoktine augina tris nepilnamečius vaikus, padeda išlaikyti vaiką iš pirmosios santuokos, dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai. D. A. beveik vienas išlaiko šeimą, kadangi jo sutuoktinė yra vaiko priežiūros atostogose ir gauna nedideles pajamas. Be to, D. A., supratęs, jog turi priklausomybę alkoholiui, nuo šios priklausomybės išsigydė ir šiuo metu alkoholinių gėrimų nevartoja. Anot gynėjo, atsižvelgtina ir į tai, kad D. A. po eismo įvykio daugiau jokių nusikaltimų, administracinių nusižengimų nepadarė.

4.11. Nuteistojo gynėjo teigimu, nors už nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 6 dalyje, padarymą yra numatyta tik griežta laisvės atėmimo bausmė, tačiau apeliaciniame skunde pirmiau išdėstytos aplinkybės leidžia D. A. paskyrus laisvės atėmimo bausmę bei ją subendrinus su už kitas nusikalstamas veikas paskirtomis bausmėmis, laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies arba 3 dalis nuostatomis, visiškai ar iš dalies atidėti.

5. Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. K., A. S. K., A. K. atstovas advokatas Girius Ivoška prašo nuteistojo ir jo gynėjo advokato apeliacinius skundus atmesti.

6. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusiosios G. B., A. U., nukentėjusiųjų atstovė advokatė G. Martyšienė bei prokuroras prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo D. A. bei jo gynėjo advokato D. Pociaus apeliaciniai skundai atmetami.

8. Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu D. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktus, 140 straipsnio 1 dalį, 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2020 m. rugpjūčio 1 d. apie 22.40 val., tyčia pažeisdamas KET 9, 14, 127, 136.3., 136.4. ir 136.5. punktų reikalavimus, būdamas neblaivus (nustatytas 1,76 promilės girtumas) bei neturėdamas teisės vairuoti, vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz S320“ įvažiavęs į kelią Mažeikiai–Plungė, kuriame leistinas greitis 90 km/h, dėl chuliganiškų paskatų tyčia padidino vairuojamo automobilio greitį iki 160-180 km/h ir keldamas pavojų automobilyje buvusių keleivių J. P., E. J. ir K. P. gyvybei važiavo labai ženkliai viršydamas leistiną greitį, po ko D. A. važiuodamas apie 133–139 km/h greičiu, lenkdamas ta pačia eismo juosta važiuojantį automobilį, nesuvaldė vairuojamo automobilio, atsitrenkė į priekyje ta pačia eismo juosta važiuojantį R. U. vairuojamą automobilį „Toyota Auris“, kuris nuo smūgio išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su priešpriešiais važiavusiu V. K. vairuojamu vilkiku „Scania R450“ su puspriekabe „Schmitz Cargobull“. Dėl tokių veiksmų kilusio eismo įvykio metu žuvo automobilio „Toyota Auris“ vairuotoja R. U. ir keleivė L. K., o V. K. buvo sukeltas fizinis skausmas.

9. Nagrinėjamoje byloje D. A. taip pat buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus R. S. sveikatos sutrikdymo) ir 146 straipsnio 2 dalį, tačiau apeliantai dėl šios nuosprendžio dalies D. A. kaltės neginčijo ir apeliacinių skundų neteikė.

10. Esminis nuteistojo D. A. ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog D. A. veikė ne esant neatsargumui (nusikalstamam pasitikėjimui), o netiesioginei tyčiai ir kvalifikuodamas nuteistojo veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktus, 281¹ straipsnio 1 dalį bei 140 straipsnio 1 dalį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad netinkamą D. A. padarytų veiksmų kvalifikavimą lėmė ir prielaidomis grįstos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės. Anot apeliantų, D. A. veiksmai turėtų būti kvalifikuoti tik pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti.

11. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji D. A. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai nustatyti tinkamai, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šiais apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. A. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktuose, 140 straipsnio 1 dalyje ir 281¹ straipsnio 1 dalyje.

12. Byloje surinktų įrodymų visuma – iš dalies paties nuteistojo D. A. (t. 6, b. l. 68–69), nukentėjusiųjų V. K. (t. 6, b. l. 128–129), G. B. (t. 6, b. l. 69), R. I. (t. 6, b. l. 69 antra pusė), A. U. (t. 6, b. l. 69 antra pusė–70), liudytojų S. K. (t. 6, b. l. 129 antra pusė), S. K. (t. 6, b. l. 129 antra pusė–130), E. J. (t. 6, b. l. 130), J. P. (t. 7, b. l. 89), D. P. (t. 6, b. l. 131), K. P. (t. 7, b. l. 112) parodymai, parodymų patikrinimo vietoje (t. 7, b. l. 30–34, 35–38, 42–44, 45), eismo įvykio vietos apžiūros protokoluose (t. 2, b. l. 45–55) užfiksuoti duomenys, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialistų išvados Nr. M 418/2020 (03), Nr. M 420/2020 (03), Nr. G 811/2021 (03) (t. 3, b. l. 4–7, 13–16; t. 7, b. l. 21–23), eismo įvykio ekspertizės išvados Nr. 11K-311(20) (t. 2, b. l. 142–154) bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis D. A. nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis nužudė nukentėjusiąsias R. U. ir L. K. bei sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam V. K. ir taip padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktuose, 140 straipsnio 1 dalyje ir 281¹ straipsnio 1 dalyje.

13. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, o neatsargus – jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 14 straipsnis, 15 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Tiek teismų praktikoje, tiek baudžiamosios teisės doktrinoje daugiausiai klausimų kelia netiesioginės tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo atribojimas. Šių kaltės rūšių atribojimas yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje.

14. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

15. Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas – tai kaltininko supratimas, kad jis savo veika kėsinasi (sudaro realų pavojų) į įstatymo saugomas vertybes ir ši veika tiek pavojinga, jog gali sukelti sunkius padarinius, o aplinkybių, neleisiančių kilti tokiems padariniams, kaltininkas iš esmės nenumato, arba apie tai net negalvoja. Šios kaltininko intelektinės veiklos sudėtinė dalis yra ir numatymas pavojingų savo veikimo ar neveikimo padarinių, nurodytų baudžiamajame įstatyme. Kaltininkas, suvokdamas ir numatydamas padarinių sunkumą, numatydamas didelę jų atsiradimo tikimybę, yra abejingas galimiems padariniams, jam tas pats, ar jie įvyks ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2008, Nr. 2K-402/2013). Jei kaltininkas vis tik tikisi, kad jo pavojingos veikos padarinių nebus, tačiau tokia viltis yra niekuo nepagrįsta arba remiasi tik abstrakčiais, subjektyviais, atsitiktiniais dalykais – sėkme, palankiu likimu, prietarais ir pan., tokiais atvejais svarstytinas klausimas dėl netiesioginės tyčios kaltės formos kaltininko veiksmuose. Kaltininko abejingumas galimiems savo pavojingos veikos padariniams ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo nusikalstamo pasitikėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23-895/2016).

16. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad šiuo atveju kaltininkas supranta, kad jo pavojingas elgesys apskritai gali sukelti BK numatytus padarinius, tačiau kartu jis mano (yra įsitikinęs), jog egzistuoja aplinkybės, kurios jo sukurtoje pavojingoje, rizikingoje situacijoje neleis kilti žalingiems padariniams. Taigi nusikalstamo pasitikėjimo atveju kaltininko valia nukreipta tam, kad dėl jo veikos pavojingų padarinių nebūtų. Jis ne šiaip tikisi sėkmės, kad galbūt padariniai dėl jo veikos nekils, bet ir vertina savo veikimo (neveikimo) pobūdį, situaciją, kurioje daroma veika, ir yra įsitikinęs, jog egzistuoja konkrečios aplinkybės (aplinkybė), kurios būtent jo sukurtoje situacijoje užkirs kelią pavojingiems padariniams. Kaltininko įsitikinimas, kad jo veika, esant tokioms aplinkybėms nesukels pavojingų padarinių, nulemia jo sprendimą vykdyti veiką. Tačiau kaltininkas aplinkybes, jo nuomone, neleisiančias kilti pavojingiems padariniams, įvertina neteisingai, lengvabūdiškai ar pervertina, nes jos neužkerta kelio pavojingiems padariniams. Vadinasi, esant nusikalstamam pasitikėjimui, kaltininkas savo veikos pavojingumą suvokia abstrakčiai, t. y. veika, jo vertinimu, kitomis aplinkybėmis galėtų būti laikoma pavojinga, tačiau šiuo konkrečiu atveju manoma, kad padariniai nekils (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015).

17. Aplinkybių, kuriomis remdamasis kaltininkas tikisi išvengti nusikalstamų padarinių, pobūdis turi esminę reikšmę vertinant, ar veika padaryta nusikalstamai pasitikint ar netiesiogine tyčia. Jeigu kaltininkas tikisi išvengti padarinių remdamasis sėkme, likimu, nuojauta, prietarais ir pan., – tai netiesioginės tyčios požymis. Jeigu kaltininkas tikisi išvengti padarinių ir pasikliauja savo ar kitų asmenų savybėmis, žmogaus sukurtų objektų ar gamtos jėgų veikimu bei kitomis realiai egzistuojančiomis objektyviomis aplinkybėmis,– tai nusikalstamo pasitikėjimo požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015).

18. Kaip pagrįstai pažymėjo apygardos teismas, nagrinėjamoje byloje svarbia aplinkybe laikoma ir tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.).

19. Nuteistasis D. A. savo apeliaciniame skunde pripažįsta bendrais bruožais suvokęs, jog vairuodamas automobilį apsvaigęs nuo alkoholio, žymiai viršydamas leistiną greitį ir rizikingai lenkdamas kitus automobilius elgiasi pavojingai, kelia grėsmę kitų eismo dalyvių saugumui ir kad dėl tokių jo veiksmų gali kilti eismo įvykis. Tačiau teigdamas, kad jo įvykdyta nusikalstama veika buvo padaryta ne netiesiogine tyčia, o dėl nusikalstamo pasitikėjimo, nurodo, jog jo tikėjimas išvengti nusikalstamų padarinių buvo paremtas objektyviomis aplinkybėmis – gerais vairavimo įgūdžiais, geromis eismo sąlygomis, be to, nors ir buvo išgėręs alkoholinių gėrimų, jautėsi blaivus. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bylos duomenys tokius nuteistojo teiginius paneigia.

20. Visų pirmiausia, niekuo nepagrįsti apelianto teiginiai, jog apygardos teismas vertindamas jo veiksmų pavojingumą neturėjo pagrindo remtis aplinkybe, jog jis niekuomet nebuvo įgijęs teisės vairuoti transporto priemones. Anot nuteistojo D. A., tai, kad jis neįgijo teisės vairuoti dėl neišlaikyto teorijos egzamino nepaneigia jo gerų vairavimo įgūdžių, ilgametės vairavimo patirties, kuri, be kita ko, įgyta ir autokroso varžybose. Iš tiesų bylos duomenys patvirtina, kad D. A. turi tam tikrus vairavimo įgūdžius, tačiau esami duomenys leidžia neabejotinai spręsti, jog nuteistasis niekada nebuvo drausmingas vairuotojas. Iš išrašo apie administracinius nusižengimus matyti, kad D. A. ne kartą baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus, be kita ko ir už itin šiurkščius, keliančius pavojų kitų eismo dalyvių saugumui – vairavimą ne tik neturint teisės to daryti, bet ir būnant apsvaigus nuo alkoholio (t. 5, b. l. 78–82). Be to, 2007 m. nuteistasis D. A. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo pagal BK 93 straipsnį (t. 5, b. l. 70–72). Taigi, vien ta aplinkybė, kad nuteistasis D. A. moka vairuoti transporto priemones nėra pagrindas pripažinti, kad jo vairavimo įgūdžiai yra tokie geri, jog pasitikėdamas jais susidariusioje itin pavojingoje situacijoje kelyje jis galėjo tikėtis išvengti eismo įvykio. Priešingai, jau aptartos aplinkybės rodančios D. A. elgesį kelyje, jo požiūrį į kelių eismo saugumo taisykles, jų laikymąsi pagrįstai leidžia spręsti, kad jis nėra atsakingas kelių eismo dalyvis, o jam skiriamos poveikio priemonės jokios esminės įtakos jo elgesiui kelyje neturėjo. Tokią išvadą tik patvirtina aplinkybė, jog D. A. net keletą kartų nepavyko išlaikyti vairavimo teorijos egzamino. Nepagrįsti ir kaip deklaratyvūs vertintini apelianto teiginiai, kad vairavimo patirtį jis įgijo ir dalyvaudamas autokroso varžybose. Visų pirma, D. A. nepateikė jokių duomenų patvirtinančių savo dalyvavimą tokio pobūdžio varžybose. Kita vertus, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį nukentėjusiųjų atstovė, jokiose oficialiai organizuojamose varžybose nuteistasis ir negalėjo dalyvauti dėl neįgytos teisės vairuoti transporto priemones. Šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis ir liudytojo nuteistojo svainio D. P. subjektyviais parodymais, kad nuteistasis yra geras vairuotojas, kadangi liudytojas yra dar pakankamai jaunas ir nėra kompetentingas vertinti D. A. turimus vairavimo įgūdžius. Taigi, apeliacinio skundo teiginiai, kad net ir būdamas neblaivus bei žymiai viršydamas leistiną važiavimo greitį apeliantas turėjo pagrindą pasitikėti savo patirtimi vairuojant transporto priemones yra tik jo niekuo nepagrįstas subjektyvus vertinimas.

21. Be to, kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, net ir patyręs vairuotojas identiškoje situacijoje dėl transporto priemonės techninių galimybių vargu ar būtų galėjęs saugiai sustabdyti automobilį. Šiuo atveju, bylos duomenys patvirtina ir tai, kad D. A. 20 metų senumo automobilį „Mercedes Benz“, kurį vairavo eismo įvykio metu, buvo įsigijęs tą pačią dieną. Iš jo teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad (duomenys neskelbtini) įsigytą automobilį į (duomenys neskelbtini) parvairavo jo draugas, tuomet jau pats vairuodamas šį automobilį jis (nuteistasis) nuvažiavo į sodybą (duomenys neskelbtini) (t. 6, b. l. 68–69). Taigi, D. A. realiai net nebuvo išbandęs šios transporto priemonės techninių galimybių, tačiau nepaisant to, būdamas neblaivus važiuodamas šia transporto priemone ženkliai viršijo leistiną greitį ir atliko itin pavojingus lenkimo manevrus kelyje.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. A. nepagrįstai nesutinka su skundžiamo nuosprendžio teiginiais, jog eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme pateiktu sąvokų išaiškinimu tamsusis paros metas yra laikas nuo saulėlydžio iki saulėtekio. Nagrinėjamas eismo įvykis įvyko 2020 m. rugpjūčio 1 d. apie 22.40 val. Oficialiais viešai prieinamais duomenimis saulė tą dieną leidžiasi apie 21.20 val., taigi, nuteistasis D. A. eismo įvykį sukėlė daugiau nei valanda laiko po saulės laidos – tamsiuoju paros metu. Apklausti eismo įvykio dalyviai nuteistasis D. A. (t. 6, b. l. 68–69), nukentėjusysis V. K. (t. 6, b. l. 128–129), liudytojai S. K. (t. 6, b. l. 129 antra pusė–130) ir S. K. (t. 6, b. l. 129 antra pusė) patvirtino, kad tuo metu matomumas buvo geras, visiškai sutemę dar nebuvo, tačiau jau buvo pradėję temti. Akivaizdu, kad net ir esant geroms važiavimo sąlygoms prietemoje matomumas prastėja, todėl transporto priemonių vairuotojams būtina didesnė koncentracija ir dėmesys nuolat besikeičiančiam eismui. Juo labiau, kad iš nukentėjusiojo V. K. bei liudytojų S. K. ir S. K. parodymų matyti, kad eismas tą šeštadienio vakarą abejomis eismo juostomis buvo intensyvus. Anot jų, nuteistojo važiavimo kryptimi judėjo automobilių kolona. Liudytojo S. K., važiavusio nuteistojo lenkiamame automobilyje „Volvo“, teigimu jie turėjo galimybę aplenkti priešais juos važiavusį nukentėjusiosios R. U. vairuojamą automobilį „Toyota Auris“, tačiau to nedarė, nes matė priekyje važiavusias ir kitas transporto priemones. Tai rodo, kad kitų tuo metu eisme dalyvavusių transporto priemonių vairuotojai esamomis eismo sąlygomis, intensyvumui nesiryžo lenkti automobilių kolonoje važiavusių transporto priemonių. Tokiu atveju, esant aptartoms aplinkybėms teigti, kad eismo sąlygos buvo tokios geros, jog nuteistasis galėjo pagrįstai tikėtis išvengti eismo įvykio kilimo negalima.

23. Apeliantas D. A. taip pat teigia, kad jis nors ir buvo išgėręs alkoholinių gėrimų, tačiau nesijautė esąs neblaivus, todėl subjektyviai įvertinęs savo būseną dėl galimybės vairuoti nusprendė, kad gali saugiai parvežti draugus namo. Tačiau tokie nuteistojo teiginiai vertintini tik kaip deklaratyvūs ir niekaip nepaneigiantys jo neatsakingo ir itin pavojingo elgesio imantis vairuoti transporto priemones su pilnu keleivių ekipažu. Bylos duomenimis D. A. nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, o nustatyta etilo alkoholio koncentracija kraujyje ne mažiau kaip 1,76 promilės (t. 5, b. l. 13). Anot D. A., įvykio dieną, dar iki važiavimo į draugo sodybą, jis buvo išgėręs alaus, apie 18 val. nuvažiavęs į minėtą sodybą jis su draugais išgėrė alaus ir alkoholinį kokteilį (t. 6, b. l. 68–69). Tačiau nuteistojo nurodytas aplinkybes apie tą dieną sodyboje išgertą alkoholio rūšį bei kiekį paneigia liudytojas D. P.. Iš šio liudytojo teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad nuvažiavus į sodybą D. A. kartu su kitais ten buvusiais asmenimis išgėrė apie du butelius degtinės (t. 6, b. l. 131), tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas nurodė, kad su D. A. tą vakarą iš viso išgėrė 20 butelių alaus ir 4 butelius degtinės (t. 4, b. l. 162–163). Tai, kad patys būdami neblaivūs liudytojai E. J., J. P. ir K. P. nematė, ar D. A. vartojo alkoholinius gėrimus ir nesugebėjo tinkamai įvertinti D. A. girtumo būsenos negali būti pagrindas spręsti, kad nuteistasis prieš pradėdamas vairuoti transporto priemonę buvo pakankamai adekvatus tą daryti. Priešingai, iš ikiteisminio tyrimo metu duotų D. A. parodymų matyti, kad nusprendus grįžti į namus, jis bandė ieškoti asmens, kuris galėtų parvairuoti jo automobilį, tačiau nerado (t. 5, b. l. 34–35). Taigi, akivaizdu, kad pats D. A. įvykio vakarą suprato, jog jo girtumo būsena neleidžia jam vairuoti transporto priemonės.

24. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad nepagrįstas apygardos teismo išvadas dėl D. A. kaltės turinio lėmė ir netinkamai nustatyta faktinė aplinkybė, jog D. A. iki įvykstant eismo įvykiui važiavo 160-180 km/h greičiu. Anot apelianto, tokia išvada grindžiama tik subjektyviais liudytojų E. J., J. P. ir K. P. parodymais, kurių nepagrindžia jokie kiti byloje esantys duomenys. Tačiau tokie nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti, todėl atmetami.

25. Nuteistasis D. A. teisiamajame posėdyje neneigė kelyje Mažeikiai–Plungė viršijęs leistiną greitį, tačiau jo teigimu jis važiavo apie 120 km/h greičiu ir tik pradėjęs lenkimo manevrą jis važiavimo greitį padidino, ką anot nuteistojo gynėjo, patvirtina eismo įvykio ekspertizės akte Nr. 11K-311(20) padaryta išvada, jog eismo įvykio metu automobilis „Mercedes Benz“ judėjo nuo apie 133 km/h iki apie 139 km/h greičiu (t. 2, b. l. 142–154). Tačiau tokius nuteistojo parodymus paneigė byloje apklausti kartu su nuteistuoju važiavę liudytojai E. J., J. P. ir K. P.. Liudytojas E. J. teigė, kad D. A. vairuojamame automobilyje jis sėdėjo gale, dešinėje pusėje. Anot liudytojo, tik išsukus iš žiedinės sankryžos į kelią Mažeikiai–Plungė D. A. pradėjo stipriai didinti važiavimo greitį. Tiek jis, tiek J. P. ir K. P. prašė D. A. sumažinti greitį, tačiau jis į jų prašymus nereagavo, pagarsino muziką ir toliau važiavo dideliu greičiu. E. J. teigimu, jis bijodamas kelio nestebėjo, tačiau vieną kartą pažiūrėjęs į spidometrą pamatė, kad jie važiuoja 160–180 km/h greičiu (t. 6, b. l. 130). Savo parodymus liudytojas patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 7, b. l. 35–38). Iš esmės analogiškas aplinkybes parodė bei patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu ir liudytojas J. P. (t. 7, b. l. 42–44, 89). Anot jo, sėdėdamas automobilio gale viduryje jis matė, kad važiuojant Plungės link greičio skydelis rodė apie 160–180 km/h greitį. Liudytojas K. P. taip pat patvirtino, kad nors sėdėdamas gale už vairuotojo automobilio greičio skydelio nematė, tačiau pagal pojūčius sprendė, kad jie važiuoja apie 200 km/h greičiu (t. 7, b. l. 112). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo netikėti tokiais nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais liudytojų parodymais. Be to, aplinkybę, kad D. A. vairuojamas automobilis „Mercedes Benz“ važiavo itin dideliu greičiu patvirtino ir automobilyje „Volvo“ važiavę liudytojai S. K. bei S. K.. Anot liudytojos S. K., nors ji vairuodama automobilį nuolat žvilgčiojo pro kairės pusės šoninį veidrodėlį, tačiau automobilio „Mercedes Benz“ iki lenkimo momento nematė (t. 6, b. l. 129 antra pusė–130). Taigi, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl D. A. važiavimo greičio iki eismo įvykio pagrįstai vadovavosi aptartais liudytojų E. J., J. P. ir K. P. parodymais. Šiuo atveju nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad liudytojai negalėjo iš spidometro nustatyti važiavimo greičio, nes šis prietaisas įvykio metu neveikė, pripažintini deklaratyviais, kadangi tokiam teiginiui pagrįsti gynėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, jų nenurodė net ir nuteistasis D. A.. Be to, kaip matyti, ši aplinkybė pirmą kartą nurodyta tik gynėjo apeliaciniame skunde.

26. Sutiktina su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad liudytojų nurodytos aplinkybės, susijusios su automobilio „Mercedes Benz“ stabdymo bei susidūrimo su automobiliu „Toyota Auris“ momentais ne visiškai sutampa su eismo įvykio vietos protokole užfiksuotais duomenimis bei eismo įvykio ekspertizės išvadoje nustatytu eismo įvykio mechanizmu. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šie neatitikimai nėra esminiai ir nepaneigia byloje padarytos išvados, jog D. A. prieš eismo įvykio kilimą važiavo kur kas didesniu nei teigia apeliantai greičiu. Apklausti teisme liudytojai E. J., K. P. ir J. P. teigė, kad D. A. pamatęs priešais atvažiuojantį vilkiką ir supratęs, kad aplenkti automobilio „Toyota Auris“ nebepavyks, grįžo į savo važiavimo krypties eismo juostą ir nuspaudė stabdžius, dėl ko jo vairuojamas automobilis pradėjo čiuožti ir netrukus priekine dalimi atsitrenkė į priekyje važiavusio automobilio „Toyota Auris“ galinę dalį (t. 6, b. l. 130; t. 7, b. l. 89, 112). Iš byloje esančios autoavarijos vietos schemos matyti, kad automobilio „Mercedes Benz“ stabdymo žymės tęsiasi 70 metrų (t. 2, b. l. 51). Eismo įvykio ekspertizės išvadoje Nr. 11K-311(20) konstatuota, kad eismo įvykio metu nuo apie 133 km/h iki apie 139 km/h greičiu judėjęs automobilis „Mercedes Benz S320“ priekinės dalies kaire puse atsitrenkė į ta pačia kryptimi priekyje lėčiau važiavusio automobilio „Toyota Auris“ galo dešiniąją pusę. Prieš pat susidūrimą automobiliai „Mercedes Benz S320“ ir „Toyota Auris“ važiavo jų judėjimo krypties eismo juosta, dešine kelio puse, automobilis „Mercedes Benz S320“ dešiniaisiais ratais apie 0,1 m atstumu, o automobilis „Toyota Auris“ dešinės pusės ratais apie 1 m atstumu nuo dešinįjį kelkraštį žyminčios kelio ženklinimo linijos. Susidūrimas įvyko automobiliui „Mercedes Benz S320“ apie 70,1 m atstumu neprivažiuojant vietą, kurioje jis aptiktas sustojęs po eismo įvykio. Po pirminio kontakto (susidūrimo) su automobiliu „Mercedes Benz S320“ automobilis „Toyota Auris“ buvo nublokštas į priešpriešinę eismo juostą, kurioje į automobilio „Toyota Auris“ dešinįjį šoną atsitrenkė priešinga kryptimi, savo judėjimo krypties dešine kelio puse važiavęs automobilis „Scania R450“. Po susidūrimo su automobiliu „Toyota Auris“, automobilis „Mercedes Benz S320“, palikdamas stabdymo pėdsakus, kliudydamas važiuojamosios dalies dešinėje esantį atitvarą iki sustojimo po įvykio vietos į priekį nuvažiavo apie 70,2 m atstumą (t. 2, b. l. 142–154). Taigi, turimais bylos duomenimis stabdymo pėdsakus automobilis „Mercedes Benz“ paliko jau po susidūrimo su automobiliu „Toyota Auris“, kas reiškia, kad nuteistasis savo vairuojamą automobilį pradėjo stabdyti po kontakto arba visiškai prieš pat susidūrimą su automobiliu „Toyota Auris“. Tokiu atveju ši aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste patvirtina ne tik, kad atstumas tarp D. A. lenkiamų automobilių „Volvo“ ir „Toyota Auris“ buvo per mažas, jog D. A. vairuojamas automobilis „Mercedes Benz“ būtų galėjęs saugiai sugrįžti į savo važiavimo krypties eismo juostą, tačiau ir tai, kad D. A. dėl išvystyto greičio situacijos kelyje visiškai nekontroliavo ir objektyviai stabdyti savo vairuojamo automobilio iš esmės net nepradėjo.

27. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuteistajam D. A. tinkamai įvertinti eismo situaciją ir galimybę atlikus lenkimo manevrą saugiai grįžti į savo važiavimo krypties eismo juostą sutrukdė ir žuvusiosios elgesys sumažinant vairuojamo automobilio „Toyota Auris“ važiavimo greitį. Tačiau tokia apelianto keliama versija prieštarauja byloje ištirtiems įrodymams ir pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmesta. Pirma, apklausti liudytojai automobilį „Volvo“ vairavusi S. K. bei kartu su ja važiavęs S. K. kategoriškai teigė, kad priešais juos važiavusi nukentėjusioji vairuojamo automobilio „Toyota Auris“ nestabdė (t. 6, b. l. 129 antra pusė–130). Antra, versiją, kad nukentėjusioji R. U. nuteistajam baigus lenkimo manevrą netikėtai sumažino važiavimo greitį, ko pasėkoje D. A. ženkliai sumažėjo vietos grįžti į jo važiavimo krypties eismo juostą, nuteistasis iškėlė tik apklausiamas teisiamajame posėdyje. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis tokios aplinkybės nenurodė, priešingai, nuteistasis pripažino, jog pastebėjęs atvažiuojantį vilkiką jis suprato, jog nespės aplenkti automobilio „Toyota Auris“, todėl grįžo į savo važiavimo krypties eismo juostą, tačiau pasukęs vairą į dešinę ir sugrįžęs į savo važiavimo krypties eismo juostą automobilio „Mercedes Benz“ priekine dalimi kliudė lenkiamo automobilio galinę dalį (t. 5, b. l. 34–35). Taigi, tokie ikiteisminio tyrimo metu duoti D. A. parodymai apskritai paneigia nuteistojo teisiamajame posėdyje nurodytas aplinkybes, kad jis aplenkęs S. K. vairuojamą automobilį „Volvo“ ketino grįžti į savo važiavimo krypties eismo juostą. Ir galiausiai, iš minėto ekspertizės akto Nr. 11K-311(20) matyti, kad techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu turėjo bei pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo būtent automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojo D. A. veiksmai – kuomet esant priešinga kryptimi važiuojančiam ir priartėjusiam vilkikui „Scania“ jis vykdė ta pačia kryptimi važiavusių transporto priemonių lenkimą bei sugrįžęs į savo judėjimo krypties važiuojamosios dalies pusę atsitrenkė į ta pačia kryptimi važiavusio automobilio „Toyota Auris“ galą (t. 2, b. l. 142–154).

28. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamoje situacijoje nebuvo jokių aplinkybių, kurias nuteistasis galėjo suvokti kaip objektyviai egzistuojančias ir šalinančias galimybes atsirasti D. A. veiksmų padariniams. Atvirkščiai, byloje nustatyta, kad nuteistasis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tamsiuoju paros metu, važiavo ką tik įsigytu automobiliu dvigubai viršydamas leistiną važiavimo greitį ir net matydamas, kad kitų transporto priemonių judėjimas kelyje yra intensyvus, savo elgesio nekeitė, automobilio greičio nesumažino, bet priešingai, atliko labai pavojingą lenkimo manevrą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus tokį nuteistojo elgesį bei susiklosčiusią situaciją kelyje tikimybė, jog įvyks eismo įvykis netgi didesnė, nei galimybė jo išvengti. Tokiu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad D. A. tikėjosi išvengti galimų padarinių tik remdamasis sėkme, likimu, nuojauta ir pan., o ne objektyviai egzistavusiomis aplinkybėmis. Bylos duomenys patvirtina, kad D. A. nors ir nenorėjo kilusių padarinių, tačiau buvo jiems abejingas. Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teigti, kad D. A. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką dėl neatsargumo nėra jokio pagrindo. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad D. A. veikė netiesiogine tyčia. Taigi, apygardos teismas tinkamai kvalifikavo nuteistojo veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

29. Apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas ir dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktuose numatytų kvalifikuojančių požymių inkriminavimo pagrįstumo, t. y. kad D. A. transporto priemonę vairavo kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu bei dėl chuliganiškų paskatų. Anot apeliantų, vairavimas transporto priemonės pats savaime nėra laikytinas kitiems žmonėms pavojinga veikla, be to, išvados dėl šių kvalifikuojančių požymių buvimo negalima daryti ir atsižvelgiant į D. A. padarytus kelių eismo taisyklių nusižengimus. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu tokie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

30. Nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu (BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktas) yra tada, kai kaltininkas, siekdamas atimti gyvybę kitam žmogui arba veikdamas neapibrėžta tyčia padarinių atžvilgiu, naudoja tokias priemones ar būdus, atlieka tokius veiksmus, dėl kurių gali žūti ne vienas žmogus. Ši grėsmė kitų žmonių gyvybei turi būti reali ir kaltininkas turi ją suvokti. Bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad D. A., nepaisydamas tamsaus paros meto, intensyvus transporto priemonių judėjimo kelyje, ženkliai viršijo vairuojamo automobilio leistiną greitį ir atliko pavojingą lenkimo manevrą. Akivaizdu, kad tokiu savo elgesiu jis sukėlė realų pavojų ne tik paties sukelto eismo įvykio metu žuvusioms nukentėjusiosioms, bet ir kitiems eisme dalyvavusiems asmenims: jo automobilio keleiviams liudytojams E. J., D. P., J. P., K. P., vilkiko vairuotojui nukentėjusiajam V. K., taip pat automobilyje „Volvo“ važiavusiems liudytojams S. K. bei S. K.. Liudytojai J. P., E. J. ir K. P. patvirtino, kad D. A. pradėjus didinti greitį jie jautėsi nesaugiai, prašė nuteistojo važiuoti lėčiau, tačiau į jų prašymus D. A. nereagavo, netgi pasigarsino automobilyje grojusią muziką. Liudytojai S. K. ir S. K. taip pat patvirtino, kad dideliu greičiu pro juos pravažiavus D. A. vairuojamam automobiliui, S. K. pradėjo stabdyti vairuojamą automobilį. Anot S. K., jei S. K. nebūtų pristabdžiusi, D. A. grįždamas į savo krypties važiavimo juostą būtų kliudęs jų automobilį „Volvo“. Taigi, neabejotina, kad savo vairavimu keliamą realią grėsmę kitų žmonų gyvybei suvokė ir pats nuteistasis D. A., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai inkriminavo šį BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytą kvalifikuojantį požymį.

31. Tuo tarpu nužudymu dėl chuliganiškų paskatų pripažįstamas nužudymas, padarytas negerbiant, demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Jau prieš tai aptartos aplinkybės, o būtent tai, jog D. A., neturėdamas teisės vairuoti ir būdamas neblaivus (KET 14 punktas), išvažiavęs į kelią Mažeikiai-Plungė pradėjo ženkliai didinti vairuojamo automobilio greitį, ignoravo išsigandusių keleivių prašymus mažinti greitį ir toliau važiavo dvigubai didesniu nei leidžiama greičiu (KET 127 punktas), o tuomet nepaisydamas didelio eismo intensyvumo, prastėjančių eismo sąlygų, jis atliko pavojingą lenkimo manevrą (KET 136.3, 136.4 ir 136.5 punktai), rodo, kad D. A. tokiu vairavimu buvo visiškai abejingas galintiems kilti padariniams, savo elgesiu rodė niekinamą požiūrį į elementarias elgesio ir moralės normas, vairavimo kultūrą, aplinkinius žmones bei jų saugumą kelyje, demonstravo savo išskirtinumą, tokiu būdu ne tik sukeldamas eismo įvykį, kurio metu žuvo du žmonės, tačiau iššaukdamas ir kitų eismo dalyvių neigiamą reakciją ir pasipiktinimą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad D. A. nusikalstamas elgesys kelyje ir tokio elgesio sukelti padariniai buvo nulemti akivaizdžiai chuliganiškų paskatų.

Dėl BK 140 straipsnio dalyje numatytos nusikalstamos veikos inkriminavimo

32. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tyčiniais nuteistojo veiksmais buvo sukeltas eismo įvykis, kurio metu susidūrime dalyvavusios transporto priemonės – vilkiko „Scania“ vairuotojas V. K. dėl įvairių kūno vietų sumušimo patyrė fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. A. fizinį skausmą V. K. sukėlė kitaip smurtaudamas ir jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nesutikdamas su tokia jo veiksmų kvalifikacija D. A. teigia, kad jis prieš nukentėjusįjį V. K. jokio fizinio smurto apskritai nenaudojo, todėl šis BK straipsnis jam inkriminuotas nepagrįstai. Tačiau tokie nuteistojo D. A. apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, jog įstatyme nėra detalizuojama, kokiais konkrečiai veiksmais turi pasireikšti mušimas ar kitos smurtavimas. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ žodis „smurtas“ apibūdinamas kaip „šiurkšti prievarta“. Baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad būtų nustatyti šiame straipsnyje nurodyti padariniai. Kaltinamojo veika padarant šią nusikalstamą veiką gali būti įgyvendinama kaip mušimas ar kitoks smurtavimas, kuris suprantamas kaip vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis žmogaus kūnui (smurtavimui gali būti panaudojama kaltinamojo kūno jėga, įvairūs kieti ar aštrūs daiktai ir pan.). Šiuo atveju bylos duomenimis nustatyta, kad D. A. tyčiniais veiksmais iš chuliganiškų paskatų veikdamas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu vairuodamas transporto priemonę padarė eismo įvykį, kurio metu ne tik žuvo nukentėjusiosios R. U. ir L. K., bet buvo sukeltas fizinis skausmas ir nukentėjusiajam V. K.. Toks nuteistojo elgesys pasinaudojant vairuojama transporto priemone pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas kaip kitoks smurtavimas BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos prasme. Tokia kaltininko veikų kvalifikacija atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pagal kurią tais atvejais, kai veikdamas pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu kaltininkas nužudo žmogų, o kitiems padaro sveikatos sutrikdymą, jo veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą kaip nužudymas ir pagal BK 135, 138 ar 140 straipsnį priklausomai nuo sveikatos sutrikdymo laipsnio.

Dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos inkriminavimo

33. Apeliaciniuose skunduose D. A. ir jo gynėjas teigia, kad transporto priemonės vairavimo apsvaigus nuo alkoholio požymis yra įtrauktas į BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl D. A. veiksmai neturėtų būti atskirai kvalifikuojami pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Apeliantų teigimu, kvalifikuojant asmens sukeltą eismo įvykį, kurio metu žuvo žmogus, kaip nužudymą pagal BK 129 straipsnį, šio BK straipsnio sudėtis taip pat turėtų apimti vairavimą esant neblaiviam. Atsižvelgiant į tai, D. A. padaryta nusikalstama veika atskirai pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį neturėtų būti kvalifikuojama. Anot apeliantų, asmens neblaivumas galėtų būti vertinamas tik kaip jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Tačiau tokie nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai teisiškai nepagrįsti.

34. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad D. A. nagrinėjamoje byloje nuteistas už nužudymą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalyje, o ne dėl neatsargumo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje. Nuteistasis D. A. byloje nustatytomis aplinkybės vairavo transporto priemonę neblaivus ir tyčia pažeidęs kelių eismo taisyklių reikalavimus sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo du žmonės. Nustačius, kad D. A. kaltė pasireiškė netiesiogine tyčia, jo padaryta nusikalstama veika buvo kvalifikuota kaip idealioji nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktuose bei 281¹ straipsnio 1 dalyje, sutaptis. Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 129 straipsnį traukiamas tas, kas nužudė kitą žmogų. Šio nusikaltimo objektas yra kito žmogaus gyvybė. Tuo tarpu už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Šis BK numatytas nusikaltimas įtvirtintas BK XXXIX skyriuje, kuriame išdėstytos nusikalstamos veikos transporto eismo saugumui. Taigi, BK 129 straipsnyje ir 281¹ straipsnyje numatytomis nusikalstamomis veikomis yra kėsinamasi į visiškai skirtingus objektus, todėl BK 129 straipsnio 2 dalies sudėtis, priešingai nei teigiama nuteistojo D. A. apeliaciniame skunde, neapima BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos objektyviosios pusės požymio – transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam.

Dėl D. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės

35. Apeliaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad skundžiamu nuosprendžiu D. A. buvo paskirta per griežta bausmė. Anot apeliantų, paskirdamas bausmę apygardos teismas neįvertino D. A. teigiamai charakterizuojančių aplinkybių, o jo asmenybę neigiamai apibūdinančias aplinkybes pernelyg sureikšmino.

36. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuomet, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė.

37. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad asmuo už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos; už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą numatytos baudos, arešto arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės; už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą numatyta viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės; už BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą asmuo baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu D. A. už BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktuose numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė jam sankcijos vidurkį atitinkančią laisvės atėmimo bausmę, tuo tarpu už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyse bei 146 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus – apygardos teismas nuteistajam paskyrė sankcijos vidurkiui artimas laisvės atėmimo bausmes. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 bei 5 dalies 1 ir 2 punktų nuostatomis pirmosios instancijos teismas D. A. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam paskyrė laisvės atėmimą keturiolikai metų.

38. Skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad D. A. atsakomybę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (R. S. nežymus sveikatos sutrikdymas), 146 straipsnio 2 dalį bei 281¹ straipsnio 1 dalį lengvina tai, kad jis prisipažino padaręd nusikalstamas veikas, dėl jų nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tuo tarpu jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tai, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje (R. S. nežymus sveikatos sutrikdymas) ir 146 straipsnio 2 dalyje, jis įvykdė būdamas neblaivus ir veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai). D. A. padarė penkias tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių trys priskiriamos nesunkioms nusikalstamoms veikoms (BK 11 straipsnio 3 dalis), viena – apysunkiems (BK 11 straipsnio 4 dalis), o viena – labai sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nuteistojo padarytos tyčinės nusikalstamos veikos baigtos, viena iš jų buvo sukelti itin skaudūs negrįžtami padariniai – atimta dviejų žmonių gyvybė ir tik laimingo atsitiktinumo dėka buvo išvengta daugiau žmonių aukų. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, nors BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktuose numatyta nusikalstama veika buvo padaryta netiesiogine tyčia, tačiau jos pavojingumą atskleidžia net trys šį nusikaltimą kvalifikuojantys požymiai.

39. Vertinant nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes nustatyta, kad D. A. vedęs, turi du mažamečius vaikus, su sutuoktine taip pat augina dar du nepilnamečius sutuoktinės vaikus (t. 7, b. l. 164–168), dirba, charakterizuojamas teigiamai (t. 7, b. l. 170, 171–173), moka įmokas draudimo bendrovei (t. 7, b. l. 147–162), neteistas, tačiau 2007 m. jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo pagal BK 93 straipsnį (t. 5, b. l. 70–72), be to, kaip jau minėta, D. A. ne kartą baustas administracine tvarka, be kita ko ir už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, neturint teisės vairuoti transporto priemones (t. 5, b. l. 78–82). Iš administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad paskutinį kartą D. A. už kelių eismo taisyklių pažeidimą administracine tvarka buvo baustas 2017 m. rugsėjo 7 d., tačiau tai nėra pagrindas spręsti, kad po trejų metų dėl chuliganiškų paskatų, keleto itin šiurkščių kelių eismo taisyklių pažeidimų sukeltas eismo įvykis įvyko atsitiktinai. D. A. kaip kelių eismo dalyvio charakteristika leidžia spręsti, kad nuteistasis nepadarė tinkamų išvadų nei po 2007 m. vasario 14 d. įvykusio eismo įvykio, dėl kurio buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nei po 2015 m. – 2017 m. taikytų gana griežtų administracinių nuobaudų už minėtus šiurkščius kelių eismo taisyklių pažeidimus. Todėl pagrįstai galima daryti išvadą, jog nuteistasis nelinkęs laikytis įstatymų, paisyti visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių, o tai rodo, jog įvykdytos nusikalstamos veikos yra dėsninga jo gyvenimo būdo pasekmė, jo asmenybės pavojingumas visuomenei yra labai didelis. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose akcentuotos šeiminės aplinkybės, gydymasis nuo (duomenys neskelbtini), žalos atlyginimas draudimo bendrovei neabejotinai yra reikšmingos, tačiau vertinant jas bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumos kontekste, nesudaro pakankamo pagrindo švelninti nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę.

40. Taigi, įvertinus nuteistojo D. A. asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo motyvus ir jais sukeltus padarinius, nustatytas baudžiamąją atsakomybę lengvinančią ir sunkinančias aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė yra aiškiai per griežta. D. A. paskirta bausmė yra proporcinga padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, ją švelninti nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės šios išvados nepaneigia. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad padarius labai sunkų nusikaltimą baudžiamasis įstatymas nenumato galimybės svarstyti D. A.paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimo (BK 75 straipsnis).

Dėl transporto priemonės vertės konfiskavimo

41. D. A. apeliaciniame skunde taip pat kelia baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotino turto vertės išieškojimo – taikymo klausimą. Anot nuteistojo, apygardos teismas nusprendęs išieškoti iš jo automobilio „Mercedes Benz S320“ vertę atitinkančią pinigų sumą – 2628 Eur, o ne konfiskuodamas šią jam nuosavybės teise priklausančią ir nusikalstamos veikos padarymo priemone esančią transporto priemonę, netinkamai taikė BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatas.

42. Apygardos teismas, įvertinęs tai, kad nuteistajam nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė „Mercedes Benz S320“ eismo įvykio metu buvo stipriai apgadinta, todėl konfiskuoti šį automobilį kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę nėra tikslinga, nusprendė iš nuteistojo konfiskuoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą – 2628 Eur. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonės taikymo klausimą ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

43. Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje nurodytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Bylos duomenys patvirtina, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktuose, 281¹ straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje buvo įvykdytos naudojantis automobiliu „Mercedes Benz S320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris nuosavybės teise priklauso nuteistajam D. A.. Dėl to šis automobilis, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė (BK 72 straipsnio 2 dalis), laikytinas konfiskuotinu turtu. Tačiau eismo įvykio metu ši transporto priemonė dėl paties nuteistojo neteisėtų veiksmų buvo stipriai apgadinta (t. 2, b. l. 53, 147), todėl galimybės jį realizuoti yra minimalios. Tokiu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BK 72 straipsnio 5 dalies nuostata, kad tais atvejais kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų įstatyme nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas apskaičiuodamas konfiskuotino turto vertę teisingai rėmėsi byloje esančiu VšĮ „Emprekis“ atliktu vidutinės tokio automobilio kainos Lietuvoje nustatymu, pagal kurį 2001 m. gamybos automobilio „Mercedes Benz S320“ vidutinė kaina be PVM yra 2628 Eur (t. 5, b. l. 69).

Dėl nukentėjusiųjų V. K. ir A. U. patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo

44. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiųjų V. K. ir A. U. atstovė advokatė G. Martyšienė 2022 m. gegužės 17 d. pateikė duomenis apie nukentėjusių V. K. ir A. U. patirtas išlaidas už jiems advokato suteiktą teisinę pagalbą, atitinkamai 217,80 Eur ir 435,60 Eur (t. 8, b. l. 88–89, 90–93) bei prašo jas priteisti nukentėjusiesiems iš nuteistojo D. A..

45. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, Nr. 2K-419/2011, Nr. 2K-605/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-204-895/2018 ir kt.). Šioje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo D. A. ir jo gynėjo apeliacinius skundus. Išnagrinėjus bylą apeliaciniai skundai buvo atmesti, todėl nukentėjusiųjų V. K. ir A. U. patirtos išlaidos už advokatės paslaugas pasiruošiant ir dalyvaujant bylos nagrinėjime apeliacinės instancijos teisme turi būti priteisiamos iš D. A..

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. A. ir jo gynėjo advokato Dariaus Pociaus apeliacinius skundus atmesti.

Išieškoti iš D. A. 217,80 Eur (du šimtus septyniolika eurų 80 ct) V. K. jo patirtoms advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Išieškoti iš D. A. 435,60 Eur (keturis šimtus trisdešimt penkis eurus 60 ct) A. U. jos patirtoms advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.