Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Vyriausybės 2002-06-25 nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Nuobaudų skyrimo taisyklės) 18 punkte numatyta, kad, jeigu paaiškėja, jog tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti ir nagrinėti atitinkamas bylas. Šiai institucijai atsisakius iškelti baudžiamąją arba administracinę bylą arba asmenį atleidus nuo baudžiamosios, arba administracinės atsakomybės, tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas nuo atitinkamo sprendimo priėmimo (įsiteisėjimo) dienos. Todėl įtariant, kad pareiškėjas atliko veiksmus, numatytus BK 233 straipsnio 1 dalyje, Komisija ir vadovas neturėjo teisės tęsti ir užbaigti pradėto tarnybinio nusižengimo tyrimo, o privalėjo jį sustabdyti ir tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagą perduoti ikiteisminio tyrimo ištaigai arba prokurorui. To nepadarydami, Komisija ir vadovas pažeidė nepiktnaudžiavimo valdžia ir nekaltumo prezumpcijos principus, nes Įsakymu pripažino jį padarius nusikaltimą, nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio.

Be to, Įsakymas iš esmės yra grindžiamas tik Darbuotojų paaiškinimais, kurie yra nepatikimi, melagingi, neleistini įrodymai, jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų juos, nėra, jų paaiškinimų nėra pagrindo vertinti aukščiau už juos paneigiančius pareiškėjo paaiškinimus. Komisija savo Išvadoje nenurodė, kodėl vadovavosi būtent Darbuotojų, o ne pareiškėjo paaiškinimais, taigi Įsakymas nėra tinkamai motyvuotas. Pareiškėjas pabrėžė, kad Darbuotojų teiginiai yra melas ir pareiškėjo šmeižimas - jis niekada nemėgino paveikti Darbuotojų, kad šios teisme duotų melagingus parodymus ar jo naudai nuslėptų kažkokius faktus. Pažymėjo, kad Darbuotojos į kitos bylos teismo posėdžius liudytojomis (abu kartus) buvo kviečiamos ne pareiškėjo, o atsakovės prašymu, todėl nuo pat pradžių buvo žinoma, kad jos liudys ne pareiškėjo, o atsakovės naudai, nes yra nuo jos priklausomos.

Visi šiuo laikotarpiu vykę tarnybiniai patikrinimai ir teisminiai ginčai liudija vieną sistemingą puolimą prieš pareiškėją, kurio tikslas - bet kokiomis priemonėmis sudaryti prielaidas atleisti jį iš tarnybinių pareigų. Prielaidas tam sąmoningai sukūrė atsakovė, skirdama eilę nepagrįstų nuobaudų ir nagrinėjamu atveju imdamasi griežčiausios - atleidimo iš pareigų. Tokios nuobaudos skyrimas neatitinka atsakomybės proporcingumo už padarytą veiklą principui, nes pareiškėjas nubaustas už gynybą kitoje byloje dargi apšmeižiant poveikio Darbuotojoms darymu.

Taip pat pareiškėjas akcentavo, kad vadovas bei Komisijos nariai buvo šališki jo atžvilgiu, sukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktus, nes tarp jų yra kilę didelių asmeninių nesutarimų. Pareiškėjas Komisijos narius R. G., G. P., ir vadovo veiksmus buvo apskundęs Valstybinei tarnybinės etikos komisijai. Šiai atsisakius atlikti tyrimą dėl akivaizdžių duomenų apie privačių ir viešųjų interesų buvimą nepateikimo buvo užvesta administracinė byla Nr. eI-797-208/2018 Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Taigi nei vienas iš šių asmenų negalėjo atlikti tyrimo pareiškėjo atžvilgiu, nes privalėjo vengti šališkumo regimybės.

Komisija ir Inspekcijos vadovas sprendė pareiškėjo tarnybinės atsakomybės už valstybės tarnyboje nustatytų asmeninės bei profesinės etikos normų pažeidimą. Pareiškėjas nebuvo nei įtariamas, nei nubaustas pagal Baudžiamąjį kodeksą, todėl teiginys apie tai, jog jo atžvilgiu Inspekcijoje atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo pažeistas pareiškėjo nekaltumo prezumpcijos principas, yra nepagrįstas. Nekaltumo prezumpcija yra baudžiamojo proceso principas ir juo negali būti grindžiamos tarnybinės atsakomybės taikymo procedūros, t. y., Komisijai ir vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui, prieš pripažįstant pareiškėją atlikus priešingus teisei veiksmus, nebuvo reikalo sulaukti jo kaltumą pripažįstančio įsiteisėjusio teismo nuosprendžio.

Būtent galimo naudojimosi (piktnaudžiavimo) savo tarnybine padėtimi aspektu Komisija vertino ar pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos požymių ir sprendė ar reikia atliekamą tarnybinio nusižengimo tyrimą sustabdyti ir jo medžiagą perduoti prokuratūrai. Įvertinusi tai, kad Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos būtinas požymis yra didelė žala (šiuo metu tai 12 500 eurų), Komisija nusprendė pareiškėjo atžvilgiu atliekamo tarnybinio nusižengimo tyrimo nestabdyti ir jo medžiagos prokuratūrai neperduoti. Komisija pareiškėjo atžvilgiu atlikto tarnybinio nusižengimo metu šio valstybės tarnautojo subjektinių teisių nepažeidė, o ta aplinkybė, jog Baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos, t. y., poveikio liudytojui aspektu Komisija pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo nevertino, niekaip nesuvaržė jo teisės į gynybą.

Taip pat paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo galimai padarytas tarnybinis nusižengimas yra susijęs su etikos normų pažeidimu, Komisija 2018-05-11 raštu Nr. EAD - 13 vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus paprašė pareiškėjo elgesį išnagrinėti ir pateikti dėl to savo išvadą pavesti Inspekcijos Etikos komisijai. Etikos komisija tokią savo išvadą Nr. ED – 21 Inspekcijos vadovui pateikė 2018-05-28. Ši komisija 2018-05-18 suorganizavo išvažiuojamąjį posėdį ir jame apklausė visus, su nagrinėjamu klausimu susijusius Inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus darbuotojus. J. S. M. bei J. L. dar kartą patvirtino, jog pareiškėjas su jomis dėl liudijimo teisme prieš 2018-04-18 posėdį kalbėjosi ir prašė teismui pateikti nepilną informaciją, kad jam būtų geriau. Pareiškėjo atžvilgiu atlikto tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo nustatyta objektyvių duomenų, kad Kauno teritorinio skyriaus vyriausiosios specialistės S. M. ir J. L. galėtų būti šališkos ir/ar asmeniškai suinteresuotos duoti tikrovės neatitinkančius paaiškinimus pareiškėjo atžvilgiu. Atsakydamas į Etikos komisijos posėdžio metu užduotą klausimą ar tarp jo ir S. M. bei J. L. yra buvę kokių nors nesutarimų ar konfliktų, pareiškėjas atsakė neigiamai. Tą patį Etikos komisijai nurodė ir S. M. bei J. L.. Dėl šios priežasties, Komisijai nebuvo pagrindo suabejoti minėtų vyriausiųjų specialisčių išsakytais teiginiais apie tai, jog pareiškėjas prašė jų 2018-04-18 posėdyje teismui pateikti nepilną informaciją ir nuo teismo nuslėpti sau nepalankias aplinkybes. Taip pat Komisija atsižvelgė ir į tai, jog S. M. ir J. L. pareiškėjui buvo tiesiogiai pavaldžios ir darbo organizavimo prasme nuo jo priklausomos. Įvertinus pareiškėjo 2018-04-18 teismo posėdyje išsakytus teiginius apie tai, jog informacija apie ginčo užduotis jam nebuvo pateikta pilna ir atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad administracinėje byloje Nr. eI-2881-406/2018 dėl tarnybinės nuobaudos – griežto papeikimo pareiškėjui paskyrimo teisėtumo yra pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys tai, jog su pastarąja jis Inspekcijos elektroninėje informacinėje sistemoje (DSS IS) nesusipažino asmeniškai, kas reiškia, jog apie ginčo užduotis žinojo tik tokią informaciją, kurią jam suteikė S. M. ir J. L., Komisijai tapo akivaizdu, jog pareiškėjui buvo naudinga, kad pastarosios nuo teismo nuslėptų tą faktą, jog ginčo užduotis su rezoliucijomis į savo elektroninį paštą gauna ir jis pats. Tokiu būdu, pareiškėjas siekė, kad teismas, nesužinojęs apie jo pareigą asmeniškai susipažinti su užduočių turiniu (perskaityti į pareiškėjo elektroninį paštą gautus laiškus), nustatytų, jog, S. M. ir J. L. jam nepateikus pilnos informacijos apie ginčo užduotis, pareiškėjas buvo suklaidintas ir dėl padarytų pažeidimų yra nekaltas. To pasiekti pareiškėjui nepavyko todėl, kad minėtos vyriausiosios specialistės suprato, jog pareiškėjas bando atsakomybės išvengti S. M. ir J. L., t. y., nekaltų asmenų sąskaita ir nusprendė vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui (2018-04-25 ir 2018-05-03 paaiškinimuose), Etikos komisijai (2018-05-18 paaiškinimuose) bei teismui (2018-05-21 pakartotinai liudydamos) atskleisti tiesą. Tai, kad pareiškėjas administracinėje byloje Nr. eI-2881-406/2018 siekė savo kaltę dėl tinkamai neatliktų valstybės tarnautojo pareigų suversti kitiems, su juo pavaldumo santykiais betarpiškai susijusiems asmenims, patvirtino, jog jis, kaip valstybės tarnautojas, vengia asmeniškai atsakyti už savo priimtus sprendimus nenagrinėti pranešimų dėl nelegalaus darbo apraiškų ir ginčo užduočių nevykdyti. Komisijos vertinimu, tokiu pareiškėjo elgesiu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-06-24 nutarimu Nr. 968 patvirtintų, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 7.1. punkte nustatyto atsakomybės principo atitinkamas reikalavimas.

Komisija, spręsdama klausimą ar pareiškėjo įvykdytas nurodytų valstybės tarnautojo etikos principų pažeidimas gali būti priskirtas prie šiurkščių, ypatingą dėmesį kreipė į dėl jo atsiradusius neigiamus padarinius bei pareiškėjo kaltės formą ir laipsnį, parodžiusį kokio dydžio yra kaltės pavojingumas. Be to, kad, būdamas Inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus vedėju, savo elgesiu pareiškėjas diskreditavo pasitikėjimą visa Inspekcijos vadovybe, jam pavaldūs šio skyriaus darbuotojai 2018-05-03 elektroniniu laišku dėl patirtos psichologinės įtampos kreipėsi į Inspekcijos Darbo tarybą, kuri, apsilankiusi Kauno teritoriniame skyriuje, pabendravusi su darbuotojais ir įvertinusi jų būseną, 2018-05-14 raštu Nr. DTV-10 paprašė Įstaigos vadovo sudaryti Kauno teritorinio skyriaus darbuotojams galimybę pasinaudoti psichologo pagalba.

Pareiškėjo atsakomybės rūšies parinkimui įtakos turėjo ir pastarojo požiūris į padarytą pažeidimą, t. y., ta aplinkybė, jog pareikalavus pasiaiškinti, pareiškėjas visais atvejais neteisėtą savo elgesį tik neigė. Pareiškėjas kaltės nepripažino ir kritiškai savo elgesio nevertino. Tai parodė, kad ateityje darbdavys negali tikėtis, jog tarnybinį nusižengimą padaręs asmuo pasitaisys ir nereikės jo neteisėto elgesio saugotis ar nuogąstauti dėl pareiškėjo tolimesnių tyčinių neteisėtų veiksmų apie jo įvykdytą pažeidimą prabilti išdrįsusių Kauno teritorinio skyriaus vyriausiųjų specialisčių S. M. ir J. L. atžvilgiu. Įvertinęs aplinkybių visumą, vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius nusprendė, jog yra pagrindas pareiškėju nepasitikėti ir pritarti Komisijos vertinimui, kad jo nusižengimas valstybės tarnautojo pareigoms ir etikos principams vertintinas kaip šiurkštus.

Priimdamas Įsakymą pareiškėją atleisti iš pareigų, vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius, be šio valstybės tarnautojo padaryto tarnybinio nusižengimo šiurkštumo aspekto, kaip savarankiškos priežasties su pareiškėju nutraukti tarnybos (darbo) santykius, atskirai įvertino ir tai, jog per paskutinius 12 mėnesių jam buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2018 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. EPK - 266 „Dėl M. P. B. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pripažinus, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, kai per paskutinius 12 mėnesių jam jau buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su paskirta nuobauda, teigė, kad S. M. ir J. L. teiginiai yra melas bei pareiškėjo šmeižimas - jis niekada nemėgino paveikti Darbuotojų, kad šios duotų teisme melagingus parodymus ar jo naudai nuslėptų kažkokius faktus.

Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 56 straipsnio 4 dalis). Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

Teismas, įvertinęs liudytojų paaiškinimus, pagrindo suabejoti minėtų vyriausiųjų specialisčių išsakytais teiginiais apie tai, jog pareiškėjas prašė jų 2018-04-18 posėdyje teismui pateikti nepilną informaciją ir nuo teismo nuslėpti sau nepalankias aplinkybes, neturi. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad tarp pareiškėjo ir S. M. bei J. L. yra buvę kokių nors nesutarimų ar konfliktų, dėl kurių liudytojos galėtų būti šališkos jo atžvilgiu. Pareiškėjo teiginiai, kad atsakovė liudytojoms darė spaudimą dėl pareiškėjui nepalankių paaiškinimų davimo bei, kad jos buvo priklausomos nuo darbdavio, yra visiškai nepagrįsti (liudytojos tą neigė). Priešingai, S. M. ir J. L. pareiškėjui buvo tiesiogiai pavaldžios ir darbo organizavimo prasme nuo jo priklausomos, todėl visiškai tikėtina, kad, pareiškėjui paprašius nuslėpti jam nenaudingą informaciją, liudytojos taip ir pasielgė pirmą kartą (2018-04-18) apklausiamos teisme. Įvertinus pareiškėjo 2018-04-18 teismo posėdyje išsakytus teiginius apie tai, jog informacija apie ginčo užduotis jam nebuvo pateikta pilna ir atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad administracinėje byloje Nr. eI-2881-406/2018 dėl tarnybinės nuobaudos – griežto papeikimo pareiškėjui paskyrimo teisėtumo buvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys tai, jog su pastarąja jis VDI elektroninėje informacinėje sistemoje (DSS IS) nesusipažino asmeniškai, kas reiškia, jog apie ginčo užduotis žinojo tik tokią informaciją, kurią jam suteikė S. M. ir J. L., teismas daro išvadą, kad pareiškėjui buvo naudinga, jog pastarosios nuo teismo nuslėptų tą faktą, kad ginčo užduotis su rezoliucijomis į savo elektroninį paštą gauna ir jis pats. Tokiu būdu, pareiškėjas siekė, kad teismas, nesužinojęs apie jo pareigą asmeniškai susipažinti su užduočių turiniu (perskaityti į pareiškėjo elektroninį paštą gautus laiškus), nustatytų, jog, S. M. ir J. L. jam nepateikus pilnos informacijos apie ginčo užduotis, pareiškėjas buvo suklaidintas ir dėl padarytų pažeidimų yra nekaltas. Ir tik liudytojoms supratus, kad pareiškėjas siekia jomis pasinaudoti, norėdamas išvengti drausminės atsakomybės ir kaltę suversti joms, S. M. ir J. L. nusprendė netylėti ir pasakyti tiesą 2018-04-25 ir 2018-05-03 paaiškinimuose, 2018-05-18 paaiškinimuose Etikos komisijai bei teismui (2018-05-21 pakartotinai liudydamos). Liudytojų paaiškinimai apie tai, kodėl jos nusprendė netylėti ir pasakyti apie pareiškėjo prašymą neatskleisti visos informacijos, teismui atrodo įtikinami ir logiškai paaiškinami.

Vertinant byloje apklaustų S. M. ir J. L. parodymus, byloje surinktus įrodymus ir pačio pareiškėjo nurodytas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes jų nuoseklumo, logiškumo, pakankamumo, patikimumo aspektais teismas konstatuoja, jog byloje nepateikta objektyvių bei patikimų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad liudytojos tiek rašytiniuose paaiškinimuose, tiek teismo posėdžio metu, teigdamos, jog pareiškėjas prašė jų 2018-04-18 teismo posėdyje pateikti nepilną informaciją, t. y., nuo teismo nuslėpti tą faktą, jog ginčo užduotis su rezoliucijomis į savo elektroninį paštą gauna ir jis pats, melavo ir šmeižė pareiškėją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad liudytojų ir pareiškėjo tarpusavio santykiai buvo konfliktiški ar, kad liudytojos buvo asmeniškai suinteresuotos duoti tikrovės neatitinkančius paaiškinimus pareiškėjo atžvilgiu, todėl teismas neturi pagrindo abejoti S. M. ir J. L. iš esmės nuosekliais bei logiškai paaiškinamais parodymais. Pareiškėjo paaiškinimus teismas vertina, kaip siekį išvengti drausminės atsakomybės ir kaip niekuo nepagrįstus, prieštaraujančius kitiems byloje surinktiems ir teismo paminėtiems įrodymams.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, teismas vertina, kad pareiškėjas, siekdamas naudos sau ir prašydamas pavaldumo santykiais su juo susijusių darbuotojų S. M. ir J. L. 2018-04-18 teismo posėdyje (administracinė byla Nr. eI-2881-406/2018) liudyti pateikiant teismui nepilną informaciją ir nuslėpti tą faktą, jog užduotis vykdyti nelegalaus darbo apraiškų kontrolę su atitinkamomis rezoliucijomis į savo elektroninį paštą gauna ir jis pats, vengė asmeniškai atsakyti už savo sprendimus ir ėmėsi apgaulės. Šiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto pavyzdingumo principo reikalavimą – deramai atlikti savo pareigas, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų ir 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimą laikytis Valstybės tarnybos įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, tai yra: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-06-24 nutarimu Nr. 968 patvirtintų, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.3. punkte nustatyto pagarbos žmogui ir valstybei principo – tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikydamasis įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų ir valstybės tarnautojų etikos principų, 4.5. punkte nustatyto nesavanaudiškumo principo – nesinaudoti savo tarnybine padėtimi ir nereikalauti kitų valstybės tarnautojų pagalbos siekdamas naudos sau bei 7.1. punkte nustatyto atsakomybės principo – asmeniškai atsakyti už savo sprendimus; 2) Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2006-05-04 įsakymu Nr. 1-100 patvirtintų VDI vidaus tvarkos taisyklių (2018-01-31 įsakymo Nr. EV-21 redakcija) 15.1. punkte nustatyto reikalavimo – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų teisės aktų bei 15.5. punkte nustatyto reikalavimo – laikytis VDI valstybės tarnautojo ir darbuotojo etikos ir elgesio kodekso reikalavimų; 3) Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2013-12-06 įsakymu Nr. V-518 patvirtintų VDI valstybės tarnautojų ar darbuotojų etikos ir elgesio kodekso 15.1. punkte nustatyto reikalavimo – nesiimti apgaulės; 4) Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2016-04-28 įsakymu Nr. EV-131 patvirtinto Kauno skyriaus vedėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigybės aprašymo 7.2. punkte numatytos funkcijos – organizuoti skyriuje etikos normų laikymąsi, kas reiškia ir reikalaujama tvarka veikti pačiam.

Konstatavus, kad M. P. B. savo veiksmais padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti ar padarytas pažeidimas pripažintinas šiurkščiu, dėl kurio pareiškėjui buvo pritaikyta griežčiausia VTĮ numatyta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų (VTĮ 29 straipsnio 3 dalies 4 punktas).