Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo, kuriuo skirta tarnybinė nuobauda, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pastebi, kad atsakovas, sąmoningai hiperbolizuodamas tariamus nusižengimus, teigia, jog jis visiškai netyrė anoniminių pranešimų, minimų abiejose užduočių grupėse. Kaip jis nurodė savo 2017 m. sausio 9 d. paaiškinime, visi anoniminiai pranešimai buvo vertinami, informacija buvo tikrinama, analizuojama, naudojantis informacinėje sistemoje turimais duomenimis ir Kauno teritoriniam skyriui suteiktomis kitų institucijų prieigomis ir t. t. Tik visapusiškai įvertinus situacijas buvo priimtos rezoliucijos „nenagrinėti“. Atsakovas sąmoningai neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes ir, formaliai nustatęs pažeidimus, nepagrįstai jam paskyrė nuobaudą. Pažymi tai, jog Viešojo administravimo įstatymo 36⁴ str. 13 d. yra įtvirtinta, kad ūkio subjekto veiklos neplaninis patikrinimas pagal gautą anoniminį skundą dėl konkretaus ūkio subjekto veiksmų ar neveikimo atliekamas tik tuo atveju, kai yra motyvuotas priežiūra atliekančio subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens arba reikiamus įgaliojimus turinčios priežiūra atliekančio subjekto kolegialios institucijos sprendimas dėl konkretaus anoniminio skundo tyrimo. Atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas nesuteikė LR vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui ar jo įgaliotam asmeniui neribotos teisės inicijuoti anoniminių pranešimų apie nelegalų darbą tyrimo. Įstatymų leidėjas siekia, kad valstybės lėšos būtų naudojamos efektyviai, kad jos nebūtų be pagrindo švaistomos, kad nebūtu pažeidžiamos skundžiamų ūkio subjektų teisės, kad viešojo administravimo veikla netrukdytų ūkio subjektams verstis teisėta veikla. Anoniminių pranešimų tyrimas sukuria kaštus atsakovui, nes tam naudojami atsakovo žmogiškieji ištekliai, laikas, kuras, transporto priemonės, tuo tarpu anoniminiuose pranešimuose pateikiama informacija dažnai nepasitvirtina. Mano, jog tiriant kiekvieną anoniminį pranešimą apie nelegalų darbą, neatsižvelgiant į pranešimo turinį ir kitas svarbias aplinkybes, būtu neefektyviai eikvojamos valstybės lėšos ir kiti ištekliai, tuo labiau, kad anoniminius pranešimus naudoja ir nesąžiningi ūkio subjektų konkurentai bei kiti piktavaliai asmenys, siekdami melagingai apskųsti kitus ūkio subjektus, kad valstybės institucijų atliekamais tikrinimais būtų trukdoma pastarųjų veiklai. Kadangi įstatymų leidėjas Viešojo administravimo įstatymo 36⁴ str. 13 d. yra įtvirtinęs, kad anoniminiai pranešimai nėra tiriami, todėl mano, jog tokio pranešimo tyrimas galimas tik tuo atveju, kai LR vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius savo sprendimą atlikti tyrimą motyvuoja. Be to, įstatymų leidėjas yra nurodęs, kad anoniminio pranešimo tyrimas galimas tik tuo atveju, kai motyvuotas sprendimas yra priimtas dėl to konkretaus pranešimo ištyrimo, t. y. LR vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius neturi teisės iš anksto nusistatyti tvarką, jog tiriami visi be išimties anoniminiai pranešimai apie nelegalų darbą. Teigia, kad vadovo pavaduotojas D. Č. savo sprendimų atlikti anoniminių pranešimų tyrimus (Pirmoji užduočių grupė) nemotyvavo, taigi nebuvo išpildytos Viešojo administravimo įstatymo sąlygos, kurioms esant yra galimas anoniminių pranešimų tyrimas. Pareiškėjas įsitikinęs, jog išanalizavęs pranešimuose pateiktą ir kitą turimą informaciją, priimdamas rezoliucijas „nenagrinėti“, jokių neteisėtų veiksmų jis neatliko.

Dėl Antrosios užduočių grupės pabrėžia, kad išvadoje yra pažeidžiamas lygiateisiškumo principas, t. y. vadovas savo įgalioto asmens D. Č., nesilaikiusio pareigos motyvuoti sprendimus dėl anoniminių pranešimų ištyrimo, tarnybinėn atsakomybėn netraukia, tuo tarpu pareiškėją už tai, kad jis, vykdydamas Antrąją užduočių grupę, nemotyvavo rezoliucijų nenagrinėti anoniminių pranešimų, traukia tarnybinėn atsakomybėn. Teigia, kad tokiu būdu atsakovas taiko dvigubus standartus. Nurodo, kad Antrosios grupės užduotyse jam buvo suformuota rezoliucija „Spręsti“, taigi sprendimą dėl šių anoniminių pranešimų tyrimo tikslingumo buvo pavesta priimti jam pačiam. Atitinkamai šiuo atveju yra taikytina Viešojo administravimo įstatymo 36⁴ str. 13 d., o pastarojoje yra įtvirtinta ne tai, kad atsisakymas tirti anoniminius pranešimus turi būti motyvuotas, o tai, kad sprendimas juos tirti privalo būti kiekvienu konkrečiu atveju motyvuotas. Pareiškėjas nerado motyvų (nes jų nebuvo), kodėl turėtų būti tiriami anoniminiai pranešimai, minimi Antrojoje užduočių grupėje, todėl priėmė rezoliucijas jų nenagrinėti, o motyvų nenurodė, kadangi jų neprivalėjo nurodyti. Pastebi ir tai, jog pats atsakovas išvadoje pripažįsta, kad jam būtu užtekę neinformatyvaus, lakoniško rezoliucijos „nenagrinėti“ motyvų nurodymo, t. y. būtų užtekę nurodyti žodžius, kad tirti neefektyvu, tokiu būdu reikalaudamas nurodyti tai, kas ir taip akivaizdu. Pareiškėjas šiuo aspektu taip pat pažymi, kad teisės normos negali būti aiškinamos formaliai ir atitinkamai tarnybinė atsakomybė yra taikytina ne už bet kokį teisės pažeidimą, o už tą, kuris yra pakankamai reikšmingas. Teigia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas Antrajai užduočių grupei nenurodė savo rezoliucijų „nenagrinėti“ motyvų, negali būti vertinama kaip pakankamai reikšminga jo tarnybinei atsakomybei kilti.

Prieš paneigiant kitus pareiškėjo teiginius, susijusius su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo bei VDI lokalinių teisės aktų tam tikrų teisės normų aiškinimu ir taikymu, atkreipia dėmesį į tai, kad Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2017-05-22 įsakymu Nr. EV-33 buvo pakeistas Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2015-06-18 įsakymu Nr. V-211 patvirtintas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dokumentų valdymo tvarkos aprašo ir jo 124.3. punkte yra nurodyta, kad: „tuo atveju, kai valstybės tarnautojas ar darbuotojas nesutinka su VDI vadovybės ar kito atsakingo asmens rezoliucija ar nurodymu užduotyje ar kitame dokumente – nesutikimo veiksmas (informacija su kuo nesutinka) nurodoma DSS IS ir pateikiamas užduoties ar nurodymo teikėjui“. Pareiškėjas, ketindamas nevykdyti ginčijamų užduočių dėl priežasčių, kurias yra nurodęs savo skunde, privalėjo apie tai informuoti Inspekcijos vadovybę aukščiau nurodyta tvarka, tačiau to niekada nėra padaręs iki tarnybinio nusižengimo tyrimo jo atžvilgiu pradžios, kai tyrėjui 2018 m. sausio 9 d. pateikė paaiškinimą dėl jam pareikštų įtarimų, t. y., ėmė gintis. Šia prasme aktuali yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje A492-2489/2011. 2011 m birželio 22 d. nutartyje šis teismas yra pasisakęs taip: „<...> nesutarimas dėl darbo organizavimo negali būti pateisinanti priežastis vienašališkai apsispręsti nevykdyti savo tarnybinių funkcijų, toks elgesys vienareikšmiai laikytinas darbo (tarnybos) drausmės pažeidimu.“

Pareiškėjas padarytus pažeidimus bando pateisinti dar ir tuo, jog Viešojo administravimo įstatymo 36⁴ straipsnio 13 dalyje yra nurodyta, jog ūkio subjekto veiklos neplaninis patikrinimas pagal gautą anoniminį skundą atliekamas tik tuo atveju, kai dėl to yra priimtas atitinkamo asmens motyvuotas sprendimas, o Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas, priimdamas sprendimus dėl tokių patikrinimų ir skirdamas pareiškėjui jo ginčijamas užduotis, kiekvieną kartą atskirai to nepadarė. Lietuvos Respublikos įstatymu, Vyriausybės nutarimu ar VDI lokaliniais teisės aktais nėra nustatyta kaip (kokia tvarka ir apimtimi) neplaninius patikrinimus pagal gautą anoniminį pranešimą tiriantys priežiūrą atliekantys subjektai turi motyvuoti savo sprendimus. Mano, kad tinkamu galima pripažinti aiškinimą, jog Viešojo administravimo įstatymo 36⁴ straipsnio 13 dalies turinio prasme įgaliojimus turinčio asmens sprendimo tirti gautą anoniminį pranešimą motyvavimas (pagrindimas) pirmiausia turi atskleisti tokio pranešimo esmę, t. y., reikšmingas aplinkybes, kurios yra fiksuojamos Aprašo 8 punkto nustatyta tvarka ir nurodomos kiekvienos užduoties kortelės grafoje „Prašymo turinys“. Šį darbą Inspekcijoje atlieka atsakingas VDI skyriaus darbuotojas, darbo metu atsiliepęs Inspekcijos pasitikėjimo telefonu ar priėmęs elektroninio pranešimo dėl nelegalaus darbo forma gautus pranešimus. Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui arba jo įgaliotam asmeniui papildomai šiuo klausimu nieko atlikti nereikia, kadangi pranešimo fabuloje pakankamai aiškiai (expressis verbis) nurodoma galima administracinio teisės pažeidimo sudėtis, VDI įstatymo saugomo gėrio pažeidimai ir išsamios faktinės aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, jog, kaip jau buvo minėta, klausimams, susijusiems su anoniminių pranešimų dėl galimo nelegalaus darbo apraiškų išnagrinėjimu, Inspekcijos veiklos planuose skiriama pirmenybė ir tai bendrąja prasme yra nustatyta Taisyklių 24 punkte, Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui arba jo įgaliotam asmeniui nėra reikalo savo tokio pobūdžio sprendimų kaskart pagrįsti papildomai.

Pareiškėjo dvilypumą aiškinant ir taikant Viešojo administravimo įstatymo 36⁴ straipsnio 13 dalyje ir Aprašo 19 punkte nustatytas teisės normas gerai parodo tas faktas, kad 2017 m . rugpjūčio 7 d. gavęs, jo paties vertinimu, Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus niekaip nemotyvuotą užduotį Nr. 266128 (užduoties kortelės Nr. APS-15-14938) „Tirti“, pareiškėjas, viena vertus, be problemų priėmė sprendimą ją vykdyti ir paskyrė atsakingus už tai asmenis, o, kita vertus, tokio savo sprendimo taip pat kaip ir Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius užduoties kortelėje niekaip papildomai nemotyvavo. Tokia paties Pareiškėjo vykdoma praktika leidžia spręsti, kad esamą aplinkybių aiškinimą Pareiškėjas sugalvojo jau po to, kai 2018 m. sausio 2 d. VPVKS pranešimu Nr. EAD-1 jam buvo pareikšti įtarimai padarius tarnybinį nusižengimą. Prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad vadovas skundžiamu įsakymu siekia priešingų tikslų, nei numatyta įstatyme, t. y. jo atžvilgiu atliekamais tarnybinių nusižengimų tyrimais siekia ne užtikrinti tarnybinę drausmę, o susidoroti su juo dėl jo veiksmų, susijusių su neteisėtos paties vadovo veiklos, nekompetencijos viešinimu, išsakytos kritikos, skundų, nepagrįsti jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais, patvirtinančiais šiuos pareiškėjo argumentus, t. y. kad būtent dėl konkrečių pareiškėjo nurodytų veiksmų ir jo išsakytos kritikos, viešinant vadovo neteisėtą veiklą ir akivaizdžią kompetencijos stoką, įstaigos vadovas jį neteisėtai ir nepagrįstai persekioja, siekia jam kenkti, susidoroti su juo. Todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl tariamo tendencingumo vertintini kaip subjektyvios pareiškėjo prielaidos, pripažintini deklaratyviais, abstrakčiais ir nepagrįstais. Pabrėžtina ir tai, kad ne dėl visų pareiškėjo atliktų ankstesnių tarnybinių patikrinimų išvadose tarnybinių nusižengimų faktai buvo nustatyti ir tai leidžia daryti išvadą, kad tyrimai buvo objektyvūs, nešališki, kad pareiškėjo atžvilgiu vadovas nebuvo (nėra) nusiteikęs priešiškai.

Kaip jau buvo paminėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra atkreipęs dėmesį, jog konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai (neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes, – priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių) turi būti nurodyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Tokia išvada surašyta 2018 m. sausio 24 d. Nustačius, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, šis nusižengimas turi būti kvalifikuojamas (nurodomas atitinkamas VTĮ straipsnis, jo dalis ir punktas), nurodoma jo padarymo ar paaiškėjimo diena, įvykdymo aplinkybės, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, jo padariniai ir siūloma konkreti tarnybinė nuobauda (pvz., LVAT 2010 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2011 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje A62-200/2011).

Nustatant pareiškėjo kaltę, kurios jis nepripažįsta, tarnybinės atsakomybės už padarytą tarnybinį pažeidimą, vertintinos faktinės aplinkybės ir įrodymai, patvirtinantys jo padaryto tarnybinio nusižengimo objektyviąją pusę. Pagal Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių taikymo tarnautojui, kaip silpnesniajai šaliai tarnybos teisiniuose santykiuose, paprastai perkeliama darbdaviui. Teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti atitinkamas išvadas, taip pat teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Kita vertus, teismas pažymi, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004).

Valstybės tarnybos įstatymo 15 str. 1 d. 1 ir 4 p. nustatyta, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra pabrėžęs valstybės tarnautojo pareigų apibrėžtumo bei konkretumo nustatymo svarbą ir būtinumą tarnybinio patikrinimo išvadoje neapsiriboti nuoroda į bendro pobūdžio ar blanketinę teisės normą, į būtinumą nustatyti kokias konkrečias teisės aktų normas valstybės tarnautojas pažeidė atitinkamais savo veiksmais ar neveikimu <...>. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio atitinkamuose punktuose įtvirtintos valstybės tarnautojų bendrosios pareigos gali būti pažeistos valstybės tarnautojui padarant konkrečiai apibrėžtą veiką, t. y. pažeidžiant atitinkamo teisės akto atitinkamą normą (straipsnį, dalį, punktą). Tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti pripažintas kaltu pažeidęs įstatymu nustatytą bendrąją pareigą ar blanketinę įstatymo normą, tarnybinio patikrinimo nustatyta veika (konkretus tarnybinis nusižengimas) tarnybinio patikrinimo išvadoje turi būti kvalifikuota ne tik pagal blanketinę normą, o ir pagal atitinkamo teisės akto konkrečią (pažeistą) normą (pvz., LVAT 2014 m. sausio 1 d. nutartis administracinėje byloje A-146-137-14).

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar išvadoje apibrėžtuose pareiškėjo veiksmuose (neveikime) yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (žr. 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, Administracinių teismų praktika, Nr. 6(16), 2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008; 2008 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-242/2008 ir kt.).

Išvadoje dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo, konstatuojant, jog jis pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose įtvirtintas valstybės tarnautojams keliamas bendrąsias pareigas, yra nurodytos ir tos konkrečios lokalinės teisės aktų normos, kurias pažeidė pareiškėjas, atitinkamais veiksmais padarydamas išvadoje apibrėžtą veiką - tai VDI Vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2006 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 1-100, 19.5 papunkčio reikalavimas tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, 2016 m. balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įsakymu Nr EV-131 patvirtinto Kauno skyriaus vedėjo-vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigybės aprašymo 7.12 punkto reikalavimas vykdyti Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus bei jo pavaduotojų nenuolatinio pobūdžio pavedimus ir nurodymus, Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2016 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. EV-177 (su atitinkamais vėlesniais pakeitimais) patvirtinto Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės ir darbo ministerijos pasitikėjimo telefonu ir elektroninio pranešimo dėl nelegalaus darbo gaunamų pranešimų registravimo, įvertinimo ir patikrinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 19 punkto reikalavimai dėl užduočių su rezoliucija „Tirti“ nenagrinėjimo ir šio Aprašo 21 punktų reikalavimai dėl užduočių su rezoliucija „Spręsti“ nenagrinėjimu. Teismo vertinimu, išvadoje taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai įvardinta, kokiais savo veiksmais ir kokias konkrečias veikas padarė pareiškėjas.

Viešojo administravimo įstatymo 36⁴ straipsnio 13 d. nustatyta, kad ūkio subjekto veiklos neplaninis patikrinimas pagal gautą anoniminį skundą dėl konkretaus ūkio subjekto veiksmų ar neveikimo atliekamas tik tuo atveju, kai yra motyvuotas priežiūrą atliekančio subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens arba reikiamus įgaliojimus turinčios priežiūrą atliekančio subjekto kolegialios institucijos sprendimas dėl konkretaus anoniminio skundo tyrimo. Pareiškėjo teigimu, šioje teisės normoje esant įtvirtintai bendrai taisyklei, kad anoniminiai pranešimai nėra tiriami, Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius neturi teisės nustatyti tvarkos, jog tiriami visi be išimties anoniminiai pranešimai.

Teismas pažymi, kad anoniminių pranešimų nagrinėjimo tikslingumas yra detalizuotas VDĮ lokaliniame teisės akte, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2016 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. EV-3 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo bei asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 24 punkte, kuriame įtvirtinta, kad sprendimą dėl anoniminių pranešimų nagrinėjimo tikslingumo priima Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius arba jo įgaliotas asmuo. Atsižvelgiant i VDI veiklos prioritetus, nagrinėjami anoniminiai pranešimai (rašytiniai ir žodiniai, taip pat ir informacija dėl viešojo intereso, paskelbta žiniasklaidos priemonėse), susiję su galimo nelegalaus darbo (neteisėtos veiklos), įskaitant ir darbo bei poilsio laiko režimų pažeidimus, apraiškomis, susiję su pavojais darbuotojų saugai ir sveikatai.

LR vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2016 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. EV-177 patvirtinto Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasitikėjimo telefonu ir elektroninio pranešimo dėl nelegalaus darbo forma gaunamų pranešimų registravimo, įvertinimo ir patikrinimo tvarkos aprašo 19 p. yra įtvirtinta, kad VDI teritorinio skyriaus vedėjas, gavęs užduoties kortelę dėl pranešimo tyrimo, kurioje nurodyta rezoliucija „Tirti“, užduoties kortelėje nurodo vykdytoją, atsakingą už pranešimo ištyrimą. Aprašo 21 punkte įtvirtinta, kad VDI teritorinio skyriaus vedėjas, gavęs užduoties kortelę dėl pranešimo tyrimo, kurioje nurodyta rezoliucija „Spręsti“, įvertina užduoties kortelėje nurodytą pranešimo turinį bei kitą turimą informaciją ir nustatęs, kad patikrinimas gali būti neefektyvus, turi teisę priimti motyvuotą sprendimą nevykdyti kontrolės veiksmų pagal užduoties kortelėje nurodytą rezoliuciją dėl pranešimo informacijos tyrimo.

Aprašo 2 punkte yra pateikta sąvoka „užduoties kortelė“, kurioje nurodyta, jog tai yra: „VDI Darbo sąlygų darbo vietose nuolatinės stebėsenos informacinės sistemos (toliau – DSS IS) priemonėmis VDI skyriams arba tų skyrių valstybės tarnautojams nurodoma VDI pasitikėjimo telefonu ir elektroninio pranešimo dėl nelegalaus darbo forma pateikta informacija bei rezoliucijomis suformuotos užduotys – nurodymai, kuriais siekiama užtikrinti gautame pranešime pateiktos informacijos patikrinimą“. VDI Dokumentų valdymo tvarkos aprašo 25 ir 26 punktuose yra nustatyta, kad užduotis įforminama per DSS IS, tiksliai apibrėžiant veiksmą, kurį turės atlikti Inspekcijos valstybės tarnautojas arba darbuotojas. Pareiškėjas pripažįsta, kad yra susipažinęs bei turi įgūdžius dirbti su šia informacine sistema, taigi jis turėjo galimybę pats betarpiškai detaliai susipažinti su visa šioje sistemoje talpinama informacija ir atitinkamai reaguoti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgaliotas asmuo ginčo atveju, vadovaudamasis nurodytais teisės aktais, spręsdamas dėl pranešimų apie nelegalų darbą tyrimo, per DSS IS priėmė dvejopo pobūdžio sprendimus, suformuodamas užduotis (nurodymus) pareiškėjui ir duodamas atitinkamus pavedimus: dalį anoniminių pranešimų tirti, o dėl kitos dalies – nuspręsti pačiam dėl patikrinimo efektyvumo. Nors pareiškėjas nurodo, jog nagrinėjamu atveju LR vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius savo sprendimų atlikti pranešimų dėl nelegalaus darbo tyrimus nemotyvavo ir tai įtakojo jo priimtus sprendimus pranešimų nenagrinėti, teismo vertinimu, tiek Taisyklių, tiek Aprašo nuostatos nenustato vadovo pareigos motyvuoti duotų nurodymų ir tai suponuoja išvadą, kad vadovas ar jo įgaliotas asmuo, atsižvelgiant į tai, kad nelegalaus darbo faktams nustatyti VDI veikloje teikiama pirmenybė (prioritetas), neprivalėjo nurodyti tokių pavedimų motyvų. Atsakovas, įsigyvendindamas VDI keliamus uždavinius, pagrįstai skyrė pareiškėjui suformuluotas užduotis pagal Aprašo 19 ir 21 punktų nuostatas, kurios, teismo vertinimu, priešingai nei teigia pareiškėjas, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 36⁴ str. 13 d. nuostatoms, tinkamai nurodė atitinkamas rezoliucijas informacinėje sistemoje. Pabrėžtina, kad konkretūs pavedimai tirti pranešimus dėl nelegalaus darbo ar pavedimai pačiam teritorinio skyriaus vedėjui nuspręsti dėl kontrolės vykdymo veiksmų atlikimo tikslingumo yra Lietuvos Respublikos Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ar jo įgalioto asmens diskrecija. Dokumentų valdymo ir apskaitos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-118, 19 punkte nustatyta, kad, atsižvelgiant į įstaigos veiklos ir registruojamų dokumentų pobūdį, jo vadovo rezoliucijos tekstas vertintinas kaip užduoties suformavimas. Nagrinėjamu atveju VDI vadovo įgaliotas asmuo duotais pavedimais pareiškėjui aiškiai bei suprantamai suformulavo bei nustatė teisės aktuose numatytą imperatyvią ir konkrečią pareigą, įpareigodamas veikti atitinkamu būdu, t. y. vienu atveju atlikti tyrimą pagal Aprašo 19 punkto reikalavimus, kitu gi atveju - įvertinus užduoties kortelėje nurodytą pranešimo turinį bei kitą turimą informaciją - asmeniškai spręsti, ar patikrinimas gali būti (ne)efektyvus, priimti motyvuotą sprendimą (ne)vykdyti kontrolės veiksmų pagal užduoties kortelėje nurodytą rezoliuciją dėl pranešimo informacijos tyrimo (Aprašo 21 punktas). Teismo vertinimu, pareiškėjas, priklausomai nuo būsimo patikrinimo efektyvumo, tik antruoju atveju turėjo teisę savarankiškai nuspręsti netirti anoniminių pranešimų, bet nurodydamas tokio sprendimo motyvus, tuo tarpu dėl pranešimų su rezoliucija „Tirti“ jis, gavęs tokia apimtimi suformuotas konkrečias užduotis, negalėjo savaip interpretuoti ar kvescionuoti šių vadovo pavedimų turinio, bet pagal Pareigybės aprašymo 7.12 punkto reikalavimą privalėjo vykdyti Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus bei jo pavaduotojų nenuolatinio pobūdžio pavedimus ir nurodymus. Aprašo 124.3 punkte yra nustatyta, kaip privalo elgtis valstybės tarnautojas, kai jis nesutinka su VDI vadovybės ar kito atsakingo asmens rezoliucija ar nurodymu užduotyje. Pareiškėjas nesutikimo veiksmo VDI Darbo sąlygų darbo vietose nuolatinės stebėsenos informacinėje sistemoje, kaip nustatyta paminėtame Aprašo 124.3 punkte, nenurodė, taigi gautus pavedimus privalėjo vykdyti besąlygiškai. Pareiškėjas dėl visų anoniminių pranešimų nusprendė jų nenagrinėti, tokiu būdu, kaip pagrįstai ir teisėtai nurodyta tarnybinio patikrinimo išvadoje, ginčo atveju pareiškėjas pareigos, nustatytos Pareigybės aprašymo 7.12 punkte, tinkamai neatliko, taip pažeisdamas ir Taisyklių 19.5 papunkčio reikalavimą tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas, gavęs VDI Darbo sąlygų darbo vietose nuolatinės stebėsenos informacinėje sistemoje suformatuotas užduotis, taip pat privalėjo asmeniškai susipažinti ne tik su užduočių kortelėmis, kurias jam pateikė VDI Kauno skyriaus darbuotojos J. L. ir S. M., bet betarpiškai pats ir su į jo elektroninį paštą pateiktomis elektronine forma įrašytomis vadovo ar jo įgalioto asmens rezoliucijomis, tuo labiau, kad būtent jam, kaip teritorinio padalinio vadovui, yra keliami itin aukšti veiklos ir atsakomybės standartai už VDĮ pavestų uždavinių bei funkcijų įgyvendinimą, darbo organizavimą, veiklos kontrolę. Teismo vertinimu, neįrašymas rezoliucijos ranka atitinkamoje užduoties kortelėje, bet elektroninių rezoliucijų pateikimas DSS Informacinėje sistemoje Aprašo nuostatoms neprieštarauja, taigi šiuo aspektu pareiškėjo teiginiai pripažintini nepagrįstais. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas, kad jam pavaldžioms Kauno skyriaus tarnautojams nepateikus jam kartu su užduočių kortelėmis vadovo rezoliucijų, nesant kortelėse „ranka“ įformintų rezoliucijų, jis nežinojo, kad jam yra skirti konkretūs pavedimai. Visiškai akivaizdu, jog siekiant susipažinti su paskirtos užduoties turiniu ir atitinkama rezoliucija, pareiškėjas privalėjo pats asmeniškai atlikti atitinkamus veiksmus DSS IS, tačiau to nepadarė. Jo kaltinimai vyriausiosioms specialistėms S. M. ir J. L., kad šios kartu su užduočių kortelėmis nepateikė jam informacinėje sistemoje esančių elektroninių rezoliucijų tekstų, visiškai nepagrįsti ir nešalina jo atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjo nurodomi argumentai, kuriais jis grindžia skundo reikalavimą, prieštaringi. Viena vertu, pareiškėjas, kaip jau minėta, nurodo neturėjęs galimybių žinoti apie konkrečias vadovo rezoliucijas, kitaip tariant aiškiai išreikštos vadovo valios dėl konkretaus anoniminio skundo kontrolės būdo, kita vertus, jis deklaratyviai teigia, jog priimdamas sprendimus, visus anoniminius skundus jis visapusiškai vertino, tikrindamas bei analizuodamas informaciją, naudodamasis visais informacinėje sistemoje turimais duomenimis. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas bandė daryti poveikį darbuotojoms, liudijusiomis teisme, tokiu būdu siekdamas nesuteikti teismui su tarnybiniu nusižengimu susijusios visapusiškos informacijos ir tokiu būdu pagrįsti savo teiginius, kad jam nebuvo žinomos vadovo ar jo įgalioto asmens konkretūs pavedimai. Ši aplinkybė pagrindžia pareiškėjo siekį bet kokiomis priemonėmis paneigti savo kaltę bei išvengti tarnybinės atsakomybės.

Teismo nuomone, pareiškėjo reiškiama asmeninė nuomonė, kad besąlygiškam anoniminių skundų tyrimui neefektyviai naudojamos valstybės lėšos ir kiti ištekliai, pažeidžiamos skundžiamų ūkio subjektų teisės, trukdant ūkio subjektams verstis teisėta ūkine veikla, jo vertinimai, kad anoniminiuose pranešimuose pateikiama informacija dažniausiai nepasitvirtina, kad anoniminius pranešimus naudoja ir nesąžiningi ūkio subjektų konkurentai bei kiti piktavaliai asmenys, siekdami melagingai apskųsti kitus ūkio subjektus, taip pat pareiškėjo įvardijami VDI darbo organizavimo trūkumai nesuteikia pareiškėjui teisės atsisakyti ar nevykdyti jo kompetencijai priskirtų funkcijų ir nepaneigia jo tiesioginės pareigos vykdyti vadovybės pavedimus. Ginčo atveju pareiškėjo sąmoningai pasirinktas elgesio modelis, kai jis esant vadovo rezoliucijai „Tirti“ sąmoningai priėmė sprendimus nenagrinėti VDI užregistruotų anoniminių pranešimų dėl nelegalaus darbo, taip pat nenurodymas jokių motyvų dėl tokių pranešimų nenagrinėjimo, esant rezoliucijai „Spręsti“ akivaizdžiai prieštarauja anksčiau paminėtoms imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms pareiškėją veikti atitinkamu būdu.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai vadovavosi Aprašo nuostatomis, kadangi Aprašas yra norminis aktas, kuris nebuvo registruotas bei paskelbtas teisės aktų registre, todėl negalioja ir ginčo teisiniams santykiams netaikytinas. Toks pareiškėjo argumentas nepagrįstas. Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 str. 2 d. 11 p. Teisės aktų registro objektu yra ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės institucijų ir įstaigų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai. Šio įstatymo 19 str. 3 d. yra numatyta, kad teisės akto įregistravimas ir paskelbimas Teisės aktų registre laikomas oficialiu teisės akto paskelbimu. Teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2016 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. EV-177 patvirtintas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasitikėjimo telefonu ir elektroninio pranešimo dėl nelegalaus darbo forma gaunamų pranešimų registravimo, įvertinimo ir patikrinimo tvarkos aprašas, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra norminis aktas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 10 d. nurodoma, kad norminis administracinis aktas – tai teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Individualus teisės aktas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d. apibrėžiamas kaip vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Iš šių įstatymuose įtvirtintų aktų apibrėžimų matyti, kad norminio administracinio akto esminiai požymiai yra: akto turinys apima elgesio taisykles – teisės normas; šios normos skirtos individualiais požymiais neapibrėžtai (neapibūdintai) asmenų grupei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog daugelis nurodytų aktų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar konkretus teisės aktas gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007).

Individualus administracinis teisės aktas yra įstatymo normų ar kitų hierarchiškai aukštesnės pakopos norminių teisės aktų normų taikymo priemonė tuo atžvilgiu, kad šis aktas turi būti pagrįstas teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.), o norminis administracinis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas todėl, kad juo iš esmės nustatomi atitinkamo įstatymo normų įgyvendinimo tvarka ir sąlygos. Skiriamasis jų bruožas yra tas, kad norminiu administraciniu aktu, nepaisant minėto jo taikomojo pobūdžio, yra nustatomos teisės normos, o individualiu administraciniu aktu teisės normos yra išimtinai tik taikomos.

Apraše neišreikštos abstrakčios bendrosios teisės normos (elgesio taisyklės). Šiuo Aprašu, institucijos valia yra nustatytos Inspekcijos organizacinės ir administracinės priemonės dokumentų valdymo srityje, kurių tik VDĮ darbuotojai (individualiais požymiais apibrėžta asmenų grupė) privalo laikytis, atlikdami Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatyme Inspekcijai priskirtas funkcijas. Taigi iš esmės, nors Aprašas yra daugkartinio taikymo aktas, tačiau jame įtvirtintų elgesio taisyklių turiniu bei pobūdžiu įtvirtina konkretaus pobūdžio nurodymus individualiais, rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei ir įtakoja ne visų, bet tik Apraše nurodytų dalies subjektų veiklą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Aprašas nepripažintinas norminiu teisės aktu, nes jo požymiai neatitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintos norminio teisės akto sąvokos ir, priešingai nei nurodo pareiškėjas, neprivalėjo būti nustatyta tvarka skelbiamas Teisės aktų registre.

Pareiškėjas savo skundą taip pat grindžia, jo manymu, atsakovo padarytais esminiais procedūriniais pažeidimais, darančiais tyrimą neteisėtu. Teismo vertinimu, tarnybinio nusižengimo tyrimo bei tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra nepažeista, buvo atlikta iš esmės laikantis tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas nurodo, jog nagrinėjamu atveju vadovas ištirti jo galimai tarnybinį nusižengimą 2017 m. gruodžio 29 d. pavedė Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus vedėjui R. G., kuris tą pačią dieną šiuos savo įgaliojimus perdavė Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus tarnautojui G. P.. Kadangi Taisyklėse nėra numatyta teisė tarnautojui, gavusiam pavedimą atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą, šią užduotį perskirti kitam tarnautojui, teigia, kad tokiu būdu, tyrimą atlikus įgaliojimų neturinčiam tarnautojui, buvo pažeisti įstatymų viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principai. Tokie pareiškėjo argumentai nepagrįsti. Byloje nėra ginčo, kad funkcija tirti tarnybinius nusižengimus ir pateikti dėl to motyvuotas išvadas yra pavesta vykdyti Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriui (toliau – ir VPKVS). Teismo vertinimu, sutiktina su atsakovo argumentu, kad kiekvieną šiame skyriuje dirbantį valstybės tarnautoją, kurio pareigybės aprašyme yra numatyta tokia veikla, VPVKS vedėjas gali įpareigoti tirti tarnybinį nusižengimą po to, kai Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius įpareigoja tai atlikti skyrių. Būtent tokia tvarka įpareigojimas tirti pareiškėjo ginčijamą tarnybinį nusižengimą ir buvo pagrįstai nukreiptas VPVKS vyriausiajam specialistui G. P.. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog VDI pranešimą dėl pradėto tarnybinio nusižengimo tyrimo ir pareiškiamų įtarimų pareiškėjui įteikė VPVKS, o jį pasirašė šio skyriaus vedėjas, atlikto tarnybinio nusižengimo tyrimo motyvuotą išvadą kartu pasirašė ir Vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui pateikė tiek šio skyriaus vedėjas R. G., tiek ir betarpiškai tyrimą atlikęs VPVKS vyriausiasis specialistas G. P.. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad šiuo pareiškėjo nurodytu aspektu procedūrinis pažeidimas nepadarytas, tyrimas atliktas įgalioto asmens.

Pareiškėjas mano, kad atsakovo tarnautojai privalėjo kontroliuoti užduočių atlikimą, todėl ne vėliau kaip pasibaigus užduočių terminams jie privalėjo nedelsiant pareikšti pareiškėjui pretenzijas. Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d nutarimu Nr. 977 3 punkte nustatyta, kad gavus oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo“. Pareiškėjas visiškai nepagrįstai nurodo, kad ginčo atveju per minėtą terminą galimai padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimas nebuvo pradėtas. Iš bylos medžiagos matyti, kad vykdant VDI administracijos skyrių 2017 m. rugsėjo 28 d. pasitarimo EC-11 užduotį – išnagrinėti, kaip nuo 2017 m. birželio 21 d. Inspekcijos teritoriniuose skyriuose vykdomi Aprašo reikalavimai, buvo tikrinta pastarųjų veikla, vykdyta laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 21 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d., t. y., buvo siekiama atlikti kompleksišką vertinimą. 2017 m. gruodžio 27 d. buvo parengta patikrinimo (vertinimo) ataskaita, kurioje pasiūlyta inicijuoti tyrimą dėl galimai VDI Kauno skyriaus vedėjo padaryto tarnybinio nusižengimo. Ši ataskaita - oficiali informacija, nuo kurios gavimo skaičiuotinas Taisyklių 3 punkte nustatytas terminas. Kadangi VDI vyriausiojo valstybinis darbo inspektorius 2017 m. gruodžio 29 d. pradėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą, įpareigojimu pavesdamas tai atlikti VPVKS, terminas nepraleistas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad dėl tarp jo ir vadovo kilusių didelių asmeninių nesutarimų, patraukiant jį tarnybinėn atsakomybėn tiek pats vadovas, tiek tariamo tarnybinio nusižengimo ištyrimui paskirtas R. G., tiek ir tyrimą atlikęs G. P. sukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktus, nes nenusišalino nuo tyrimo. Pareiškėjo nuomone, vadovas privalėjo siekti išvengti šališkumo regimybės ir atitinkamai - pagal Nuobaudų skyrimo taisyklių 4 p. kreiptis i LR socialinės apsaugos ir darbo ministrą, kad jis paskirtų valstybės tarnautoją tarnybiniam nusižengimui tirti, tačiau tokių veiksmų neatliko. Teismo vertinimu, pareiškėjo 2018 m. sausio 5 d. tarnybiniame pranešime Nr. EPR-14 nurodytas prašymas nuo tyrimo nušalinti visus VPVKS valstybės tarnautojus dėl jų šališkumo, yra nepagrįstas. Pareiškėjo teiginiai, kad įstaigos vadovas ir tyrimą atlikę valstybės tarnautojai turi suinteresuotumą ir yra šališki jo atžvilgiu, paremti tik pareiškėjo subjektyviais asmeniniais įsitikinimais ir prielaidomis. Jokių objektyvių bei patikimų duomenų, patvirtinančių, pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo įvardintų asmenų tendencingumo, šališkumo, jų tiesioginio ar netiesioginio suinteresuotumo tyrimo baigtimi, nėra. Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, Vyriausiajam valstybinio darbo inspektoriui turėjus pareigą kreiptis į Socialinių reikalų ir darbo ministrą su prašymu paskirti valstybės tarnautoją jo tarnybiniam nusižengimui tirti. Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 4 punkte yra numatyta tokia galimybė į pareigas priėmusiam asmeniu, tačiau tai atliekama tik tuo atveju, kai įstaigoje nėra tiek valstybės tarnautojų, kad būtų galima skirti valstybės tarnautoją tarnybiniam nusižengimui tirti. Ginčo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Kiti pareiškėjo skunde nurodyti samprotavimai ir argumentai yra akivaizdžiai pertekliniai, neturintys esminės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), tarnybinis nusižengimas, už kurį valstybės tarnautojui yra skiriama tarnybinė nuobauda, yra apibrėžiamas, kaip „valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės“. Atsižvelgiant į valstybės tarnautojo veiką ir jos ryšius su valdžios institucijų veikla bei, atitinkamai, viešąjį interesą, akivaizdu, jog tarnybiniai nusižengimai, kaip jie apibrėžiami minėtoje VTĮ nuostatoje, daro tiesioginę įtaką šių institucijų ir valstybės tarnybos sistemos tinkamam funkcionavimui. Neabejotina ir tai, kad valstybė, kaip visos visuomenės organizacija, turi priedermę imtis įvairių teisėtų ir veiksmingų priemonių, užkertančių kelią valstybės tarnautojų (pareigūnų) pažeidimams bei mažinančių jų skaičių. Taigi akivaizdu, kad viena veiksmingiausių priemonių, užtikrinančių šių tikslų pasiekimą, yra atsakomybės neišvengiamumas. Tarnybinės (drausminės) nuobaudos skyrimas yra pirmiausia teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad negali būti išvengiama teisinės atsakomybės už padarytą pažeidimą, o iš administracinių teismų praktikos išplaukianti minėta teismo pareiga, be kita ko, yra tiesiogiai ir betarpiškai susijusi su siekiu užtikrinti šį – atsakomybės neišvengiamumo – principą. (LVAT 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinė byla Nr. A552-2748/2012).

Įvertinus ginčo teisinį reglamentavimą, nustatytas reikšmingas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, darytina išvada, kad tarnybinis patikrinimas, kurio 2018 m. sausio 24 d. išvada Nr. EAD - 3 remiantis yra priimtas sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui, atliktas visapusiškai ir objektyviai, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų terminų, tvarkos ir pagrindinių procedūrų, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus, tarnybinio tyrimo išvadoje motyvuotai, pakankamai aiškiai nurodant, kurie pareiškėjo sąmoningi veiksmai (neveikimas) buvo neteisėti, adekvačiai ir pakankamai išdėstant motyvus. Tai atitinka teismų praktikoje formuojamus reikalavimus tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1386/2008). Atsižvelgiant į nusižengimo pobūdį, jo padarymo priežastis, kaltės formą, nenustačius tarnybinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, darytina išvada, jog skundžiamas įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui už padarytą nusižengimą buvo priimtas išsamiai išnagrinėjus visas tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, tarnybinio nusižengimo aplinkybes, pagrįstai konstatuojant pareiškėjo kaltę. pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas yra adekvati ir proporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 str., 88 str. 1 p.,

nutaria:

Skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.