Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui R. P., pareiškėjo atstovui advokatui A. A., nedalyvaujant suinteresuotų asmenų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. P. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jo advokatas. Pareiškėjas paaiškino, kad mirusi jo motina turėjo namą su įvairiais ūkio pastatais (duomenys neskelbtini), kuris šiuo metu yra priskirtas Vilniaus miesto teritorijai. Po motinos mirties nesikreipė į notarą, tačiau pradėjo faktiškai valdyti namą, kitus ūkinius pastatus, juos tvarkė, remontavo, prie namo esančiame sode tvarkė vaismedžius, nuimdavo derlių. Tačiau po kurio laiko (duomenys neskelbtini) apylinkės valdžia liepė jam tvarkyti namą. Jo sveikata buvo prasta, lėšų neturėjo, reikiamai tvarkyti namo neišgalėjo. Pats savaime namas ir kiti statiniai sunyko. Kadangi jis priėmė per nustatytą laiką palikimą ir nustatytu laiku tvarkė namą, tai prašomą juridinę reikšmę faktą prašo nustatyti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas R. P. yra F. P. sūnus. (b.l. 7, 10). 1991-05-23 F. P. mirė (b.l. 9-10). Iš GRT duomenų ir kitų byloje esančių įrodymų nenustatyta, kad mirusioji F. P. turėjo daugiau vaikų (b.l. 10). Iš Trakų rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymos matyti, kad F. P. mirė būdama našlė, paskutinė jos gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), apie jos mirtį pranešė P. P. (b.l. 117). Iš Testamentų registro išrašo matyti, kad testamentų registre nėra įregistruotų palikėjos F. P. sudarytų testamentų ir palikimo priėmimo faktų (b.l. 15). Iš NTR duomenų apie mirusiosios F. P. turtą matyti, kad šie vieši NTR duomenys rodo, jog mirusiosios F. P. vardu įregistruoti pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 12-13). VĮ Registrų centras pateikė teismui raštą apie pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), statusą (b.l. 113), informavo teismą, jog NTR duomenų išraše yra pastaba informuojanti, kad adresas (duomenys neskelbtini), adresų registre neįregistruotas, kad nėra adreso įregistravimui būtinų duomenų – statiniai, kurių kadastro duomenys paskutinį kartą nustatyti 1987-07-13, teisės aktų nustatyta tvarka kadastro žemėlapyje nepažymėti, kadastro ir registro dokumentų byloje apie pastatų buvimo vietą nėra, pastatų centro taškų koordinatės valstybinėje LKS-94 koordinačių sistemoje nenustatytos. Iš Vilniaus apskrities archyvo pateiktų duomenų apie pastatus adresu (duomenys neskelbtini), gauta (duomenys neskelbtini) gyvenvietės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990-06-21 pažyma Nr. 33 (b.l. 106) iš kurios nustatyta, kad namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), priklausęs F. P. buvo parduotas už 247 rublius griovimui iki F. P. mirties. Pareiškėjas teismui yra nurodęs, jog po savo motinos F. P. mirties 1991-05-23, pastatais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), jis rūpinosi ir paveldėjo juos faktiniu valdymu. Pažymėjo, jog keitė pastate sulūžusius stogo dangos fragmentus, įtrukusius lango stiklus, remontavo tvorą, kiemo vartelius, pakeitė tualeto stogo dangą, tačiau daugiau pastatų neremontavo, nes pastatai buvo per daug susidėvėję fiziškai. Be to pažymėjo, jog tuometė (duomenys neskelbtini) miesto valdžia pasiūlė nugriauti pastatus, sutvarkyti teritoriją, todėl šiuo metu iš paveldėto turto yra likę tik pamatų fragmentai.

Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalį CK penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo teisiniams santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus CK, t.y. nuo 2001 m. liepos 1 d. Nagrinėjamoje byloje keliami klausimai dėl F. P., mirusios 1991 m. gegužės 23 d., turto paveldėjimo, todėl sprendžiant byloje pareikštą reikalavimą, turi būti vadovaujamasi 1964 m. CK normomis, reglamentavusiomis paveldėjimo teisinius santykius palikėjos mirties metu.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su reikalavimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad jis, po motinos mirties 1991-05-23, priėmė jos palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą.

Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį (1964-07-07 redakcija, galiojusi iki neteko galios 2001-07-01) įpėdinis savo valią priimti palikimą turi išreikšti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai gali padaryti, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, yra vienas iš CK 587 straipsnyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų. Tuo metu galiojusio CK 587 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu. Taip priimant palikimą, nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti, tuo iš esmės palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų. Asmuo, kuris savo reikalavimus grindžia palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad pradėjo šį turtą valdyti kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teises į paveldimą turtą. Taip pat faktiniu valdymu pripažįstama, jeigu įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą.

Pagal palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 573 straipsnio 1 d. pareiškėjas R. P. yra pirmos eilės F. P. įpėdinis.

Šiuo nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas R. P. palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą nebuvo pareiškęs, o įrodinėjo teisme aplinkybes, jog savo veiksmais, faktiniu valdymu, priėmė motinos palikimą (pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini)).

CPK 185 str. nustatyta tvarka, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009, kt.).

Teismas pažymi, kad Lietuvos A. T., aiškindamas palikimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, ne kartą yra išaiškinęs, kad palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti esmė yra aktyvūs palikėjo veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės; vien nurodyti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe. Taigi asmuo, grin­džian­tis sa­vo rei­ka­la­vi­mus pali­ki­mo pri­ėmi­mu, fak­tiš­kai pra­dė­jus jį valdy­ti, tu­ri įro­dy­ti, kad jis kaip įpė­di­nis at­li­ko ak­ty­vius veiks­mus, išreiškiančius jo va­lią įgy­ti nuo­sa­vy­bės tei­sę į pa­vel­di­mą tur­tą, ir pra­dė­jo val­dy­ti palikėjo tur­tą kaip sa­vo. Pagal Lietuvos A. T. jurisprudenciją, aiškinant tiek 1964 m. CK 587 straipsnio, tiek CK 5.51 straipsnio nuostatas dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą, faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (pvz., Lietuvos A. T. 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. J., P. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-322/2009; kt.).

Pažymėtina, kad šiuo nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių rašytinių įrodymų apie tai, kad pareiškėjas R. P. savo aktyviais veiksmais priėmė ar galėjo priimti savo motinos F. P. palikimą faktiniu valdymu po jos mirties (nėra jokių rašytinių dokumentų apie mokamus mokesčius ar kitų panašių rašytinių įrodymų), o faktinis valdymas iš esmės įrodinėjamas byloje tik dviejų liudytojų J. A. T. ir A. B. žodiniais parodymais.

Pirmiausia pažymėtina, kad teisme apklausta liudytoja A. B. yra pareiškėjo sugyventinė, todėl šios liudytojos liudijimo negalima vertinti šioje byloje kaip objektyvaus, ypač sprendžiant klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, priimant pareiškėjui palikimą, esant byloje prieštaringiems rašytiniams įrodymams, todėl rašytiniai įrodymai yra vertinami kaip patikimesni nei pareiškėjo sugyventinės žodinis liudijimas, su kuria pareiškėjo santykiai yra geri ir artimi, kuri iš esmės turi neabejotiną suinteresuotumą bylos baigtimi, jog būtų patenkintas pareiškėjo pareiškimas. Ši liudytoja teismui nurodė, jog pareiškėją pažįsta nuo 1989 metų, pažinojo ir pareiškėjo dabar jau mirusią motiną F. P., nešdavo jai vaistus, pirkdavo iš jos kiaušinius. Pažymėjo, jog pareiškėjas po savo motinos mirties bandė tvarkyti šiuos pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), juos išlaikyti. Tačiau šiai dienai pastatai yra sunykę, likę tik kauburiai, medžiai, pastatų pamatai. Kartu pažymėtina, kad liudytoja negalėjo teismui nurodyti dėl šių pastatų likimo, ar jie buvo nugriauti, kaip jie sunyko, ar jie buvo parduoti, nes šių aplinkybių nežino. Todėl kaip jau minėta šios liudytojos parodymai byloje negali būti laikomi objektyviais, tačiau kartu pažymėtina, jog šios liudytojos liudijimas visiškai nepaneigia byloje esančių rašytinių įrodymų apie pastatų nugriovimą juos pardavus realumo, nes apie pastatų sunykimą liudytoja iš viso aplinkybių teismui negalėjo nurodyti. Tuo tarpu kitas teisme apklaustas liudytojas J. A. T. teisme paliudijo, jog pareiškėją R. P. pažįsta nuo senų valstybės pertvarkos laikų (maždaug nuo 1991 metų), kai važinėjo į (duomenys neskelbtini) pas savo motiną ir kai vieną kartą susitiko pareiškėją Vilniaus autobusų stotyje, susipažino ir nuo to laiko palaikė ryšius, tačiau pažymėjo, jog nebuvo artimais draugais. Liudytojas teismui paaiškino, jog žinojo, kad pareiškėjo motina mirė apie 1990, ar 1991 metus. Liudytojas prisimena, jog pareiškėjas tvarkėsi pastatus (duomenys neskelbtini), pats jam padėjo, tačiau tiksliai negalėjo nurodyti kada būtent, ar prieš pareiškėjo motinos, ar po pareiškėjo motinos mirties, šių aplinkybių neatsimena, posėdžio metu tik svarstė, jog tai galėjo būti ir po pareiškėjo motinos mirties. Pažymėjo, jog tvarkydamas pastatus liudytojas matė, kad sodyboje buvo prižiūrėtas sodas, vaikščiojo kieme vištos. Atsakydamas į klausimą dėl vištų priežiūros, liudytojas vėl svarstė, jog galbūt vis dėl to pareiškėjo motina buvo dar gyva. Kiek šiam liudytojui yra žinoma, šiai dienai jokių pastatų toje vietoje nėra. Be to pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) gatvėje pareiškėjas R. P. negyveno, o gyveno mieste. Todėl visos šios antrojo liudytojos nurodytos teismui aplinkybės, vertinant pagal įrodymų vertinimų taisykles, pagal teismo vidinį įsitikimą, pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, vertinamos kaip neįrodančios pareiškėjo motinos palikimo priėmimo faktiniu valdymu, nes ir pats teisme apklaustas liudytojas J. A. T. buvo nenuoseklus savo parodymuose ir nežinojo kada padėjo pareiškėjui tvarkyti pastatus, šių aplinkybių liudytojas neatsimena. Kai kurios šio liudytojo nurodytos aplinkybės, leidžia daryti tikėtiną išvadą, jog pastatų tvarkymo metu dar buvo gyva ir gyveno pareiškėjo motina ir atsižvelgiant į archyvinę pažymą toks tvarkymas turėjo tikslą gauti didesnę išmoką už namą. Tokios liudytojo J. A. T. nurodytos aplinkybės, jog jo lankymosi metu kieme buvo vištos, prižiūrėtas sodas leidžia manyti, kad name (duomenys neskelbtini) pastoviai gyveno žmonės, galintys nuolat prižiūrėti naminius paukščius, šiuo atveju – vištas. Pareiškėjas gi nurodė, kad jis negyveno (duomenys neskelbtini), kad gyveno mieste, todėl vienintelė galima išvada šiai situacijai įvertinti yra ta, kad liudytojo buvimo metu buvo gyva pareiškėjo motina, kuri ir rūpinosi namų ūkiu.

Todėl atsižvelgus į šiuos abiejų apklaustų liudytojų liudijimus, kuriais pareiškėjas įrodinėja šioje byloje faktinį palikimo priėmimą ir valdymą, teismas, vertindamas įrodymus, vadovaudamasis įrodinėjimo taisyklėmis, logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą daro išvadą, jog šie liudytojų žodiniai liudijimai neįrodo pareiškėjo palikimo priėmimo faktinio valdymu po jo motinos mirties. Tuo labiau kaip jau pažymėta, byloje esančių rašytinų įrodymų visuma, kurių pareiškėjas nepaneigė, patvirtina byloje tikėtinai visai kitas aplinkybes, t.y. jog pareiškėjo nurodytas neva priimtas faktiniu valdymu pareiškėjo motinos palikimas (pastatai), dar 1990-06-21 buvo pareiškėjos motinos parduoti griovimams (b.l. 106), ir pats pareiškėjas savo pareiškime teismui buvo nurodęs, jog (duomenys neskelbtini) miesto valdžia, pasiūlė nugriauti pastatus, sutvarkyti teritoriją, tačiau pareiškėjas teismui nenurodė konkrečiau šių aplinkybių. Posėdžio metu pats pareiškėjas šių aplinkybių negalėjo teismui paaiškinti, negalėjo paaiškinti teismui ir aplinkybių kada ir kaip šie pastatai buvo sugriauti. Tuo tarpu pareiškėjo atstovas, patikslino pareiškėjo poziciją, jog šis rašytinis įrodymas dėl namo pardavimo griovimams (b.l. 106) patvirtina tik tai, kad buvo duotas leidimas namą parduoti, tačiau pastatai nebuvo parduoti ir kad tai neva patvirtino liudytojai. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių liudytojai teismui nenurodė ir nepatvirtino, šio rašytinio įrodymo nenuneigė. Abu apklausti liudytojai teismui pažymėjo, kad apie pastatų griovimo aplinkybes nežino. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo motina name ((duomenys neskelbtini)) jau 1991 metais negyveno, kad gyveno kitoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 117), kas taip pat leidžia teismui daryti labiau tikėtiną išvadą, jog vis dėl to minėtas namas, kurį neva faktiniu valdymu priėmė pareiškėjas, buvo parduotas griovimams, jame niekas nebegyveno, nei kad palikimas buvo faktiniu valdymu priimtas pareiškėjo, kuris negali nurodyti teismui aplinkybių kaip ir kada šie pastatai buvo sugriauti. Protingumo kriterijais vertinant, būdamas faktiniu palikimo valdytoju reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes kaip paveldimų pastatų sunykimas, jų sunykimo aplinkybes, turi žinoti, tačiau šių aplinkybių nežinojimas, iš esmės nesirūpinimas visiškai pastatų likimu, taip pat teismui suponuoja labiau tikėtinas išvadas, jog šie pastatai faktinių valdymų pareiškėjo nebuvo priimti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar įpėdinis priėmė palikimą, gali būti reikšmingi asmens veiksmai, atlikti ir po šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens elgesio nuoseklumą ar prieštaringumą (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal S. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-382/2010; kt.), o šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės negali teismui nurodyti vienų iš esminių bylos aplinkybių pastatų sunykimo, kada ir kaip šis pastatų griovimas (sunykimas) įvyko. Rūpindamasis šiuo turtu kaip savininkas, asmuo turėtų šias visas aplinkybes žinoti, tačiau šiuo atveju pareiškėjas teismui teismo posėdžio aiškiai nurodė, jog šių aplinkybių nežino. Todėl daroma išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas nepateikė pakankamų įrodymų, kurių pagrindu pareiškėjo elgesį būtų galima vertinti kaip paveldėto turto savininko, t.y. aktyviais veiksmais priėmusio nurodytą palikimą, tuo labiau neįrodant, jog toks paveldimas turtas iš tiesų buvo, nes iš bylos medžiagos galima daryti išvadą, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) buvo nugriauti iki pareiškėjo motinos mirties, ir kad pareiškėjo motinos F. P. mirties dienai nebuvo paveldėjimo objekto , kurį faktiniu valdymų būtų galėjęs priimti pareiškėjas.

Esant šių visų aplinkybių visumai, pareiškėjo pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo R. P. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.