- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-28
- Bylos Nr.
- 2-410-781/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01222-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Suinteresuotas asmuo
- M. M.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens M. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „LAIMIJA“ bankrotas pripažintas tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 26 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „LAIMIJA“; bankroto administratore paskyrė UAB „Vantolina“; teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
2. Atsakovės bankroto administratorė UAB „Vantolina“ (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu. Prašymą administratorė motyvavo tuo, kad buvę BUAB „LAIMIJA“ valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, t. y. laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, nors bendrovė jau nuo 2011 m. buvo nemoki; taip pat įmonės vadovas neperdavė administratorei per nustatytą terminą visų įmonės dokumentų. Nurodė, kad bendrovėje buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai, t. y. bendrovės akcininkas ir vadovas paskolino įmonei lėšas už nepagrįstai dideles palūkanas, taip pat buvo įkeistas bendrovės turtas akcininko bei vadovo prievolėms užtikrinti, nepagrįstai išmokėtos tam tikros lėšos su įmonės vadovu susijusiems asmenims; įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, t. y. kaip minėta, bendrovės turtas įkeistas įmonės vadovo ir akcininko prievolėms užtikrinti, įmonės veikla vykdyta per kitas susijusias bendroves; įmonės veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę; atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, o teisės aktų reikalaujama įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-926-590/2018, netenkino BUAB „LAIMIJA“ bankroto administratorės prašymo dėl UAB „LAIMIJA“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1363-798/2018, minėta 2018 m. birželio 7 d. nutartis panaikinta ir klausimas dėl BUAB „LAIMIJA“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
4. Atsakovės BUAB „LAIMIJA“ bankroto administratorė UAB „Vantolina“ palaikė pateiktą prašymą ir prašė bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.
Atsiliepimas
5. Suinteresuoti asmenys J. Z.-M., M. M., V. K. (V. K.), L. M. nesutiko su prašymu ir prašė jo netenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi pripažino UAB „LAIMIJA“ bankrotą tyčiniu.
7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai, remiantis kuriais, UAB „LAIMIJA“ bankrotas turi būti pripažintas tyčiniu:
7.1. Teismas sprendė, kad, remiantis įmonės 2011 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, BUAB „LAIMIJA“ tuo metu jau buvo nemoki. Nustatė, kad iš nurodyto įmonės 2011 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, jog įmonės turtą sudarė 131 950 Lt (38 215,36 Eur), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 317 684 Lt (92 007,76 Eur). Taigi, teismas pažymėjo, kad jau 2011 m. įmonės įsipareigojimai daugiau kaip dvigubai viršijo įmonės turtą; be to, įmonė jau 2011 m. gegužės mėn. negalėjo atsiskaityti su kreditoriais – VSDFV ir VMI, tačiau įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, 2012 m. įmonės finansinė padėtis nuolat blogėjo; pagal bendrovės 2012 m. gruodžio 31 d. balansą įmonės turtą sudarė 164 854 Lt (47 745,01 Eur), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 610 305 Lt (176 756,54 Eur), t. y. įsipareigojimai jau daugiau kaip keturis kartus viršijo įmonės turtą. Be to, teismas pažymėjo, kad UAB „LAIMIJA“ nemokumas pagal 2012 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis yra konstatuotas ir įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo.
7.2. Teismas konstatavo, kad nurodytu laikotarpiu M. M. buvo UAB „LAIMIJA“ vadovu, taip pat su sutuoktine J. Z.-M. buvo bendrovės dalyviais, todėl jiems buvo žinoma, jog įmonė jau nuo 2011 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, tačiau nesiėmė jokių priemonių įmonės mokumui atstatyti ir (ar) kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo; atitinkamai įmonės valdymo organai netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
7.3. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad UAB „LAIMIJA“ 2011 m. sausio 14 d. sudarė paskolos sutartį su akcininku M. M., pagal kurią M. M. įsipareigojo paskolinti bendrovei 32 518 Eur sumą už 12 proc. metines palūkanas, o 2011 m. gegužės 11 d. šalys sudarė dar vieną paskolos sutartį, pagal kurią M. M. įsipareigojo paskolinti bendrovei 16 000 Eur sumą už 12 proc. metines palūkanas. Teismas nustatė, kad nurodytas sumas pats M. M. pasiskolino iš kredito unijos „Sostinės kreditas“ atitinkamai 2011 m. sausio 14 d. ir 2011 m. gegužės 11 d. paskolos sutartimis. Kita vertus, teismas nurodė, kad realiai M. M. ir kredito unijos sudarytos paskolos sutartys buvo užtikrintos UAB „LAIMIJA“ laidavimu ir turto įkeitimu, t. y. UAB „LAIMIJA“ faktiškai įkeitė savo turtą akcininko naudai, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, pagal kurias bendrovė, skolindamasi iš savo akcininkų, neturi teisės įkeisti akcininkams savo turto.
7.4. Be to, teismas pabrėžė, kad pagal ABĮ nuostatas akcininko suteiktos paskolos palūkanos negali viršyti paskolos davėjo gyvenamojoje ar verslo vietoje esančių komercinių bankų vidutinės palūkanų normos, galiojusios paskolos sutarties sudarymo momentu (draudžiama susitarti dėl didesnių palūkanų dydžio). Nurodė, kad M. M. su UAB „LAIMIJA“ sudarytose paskolos sutartyse numatyta 12 proc. dydžio metinė palūkanų norma maždaug dvigubai viršijo tuo metu buvusią vidutinę metinę palūkanų normą (kuri buvo atitinkamai 5,90 proc. ir 6,98 proc.).
7.5. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad buvo sudaryti nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Pažymėjo, kad nurodytos paskolos sutartys, sudarytos su M. M., buvo nenaudingos, nuostolingos įmonei, taip pat neteisėtos, nes, kaip minėta, įmonė skolinosi lėšas iš savo akcininko už maždaug dvigubai didesnes palūkanas, nei tuo metu buvusios vidutinės palūkanos.
7.6. Be to, teismo vertinimu, atsakovės vadovas M. M. nepagrįstai išmokėjo savo sutuoktinei J. Z.-M. iš bendrovės kasos 1 448,10 Eur sumą, nurodant kaip paskolos, kuri niekada nebuvo suteikta, grąžinimą; pažymėjo, jog minėto nuostolingo sandorio aplinkybės yra konstatuotos įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3504-430/2016. Taip pat sprendė, kad M. M. neteisėtai ir be pagrindo 2011 m. rugsėjo 28 d. išmokėjo savo motinai L. M. 2 800 Eur sumą, nurodant, jog minėtos lėšos išmokamos atsiskaitymui su UAB „Continental transport“ pagal sąskaitą faktūrą Nr. CT 219, tačiau pažymėjo, jog UAB „Continental transport“ nurodė, kad nei tokios sąskaitos faktūros, nei su ja susijusių grynųjų pinigų operacijas patvirtinančių dokumentų neturi.
7.7. Pirmosios instancijos teismo teigimu, UAB „LAIMIJA“ veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Nurodė, kad pagrindinis bendrovės turtas – transporto priemonės, buvo įkeistas kredito unijai „Sostinės kreditas“, užtikrinant M. M. iš kredito unijos gautos paskolos įvykdymą, todėl kiti kreditoriai iš esmės neteko galimybės nukreipti išieškojimo į šį atsakovės turtą.
7.8. Teismas sprendė, kad atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3504-430/2016, jau buvo konstatuota, jog M. M., esant UAB „LAIMIJA“ nemokumo būsenai, suteikė sau pirmenybę prieš kitus kreditorius ir 2013 m. balandžio 9 d. kasos išlaidų orderiu susigrąžino 15 241,44 Lt (4 414,23 Eur) dydžio paskolą, tuo pažeisdamas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo reikalavimus. Be to, tame pačiame sprendime taip pat nurodyta, kad M. M., esant UAB „LAIMIJA“ nemokumo būsenai, 2011 m. lapkričio 7 d. krautuvo pardavimo sutartimi už 6 658,36 Eur sumą atsiskaitė su kreditore UAB „Transvesta“, tuo taip pat pažeisdamas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „LAIMIJA“, turėdama įsipareigojimų kreditoriams, 2012 m. sausio 2 d. ir 2013 m. sausio 2 d. susitarimais su UAB „Lanuva“ ir UAB „Logimotra“, taip pat 2012 m. kovo–birželio mėn. tiesioginiais prašymais klientams nukreipė UAB „LAIMIJA“ pajamas į UAB „Lanuva“ bei UAB „Logimotra“, iš kurių buvo atsiskaitoma su kai kuriais atsakovės kreditoriais, tuo pažeidžiant tiek VSDFV, VMI pritaikytas priverstinio mokestinių prievolių vykdymo priemones, tiek atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo reikalavimus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
8. Suinteresuotas asmuo M. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti atsakovės bankroto administratorės prašymą dėl UAB „LAIMIJA“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
8.1. Suinteresuotas asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „LAIMIJA“ nuo 2011 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki. Nurodo, kad atsakovės akcijas įsigijo 2011 m. sausio 13 d. Pažymi, kad dar vykstant deryboms dėl bendrovės akcijų įsigijimo, jis planavo vykdyti logistikos veiklą, o norint šią veiklą vykdyti, buvo priimtas sprendimas įsigyti transporto priemones. Teigia, kad kadangi įmonė neturėjo apyvartinių lėšų tokiam turtui įsigyti, nuspręsta skolintis reikalingas lėšas, tačiau pati įmonė paskolos gauti negalėjo (dėl sunkios finansinės padėties), todėl nutarta imti paskolą M. M., kaip fizinio asmens, vardu. Anot suinteresuoto asmens, tik tuomet, kai kredito unija „Sostinės kreditas“ sutiko suteikti paskolą M. M., buvo įsigytos atsakovės akcijos. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad gavus paskolą iš nurodytos kredito unijos, M. M. perskolino gautas lėšas UAB „LAIMIJA“ bei įmonė už minėtas lėšas 2011 m. sausio ir vasario mėn. įsigijo tris krovinines transporto priemones bei priekabą už bendrą 44 600 Eur sumą. Be to, pažymi, kad kredito unijos suteiktų lėšų nepakako įsigyti (ir transportuoti) minėtas transporto priemones, todėl suinteresuotas asmuo buvo priverstas papildomai investuoti savo lėšas.
8.2. Suinteresuoto asmens teigimu, įmonė visą turtą įsigijo dėl M. M. suteiktų paskolų, kuriam jas suteikė minėta kredito unija. Nurodo, kad pirmaisiais veiklos vykdymo metais (2011 m.) metinis balansas negalėjo būti teigiamas, nes įmonė pradėjo veiklą su didelėmis sąnaudomis (įsigyjant nurodytas transporto priemones), atitinkamai 2011 m. bendrovė negalėjo būti moki.
8.3. M. M. pažymi, kad, vykdant veiklą, pasitaikydavo atvejų, kai bendrovė neturėjo galimybių (apyvartinių lėšų) sumokėti mokesčių (VSDFV ar VMI), tačiau jie palaipsniui buvo mokami iš gaunamų įmonės pajamų.
8.4. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad įmonės akcijas įsigijo dar iki santuokos su J. Z.-M. sudarymo, todėl UAB „LAIMIJA“ akcijos jam priklausė asmeninės, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, atitinkamai jo sutuoktinė negali būti laikoma šios įmonės dalyve ir jai negalėjo būti taikoma pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, suinteresuoto asmens vertinimu, vien dėl to, kad įmonės veiklos pradžioje buvo patiriama daugiau sąnaudų, nei gaunama pajamų, negalima teigti, jog įmonei buvo būtina inicijuoti bankroto procedūras, o valdymo organai, to nepadarę, netinkamai vykdė savo pareigas. Suinteresuotas asmuo taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų suformuota praktika, pagal kurią vien prievolės suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas pagrindas tyčiniam bankrotui pripažinti; tuo labiau jog nagrinėjamu atveju nurodytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas niekaip nelėmė UAB „LAIMIJA“ mokumo ar bankroto.
8.5. Anot suinteresuoto asmens, jo paimtos paskolos iš kredito unijos buvo perskolintos UAB „LAIMIJA“, t. y. panaudotos įmonės reikmėms, todėl tai, jog jos buvo užtikrintos įmonės laidavimu ir jai priklausančiu turtu, nelaikytina nesąžiningu M. M. elgesiu, nes pastarasis minėtus skolinius įsipareigojimus prisiėmė bendrovės naudai, siekiant įgyti apyvartinių lėšų atsakovės turtui įsigyti. Pažymi, kad jeigu nebūtų įkeistas minėtas turtas, nebūtų suteiktos nurodytos paskolos, dėl ko įmonė nebūtų gavusi apyvartinių lėšų, įsigijusi turto ir pradėjusi vykdyti veiklą. M. M. taip pat nurodo, kad lėšos UAB „LAIMIJA“ buvo paskolintos už to paties dydžio palūkanas, už kurias paskolos suteiktos ir suinteresuotam asmeniui, todėl negali būti laikoma, jog M. M. atliko nesąžiningus veiksmus, siekė sau kažkokios naudos ir pan. Taigi, suinteresuoto asmens vertinimu, minėtos paskolos sutartys negali būti laikomos nenaudingomis atsakovei, nes jos buvo būtinos įmonės veiklai vykdyti.
8.6. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad kai Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-3504-430/2016, jis buvo išvykęs ir neturėjo galimybių teikti paaiškinimų. Nurodo, kad J. Z.-M. buvo suteikusi UAB „LAIMIJA“ 5 000 Lt (1 448,10 Eur) dydžio paskolą, atlikusi tam tikrus pavedimus (UAB „Transporto marisa“ ir V. L.) už bendrovę, atitinkamai, anot suinteresuoto asmens, J. Z.-M. pagrįstai buvo išmokėta 1 448,10 Eur suma. Taip pat teigia, kad UAB „Continental transport“ buvo samdoma kroviniui pervežti, atitinkamai pagrįstai buvo išmokėta L. M. 2 800 Eur suma atsiskaitymui su minėta bendrove.
8.7. M. M. aiškina, kad įmonės turtą sudarė ne tik transporto priemonės, kurios buvo įkeistos kredito unijai, tačiau ir kitas turtas, todėl kreditoriams nebuvo užkirstos galimybės išieškoti susidariusius įsiskolinimus ir iš kito atsakovės turto.
8.8. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsiskaitymai su UAB „Transvesta“ ir M. M. (atitinkamai 6 658,36 Eur ir 4 414,23 Eur) sudarė tik nedidelę dalį įmonės sąnaudų.
8.9. Suinteresuotas asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad UAB „LAIMIJA“ veikla buvo perkelta į kitas įmones ir pažymi, jog UAB „Lanuva“ ir UAB „Logimotra“ buvo atsakovės klientės, kurios, atsakovei neturint einamųjų lėšų, sumokėdavo tam tikras sumas už atsakovę.
8.10. Taigi, anot M. M., byloje nenustatyta jokių veiksmų, kuriais jis būtų sąmoningai blogai valdęs įmonę ar pabloginęs jos mokumo būseną; priešingai, dėl jo veiksmų buvo nupirktos transporto priemonės ir vykdyta veikla.
9. Suinteresuotas asmuo J. Z.-M. atsiliepime į atskirąjį skundą su skundu sutinka, prašo jį tenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikinti, o prašymo dėl tyčinio bankroto netenkinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
9.1. UAB „LAIMIJA“ akcijos priklauso M. M. asmeninės nuosavybės teisėmis, nes jos sutuoktinis minėtas akcijas buvo įgijęs iki santuokos sudarymo, atitinkamai ji nebuvo bendrovės akcininkė ir jai nebuvo kilusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
9.2. Pažymi, kad UAB „LAIMIJA“ neturint einamųjų lėšų, ji atliko už įmonę mokėjimus UAB „Transporto marisa“ (paslaugų teikėjui) ir V. L. (įmonės darbuotojui), todėl jai vėliau pagrįstai buvo išmokėta 1 448,10 Eur dydžio suma.
10. Suinteresuotas asmuo L. M. atsiliepime į atskirąjį skundą su skundu iš esmės sutinka ir nurodo, kad pareiškėja BUAB „LAIMIJA“ bankroto administratorė UAB „Vantolina“ neįrodė aplinkybių dėl konkrečių atliktų veiksmų, nulėmusių įmonės bankrotą, todėl jos prašymas turėtų būti atmestas.
11. Suinteresuotas asmuo V. K. atsiliepime į atskirąjį skundą su skundu iš esmės sutinka ir nurodo, kad pareiškėja BUAB „LAIMIJA“ bankroto administratorė UAB „Vantolina, reikšdama reikalavimą dėl UAB „LAIMIJA“ bankroto pripažinimo tyčiniu, turi įrodyti jo neteisėtus veiksmus, privedusius įmonę prie bankroto, tačiau, anot suinteresuoto asmens, pareiškėja nekonkretizavo jo veiksmų, kurie nulėmė įmonės bankrotą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepimuose į juos nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.
13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta pripažinti atsakovės UAB „LAIMIJA“ bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų ir atsiliepimo į atskirąjį skundą priėmimo
14. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
15. Suinteresuotas asmuo M. M. kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius jo paaiškinimus – elektroninių laiškų išrašus; suinteresuotas asmuo J. Z.-M. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė papildomus rašytinius įrodymus – santuokos liudijimo kopiją ir mokėjimo nurodymų išrašus.
16. CPK 314 straipsnyje įtvirtintas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje sprendžiamo klausimo pobūdį, į viešojo intereso bankroto bylose egzistavimą, taip pat į tai, kad pateikti nauji įrodymai gali būti aktualūs sprendžiant nagrinėjamą klausimą, o jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, turi teisę priimti pateiktus naujus įrodymus ir juos vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
17. Atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, į tai, kad nauji įrodymai (pateikti suinteresuoto asmens M. M.) yra susiję su byloje kilusiu ginču, siekdamas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti kilusį ginčą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas priimti pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis) bei juos vertinti nagrinėjant atskirąjį skundą. Pažymėtina, kad suinteresuoto asmens J. Z.-M. pateikti nauji įrodymai – santuokos liudijimo kopija ir mokėjimų nurodymų išrašai, jau buvo pateikti (ir priimti) byloje (nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme), todėl atsisakytina juos priimti, kaip pateiktus pakartotinai.
18. 2019 m. vasario 13 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas BUAB „LAIMIJA“, kuriai atstovauja bankroto administratorė, prašymas atnaujinti praleistą terminą ir priimti atsiliepimą į atskirąjį skundą (kartu pateiktas ir atsiliepimas į atskirąjį skundą). Pareiškėja nurodo, kad nepateikė pirmosios instancijos teismui atsiliepimo į atskirąjį skundą per nustatytą terminą dėl žmogiškosios klaidos – atsiliepimas buvo teikiamas per Elektroninių paslaugų portalą (toliau – EPP), tačiau tik vėliau buvo pastebėta, jog jis taip ir nebuvo įkeltas į EPP.
19. CPK 318 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsiliepimų į apeliacinį skundą priėmimo klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas; priimto atsiliepimo į apeliacinį skundą kopijos išsiunčiamos apeliantui ir prie apeliacinio skundo prisidėjusiam asmeniui. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
20. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsiliepimo į atskirąjį (ir apeliacinį) skundą priėmimo klausimas priskirtinas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, todėl pareiškėja turėjo teikti minėtą atsiliepimą į atskirąjį skundą pirmosios instancijos ir prašyti jo išspręsti jo priėmimo klausimą (o ne tiesiogiai teikti jį apeliacinės instancijos teismui). Be to, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pareiškėjos nurodytomis priežastimis, dėl kurių laiku nebuvo pateiktas atsiliepimas į atskirąjį skundą, laiko jas nesvarbiomis, atitinkamai nėra pagrindo atnaujinti praleisto termino, todėl pareiškėjos atsiliepimas į atskirąjį skundą atsisakytinas priimti (nesilaikius pateikimo tvarkos ir terminų).
Dėl tyčinio bankroto pripažinimo pagrindų
21. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu ar neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Siekiant įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, nėra būtina įrodyti, kad vienintelė priežastis, lėmusi bendrovės nemokumą, yra tyčiniai jos vadovų ar akcininkų veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016).
22. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
23. Aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje tyčinio bankroto klausimu taip pat pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau šie kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
24. Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).
25. Pirmosios instancijos teismas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose, bei 3 dalies 2 punkte įtvirtintų tyčinio bankroto požymių egzistavimo sprendė konstatavęs tokias aplinkybes: 1) bendrovės nemokumą dar 2011 m. bei jos vadovo ir akcininkų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nevykdymą; 2) nuostolingų ir (ar) ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymą; 3) įmonės veiklos organizavimą taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimus į įmonės skolininkės turtą būtų apribotos (įkeitus įmonės turtą vadovo prievolių užtikrinimui); 4) pažeidus atsiskaitymų eiliškumą su kreditoriais.
Dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nevykdymo
26. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. Tačiau tuo atveju, jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).
27. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato, o teismų praktika, kaip minėta, šią sąlygą sieja su tuo, kad, neinicijavus bankroto bylos, taip didinamos įmonės skolos ir didėja kreditorių įsipareigojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
28. Taigi, visų pirma, turi būti nustatomas įmonės nemokumo atsiradimo momentas. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis įmonės balansu už 2011 m., konstatavo, kad UAB „LAIMIJA“ nuo 2011 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki. Minėtame balanse nurodyta, kad bendrovė turėjo turto už 131 950 Lt (38 215,36 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 317 684 Lt (92 007,65 Eur). Byloje nepateikti duomenys, kiek iš minėtų bendrovės įsipareigojimų kreditoriams buvo pradelsti, tačiau apeliantas – buvęs atsakovės vadovas, neginčijo, jog ne visos šios skolos buvo pradelstos; taip pat iš esmės pripažino, jog įmonės padėtis 2011 m. buvo sunki, įmonė negalėjo būti moki tik po jos įsigijimo ir veiklos vykdymo pradėjimo (nes patyrė didelių sąnaudų). Be to, iš 2011 m. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad bendrovė 2011 m. patyrė net 193 035 Lt (55 906,80 Eur) dydžio nuostolius, kurie buvo gerokai didesni net už įmonės turimo turto vertę. Taigi, šios aplinkybės sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad bendrovė nuo 2011 m. gruodžio 31 d. (vėliausiai – nuo 2012 m. gegužės mėn., kai turėjo būti patvirtintas balansas už 2011 m.) buvo nemoki.
30. Pažymėtina, kad pagal bendrovės 2012 m. gruodžio 31 d. balansą įmonės turtą sudarė 164 854 Lt (47 745,01 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 610 305 Lt (176 756,54 Eur); įmonės nuostoliai 2012 m. vėl sudarė net 259 717 Lt (75 219,24 Eur) sumą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytus duomenis, sprendžia, kad atsakovės vadovui – apeliantui, nesikreipus 2012 m. į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės įsipareigojimai išaugo beveik dvigubai (nuo 317 684 Lt (92 007,65 Eur) iki 610 305 Lt (176 756,54 Eur)), o turto vertė didėjo ne taip sparčiai (nuo 131 950 Lt (38 215,36 Eur) iki 164 854 Lt (47 745,01 Eur)), todėl, remiantis šios nutarties 26 punkte nurodyta praktika, tokia įmonės vadovo veikla (o būtent – neveikimas) šiuo atveju pagrįstai buvo įvertinta kaip netinkamas vadovo pareigų vykdymas ir siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
31. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria apelianto ir suinteresuoto asmens J. Z.-M. argumentams, kad įmonės akcininku buvo tik M. M., nes, pagal byloje pateiktus duomenis, jis įmonės akcijas įsigijo (2011 m. sausio mėn.) dar iki santuokos su J. Z.-M. sudarymo (2011 m. rugsėjo 30 d.). Byloje nėra duomenų, kad įmonė (jos akcijos) buvo įsigyta už bendras sutuoktinių lėšas ir (ar) sutuoktiniai bendrai (iš bendrų lėšų) vykdė UAB „LAIMIJA“ veiklą (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Atitinkamai sutiktina su apelianto ir minėto suinteresuoto asmens nuomone, kad J. Z.-M. nebuvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei (kaip įmonės dalyvei).
Dėl atsiskaitymų eiliškumo pažeidimų ir veiklos organizavimo
32. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jei įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Taigi, šios teisės normos taikymas yra siejamas su sąlyga, kad turi būti žinoma, jog kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-219-196/2016).
33. Nagrinėjamu atveju iš esmės byloje nekilo ginčo dėl to, kad UAB „LAIMIJA“ esant sunkios finansinės būklės (ar jau net nemokiai), turint įsipareigojimų tiek VMI, tiek VSDFV, 2011 m. lapkričio 7 d. ir 2013 m. balandžio 9 d. buvo atsiskaityta su UAB „Transvesta“ ir apeliantu M. M. (atitinkamai sumokėtos 6 658,36 Eur ir 4 414,23 Eur sumos), t. y. suteikiant jiems pirmenybę prieš kitus kreditorius; apeliantas šitų aplinkybių atskirajame skunde neginčijo. Be to, pažymėtina, kad šios aplinkybės konstatuotos ir įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-3504-430/2016.
34. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad UAB „LAIMIJA“, turėdama įsipareigojimų kreditoriams, 2012 m. sausio 2 d. ir 2013 m. sausio 2 d. susitarimais su UAB „Lanuva“ ir UAB „Logimotra“ (susijusiomis įmonėmis), taip pat 2012 m. kovo–birželio mėn. tiesioginiais prašymais klientams nukreipė UAB „LAIMIJA“ pajamas į UAB „Lanuva“ bei UAB „Logimotra“, iš kurių buvo atsiskaitoma su kai kuriais pasirinktais atsakovės kreditoriais, tokiu būdu nesilaikant atsiskaitymo su kitais kreditoriais eiliškumo reikalavimų bei išvengiant VMI, VSDFV ar kitų kreditorių galimų išieškojimų iš įmonės sąskaitų.
35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimą – UAB „LAIMIJA“, būdama sudėtingoje finansinėje būklėje (nemoki), turėdama ženklius įsipareigojimus kreditoriams, atsiskaitymus vykdė su pasirinktais bendrovės kreditoriais, teikdama jiems pirmenybę. Šie veiksmai buvo atliekami žinant, kad kiti kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ką ir patvirtino vėlesnis bankroto bylos iškėlimas atsakovei), todėl tokiais veiksmais kitų bendrovės kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą (gauti jų reikalavimų patenkinimą) buvo apribotos/panaikintos.
Dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo
36. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. Z.-M. ir L. M. be teisėto pagrindo buvo išmokėtos tam tikros lėšos – atitinkamai 1 448,10 Eur ir 2 800 Eur sumos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepaneigė nurodytų nustatytų aplinkybių (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Vien ta aplinkybė, kad J. Z.-M. 2012 m. vasario mėn. sumokėjo tam tikras sumas tretiesiems asmenims už atsakovę, nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog 2013 m. kovo mėn. 1 448,10 Eur sumos išmokėjimas pastarajam asmeniui (pagal civilinės bylos Nr. 2-3504-430/2016 duomenis) buvo nurodytų sumų grąžinimas (jų dydžiai net nesutapo). Kita vertus, jeigu ir būtų įrodyta, kad minėtu išmokėjimu buvo kompensuojami J. Z.-M. jos padaryti mokėjimai už atsakovę, šis atsiskaitymas būtų vertinamas kaip nesilaikymas atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos (eilės), nes, kaip minėta, 2013 m. atsakovė jau buvo nemoki ir turėjo kitų įsipareigojimų kreditoriais (su kuriais nebuvo atsiskaitoma). Apeliantas taip pat nepaneigė nustatytos aplinkybės, kad UAB „Continental transport“ nurodė neturinti jokių dokumentų, patvirtinančių L. M. atsiskaitymą su minėta įmone, atitinkamai lėšos L. M. taip pat buvo išmokėtos be pagrindo.
37. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad paskolos sutartys, sudarytos tarp M. M. ir atsakovės UAB „LAIMIJA“, buvo nenaudingos įmonei ir neatitiko ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, nes įmonė faktiškai įkeitė savo turtą akcininko naudai, o nustatytos palūkanos viršijo tuo metu vidutines palūkanų normas.
38. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad M. M. iš kredito unijos „Sostinės kreditas“ pasiskolintos lėšos faktiškai iš karto buvo perskolintos UAB „LAIMIJA“, nes pati įmonė dėl sunkios finansinės padėties neturėjo galimybių jų pasiskolinti iš kitur. Taigi, pritartina apelianto argumentams, kad nurodytos lėšos buvo panaudotos įmonės reikmėms (atsakovės administratorė neginčijo, jog už jas atsakovė įsigijo transporto priemones), atitinkamai įmonės laidavimas ir jos turto įkeitimas už apelianto prisiimtas paskolas buvo ne apelianto, o pačios įmonės naudai, nes minėtos paskolos, kaip minėta, buvo nukreiptos į jos apyvartinių lėšų didinimą. Nustatyta, kad apeliantas nurodytas lėšas perskolino už tas pačias palūkanas, už kurias ir pats paėmė paskolas iš kredito unijos, todėl negali būti laikoma, jog šios paskolos sutartys įmonei buvo nenaudingos ar akivaizdžiai nuostolingos, taip pat kad jos pažeidė ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas.
Dėl procesinės bylos baigties
39. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, jog BUAB „LAIMIJA“ prie bankroto buvo privesta sąmoningai blogai valdant įmonę, įmonės valdymo organai sudarinėjo įmonei nenaudingus ir nuostolingus sandorius (išskyrus paskolos sutartis su M. M.), įmonės valdymo organai nevykdė įstatymuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, buvo teikiama pirmenybė pasirinktiems kreditoriams, o įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kitų kreditorių galimybės nukreipti išieškojimus į skolininkės turtą būtų apribotos ar panaikintos. Atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
40. Pažymėtina, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos padarymo ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ar neveikimo ir padarytos žalos). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir (ar) dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereikštų, jog pareiškėjo nurodyti įmonės vadovo veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Minėta, kad įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu, turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis).
41. Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.