Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios kredito unijos ,,Taupkasė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-855-259/2020 pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai ,,Taupkasė“ dėl sutarties sąlygų ir prašymo pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, tretieji asmenys valstybės įmonė ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ ir uždaroji akcinė bendrovės ,,BC Finance“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė R. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė:

1.1. pripažinti nesąžiningais, niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento jos ir atsakovės BKU „Taupkasė“ 2017 m. kovo 29 d. sudarytos terminuotojo indėlio „Plius 70“ sutarties Nr.T17/00217 bendrųjų sąlygų 2.3.2 ir 3.2 punktus;

1.2. pripažinti niekiniu nuo sudarymo momento ieškovės 2017 m. kovo 29 d. pasirašytą prašymą dėl papildomų pajų įsigijimo ir taikyti restituciją, įsigytą 21 000 Eur pajų pripažįstant draudžiamuoju indėliu;

1.3. pripažinti niekine nuo sudarymo momento 2017 m. kovo 29 d. pajaus perleidimo sutartį;

1.4. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad norėdama įnešti savo sutaupytas lėšas (30 000 Eur) ir gauti už tai palūkanas 2017 m. kovo 29 d. kreipėsi į atsakovę BKU ,,Taupkasė“, kuri tuo metu siūlė 4 proc. dydžio, t. y. didesnes nei bankai indėlių metines palūkanas. Atsakovės darbuotojos pasiūlymu 2017 m. kovo 29 d. buvo pasirašyta terminuoto indėlio ,,Plius 70“ sutartis Nr. T17/00217, indėlio terminas iki 2018 m. kovo 29 d., o palūkanų suma – 1 200 Eur. Tą pačią dieną ieškovė pasirašė ir prašymą dėl papildomų 21 000 Eur pajų įsigijimo bei trišalę pajaus perleidimo sutartį, pagal kurią 21 000 Eur pajų perleido trečiajam asmeniui UAB ,,BC Finance“. Ieškovė buvo įtikinta, kad visos jos įneštos 30 000 Eur piniginės lėšos yra indėlis, palūkanos bus mokamos už visą šią sumą ir kad rizika nėra didelė, nes indėliui taikoma draudimo apsauga.

3. Ieškovės teigimu, ji nesuprato indėlio ir pajaus sąvokų skirtumo, atsakovės darbuotoja jų turinio neatskleidė, juolab kad ji veikė ne kaip profesionali investuotoja, o kaip vartotoja, neturinti specialaus finansinio išsilavinimo. Todėl pasitikėjo atsakovės žodiniais paaiškinimais ir manė, kad įneša indėlį. Ieškovė negalėjo įvertinti su sutarties sudarymu susijusios rizikos, suvokti atsakovės nutylėtų sąlygų dėl pajaus, nebuvo supažindinta su kredito unijos apskaitos politika, pajų įsigijimo pasekmėmis. Tokiu atveju ieškovės prašymas dėl papildomo pajaus įsigijimo yra niekinis, o pagal jį ieškovės sumokėti kredito unijai pinigai laikytini indėliu.

4. Pasak ieškovės, sutarties bendrųjų sąlygų 2.3.2 punktas, kuriame buvo nurodyta tokia sąlyga, kad draudimo objektu nėra unijos nario sumokėtas pajinis įnašas, taip pat įsigyti papildomi pajai ir apmokėti pajiniai įnašai, bei 3.2 punktas, kuriame nurodyta, kad indėlininkas įsipareigoja įsigyti papildomus unijos pajus ir apmokėti pajinius įnašus per 3 (tris) unijos darbo dienas nuo sutarties sudarymo dienos taip, kad įsigytų / papildomų unijos pajų suma būtų ne mažesnė kaip 70 proc. indėlio ir įsigyjamų papildomų unijos pajų bendros sumos (įsigytų papildomų unijos pajų sumos ir indėlio sumos santykis sudarytų ne mažiau kaip 70/30), prieštarauja sąžiningumo principui. Kadangi šios sąlygos su ja, kaip vartotoja, nebuvo individualiai aptartos ir ieškovei neatskleista jų esmė, jos laikytinos nesąžiningomis ir turi būti pripažintos negaliojančiomis.

5. Teismo posėdžio, įvykusio 2020 m. birželio 25 d. metu, ieškovė pateikė pareiškimą, kuriuo ji atsisakė savo ieškinio reikalavimo pripažinti niekine nuo sudarymo momento 2017 m. kovo 29 d. pajaus perleidimo sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apygardos teismas 2020 m. liepos 15 d. sprendimu ieškovės R. K. ieškinį patenkino visiškai: (1) pripažino niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento 2017 m. kovo 29 d. pasirašytos terminuotojo indėlio „Plius 70“ sutarties Nr.T17/00217 bendrųjų sąlygų 2.3.2 ir 3.2. punktus; (2) pripažino niekiniu nuo sudarymo momento 2017 m. kovo 29 d. prašymą dėl papildomų pajų įsigijimo ir taikė restituciją – pagal ieškovės prašymą įsigytą 21 000 Eur pajų pripažino draudžiamuoju indėliu Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) nustatyta tvarka; (3) priteisė ieškovei iš atsakovės 420 Eur bylinėjimosi išlaidas; (4) priėmė ieškovės atsisakymą nuo dalies reikalavimų ir bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti niekine nuo sudarymo momento 2017 m. kovo 29 d. pajaus perleidimo sutartį nutraukė.

7. Teismas nurodė, kad šalių sudaryta terminuota indėlio sutartis laikytina vartojimo sutartimi, o ieškovė (fizinis asmuo) yra vartotoja. Sutartyje nurodytas paslaugas teikė atsakovė, kurios registruota veikla susijusi su profesionalių finansinių paslaugų teikimu, gaunat iš šios veiklos pajamas ir pelną. Todėl, teismo vertinimu, sprendžiant šį šalių ginčą indėlio sutartis turi būti tikrinama jos sąlygų sąžiningumo aspektu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnis).

8. Nustatęs tai, kad ieškovės ir atsakovės sudarytos indėlio sutarties sąlygos yra standartinės, parengtos iš anksto, nevienkartiniam naudojimui, jas parengė ir vartotojai pasirašyti pasiūlė atsakovė, teismas padarė išvadą, kad ieškovė pasirašytos sutarties sąlygų parengime nedalyvavo, jų esmei ir turiniui įtakos negalėjo daryti. Pasak teismo, ieškovės 2020 m. birželio 25 d. vykusio teismo posėdžio metu nurodyta aplinkybė, kad sutarties sudarymas ir jos pasirašymas kredito unijoje tetruko 15 minučių, pagrindžia ieškovės įrodinėjamą aplinkybę, jog ginčijamos terminuoto indėlio bendrųjų sąlygų 2.3.2 ir 3.2 punktų nuostatos nebuvo individualiai šalių aptariamos, jų esmė ir galimos neigiamos pasekmės ieškovei nebuvo išaiškintos ir detaliai atskleistos. Apklausta liudytoja atsakovės darbuotoja Ž. D., sudariusi sutartį su ieškove, taip pat patvirtino, kad sutarties sąlygos nebuvo detaliai aptartos. Priešingų įrodymų atsakovė nepateikė, nors tokią pareigą turėjo.

9. Teismas sprendė, kad indėlio sutarties bendrųjų sąlygų 2.3.2 ir 3.2 punktų nuostatos iš esmės pažeidė šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojos nenaudai, kadangi ieškovė buvo priversta sudaryti sandorį sau itin nenaudingomis sąlygomis, t. y. 2.3.2 punktu atsisakyti 21 000 Eur pinigų sumos draudimo pagal IĮIDĮ ir pagal 3.2 punkto nuostatas du trečdalius indėlio paskirti pajaus įgijimui, nors dar 2012 metais ji buvo įgijusi 100 Eur kredito unijos pajų. Teismas laikė pagrįsta ieškovės poziciją, kad ji nebūtų sutikusi sudaryti indėlio sutarties tokiomis sąlygomis, jei jos būtų sutarties sudarymo metu jai atskleistos, paaiškinta ginčijamų sąlygų esmė, galimos neigiamos pasekmės. Todėl indėlio „Plius 70“ bendrųjų sąlygų 2.3.2 ir 3.2 punktų nuostatas teismas pripažino negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento ir taikė restituciją, pripažindamas, kad ieškovės 2017 m. kovo 29 d. prašymu įsigytas 21 000 Eur pajus yra draudžiamasis indėlis IĮIDĮ nustatyta tvarka.

10. Teisiškai kvalifikuodamas ieškovės reikalavimus teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors ieškovė ieškinyje savo reikalavimo teisiniu pagrindu nurodė CK 1.91 straipsnio 1 dalį, tačiau ieškinyje dėstomos faktinės aplinkybės – sudarydama ginčijamą terminuoto indėlio sutartį ji negavo visos reikiamos informacijos iš unijos, buvo suklaidinta, todėl sudarytos sutarties esmė ir turinys neatitiko jos tikrosios valios – teikia pagrindą spręsti, kad reikalavimas grindžiamas ir CK 1.90 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu.

11. Pasisakydamas dėl CK 1.90 straipsnyje nurodyto sandorių negaliojimo pagrindo, teismas dar kartą pažymėjo, kad ieškovė veikė ne kaip profesionalus finansų rinkos dalyvis, o kaip vartotoja, neturinti specialaus finansinio išsilavinimo ir nesuprasdama skirtumo tarp indėlio ir pajaus. Sudaryto terminuoto indėlio sutarties bendrosios sąlygos pavadinime įvardijamos kaip terminuotojo indėlio sutartis, o sutarties 2.3.1 punkte buvo įrašyta, kad indėlių draudimo objektas yra indėlininkams priklausantys drausti indėliai. Ieškovė yra vyresnio amžiaus asmuo, neturinti patirties ir būtinų žinių bankinėje ir pinigų investavimo srityje, sutarties sudarymas tetruko 15 minučių. Aptartos aplinkybės bei teismo nustatytas faktas, kad atsakovė ieškovei detaliai neatskleidė ir neišaiškino nesąžiningų bendrųjų sąlygų 2.3.2 ir 3.2 punktų nuostatų, leido teismui konstatuoti, jog ginčijama sutartis buvo pasirašyta ieškovei suklydus dėl esminių jos sąlygų, taigi yra įrodytas CK 1.90 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas sutarties bendrųjų sąlygų 2.3.2 ir 3.2 punktus pripažinti negaliojančiais ir taikyti restituciją.

12. Teismas sprendė, kad ieškovė kito – CK 1.91 straipsnyje numatyto pagrindo sandoriui pripažinti negaliojančiu neįrodė. Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nėra pakankamos išvadai, kad atsakovė siekė apgauti ieškovę. Sutarties sąlygos, kurias ginčija ieškovė, buvo paviešintos sutarties tekste, sutarties tekstas buvo pateiktas ieškovei.

13. Nenustatęs kliūčių ieškovės atsisakymui nuo dalies reikalavimų priimti, teismas šį atsisakymą priėmė ir bylos dalį dėl 2017 m. kovo 29 d. pajaus perleidimo sutarties pripažinimo niekine nutraukė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 140 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Atsakovė BKU ,,Taupkasė“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1. Ieškovė suprato įstojusi į kredito uniją ir su tuo susijusias savo teises ir pareigas. Teismo posėdyje, vykusiame 2020 m. birželio 25 d., ieškovė nurodė supratusi, kad įstojo į uniją ir tapo jos nare. Be to, patvirtino ir tai, kad suprato pajaus reikšmę. Todėl jai turėjo būti žinomi ir suprantami kredito unijos veiklos principai bei tai, kad jos, kaip kredito unijos narės, įneštas pajinis įnašas nėra apdraustas IĮIDĮ nustatyta tvarka.

14.2. Teismas nepagrįstai nevertino atsakovės nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su ginčo susitarimų sudarymu. Ieškovei buvo suteikta visa būtina informacija, ji pati teismo posėdyje patvirtino, kad darbuotoja jai pateikė lentelę, kurioje buvo nurodyti visi įmanomi investavimo būdai ir jų grąža. Taigi, jai buvo žinoma, kad mokėtinų palūkanų dydis priklausys nuo pajaus dydžio, t. y. kuo šis bus didesnis, tuo didesnė ir mokėtinų palūkanų norma. Toje lentelėje buvo aiškiai išskirtos indėlio ir pajaus dalys. Esminė aplinkybė sudaryti tokį sandorį ieškovei buvo palūkanų dydis.

14.3. Teismas visiškai nevertino to, kad indėlio ir pajaus skirtumai buvo aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti pačios ieškovės parašu patvirtintoje terminuotojo indėlio sutartyje. Joje buvo aiškiai nurodyta indėlio suma – 9 000 Eur, bendrosios dalies 2, 2.3.1, 2.3.2, 3.2 punktuose aiškiai nurodyta, kad papildomo pajaus įsigijimas yra indėlio Plius 70 sutarties papildoma sąlyga ir kad indėlio draudimo objektu nėra unijos nario sumokėtas pajinis įnašas.

14.4. Informacija, susijusi su indėlio ir pajaus skirtumais bei rizika, t. y. kad papildomas pajus nėra indėlis ir todėl nedraudžiamas privalomuoju draudimu, buvo aiški ir nedviprasmiška. Tai, atlikęs atsakovės veiklos tyrimą, konstatavo ir Lietuvos bankas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendime Nr. 241-209.

14.5. Tuo atveju, jei ieškovei kurios nors sutarties sąlygos buvo neaiškios ar nesuprantamos, ji turėjo galimybę ir bendrojo pobūdžio rūpestingumo pareigą pasikonsultuoti su trečiaisiais asmenimis, teisininkais, atidėti sutarties pasirašymą. Tačiau pati ieškovė 2020 m. birželio 26 d. teismo posėdyje nurodė, kad sutarties teksto net neskaitė. Todėl jos pačios didelis neatsargumas, atmestinas požiūris į savo veiksmus, neatidumas ir neapdairumas negali būti pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu.

14.6. Ieškovės asmeninės savybės nesudaro pagrindo spręsti, kad jos atžvilgiu turėtų būti taikomi mažesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Ieškovė patvirtino turinti aukštąjį išsilavinimą, ginčo sandoris nebuvo pirmasis toks sandoris, ji nuo 2012 metų yra atsakovės klientė. Pajus laikytinas paprastu vertybiniu popieriumi, kuris nėra nei sudėtingas, nei naujas finansinis produktas.

14.7. Teismo sprendimas grindžiamas prieštaringais motyvais. Teismas, viena vertus, sprendė, kad ieškovė suklydo sudarydama terminuotojo indėlio sutartį, nes jai nebuvo atskleistos sutarties sąlygos, kurias ji ginčija. Antra vertus, tuo pačiu pripažino, kad tos sąlygos, kurias ginčija ieškovė, buvo paviešintos sutarties tekste ir sutarties tekstas pateiktas ieškovei.

15. Ieškovė R. K. atsiliepime prašė atsakovės BKU ,,Taupkasė“ apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė tokius argumentus:

15.1. Ieškovė, pasirašydama sutartį, nesuprato skirtumo tarp žodžių indėlis ir pajus. Visas sutarties tekstas yra surašytas klaidinančiai – tuose pačiuose jos punktuose rašoma tai apie indėlius, tai apie pajus. Ieškovė niekada nedalyvavo ir nebuvo kviečiama į kredito unijos susirinkimus, nedalyvavo kredito unijos valdyme, negavo dividendų. Ieškovė neturėjo tikslo tapti unijos nare.

15.2. Ieškovė pasirašė visus jai pateiktus dokumentus pasitikėdama atsakovės atstovės Ž. D. žodiniais paaiškinimais. Prie sutarties pridėtoje lentelėje palūkanos buvo nurodytos nuo visos pinigų sumos. Ieškovė neturėdama specialaus finansinio išsilavinimo, nebūdama profesionali investuotoja, būdama garbaus amžiaus – tuo metu jai buvo 70 metų, pasitikėjo atsakovės darbuotoja, kuri teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti pajaus ir indėlio skirtumų. Dėl ginčo sandorių ieškovė klydo, nes buvo suklaidinta atsakovės darbuotojos.

15.3. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

15.4. Ieškovė nėra profesionali investuotoja, todėl atsakovė privalėjo tinkamai išaiškinti terminuotojo indėlio ir pajaus skirtumus. Neatlikusi šios pareigos, atsakovė suklaidino ieškovę. Byloje nėra jokių objektyvių ir neginčytinų duomenų, kad atsakovė atliko Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 49 straipsnio 2 dalyje nustatytas kredito unijos pareigas suteikti ieškovei išsamią informaciją, susijusią su finansinių paslaugų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, ir kitokią informaciją, turinčią įtakos kreditorių apsisprendimui sudaryti sutartis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo / suklaidinimo

16. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad sandorį atitinkamomis sąlygomis ieškovė sudarė iš esmės suklydusi ir neteisingai įvertinusi šias sąlygas (CK 1.90 straipsnis). Teisėjų kolegija pritaria apeliantės pozicijai, kad byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovė suklydo ar buvo suklaidinta dėl sudaromų susitarimų esmės – dėl indėlio sumos ir draudiminės apsaugos apimties.

17. Suklydimas yra vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis.

18. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo, kad jai nebuvo tinkamai atskleista ir išaiškinta 2017 m. kovo 29 d. jos ir apeliantės sudarytos terminuotojo indėlio ,,Plius 70“ sutarties Nr. T17/00217, kurio suma 9 000 Eur, bei tą pačią dieną pasirašyto prašymo dėl papildomo 21 000 Eur pajaus įsigijimo esmė. Kadangi jai nebuvo išaiškinti indėlio ir pajaus skirtumai, ji buvo įsitikinusi, kad visa kredito unijai perduota 30 000 Eur suma yra jos indėlis, už kurį bus mokamos nustatyto dydžio palūkanos ir visai šiai sumai taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ.

19. Tokių faktinių aplinkybių kontekste yra aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai dėl teismų praktikoje suformuluotų suklydimo kriterijų panašiose situacijose, be kita ko, ir ginčuose dėl finansinių paslaugų teikimo. Kasacinis teismas pasisako, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo pačios didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Vertinant, ar buvo iš esmės suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, pats privalo rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Suklydimas finansinių paslaugų teikimo santykiuose nustatomas įvertinant ir finansų tarpininko elgesį (ar jis įvykdė informacines pareigas ir kaip jas vykdė), ir paties finansines paslaugas gavusio asmens veiksmus, t. y. ar šis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl finansinių santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; 2016 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017).

20. Kaip matyti iš 2017 m. kovo 29 d. terminuotojo indėlio sutarties Nr. T17/00217 bendrųjų sąlygų 1 punkto, ši sutartis nustato terminuotojo indėlio ,,Plius 70“, kurio palūkanų norma priklauso nuo įsigyjamų papildomų unijos pajų sumos, sąskaitos atidarymo, indėlio priėmimo, saugojimo, išmokėjimo, palūkanų mokėjimo sąlygas ir tvarką bei sutarties šalių teises ir pareigas vykdant sutartį. Pagal bendrųjų sąlygų 2.2 punktą, apeliantė pagal sutartį įsipareigojo už indėlį mokėti jos nustatytą sutarties sudarymo dieną galiojančią metinę palūkanų normą, kuri nustatoma atsižvelgiant į indėlio rūšį, terminą, indėlio sumą ir valiutą. Indėlio terminas ir palūkanos už indėlį pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos, kai indėlininkas į indėlio sąskaitą įneša sutartyje nurodytą indėlio sumą, bet ne anksčiau nei indėlininkas įsigis šioje sutartyje papildomus unijos pajus ir apmokės pajinius įnašus.

21. Apeliantė įsipareigojo drausti unijoje padėtus indėlius IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis vadovaudamasi principais išdėstytais bendrųjų sąlygų 2.3 punkte. Pagal 2.3.1 punktą draudžiami indėliai visomis valiutomis, kurių vieno indėlininko bendra suma unijoje yra iki 100 000 Eur, o 2.3.2–2.3.3 punktuose yra išvardinta, kas nėra draudimo objektu pagal IĮIDĮ, įskaitytinai ir ieškovės siekiamame nuginčyti 2.3.2 punkte nurodytas unijos nario sumokėtas pajinis įnašas unijai, taip pat įsigyti papildomi unijos pajai ir apmokėti pajiniai įnašai. Dar vienoje ieškovės ginčijamoje sąlygoje – sutarties 3.2 punkte – yra įtvirtintas indėlininko įsipareigojimas įsigyti papildomus unijos pajus ir apmokėti pajinius įnašus per 3 unijos darbo dienas nuo sutarties sudarymo dienos taip, kad įsigytų papildomų unijos pajų suma būtų ne mažesnė kaip 70 proc. indėlio ir įsigyjamų papildomų unijos pajų bendros sumos (įsigytų papildomų unijos pajų sumos ir indėlio sumos santykis sudarytų ne mažiau kaip 70/30).

22. Konkrečios šalių susitarimo sąlygos yra nustatytos pačioje terminuotojo indėlio ,,Plius 70“, sutartyje Nr. T17/00217. Šios sutarties 2 punkte aiškiai nurodyta, kad indėlio suma ir valiuta šiuo konkrečiu atveju yra 9 000 Eur, indėlio terminas – 12 mėnesių, numatoma metinė palūkanų suma – 1 200,15 Eur. Akivaizdu, kad ieškovė terminuotojo indėlio sutartį vieneriems metams pasirašė ne dėl 30 000 Eur, o dėl 9 000 Eur indėlio sumos, taigi dėl indėlio dydžio objektyviai suklysti ji negalėjo.

23. Be to, pati ieškovė su ieškiniu pateikė ir apeliantės parengtą palyginamąją lentelę „Terminuotas plius“ , kurioje nurodyti visi galimi 30 000 Eur pinigų sumos investavimo būdai (variantai). Iš šios palyginamosios lentelės matyti, kad ieškovei buvo siūlomi pasirinkti keturi variantai: pirmuoju atveju, kuris pavadintas terminuotu indėliu, už indėlį, kurio dydis 30 000 Eur, būtų mokamos 1 proc. dydžio metinės palūkanos, t. y. 300 Eur per metus; antruoju atveju – indėlis Plius 30 variantas – indėlio sumą galėtų sudaryti 21 000 Eur, o 9 000 Eur būtų įmokėta kaip papildomas pajus, metinė palūkanų norma šiuo atveju siektų 2,25 proc., o tai sudarytų 675 Eur per metus; trečiuoju atveju – Plius 50 – indėlis sudarytų 15 000 Eur, pajus – 15 000 Eur, palūkanų norma – 2,75 proc., t. y. 825 Eur per metus; ketvirtuoju atveju – Plius 70 – indėlio suma – 9 000 Eur, papildomas pajus – 21 000 Eur, metinė palūkanų norma – 4 proc., t. y. 1 200 Eur per metus. Kaip matyti, didžiausia finansinė grąža būtų pasirinkus ketvirtąjį variantą, kurį ir pasirinko ieškovė, savo ieškinyje nurodžiusi, kad apeliantės paslaugas ji pasirinko būtent dėl to, kad jos siūlytos 4 proc. metinės palūkanos tuo metu buvo didžiausios finansinėje rinkoje.

24. Ieškovė neneigia fakto, kad aptarta palyginamoji lentelė jai buvo pateikta dar prieš apsisprendžiant, kokią sutartį sudaryti, ir ji turėjo galimybę su ja susipažinti, tai ji patvirtino ir teikdama paaiškinimus teisme (2020 m. birželio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:12:27; nuo 00:20:38). Minėtos lentelės turinys leidžia įsitikinti, kad mokamų palūkanų dydis nebuvo vienodas, jis tiesiogiai priklausė nuo to, kokia dalis ieškovės ketintų įnešti į uniją piniginių lėšų bus skirta papildomam pajui įsigyti (investuoti į unijos veiklą). Tokiu atveju darytina išvada, kad apeliantė ėmėsi priemonių išaiškinti ir atskleisti ieškovei (klientei) galimų sudaryti sandorių skirtumus, lentelėje aiškiai išdėsčiusi galimus investavimo variantus ir aiškiai išskyrusi indėlio bei pajaus dalis, nurodžiusi, kokiam pajaus ir indėlio santykiui esant kokio dydžio palūkanų gali tikėtis ieškovė. Šios sąlygos galėjo būti suprantamos net ir neprofesionaliam investuotojui ar vartotojo statusą turinčiam asmeniui, juolab kad ginčijamame sutarties 2.3.2 punkte taip pat aiškiai nurodyta, kad draudimo objektu nėra unijos nario sumokėtas pajinis įnašas ar įsigyti papildomi unijos pajai. Tokioje situacijoje paprastas rūpestingumas ir apdairumas reikalavo bent jau perskaityti pasirašomą sutartį, domėtis, kodėl vienu atveju mokamos mažesnės, kitais – didesnės palūkanos.

25. Teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad tik 15 minučių užtrukęs sutarties pasirašymas sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovė buvo suklaidinta arba galėjo suklysti dėl sutarties esmės, jai nebuvo paaiškinta, kuo skiriasi indėlis nuo pajaus. Pažymėtina, kad net ir ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant finansinių paslaugų gavėją, leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos ir paslaugas gavusio asmens (ieškovo) savybės, t. y. jo galimybės įvertinti galimas sandorio pasekmes, jo elgesys, gyvenimiška, santykių su bankais bei investavimo patirtys ir pan., be kita ko, ir tai, ar apskritai tokia sąlyga, dėl kurios ieškovas teigia suklydęs, pastarajam asmeniui buvo esminė ginčo sutarčių sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 4 ir 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

26. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė, 2019 m. spalio 10 d. atsakydama į ieškovės atstovės 2019 m. spalio 9 d. prašymą, nurodė, kad ieškovė, be šios ginčo objektu tapusios terminuoto indėlio sutarties, buvo sudariusi dar dvi sutartis – kaupiamojo indėlio sutartį Nr. T17/00216, indėlio suma – 8 000 Eur, ir terminuotojo indėlio sutartį Nr. T17/01258, indėlio suma – 17 000 Eur. Atitinkamai, pagal pirmąją sutartį jai buvo iš viso sumokėta 8 105,29 Eur, o pagal antrąją – 17 128,07 Eur. Vadinasi, apeliantė buvo sudariusi kelias skirtingo tipo indėlių sutartis, kurių pagrindu jai buvo išmokėtos ir skirtingo dydžio palūkanos. Ir nors aptartos sutartys į bylą nebuvo pateiktos, todėl nėra galimybės nustatyti, ar jos buvo sudarytos iki ar po ginčo sutarties pasirašymo, visgi apklausiama 2020 m. birželio 25 d. teismo posėdyje pati ieškovė nurodė, kad nuo 2012 m. gruodžio 13 d. ji yra kredito unijos nare ir visą šį laiką laikė indėlius būtent unijoje, sudarinėdavo atitinkamas indėlių sutartis (2020 m. birželio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:04:03; nuo 00:13:30).

27. Taigi, ieškovė, turėjusi ilgametę indėlių sandorių sudarymo patirtį, neabejotinai turėjo ir galėjo suprasti, jog jos ketinamas sudaryti naujas sandoris skiriasi nuo anksčiau sudarytų su apeliante kitų sandorių. Pirmiau aptarta aplinkybė, kad ginčo sandoryje buvo numatyta net keturis kartus didesnė palūkanų norma nei įprasto terminuoto indėlio atveju (kai visa įnešama suma yra skiriama indėliui) (žr. šio sprendimo 23 punktą), neabejotinai leido ieškovei suvokti apie skirtumų buvimą. Ieškovei turėjo būti suprantama ir tai, kad kuo sandoris rizikingesnis, tuo didesnė jo finansinė grąža, ir atvirkščiai. Labiau tikėtina, kad ieškovės apsisprendimą sudaryti ginčo sandorį ir lėmė būtent finansinės grąžos (palūkanų forma) dydis, ką ji pati akcentavo ieškinyje, o aplinkybė, ar visa jos įnešama suma laikytina indėliu ir ar jai taikoma / netaikoma draudimo apsauga esminės reikšmės neturėjo.

28. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis apie ieškovės įgytą aukštąjį išsilavinimą (2020 m. birželio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:13:09), į jos turimą asmeninę santykių su kredito įstaiga patirtį, konstatuotina, kad ieškovė, atitinkanti vidutinio vartotojo kategoriją, turėjo suprasti, kad apeliantės siūlomos didesnės nei rinkoje esančios ir jos pačios vien už terminuotus indėlius nustatytos palūkanos nėra atsitiktinumas, nes didesnis pelningumas kartu reiškia ir didesnę riziką, antraip kredito unijai objektyviai nebūtų poreikio taikyti skirtingas pelningumo maržas (mokėti didesnes palūkanas).

29. Atitinkamai, teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovės suklydimą lėmė jai nežinomi indėlio ir pajaus skirtumai. Ji ir pati teismo posėdyje patvirtino, kad 2012 m. gruodžio 13 d. tapdama kredito unijos nare sumokėjo 100 Lt stojamąjį unijos nario mokestį, dar kitaip vadinamą pajumi, nurodė supratusi jo reikšmę ir esmę (2020 m. birželio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:07:52; nuo 00:13:30). Be to, 2020 m. birželio 25 d. teismo posėdžio metu atsakydama į teismo klausimą, ar prieš pasirašydama ginčo sutartį bei prašymą dėl papildomo pajaus įsigijimo ji perskaitė šiuos dokumentus, ieškovė nurodė, kad tai būtų užtrukę savaitę. Byloje nėra jokių duomenų, kad unijos darbuotoja būtų lenkusi ieškovę kuo greičiau pasirašyti ginčo sutartį ar kad ieškovė negalėjo (objektyviai neturėjo galimybės) susipažinti su sutarties projektu, įvertinti pasirenkamą variantą „Plius 70“ ir su juo susijusias rizikas, konsultuotis su profesionalais, jeigu jos pačios žinių nepakako sudaromai sutarčiai (ir jos rizikingumui) įvertinti.

30. Tikėjimasis, sudarant rizikingą sandorį, kad jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui, teikiančiam teisinį pagrindą spręsti dėl tokio sandorio negaliojimo. Tokiu atveju aplinkybė, kad ieškovė, pasitikėdama apeliantės darbuotoja, neskaičiusi pasirašė prašymą dėl papildomo pajaus įsigijimo ir jos ginčijamo turinio sutartį, nesudaro pagrindo šiuos susitarimus pripažinti negaliojančiais dėl jos suklydimo. Ieškovė pati tokiu pasyviu elgesiu prisiėmė riziką ir iš to galinčias kilti neigiamas pasekmes, o jos suklydimas, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės – šią riziką ieškovė prisiėmė dėl savo pačios didelio neatsargumo (CK 1.5 straipsnis, 1.90 straipsnio 5 dalis).

31. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovė pripažino vėliau detaliai susipažinusi su pasirašytos sutarties bei prašymo turiniu ir dėl sudarytų sutarčių patikslinimo 2017 m. spalio mėnesį kreipėsi į apeliantę, kurios veikla tuo metu dar nebuvo sustabdyta, visgi jokių konkrečių veiksmų, susijusių su sutarčių pakeitimu, nesiėmė (2020 m. birželio 25 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:05:23; nuo 00:16:55). Taigi, dar ir šis faktas leidžia teisėjų kolegijai įsitikinti, kad ieškovė turėjo pakankamai žinių ir sudarytų sandorių esmę, kai juos perskaitė, suprato. Todėl aplinkybė, kad prieš sudarydama sutartį ir siekdama gauti didžiausias galimas palūkanas ji pati į sutarties sąlygas nesigilino, taip pat paneigia pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad ieškovė buvo suklaidinta ar suklydo dėl sandorio esmės ir atskirų jos sąlygų.

32. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, sandoris atitiko pačios ieškovės valią, o tai patvirtina ir ieškovės faktinis elgesys. Su ieškiniu dėl sandorio sąlygų ir prašymo dėl papildomų pajų įsigijimo pripažinimo negaliojančiais į teismą ji kreipėsi tik 2019 m. spalio 10 d., t. y. jau pasibaigus ir sutarties terminui (sutartyje nurodoma terminuoto indėlio pabaigos data 2018 m. kovo 29 d.), ir jau po Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 13 d., iškeltos apeliantei bankroto bylos (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-134-555/2021, Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2-1381-790/2018; Lietuvos teismų informacinė sistema LITEKO).

33. Tokiu atveju teisėjų kolegija sutinka su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė neteisingai, netinkamai įvertinęs faktines aplinkybes ir šalių elgesį. Ginčo sandoris buvo sudarytas laisva ieškovės valia, o galimas neįsigilinimas į visą reikiamą informaciją vertintinas kaip pačios ieškovės nepakankamas atidumas ir rūpestingumas, nelemiantis sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl esminio suklydimo ar suklaidinimo. Teisėjų kolegija panaikina skundžiamą teismo sprendimo dalį ir šioje dalyje priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmeta (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškovės kaip vartotojos teisių

34. Kitokios šio ginčo išnagrinėjimo baigties nelemia ir pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškovės, kaip vartotojos, statuso bei ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, susiję su, jos vertinamu, nesąžiningų ir turinčių įtakos jos interesams sąlygų individualiu neaptarimu. Teisėjų kolegija nesutinka ir su teismo išvadomis, kad ieškovė buvo priversta sudaryti sandorį sau itin nenaudingomis sąlygomis, atsisakant 21 000 Eur sumos draudimo bei 2/3 indėlio paskiriant pajui įsigyti.

35. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

36. CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad vartojimo sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Taigi, bendroji taisyklė yra ta, kad tokių sąlygų sąžiningumas nėra vertinamas, nebent jos neatitinka vadinamojo skaidrumo reikalavimo, t. y. nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Vertinant sąlygą pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, turi būti nustatyta, ar dėl tokios sąlygos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų ieškovo, kaip vartotojo, nenaudai (Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 1 dalis, CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020, 51-52, 68 punktai).

37. Anksčiau šiame sprendime jau buvo įvertintas ginčo sutarties sąlygų aiškumas ir ieškovės galėjimas bei turėjimas suprasti jų esmę. Tiek pačioje sutartyje, tiek jos bendrosios dalies 2.3.2 ir 3.2 punktuose aiškiai nurodyta ir tai, kad draudimo objektu nėra unijos nario sumokėtas pajinis įnašas, ir tai, kad nuo pajaus dydžio priklausys už indėlį mokėtinų palūkanų dydis. Vien faktas, kad šios sąlygos apeliantės buvo parengtos iš anksto, savaime nesudaro pagrindo spręsti apie jų neatitikimą sąžiningumo reikalavimui, juo labiau kad sandoris buvo atlygintinis, finansiškai naudingas abiems šalims, o atlygio (palūkanų) dydį galėjo rinktis ir pasirinko pati apeliantė. Privertimo sudaryti sandorį sau itin nenaudingomis sąlygomis teisėjų kolegija neįžvelgia. Todėl ginčo sąlygos dėl papildomų unijos pajų įsigijimo, su kurių dydžiu buvo susietas ir ieškovei mokamų palūkanų dydis, negali būti vertinamos kaip pažeidžiančios tik vienos šalies (vartotojos) interesus.

38. Ieškovė, pasirašydama su apeliante sutartį, kartu patvirtino, jog susipažino su sutarties, unijos mokėjimo paslaugų teikimo sąlygomis, paslaugų ir operacijų įkainiais ir visos sutarties sąlygos su ja buvo aptartos individualiai ir jai išaiškintos prieš pasirašant sutartį. Visos sąlygos yra suprantamos, su jomis sutinkama ir jos išreiškia tikrąją jos valią (žr. terminuotojo indėlio sutarties specialiųjų sąlygų 2 punktą). Kaip minėta, nors ieškovė nurodė, kad sutarties pasirašymo metu jos teksto neskaitė (kitaip tariant, veikė savo pačios rizika) ir tik vėliau su ja detaliai susipažino, pretenzijų dėl sutarties sąlygų ji nereiškė iki kol unijai buvo iškelta bankroto byla. Pažymėtina, kad apeliantės ieškovės atstovei pateiktame 2019 m. spalio 10 d. atsakyme, be kita ko, nurodyta, kad pagal ginčo sutartį ieškovei 2018 m. vasario 14 d. buvo išmokėta 10 046,80 Eur. Vadinasi, labiau tikėtina, kad būtent bankroto bylos apeliantei iškėlimas ir jos negalėjimas toliau vykdyti prisiimtų įsipareigojimų lėmė nagrinėjamo ginčo atsiradimą, o kitu atveju ieškovė atitinkamų sutarties sąlygų būtų neginčijusi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

39. Įstatymų leidėjo valia, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą (jo dalį) ar jį pakeitus, turi būti pakeistas ir pirmosios instancijos teisme atsiradusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

40. CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 98 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, pagal kurias šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą patenkinus ir priėmus apeliantei palankų sprendimą, jai atlygintinos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, o ieškovei jos turėtos išlaidos neatlyginamos.

41. Apeliantė prašė priteisti 786,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme ruošiant atsiliepimą į ieškinį ir atstovaujant jai teisme (2020 m. sausio 10 d. parengiamajame teismo posėdyje). Taip pat pateikė prašymą atlyginti ir 3 678 Eur išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme už parengtą apeliacinį skundą.

42. Prašomos priteisti išlaidos už suteiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) maksimalių išlaidų nustatytus jų apskaičiavimo kriterijus bei dydžius už atskiras teisines paslaugas (Rekomendacijų 8.2 ir 8.19 punktai). Todėl apeliantei iš ieškovės priteistina jos prašoma 786,50 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

43. Tačiau prašomos priteisti išlaidos už apeliacinio skundo parengimą viršija Rekomendacijų 8.10 punkte numatytus maksimalius dydžius, todėl jų kompensacija sumažintina iki didžiausios leidžiamos sumos, t. y. iki 2 377,50 Eur (1 398,50 Eur x 1,7).

44. Iš viso apeliantei iš ieškovės priteistinos 3 164 Eur (786,50 Eur + 2 377,50 Eur) bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės R. K. ieškinys patenkintas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei bankrutavusiai kredito unijai ,,Taupkasė“ (juridinio asmens kodas 302680384) iš ieškovės R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 164 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.