Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, pageidavimo dalyvauti teismo posėdyje nepareiškė (66, 69 b. l.).

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo D. J. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš byloje esančios 2018-06-26 pažymos Nr. 60/09-23060 (22 b. l.) matyti, kad pareiškėjas D. J. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2018-02-15 iki 2018-02-22, viso 8 dienas, kamerose Nr. 93 ir 13.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, ventiliacija neveikia, vėdinama per langus, drėgna ir tamsu, nepakako šilumos, natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas, įrengtas dirbtinis naktinis apšvietimas buvo labai silpnas. Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad pareiškėjo laikymo kameros Nr. 13 ir 93 buvo tikrinamos 2018 m. balandžio 10 d., nustatyti santykinės drėgmės rodikliai abejose kamerose ir dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 93 atitiko higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus, oro temperatūra kamerose Nr. 13 ir 93 (matavimus atliekant prie atviro lango) nustatyta žemesnė kaip 18 °C – pažeidžiamas HN 134:2015 16 punktas, kamerose apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, nesaugūs – pažeidžiamas HN 134:2015 12 punktas, dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 13 nustatyta 86 lx – pažeidžiamas HN 134:2015 14 punktas, kameroje Nr. 93 ant sienų ir lubų yra vizualiai matomo pelėsio – pažeidžiamas HN 134:2015 39 punktas (46-49 b. l.). Nors patikrinimas pareiškėjo laikymo kamerose atliktas ir pažeidimai nustatyti 2018 m. balandžio mėn., o pareiškėjas šiose kamerose buvo laikomas 2018 m. vasario mėn., tačiau atsakovas nepateikė duomenų, kad nustatytų pažeidimų nebuvo pareiškėjo laikymo šiose kamerose metu, todėl laikytina, kad jie buvo ir pareiškėjo laikymo jose metu. Iš byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos apie 2017 metais atliktus remonto darbus (29-31 b. l.) matosi, kad 2017 metais buvo remontuojama pareiškėjo laikymo kamera Nr. 13, suremontuotos sienos, lubos. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kameroje Nr. 13 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punkto, reglamentuojančio patalpų temperatūrą, 12 punkto, numatančio, kad laisvės atėmimo vietų patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, ir 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinę patalpų apšvietą, reikalavimus, bei kameroje Nr. 93, pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto, 12 punkto ir 39 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Nurodytos higienos normos 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nurodo, kad kameras vėdino per langus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas higienos normos 17 punktas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nei karto nebuvo išvestas į sporto salę ar poilsio kambarį, negavo spaudos. Atsakovas į bylą pateikė 2018-06-27 Šiaulių TI socialinės reabilitacijos skyriaus pažymą Nr. 61/04-1312 (32 b. l.), kurioje nurodyta, kad Šiaulių TI organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais, įstaigoje veikia biblioteka, kurioje suimtieji savišvietai gali gauti grožinės ir teisinės literatūros, į kameras esant galimybei duodama po vieną laikraštį, vykdoma suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai; Šiaulių TI bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis, savanoriais, kurie vykdo meno užsiėmimus, moko rankdarbių, skaito paskaitas įvairiomis socialinėmis temomis; suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę stalo teniso patalpą bei užimtumo kambarį-skaityklą pagal kiekvieną savaitę tvirtinamą grafiką, kuris sudaromas bendrai visiems suimtiesiems (nuteistiesiems), D. J. buvo suteikta galimybė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose. Į bylą pateikta ir Suimtųjų bei nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa (36-39 b. l.) bei Šiaulių TI direktoriaus patvirtintas Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikas už laikotarpį nuo 2018-02-19 iki 2018-02-23 (33-34 b. l.), iš kurio matosi, kad suimtieji (nuteistieji) kiekvieną savaitės dieną vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, teniso salę, žaidimų kambarį), tačiau asmenys iš kameros Nr. 93, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2018-02-19 – 2018-02-20, į treniruoklių salę buvo išvesti 2018-02-22, o į žaidimų kambarį iš kameros Nr. 13, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018-02-20 iki 2018-02-22, buvo išvesti 2018-02-19, taigi pasitvirtino pareiškėjo teiginys, kad jis nebuvo išvestas nei į sporto salę, nei į kitus renginius.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 98 punkte numatyta, kad esant galimybėms, kiekvieną dieną į kameras suimtiesiems duodama po vieną laikraštį, įsigytą už tardymo izoliatoriaus lėšas; jeigu laikraštis duodamas į kamerą nustatytam laiko tarpui, šis laiko tarpas neturi būti trumpesnis kaip 0,5 val. vienam žmogui; suimtiesiems leidžiama už lėšas, esančias jų asmeninėse sąskaitose, įsigyti neribotą kiekį literatūros, taip pat prenumeruoti periodinę spaudą; prenumeruoti suimtiesiems periodinę spaudą turi teisę jų giminaičiai, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Atsakovas nenurodė, ar Šiaulių TI turėjo galimybę už savo lėšas įsigyti laikraščių ir kiekvieną dieną jų duoti į kameras, atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas su prašymu gauti spaudą į įstaigos administraciją nesikreipė, tačiau teisės aktai nenumato, kad asmenys, norintys gauti periodinės spaudos, turi kreiptis į įstaigos administraciją su atitinkamo pobūdžio prašymais. Atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes ir nustatytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į užimtumą Šiaulių TI buvo pažeista. Tačiau pareiškėjas nenurodo, ką jis patyrė dėl to, kad nebuvo išvestas į sporto salę ir negavo spaudos leidinių, t.y., kuo jam pasireiškė neturtinė žala, be to, Šiaulių TI nagrinėjamu atveju jis buvo laikomas tik 8 dienas, todėl teismas neturi pagrindo laikyti, kad pareiškėjas dėl netinkamai organizuoto jo užimtumo patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, tačiau nepateikia pakankamai duomenų, įrodančių, kad sanitariniai mazgai konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose jo laikymo metu buvo tinkamai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (23-24 b. l.) matosi tik iš kokios medžiagos pagaminta sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcija (mūrinė kameroje Nr. 13 ir OSB kameroje Nr. 93) ir jos aukštis (2,29 m kameroje Nr. 13 ir 2,10 m kameroje Nr. 93), tačiau nesimato, kokiu būdu įėjimas į sanitarinio mazgo zoną atskirtas nuo likusios kameros erdvės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė pakankamai duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, susijusių su privatumo stoka, todėl laiko, jog CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2017-11-22 įsakymu Nr. 1/01-358 nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė suimtiesiems (40 b. l.), atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 22,44 kv. m.), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2017 m. gruodžio 1 d. atlikto patikrinimo metu higienos normos pažeidimų pasivaikščiojimo kiemeliuose nenustatė, užfiksavo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, valomi kasdien Šiaulių TI vadovo nustatyta tvarka, sumontuoti lietaus nutekėjimo vamzdžiai (41-42 b. l.). Pareiškėjas skunde nurodo, kad turėjo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose pažeidžiant higienos normos reikalavimus (8 dienos), neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas tik 8 dienas, kalinimo laikotarpiu nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu nesiskundė (32 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-646-756/2018, 2018-05-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018, 2018-05-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1514-552/2018, 2018-06-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 50,00 Eur (penkiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.