Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) S. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-150-488/2024 pagal ieškovės S. R. ieškinį atsakovui M. Ž. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

18.2. Ieškovė savo ieškiniui pagrįsti nepateikė įrodymų, reikalavimus didesne dalimi grindė niekuo nepagrįstu asmeniniu įsitikinimu.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

20. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

22. Pažymėtina, jog apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

23. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: prašymą dėl antinės teisinės pagalbos gavimo; diplomą; pensijos gavėjo pažymėjimą; kvitus ir sąskaitas bei atliktus mokėjimus; Kauno apylinkės teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-3898-454/2024 bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. sausio 16 d. sprendimą dėl S. R. teikiamos antrinė teisinės pagalbos.

24. Teisme 2025 m. vasario 21 d. bei 2025 m. vasario 27 d. gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos apie S. R. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

25. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).

26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės pateiktų naujų įrodymų turinį, pažymi, kad nėra aišku ką konkrečiai pateikti kvitai, sąskaitos bei mokėjimo nurodymai turėtų pagrįsti, be to, apeliantė dėl šių įrodymų apeliaciniame skunde nepasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės naujai teikiamus minėtus įrodymus. Tačiau teismas pripažįsta, jog yra pagrindas priimti įrodymus, kurie susiję su antrinės teisinės pagalbos ieškovei teikimu, kadangi jie gali būti reikšmingi skirstant tarp šalių bylinėjimosi išlaidas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovei S. R. asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,0533 ha ploto žemės sklypas su statiniais (sodo nameliu ir kiemo aikštele), esantis (duomenys neskelbtini). Sodo namelio rūsyje yra pirtis. Namelis pastatytas 1984 metais.

28. Atsakovui M. Ž. asmeninės nuosavybės teise priklauso gretimas 0,05536 ha ploto žemės sklypas su statiniais (gyvenamuoju namu ir kt. inžineriniais statiniais), esantis (duomenys neskelbtini).

29. Atsakovas neginčijo aplinkybės, kad 2018 - 2019 m. atsakovas atliko savo gyvenamojo namo rekonstrukciją.

30. 2019 m. gegužės 3 d. atsakovui M. Ž. buvo išduota pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto.

Dėl turtinės žalos priteisimo ir ieškinio senaties

33. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnyje suformuluotoje deliktinės civilinės atsakomybės nuostatoje įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios, įstatyme įtvirtintos, rūpestingumo pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).

34. Civilinės atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimą turi įrodyti ieškovas, prašantis taikyti atsakovui civilinę atsakomybę (CPK 178 straipsnis). Pagal CK 6.245 straipsnio 4 dalį, deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais. Taigi bylose dėl žalos atlyginimo ieškovas turi pateikti duomenis, patvirtinančius, kad asmuo, nurodytas kaip atsakovas, yra kaltas dėl kilusios žalos, remiantis bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais (CK 6.246-6.249 str., 6.263 str.).

35. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos pasekmės, t. y. tokios aplinkybės pripažintinos neįrodytomis ir šalies reikalavimai (atsikirtimai) atmetami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-878/2002).

36. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atlikdamas atskirus statybos veiksmus, susijusius su savo gyvenamojo namo rekonstrukcija, atsakovas ieškovei padarė 1500 Eur turtinę žalą: 250 Eur dėl namelio rūsio užliejimo vandeniu, 300 Eur dėl stogo dangos sugadinimo, 130 Eur dėl lietvamzdžių nuėmimo, 20 Eur dėl komposto dėžės sugadinimo, 50 Eur dėl sodo ribų atitvėrimo (tvoros) išardymo, 350 Eur dėl pagalbinio pastato sienos apgadinimo, 350 Eur dėl cementinio pamatėlio išardymo, 50 Eur dėl virtuvės šviestuvo negražinimo.

37. Pirmosios instancijos teismas įvertino kiekvieną ieškovės nurodytą padarytos žalos atvejį individualiai bei konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų dėl 250 Eur turtinės žalos užliejus namelio rūsį vandeniu, 300 Eur turtinės žalos sugadinus stogo dangą, 20 Eur turtinės žalos sugadinus komposto dėžę, 50 Eur turtinės žalos išardžius sodo ribų atitvėrimą (tvorą), 350 Eur turtinės žalos apgadinus pagalbinio pastato sieną, 350 Eur turtinės žalos išardžius cementinį pamatėlį, 50 Eur turtinės žalos negražinus virtuvės šviestuvo. Šiems nurodytiems ieškovės reikalavimams pirmosios instancijos teismas taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 9 dalimi.

38. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškinys buvo atmestas, savo apeliacinį skundą motyvuodama tuo, kad: 1) pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir ieškovei iškėlė neprotingai aukštą įrodinėjimo standartą, kas privedė prie nepagrįsto ir neteisėto didžiosios dalies reikalavimų atmetimo; 2) teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo ieškovės iškviestų liudytojų parodymais ir besąlygiškai tikėjo atsakovo liudytojais; 3) nesuprantama, kaip liudytojas galėjo užtikrinti, kad atsakovas tikrai nepažeidė drenažo vamzdžių; jeigu rūsiai kartais užtvindomi ir dėl natūralių priežasčių, tas nereiškia, kad natūralios priežastys nulėmė ir 2018 m. balandžio mėn. įvykusį užtvindymą; 4) stogo danga buvo geros būklės ilgą laiką, todėl neįtikėtina, kad šiferio lapai dėl nusidėvėjimo ėmė kristi nuo stogo kaip tik tada, kai atsakovas vykdė savo sodo namo statybos darbus; 5) dėl komposto dėžės sugadinimo, teismas rėmėsi atsakovo iniciatyva kviestų liudytojų parodymais, esą dėžė buvo suremta iš cetrio plokščių, kurios nusidėvėjo natūraliai, tačiau nesuprantama, kaip pašaliniai asmenys galėjo žinoti iš ko buvo padaryta komposto dėžė; 6) teismas padarė išvadą dėl atsakovo savavališkai išardytos ieškovės padaryto aptvėrimo remdamasis liudytoja apklaustos atsakovo sugyventinės parodymais, tačiau, lieka neaišku, kaip ji gali žinoti, kur eina sklypų riba; 7) priešingai, nei nurodoma skundžiamame sprendime, prašydama atsakovo nuplauti sieną, ieškovė jokios rizikos neprisiėmė, nes atsakovas sieną išpurvino pats, atlikdamas statybos darbus, todėl jis pats sieną ir privalėjo nuplauti taip, kad ji būtų kaip buvusi; 8) teismas nepaaiškino kokia bylos medžiaga patvirtina, jog pamatėlis sutrupėjo natūraliu nusidėvėjimu, be to, kad atsakovas nuogrindą išklojo dolomito akmenukais, nereiškia, kad jis gali išvengti atsakomybės už sugadinimą; 9) reikalavimas dėl šviestuvo negalėjo būti atmestas vien dėl to, kad atsakovas su juo nesutinka; 10) dėl ieškinio senaties teismas nevertino termino nutrūkimo ir atnaujinimo pagrindų buvimo, nes atsakovas pripažino padaręs žalą, padėdamas išpumpuoti vandenį iš užtvindyto rūsio, ši aplinkybė reikšminga sprendžiant dėl ieškinio senaties termino nutrūkimo; 11) teismas turėjo savo iniciatyva apsvarstyti galimybę terminą atnaujinti; 12) atsakovo patirtos 2794,50 Eur atstovavimo išlaidos yra nepagrįstai didelės, todėl turėtų būti sumažintos CPK 98 str. 2 d. pagrindu.

39. Pažymėtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3004/2008; kt.). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-423/2010). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

40. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir ieškovei iškėlė neprotingai aukštą įrodinėjimo standartą ir taip pažeidė CPK 178 - 185 straipsnius, t. y. pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino tiek ieškovės nurodytas aplinkybes, tiek atsakovo paaiškinimus, byloje išklausytų liudytojų parodymus, įvertino byloje pateiktus šalių rašytinius įrodymus ir išvadas darė byloje esančių įrodymų visuma.

41. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadai, jog ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio tarp atsakovo vykdytų žemės paviršinio sluoksnio stumdymo darbų ir ieškovės patirtos žalos dėl rūsio užliejimo, todėl pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 250 Eur turtinės žalos dėl sodo namelio rūsio užliejimo vandeniu. Pažymėtina, jog ieškovė apeliaciniame skunde iš esmės neneigia, kad rūsiai kartais užtvindomi dėl natūralių priežasčių, tačiau 2018 m. balandžio mėn. įvykusį jos rūsio užtvindymą sieja su atsakovo vykdytais žemės kasinėjimo darbais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog tiek atsakovas, tiek liudytojas R. V. paaiškino, jog kaimynų rūsio patalpos yra užliejamos, kai potvynio metu upės vanduo pakyla ir grįžtantis vanduo aplieja sodo namelių rūsiu, o ieškovei nurodžius, kad užliejimas įvyko 2018 m. balandžio mėn., galima pagrįstai spręsti, jog būtent pavasario metu dažniausiai ir vyksta užliejimai dėl potvynio. Be to, ieškovė neįrodė, kad drenažo vamzdžiai yra viršutiniame žemės lygyje, dėl ko būtų galima spręsti esant priežastiniam ryšiui tarp atsakovo vykdytų žemės paviršinio sluoksnio stumdymo darbų ir ieškovės rūsio užliejimo. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad atsakovo sklypo darbai turėjo įtakos atsiradusiai žalai.

42. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir žalos dėl stogo dangos sugadinimo, todėl pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 300 Eur turtinės žalos dėl stogo dangos sugadinimo. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, jog ieškovės statinių stogo danga (šiferis) nebuvo nauja, apsamanojusi, aptrupėjusi. Be to, ieškovė nepateikė duomenų iš kurių būtų galima nustatyti, ar ji pirko medžiagas naujai stogo dangai, ar atliko stogo dangos pakeitimo darbus, koks stogo dangos plotas galimai realiai pažeistas, kaip atrodė stogas po galimų sugadinimų ir pan., todėl apeliacinės instancijos teismas ieškovės nurodytus argumentus šiuo aspektu laiko deklaratyviais ir pripažįsta kaip subjektyvų ieškovės vertinimą, jog dėl atsakovo vykdytų jo namo renovacijos darbų galėjo būti sugadintas ieškovės stogas.

43. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir žalos bei jos dydžio dėl komposto dėžės sugadinimo, todėl pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 20 Eur turtinės žalos dėl komposto dėžės sugadinimo. Ieškovė teigia, kad pašaliniai asmenys negalėjo žinoti iš ko buvo padaryta komposto dėžė, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu ieškovės vertinimu, kadangi byloje pateiktos ieškovės sklypo fotonuotraukos, iš kurių galima matyti sklype esančius daiktus/statinius, todėl pašaliniams asmenims galėjo būti matoma iš ko pastatyta komposto dėžė ir/ar kaip ji atrodo. Ieškovė byloje nepateikė priešingų duomenų, kurie paneigtų, jog komposto dėžė nebuvo pastatyta iš suremtų plokščių. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančias fotonuotraukas, daro išvadą, jog atsakovo nurodytos aplinkybės dėl komposto pastatymo iš suremtų plokščių, yra pagrįstos. Iš fotonuotraukų matyti, kad suremtos plokštės tarpusavyje yra suspaustos, o kad laikytųsi – apjuostos, tačiau matomas plokščių išsiskleidimas į šonus. Taigi byloje nėra jokių įrodymų, kad būtent atsakovas buvo suinteresuotas sugadinti ar realiai sugadino ieškovės komposto dėžę ir dėl to, jam kiltų pareiga atlyginti 20 Eur turtinę žalą.

44. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir žalos bei jos dydžio dėl sodo ribų atitvėrimo (tvoros) išardymo, todėl pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 50 Eur turtinės žalos dėl sodo ribų atitvėrimo (tvoros) išardymo.

45. Ieškovė teigia, kad nėra aišku kaip atsakovo sugyventinei galėjo būti žinoma kur eina sklypų riba, todėl teismas be pagrindo rėmėsi jos parodymais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu ieškovės vertinimu, kadangi pati ieškovė savo procesiniuose dokumentuose buvo nurodžiusi, kad atsakovas ištraukė ir nežinia kur padėjo sklypo riboženklius, kuriuos ji vėliau pati rado, taigi tokios ieškovės nurodytos aplinkybės patvirtina, jog sklypo riboženkliai tam tikru laiku buvo, todėl akivaizdu, jog atsakovo sugyventinei galėjo ir turėjo būti žinoma bei matoma sklypų riba. Be to, ieškovė nereiškė pretenzijų atsakovui dėl sklypų ribos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, pašalindamas iš savo sklypo ieškovės sudėtas statybines ir buities atliekas, kurias ji laikė kaip sklypų atitvėrimą (tvorą), elgėsi neteisėtai ir taip padarė ieškovei žalą. Byloje esančios fotonuotraukos patvirtina, jog ties šalių sklypų pradžia buvo įsmeigtas riboženklis, taip pat matyti, jog ieškovės sklypo pusėje sudėtos statybinės atliekos (lentos), kurias, kaip nurodė atsakovas, perkėlė iš savo sklypo.

46. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir žalos bei jos dydžio dėl pagalbinio pastato sienos apgadinimo, todėl pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 350 Eur turtinės žalos dėl pagalbinio pastato sienos apgadinimo. Šiame kontekste šalys sutinka, jog ieškovė prašė, o atsakovas sutiko nuplauti pagalbinio pastato sieną ir, kad siena buvo plaunama vandeniu, tačiau iš esmės lieka neaišku kokie realiai sienos apgadinimai bei būklė buvo prieš plovimą ir po plovimo, todėl teismui nėra galimybės nustatyti kaip ir kokie atsakovo veiksmai turėjo įtakos, ar tie veiksmai buvo neteisėti ir ar dėl jų atsirado žala.

47. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir žalos bei jos dydžio dėl cementinio pamatėlio išardymo, todėl pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 350 Eur turtinės žalos dėl cementinio pamatėlio išardymo. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino kokia bylos medžiaga patvirtina, jog pamatėlis sutrupėjo natūraliu nusidėvėjimu. Pažymėtina, jog ieškovė savo procesiniuose dokumentuose buvo nurodžiusi, jog pamatėlis buvo įrengtas apie 1987 m., t. y. prieš 38 metus. Bylos duomenimis nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą rėmėsi šalių bei liudytojų paaiškinimai bei rašytine bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog yra didelė tikimybė, jog per 38 metus pastatai ir jų dalys natūraliai nusidėvi. Tačiau šiuo atveju reikšminga aplinkybe laiko tai, jog atsakovas atsiliepime į apeliantės apeliacinį skundą nurodė, jog ieškovė pati prašė ir sutiko, kad atsakovas tai sutvarkytų išklodamas dolomito akmenukais, todėl lieka neaišku kodėl praėjus kuriam laikui ieškovė dėl to reiškia pretenzijas. Abejotinas ir nelogiškas apeliantės argumentas, jog vien tai, kad atsakovas nuogrindą išklojo dolomito akmenukais, nereiškia, kad jis gali išvengti atsakomybės už sugadinimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovė nenurodė kokiais veiksmais atsakovas sugadino pamatėlį, kokia jo būklė buvo prieš tariamą sugadinimą ir neneigia, jog neprašė atsakovo nuogrindą iškloti dolomito akmenukais. Taigi apeliantės argumentai šiuo aspektu atmestini, kaip nepagrįsti.

48. Dėl apeliantės argumento, kad jos ieškinio reikalavimas dėl šviestuvo negalėjo būti pirmosios instancijos teismo atmestas vien dėl to, kad atsakovas su juo nesutinka, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad byloje nėra net tikėtų įrodymų, kurie pagrįstų, kad ieškovė galimai turėjo šviestuvą ir jį perdavė atsakovui. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, iš kurių butų galima spręsti apie virtuvės šviestuvo egzistavimą ir vertę, todėl ieškovė šios savo reikalavimo dalies neįrodė.

49. Be to, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį ieškovės reikalavimas, išskyrus dėl patirtos žalos nuėmus lietvamzdžius, nes nustatė, kad ieškovės nurodoma žala jai galimai buvo padaryta atsakovo namo rekonstrukcijos metu 2018-2019 metais, o ieškovė ieškinį teismui pateikė tik 2023 m. liepos 31 d.

50. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino termino dėl ieškinio senaties nutrūkimo ir atnaujinimo pagrindų buvimo, nes atsakovas pripažino padaręs žalą, padėdamas išpumpuoti vandenį iš užtvindyto rūsio, o jeigu teismas laikė, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, tai turėjo savo iniciatyva apsvarstyti galimybę terminą atnaujinti.

51. Atsakovas atsikirsdamas į ieškovės apeliacinio skundo argumentus atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, be to, nesutinka su ieškovės argumentais, jog ieškinio senaties terminą nutraukė jo atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę, nes jis padėjo ieškovei išpumpuoti iš rūsio vandenį gera valia, o pagalbos teikimo metu atsakovui ieškovė nereiškė jokių pretenzijų dėl padarytos žalos.

52. Pažymėtina, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, CK 1.127 straipsnis sieja ieškinio senaties termino eigos pradžią ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-611/2020 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

53. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodinėjo, kad apie savo pažeistas teises sužinojo vėliau, o ne pažeidimo dieną. Taigi apie pažeistas teises ir padarytą žalą ieškovei buvo žinoma jos pačios nurodytu laiku, t. y. 2018- 2019 metais, žalos padarymo metu. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį ieškovės reikalavimas, išskyrus dėl patirtos žalos nuėmus lietvamzdžius.

54. Be to, pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį, ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Nagrinėjamu atveju nustačius, jog atsakovas neigia, kad savo veiksmais padėdamas išpumpuoti iš rūsio vandenį, būtų pripažinęs savo prievolę atlyginti žalą ar, kad jo veiksmai įtakojo rūsio užliejimą, darytina išvada, jog byloje nenustatyta, kad senaties terminas nutrūko.

55. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė, būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo visas galimybes savalaikiai, t. y. nepažeisdama sutrumpinto ieškininės senaties termino, teisme pareikšti ieškinį dėl jai padarytos žalos atlyginimo. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad dėl jos vertinimu neteisėtų atsakovo veiksmų ji ne kartą kreipėsi žodžiu į atsakovą dėl padarytos žalos atlyginimo, be to, 2021 m. spalio 13 d. dėl atsakovų veiksmų ieškovė kreipėsi į policiją. Šios ieškovės nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ji sąmoningai suvokė jos nurodomą žalą, laiku įvertino susiklosčiusią teisinę situaciją, todėl jos išsilavinimas bei amžius negalėjo turėti įtakos savalaikiai nesikreipiant į teismą su ieškiniu dėl jai padarytos žalos atlyginimo, nes į kitas teisėsaugos įstaigas ji pasinaudojo teise kreiptis dar 2021 metais.

56. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant tik į ieškovės interesus, būtina atsižvelgti į ieškinio senaties instituto paskirtį. Todėl, atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, nenustačius svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo teisme taip pat yra pakankamas pagrindas ieškinį dėl žalos atlyginimo atmesti (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl ieškovės nesutikimo su atsakovo atstovavimo išlaidų dydžiu pirmosios instancijos teisme

57. Apeliantė taip pat nesutinka su iš jos atsakovui priteistomis atstovavimo išlaidomis, teigdama, jog atsakovo patirtos 2 794,50 Eur atstovavimo išlaidos yra nepagrįstai didelės, todėl turėtų būti sumažintos CPK 98 straipsnio 2 dalies pagrindu.

58. Atsakovas nesutikdamas su ieškovės argumentu, atsiliepime nurodo, kad nagrinėjamoje byloje buvo rengiami ir teismui teikiami atsiliepimas į ieškinį ir atsiliepimas į patikslintą ieškinį, t. y. du Rekomendacijų 8.2 punkte nurodyti dokumentai, be to, nuo civilinės bylos pradėjimo (2023 m. liepos 31 d.) iki pabaigos (2024 m. lapkričio 14 d.) vyko septyni teismo posėdžiai, mediacijos proceso posėdis, teiktos konsultacijos atsakovui, vykta į teismo posėdžius, šių procesinių veiksmų atlikimo metu sugaištas laikas (daugiau kaip 20 val.) turėtų būti skaičiuojamas valandų skaičių dauginant iš numatyto dydžio valandinio įkainio 223,79 Eur. Įvertinus bylos trukmę, sudėtingumą, procesinių dokumentų skaičių, posėdžių skaičių, advokato darbo užmokestis 2 794,50 Eur neviršija leistinų maksimalių dydžių.

59. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengtų atsiliepimų į ieškinį bei patikslintą ieškinį turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, į tai, kad bylos nagrinėjimas truko daugiau nei metus laiko, vyko septyni žodiniai posėdžiai, kuriuose dalyvavo atsakovo atstovė, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis (8 punktas), sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti atsakovui iš ieškovės jo patirtas atstovavimo išlaidas, proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai, kurios sudarė 2 552,25 Eur.

60. Atsižvelgdamas į tai, kad nenustatyta, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovo patirtos atstovavimo išlaidos viršijo Rekomendacijose įtvirtintus dydžius, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus dėl neteisingų ar per didelių išlaidų už atsakovo atstovavimą, kaip nepagrįstus ir sprendžia, jog jų mažinti nėra pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties

61. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

62. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

63. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovas turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą.

64. Atsakovas prašė priteisti iš ieškovės 1452,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokatės teisinę pagalbą (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą). Teismas įvertina tai, kad atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų 2025 m. pirmą ketvirtį. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, už praėjusio ketvirčio (2024 m. trečias ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 2 237,90 Eur. Taigi, maksimali atlygintina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 2 909,27 Eur (2 237,90 Eur x 1,3 (Rekomendacijų 8.11 punktas)). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, konstatuoja, kad atsakovo prašomos priteisti 1452 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokatės teisines paslaugas neviršija maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio. Atsakovui iš ieškovės priteisiamos 1452 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokatės teisines paslaugas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

65. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnis).

66. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės S. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui M. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1452 Eur (vienas tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt du eurai 00 ct ) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.