Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje, V. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Raseinių r., Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, pagrindinio išsilavinimo, vedęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), teistas:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 24 d. baudžiamuoju įsakymu pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį nubaustas 10 MGL dydžio bauda;Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendžiu pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį nubaustas 1 metų laisvės apribojimo bausme. Subendrinus paskirtą bausmę su 2008 m. gruodžio 24 d. Raseinių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, paskirta galutinė bausmė 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose ir 10 MGL bauda; Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 birželio 18 d. nuosprendžiu pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas penkiasdešimties parų areštu. Paskirtą bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė bausmė paskirta aštuoniasdešimt (80) parų arešto;Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu pagal LR BK 180 straipsnio 2 dalį paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, pagal LR BK 178 straipsnio 4 dalį paskirta 90 parų arešto. Bausmės subendrinus apėmimo būdu paskirta galutinė bausmė 3 metai laisvės atėmimo. 2012 m. gruodžio 5 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 2 m. ir 10 mėnesių;Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. nuosprendžiu pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, 2013 m. balandžio 25 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu bausmė pakeista, paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė;Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendžiu pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Paskirtą bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė bausmė paskirta 3 metai ir 4 mėnesiai laisvės atėmimo;Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį paskirta galutinė 12 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per pirmus tris bausmės atlikimo mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą 471,90 Eur turtinę žalą, per pirmus du bausmės atlikimo mėnesius pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, per du mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, bausmę atlikęs,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

V. B. buvo kaltinamas tuo, kad grasino nužudyti savo žmoną S. B., o būtent 2017 balandžio 7 d,. apie 16 val. 24 min., (duomenys neskelbtini), savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2.10 prom.), grasino nužudyti savo žmoną S. B., kojomis spardydamas ir kumščiais daužydamas užrakintas buto duris, plūsdamas nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais, šaukdamas „užmušiu tave, papjausiu“, tuo sukeldamas realų pagrindą nukentėjusiajai S. B. manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Iš Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad 2017 m. balandžio 7 d. buvo priimtas S. B. pareiškimas dėl to, kad tą pačią dieną jos vyras V. B. 2017 m. balandžio 7 d., apie 16.24 val. jų namuose grasino ją nužudyti, prieš tai namuose išvartė bei išdaužė daiktus (b. l. 6-7).

Iš Tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje matyti, kad 2017 m. balandžio 7 d., apie 16.24 val., namuose, vyras V. B. būdamas girtas (nustatytas 2,10 promilių girtumas) sudaužė televizorių, dulkių siurblį, išvartė gėlių vazonus ir kitus daiktus, išvadino necenzūriniais žodžiais, grasino papjauti, užmušti. Pranešime nurodoma, jog socialinė darbuotoja pranešė, kad šeimoje, kurią ji atėjo lankyti, vyras muša žmoną, namuose išdaužė daiktus, grasino peiliu. Minėjo, kad vyras buvo išėjęs, dabar mato, kad grįžta vėl, prašė paskubėti. Policiją kvietė I. Š.. Taip pat šiame pranešime nurodoma, jog V. B. smurtavo ir anksčiau, tačiau nesikreipė (b. l. 19-20). Tuo tarpu pranešime apie smurtą nurodoma, jog nustatinėjama, ar anksčiau patyrė smurtą, galbūt patyrė smurto 2017 m. balandžio 7 d (b. l. 21).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 2 straipsnio nuostatomis asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, jei jo veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinęs juos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 20 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas daro išvadą, kad V. B. pareikštas kaltinimas dėl grasinimo nužudyti nepasitvirtino.

Motyvuojamoji dalis

LR BK 145 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taigi taikant baudžiamąją atsakomybę pagal šią LR BK normą, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o ne kokiais nors kitais neigiamais padariniais, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑542/2011, 2K-94/2013,2K-300/2013, 2K-347/2014, 2K-410-693/2015, 2K-238-699/2016, 2K-172-788/2017 ir kt.).

Grasinimas kaip teisinė sąvoka – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-238-699/2016). Grasinimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu, tam tikru bauginančiu elgesiu, gali būti išsakytas nukentėjusiajam tiesiogiai ar per kitus asmenis ar viešus pasisakymus. Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Taigi pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑341/2010,2K-553-942/2015).

Nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad V. B., gyvenamojo namo laiptinėje, supratęs, kad žmona yra namuose ir tyčia jo neįsileidžia, pradėjo garsiai daužyti buto duris reikalaudamas, kad žmona jį įsileistų, vartojo necenzūrinius žodžius, grasino „užmušti“, „papjauti“.

Įstatymų leidėjas LR BK 145 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką laiko pakankamai rimtu nusikaltimu, kuris kelia realų pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai, tačiau baudžiamoji teisė negali būti naudojama kaip įrankis bet kokių santykių aiškinimuisi. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atkurti. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Kaip jau buvo minėta anksčiau, grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos.

Kaltinamasis V. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas teisme nuosekliai ir kategoriškai teigė, kad nors išsakė žmonos atžvilgiu grasinančio pobūdžio žodžius, tačiau tikrai nenorėjo padaryti jai nieko bloga, juo labiau ją nužudyti, patikino, kad tokių ketinimų tikrai neturėjo, tokius žodžius išsakė apimtas pykčio, nes žmona su juo nebendravo, neįsileido į namus, jis buvo apimtas pavydo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu S. B. nurodė, kad vyras niekada nėra prieš ją smurtavęs, nors būdamas neblaivus būna agresyvus, šaukia, kalba pakeltu balsu, tačiau smurto niekada nėra panaudojęs. Taip pat vertinant ar grasinimai buvo realūs svarbi aplinkybė tai, kad kaltinamasis, supratęs, kad žmona jo neįsileis, nebandė patekti į butą prievarta, išlaužiant duris ir taip parodyti, kad jo išsakyti grasinimai gali būti įgyvendinti, o atsisėdo laiptinėje ant laiptų ir ten ramiai sėdėjo, kol atvyko policijos pareigūnai, nors net nežinojo, kad jie yra iškviesti. Pažymėtina, kad kaltinamasis tik garsiai daužė duris, jų net nesugadino, jokių kitokių veiksmų, iš kurių galima būtų matyti, kad jis gali įgyvendinti žodžiais išsakytus ketinimus, neatliko. Tokį jo elgesį išprovokavo būtent pati sutuoktinė S. B., iš pradžių neatsiliepusi telefonu, o vėliau neįsileisdama į namus. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta jokių duomenų, kad įvykio metu rankose kaltinamasis būtų turėjęs kokius nors ginklus, peilius ar kitokius įrankius ar daiktus, kuriais būtų galima sužaloti žmogų, t. y. įgyvendinti jo išsakytus grasinimus „papjauti“ ar ,,nužudyti“.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad V. B. turėjo kokių nors realių nusikalstamų ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusiąją. Vertinant įvykio aplinkybes akivaizdu, kad tai nebuvo iš anksto suplanuotas žingsnis, kuriuo buvo siekiama įbauginti nukentėjusiąją, toks kaltinamojo elgesys buvo daugiau atsitiktinė kaltininko elgesio pasekmė, dėl alkoholio poveikio spontaniškai išsakyti žodžiai, emocionaliai išreikštas pyktis, nors lydimi veiksmų – daužymo į duris – į grasinimą panašūs, bet turintys kitokią prasmę, kai tuo tarpu teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai. Nors kaltinamojo pasirinktas konfliktinės situacijos sprendimo būdas – šaukimas ir durų daužymas - prieš žmoną yra nepriimtinas ir nepateisinamas, prieštaraujantis gerai moralei, bet tai nereiškia, jog bet kokie grėsmingi ketinimai bus ateityje įvykdomi, o jų reikia bijoti.

Pažymėtina ir tai, jog kritiškai vertintina tarnybiniame pranešime (b. l. 19-20) nurodyta informacija, kad socialinė darbuotoja pranešė, jog šeimoje, kurią ji atėjo lankyti, vyras muša žmoną, namuose išdaužė daiktus, grasino peiliu, nes išskyrus aplinkybę, jog namuose buvo netvarka, sugadinti daiktai, nepatvirtinta jokia kita ikiteisminio tyrimo medžiaga. Net ir pati liudytoja I. Š. šių aplinkybių nei apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepatvirtino.

Ne mažiau svarbu ir tai, jog I. Š. parodymais, tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis (b. l. 19-20) policijos pareigūnai į pagalbą buvo kviečiami dar iki kaltinamajam V. B. grįžtant į namus, kai jis nei daužė durų, nei buvo atlikęs kokius nors kitus kaltinime nurodytus veiksmus. Akivaizdu, jog apklaustų liudytojų elgesį šioje baudžiamojoje byloje, kviečiant policijos pareigūnus, įtakojo tai, jog anksčiau, kuomet jos buvo atėjusios į kaltinamojo V. B. butą, nesant šio asmens sutikimo, buvo išprašytos iš jo išeiti.

Tai, kad namuose buvo rasta netvarka, sugadintas televizorius, lauke mėtėsi televizorius nesudaro pagrindo išvadai, kad praėjus kuriam laiko tarpui, kaltinamasis V. B. jo neįsileidus namo, sėdėdamas ant laiptų, įgyvendins pykčio metu išsakytus žodžius, jog nužudys sutuoktinę, juolab, jog byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji ir liudytojos žinojo, jog būtent kaltinamasis padarė bute netvarką ir sugadino daiktus.

Be to, pagal teismų suformuotą praktiką bylose kai ginčas kyla tarp sutuoktinių, teismas privalo labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Kasacinės nutartys Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013).

Byloje nustatyta, jog būdamas neblaivus kaltinamasis V. B. būna agresyvus, todėl tokioje konfliktinėje situacijoje asmenys gali neadekvačiai vertinti situaciją. Teismo nuomone, kaltinamojo veiksmus galima vertinti kaip spontanišką agresiją dėl to, kad nebuvo įleistas namo. Be to, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog nukentėjusioji minėtoje situacijoje galėjo elgtis neadekvačiai, nes apie neblaivų sutuoktinį jai pranešė socialinės darbuotojos, liepė jai atvykus į Ariogalą namo vienai neiti, o pirmiausia susisiekti su jomis, socialinė darbuotoja policijos pareigūnus kvietė dar net neatėjus kaltinamajam V. B. į namus, o jį pamačius pro langą lauke, analogiškos situacijos dar niekuomet nėra buvę, todėl jautrus susiklosčiusių aplinkybių vertinimas ir staigi neadekvati reakcija į jas, negali būti vertinama kaip tyčinis siekimas įbauginti nukentėjusiąją, priversti ją manyti, kad grasinimas galėtų būti įvykdytas. Be to, kaip jau ir minėta, neadekvati ir liudytojų reakcija, kuomet jos pareigūnus kvietė net negrįžus kaltinamajam V. B. į namus, net neatlikus jokių kaltinime nurodytų veiksmų, taip pat negali būti vertinama kaip tyčinis siekimas įbauginti nukentėjusiąją, priversti ją manyti, kad grasinimas galėtų būti įvykdytas. Vien tai, kad nukentėjusioji išsigando sutuoktinio pykčio protrūkio, durų trankymo ir žodžių „nužudysiu, papjausiu“, automatiškai nereiškia, kad sutuoktinis iš tikrųjų grasino ją nužudyti ar sunkiai sužaloti. Grasinimo realumą tokiais atvejais turi patvirtinti kiti objektyvūs duomenys, kurių byloje akivaizdžiai nėra tokiai išvadai. Priešingai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusioji paaiškino, jog su sutuoktiniu susitaikė, gyvena kartu, pretenzijų jam neturi. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusioji anksčiau, t. y. iki 2017 m. balandžio 7 d., kada nors kreipėsi pagalbos dėl galimo kaltinamojo smurto. Taigi, byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina, kad V. B. veikė tiesiogine tyčia, todėl jo veiksmams kriminalizuoti nepakanka duomenų.

Vien tai, kad asmuo anksčiau buvo teistas ir teismo pripažintas kaltu dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo, nesudaro pagrindo pripažinti jį kaltu dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog šioje konkrečioje situacijoje nukentėjusiajai nebuvo pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą bus įvykdytas, todėl V. B. pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintinas nesant jo veikoje šios nusikalstamos veikos požymių (LR BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktina iki nuosprendžio vykdymo pradėjimo.

Civilinei ieškovei atsisakius civilinio ieškinio, byla šioje dalyje nutrauktina (LR BPK 112 straipsnio 3 dalis, 113 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 – 298 straipsniais, 301 – 302 straipsniais ir 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

V. B. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Bylą dalyje dėl civilinio ieškinio nutraukti.

Nuosprendis per 20 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Raseinių rajono apylinkės teismą.