Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sigelta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, kuria paliktas nenagrinėtu ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sigelta“ ieškinys atsakovui A. I. (A. I.) dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys V. R. ir D. Š. (D. Š.).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Išnagrinėjęs antrą kartą civilinę bylą Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 6 d. nutartimi minėtą sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kadangi sprendimas priimtas teismui nevisapusiškai išnagrinėjus bylą, neatskleidus jos esmės ir pažeidus proceso teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimo, pranešimo apie teismo posėdį tvarką, įrodymų rinkimą.

5. Ieškovė 2018 m. liepos 11 d. pateikė įrodymus, kad bankroto administratorius ėmėsi priemonių, jog sužinotų atsakovo buvimo vietą: Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje raštą, kuriuo nurodoma, kad A. I. nesikreipė į ambasadą dėl konsulinių paslaugų, todėl neturi duomenų apie jo gyvenamąją vietą, valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“ duomenis, kad jokių įrašų apie A. I. nerasta.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas paliko nenagrinėtą apeliantės BUAB „Sigelta“ ieškinį atsakovui A. I. dėl žalos atlyginimo (CPK 296 straipsnio 11 punktas), yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

10. CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punkte ir 2 dalyje nustatyta, kad teismas pareiškimą (ieškinį) palieka nenagrinėtą, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad pareiškimas (ieškinys) neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų, ir tik tuo atveju, jeigu šalis per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina.

11. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šių teisės normų taikymo, yra išaiškinęs, kad teismas, priėmęs procesinį dokumentą ir vėliau pastebėjęs jo turinio trūkumų, gali jį palikti nenagrinėtą tik tada, kai išaiškėję trūkumai yra esminiai, t. y. dėl kurių bylos negalima išnagrinėti iš esmės, ir kai jie nebuvo pašalinti per teismo nustatytą terminą trūkumams šalinti; CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktas gali būti taikomas, jeigu ieškinyje nenurodytas jo pagrindas ir dalykas. Priešingu atveju (jeigu išaiškėję ieškinio trūkumai nėra esminiai) prasidėjęs civilinis procesas turi būti tęsiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2008; 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-313/2016).

12. Kokios kliūtys ir (ar) kiti procesinio dokumento netikslumai yra esminiai tolesnei proceso eigai, t. y. kokie ieškinio trūkumai yra esminiai, įstatyme detaliau neapibrėžta, todėl kiekvienu atveju teismas šį kriterijų privalo taikyti atsižvelgdamas į pareikšto ieškinio reikalavimo esmę ir ieškinyje nurodytas aplinkybes. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad iš esmės ieškinio trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tada, kai, netinkamai suformulavus ieškinio dalyką ar pagrindą, apskritai iš pareikšto ieškinio neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas apskritai negali būti pradėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013).

13. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teismas, nustatydamas procesinio dokumento trūkumus ir nurodydamas terminą jiems pašalinti, turėtų suprantamai išaiškinti į teismą besikreipiančiam asmeniui, kokie konkretūs trūkumai trukdo ieškinį priimti ar priimtą nagrinėti ir kaip juos reikėtų taisyti. Teismas nutartyje dėl ieškinio trūkumų turėtų išvardyti šalintinus trūkumus ir nurodyti jų šalinimo būdus. Pagal teisinį reglamentavimą trūkumų šalinimo instituto normose leidžiama laikyti ieškinį nepaduotu (atitinkamai priėmus jį palikti nenagrinėtu) tik tuo atveju, kai nepašalinti teismo nutartimi konkretizuoti trūkumai (CPK 115 straipsnio 2, 3 dalys, 138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013; 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-313/2016).

14. Pažymėtina, kad formaliai taikant trūkumų šalinimo institutą gali būti apribota asmens teisė į teisminę gynybą, vilkinamas procesas, kadangi šio instituto paskirtis yra nesuvaržyti asmens teisės į teisminę gynybą ir ją apsaugoti, todėl taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą, būtina atsižvelgti į teisminės gynybos prieinamumo principą (CPK 5 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2009). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikomi nepateisinamais tokie teisės kreiptis į teismą ribojimo atvejai, kai nacionaliniai teismai ieškinį laiko nepriimtinu dėl procesinių trūkumų, skirdami pernelyg didelį dėmesį formai, dėl ko teisė kreiptis į teismą tampa realiai neįgyvendinama (2004 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Mesutoglu prieš Turkiją, 2008 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Blumberga prieš Latviją).

15. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantė 2016 m. spalio 14 d. pateiktame ieškinyje nurodė, kad atsakovo A. I. gyvenamosios vietos nežino. Pirmosios instancijos teismo teisėjas 2016 m. spalio 18 d. rezoliucija ieškinį priėmė. Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs atsakovo asmens duomenis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, nustatė, kad atsakovas yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę (nuo 2011 m. kovo 23 d.). Šiuo atveju teismas jau pirmoje bylos nagrinėjimo stadijoje, t. y. bylos iškėlimo, pasirengimo ją nagrinėti metu, žinojo, kad atsakovas yra išvykęs į Jungtinę Karalystę, tačiau procesinius dokumentus jam bandė įteikti adresu (duomenys neskelbtini). To nepavykus padaryti, teismas dalį dokumentų teikė viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnio 1 dalies), o dalies dokumentų iš viso neįteikė. Atsakovas byloje nepateikė nė vieno procesinio dokumento, posėdžiuose nedalyvavo.

16. Vilniaus apygardos teismui 2018 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį atmetus, o Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. birželio 6 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-817-196/2018) minėtą sprendimą panaikinus ir bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad atsakovas įvykdė pareigą deklaruoti savo išvykimą, duomenų, kad ieškinio pateikimo metu jis turėjo kreditorių, kuriems turėjo pareigą pranešti apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, byloje nėra, todėl atsižvelgiant į tai, kad už priimto ieškinio, pranešimo dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimą atsakingas teismas (CPK 142 straipsnio 1 dalis), apeliantei jau ieškinyje nurodžius, kad atsakovo gyvenamosios vietos nežino, teismui kilo pareiga dėti pagrįstas ir pakankamas pastangas nustatant atsakovo buvimo vietą (pvz., kreiptis į Lietuvos Respublikos ambasadą Jungtinėje Karalystėje, užklausti Lietuvos Respublikos gyventojų registrą dėl konkretaus atsakovo gyvenamosios vietos adreso, pasinaudoti viešaisiais Nekilnojamojo turto ar kitais registrais, viešai prieinama informacija ar pan.), o ne keletą kartų siųsti procesinius dokumentus akivaizdžiai neaktualiu adresu. Tik tuomet, kai pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą įsitikinti, kad atsakovo adresas negali būti nustatytas, jis galėjo įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnio 1 dalis).

17. Apeliacinės instancijos teismui perdavus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šis 2018 m. birželio 25 d. nutartimi įpareigojo apeliantę per keturiolika dienų nuo šios nutarties gavimo dienos pašalinti ieškinio trūkumus ir pateikti duomenis apie atsakovo buvimo vietos adresą arba pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad apeliantė ėmėsi pakankamai priemonių sužinoti atsakovo buvimo vietą. Apeliantė, vykdydama teismo įpareigojimą, pateikė Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje raštą, kuriuo nurodoma, kad A. I. nesikreipė į ambasadą dėl konsulinių paslaugų, todėl neturi duomenų apie jo gyvenamąją vietą ir VĮ „Registrų centras“ duomenis, kad jokių įrašų apie A. I. nerasta. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos apeliantės pateiktus duomenis, padarė išvadą, kad 2018 m. birželio 25 d. nutartyje nurodyti trūkumai nebuvo tinkamai pašalinti, todėl paliko ieškinį nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatytu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

18. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau nurodytomis proceso teisės normomis ir kasacinio teismo praktika, įvertinęs pirmosios instancijos teismo 2018 m. birželio 25 d. nutarties turinį, sprendžia, kad šioje nutartyje nurodytas įpareigojimas pateikti atsakovo buvimo vietos adresą arba įrodymus, pagrindžiančius, kad apeliantė ėmėsi pakankamai priemonių sužinoti atsakovo buvimo vietą, iš esmės nekonkretizuotas, kadangi nėra aišku, kaip galima būtų tinkamai jį įvykdyti. Todėl tokio įpareigojimo neįvykdymas negali suteikti teismui teisės ieškinį palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punkto, 2 dalies pagrindu.

19. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktą į teismą besikreipiantis asmuo ieškinyje privalo nurodyti dalyvaujančių byloje asmenų gyvenamąją vietą. Tačiau visais atvejais teismas atitinkamų duomenų apie byloje dalyvaujančius asmenis, taip pat jų gyvenamosios vietos adreso nenurodymą turi įvertinti remdamasis CPK 115 straipsnio 4 dalyje nurodytu kriterijumi – ar tų duomenų trūkumas yra esminė kliūtis tolesnei proceso eigai. Ieškinio trūkumų šalinimo institutas, ieškinyje nenurodžius visų duomenų apie dalyvaujančius asmenis, gali būti taikomas tik tada, kai ieškovui šie duomenys yra arba turėtų būti žinomi. Jeigu pirmiau nurodyti duomenys ieškovui neprieinami ir negali būti žinomi, ieškinio trūkumų šalinimo institutas netaikytinas. Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar konkrečiu atveju yra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 115, 138 straipsniai), turėjo įvertinti apeliantės galimybę disponuoti tokiais duomenimis, taigi ir galimybę nurodytą konkretų ieškinio trūkumą pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-313/2016).

20. Šiuo atveju apeliantė pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, kuriuos nurodė Lietuvos apeliacinės instancijos teismas 2018 m. birželio 6 d. nutartyje, patvirtinančius, kad ji nesėkmingai bandė sužinoti atsakovo buvimo vietos adresą, t. y. įvykdė ne tik teismo įpareigojimą, tačiau ir bendradarbiavimo pareigą (CPK 8 straipsnis), o tai suponavo būtent teismo pareigą spręsti dėl tolesnio procesinių dokumentų įteikimo atsakovui. Šiuo atveju pritartina apeliantei, kad būtent teismo pareiga yra įteikti procesinius dokumentus, tačiau pirmosios instancijos teismas šios pareigos neįvykdė. Apeliantei neturint objektyvių galimybių sužinoti atsakovo buvimo vietos adresą, o teismui aiškiai nenurodžius, kur ir kaip tokius duomenis apeliantė galėtų gauti, ir vėliau nenurodžius, kokių duomenų apeliantė nepateikė ieškinys negalėjo būti paliktas nenagrinėtas, nes tai reikštų apeliantės teisės į teisminę gynybą suvaržymą dėl nuo jos nepriklausančios aplinkybės.

21. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, palikdamas apeliantės ieškinį nenagrinėtą, netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo teisę palikti ieškinį nenagrinėtą, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad ieškinys neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui.