Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sigelta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sigelta“ ieškinį atsakovui A. I. (A. I.), tretieji asmenys V. R. ir D. Š., dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl proceso teisės normų pažeidimo

Viena iš pagrindinių šalių teisių civiliniame procese yra teisė būti išklausytam. Teismas gali priimti sprendimą tik atidžiai išklausęs abi ginčo šalis (audiatur et altera pars). Šios teisės tinkamas įgyvendinimas įgalina tinkamai taikyti rungimosi principą. Tai lemia, kad įstatyme detaliai reglamentuojama teismo procesinių dokumentų įteikimo šalims bei kitiems suinteresuotiems asmenims tvarka.Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina teisę į teismą. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad galimybė bylos šalims dalyvauti teisminiame nagrinėjime išplaukia iš Konvencijos 6 straipsnio paskirties ir tikslų (žr. 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35). Šalių lygiateisiškumo principas, kuris yra teisės į teisingą teismą sudedamoji dalis, reikalauja, kad kiekvienai bylos šaliai būtų sudaryta tinkama galimybė pristatyti savo poziciją tokiomis sąlygomis, kad ji neatsidurtų žymiai blogesnėje padėtyje negu priešinga bylos šalis (žr., pvz., 2017 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13, par. 32).Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis neįtvirtina konkretaus procesinių dokumentų įteikimo būdo (žr., pvz., 2017 m. vasario 16 d. sprendime byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 53; 2004 m. vasario 5 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Bogonos prieš Rusiją, peticijos Nr. 68798/01), tačiau bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti bei komentuoti pastabas ar pateiktus įrodymus, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (žr., pvz., 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77). Jeigu teismo dokumentai, įskaitant teismo šaukimus, nėra įteikiami asmeniškai, asmeniui gali būti užkertamas kelias ginti save teismo proceso metu (žr. 2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 48, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-421/2017).Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad valstybėms narėms tenka pareiga užtikrinti, kad vidaus institucijos veiktų pagal reikalaujamą atidumą informuojant bylos dalyvius apie procesą taip, kad teisė į teisingą teismą nebūtų pažeista. Ši pareiga egzistuoja kartu su pareiškėjų pareiga neprisidėti prie situacijos sudarymo dėl kurios kreipiamasi į teismą, ypač kai procesas yra susijęs su keliomis jurisdikcijomis (žr. Avotiņš v. Latvia, peticijos Nr. 17502/07, par. 124 ).Europos Žmogaus Teisių Teismas, atlikęs palyginamąjį teisinį tyrimą, susijusį su procesinių dokumentų įteikimo procedūromis trisdešimt vienoje valstybėje, 2017 m. balandžio 27 d. sprendime byloje Schmidt prieš Latviją, peticijos Nr. 22493/05, konstatavo, kad visose apklaustose valstybėse narėse ieškovas turi nurodyti atsakovo adresą. Tačiau kai atsakovo adresas nežinomas, daugumoje apklaustų valstybių narių yra asmuo ar institucija (ieškovas, teismas, prokuroras, antstolis arba specialusis atstovas), kuri yra įpareigota dėti pagrįstas pastangas nustatant atsakovo gyvenamąją vietą. Nacionalinių teismų pareiga veikti savo iniciatyva, siekiant nustatyti atsakovo adresą, labai skiriasi tarp susitariančių valstybių, o kai kurios valstybės reikalauja, kad būtų išnaudotos visos galimos priemonės atsakovui pasiekti. Kai pareiga identifikuoti atsakovo adresą nustatoma ieškovui ar kitam asmeniui, paprastai jis privalo teismui pagrįsti, kad ėmėsi pakankamai priemonių sužinoti atsakovo buvimo vietą. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad, neatsižvelgiant į tai, kuris iš šių metodų yra pasirinktas, susitariančiosios valstybės yra atsakingos už tai, kad vietos valdžios institucijos imtųsi deramo atidumo veiksmų, siekdamos užtikrinti, kad atsakovai būtų informuoti apie jiems iškeltą procesą ir jiems būtų suteikta galimybė būti teisme ir apginti save. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta, kad už teismo procesinių dokumentų įteikimą atsakingas teismas. CPK 123 straipsnyje įtvirtintos bendrosios procesinių dokumentų įteikimo taisyklės. Pagal jas procesiniai dokumentai turi būti įteikiami adresato gyvenamojoje arba darbo vietoje, kurias pradiniame civilinės bylos proceso etape privalo nurodyti bylą inicijuojantis asmuo. Pažymėtina, kad fizinio asmens gyvenamąja vieta pagal CK 2.16 straipsnio 1 dalį laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria jis yra labiausiai susijęs, laikoma jo pagrindine gyvenamąją vieta (CK 2.16 str. 2 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1015/2014).Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, 2016 m. spalio 16 d. ieškinyje nurodė, kad atsakovo gyvenamosios vietos nežino (b. l. 1). Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs atsakovo asmens duomenis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, nustatė, kad atsakovas išvykęs į Jungtinę Karalystę (b. l. 26), tačiau ieškinį, pranešimą bei jo priedus jam bandė įteikti adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 30). Taip pat byloje yra 2016 m. spalio 18 d. pažyma iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apie asmens įdarbinimus už 2015-10-01–2016-10-31 laikotarpį, kuriame nurodyta, jog minėtu laikotarpiu duomenų apie A. I. įdarbinimus nėra (b. l. 31). Ieškinys, jo priedai, pranešimas dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo bei nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui nebuvo įteikti (b. l. 34). Vilniaus apygardos teismas, 2016 m. lapkričio 16 d. nutartyje nurodęs, kad atsakovui vokas su procesiniais dokumentais, siųstas adresu (duomenys neskelbtini), grįžo neįteiktas, kad Gyventojų registro duomenimis atsakovas deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę, kad ieškovas nepageidauja atsakovui skirti kuratorių, o prašo teismo procesinius dokumentus atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu, nutarė ieškovo prašymą tenkinti ir procesinius dokumentus (pranešimą dėl atsiliepimo į pareikštą ieškinį, pranešimą apie teismo posėdį ir kt.) atsakovui įteikti paskelbiant pranešimą specialiame interneto tinklapyje (CPK 130 str. 1 d.). 2017 m. sausio 3 d. parengiamajame posėdyje dalyvavo tik ieškovės bankroto administratorius (b. l. 46). Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 11 d. priėmė sprendimą už akių, kuris išsiųstas adresu (duomenys neskelbtini), A. I. nebuvo įteiktas (b. l. 63). Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi sprendimas už akių panaikintas ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos teismas atsakovui A. I. išsiuntė šaukimą į teismo posėdį adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 90), kuris grįžo neįteiktas (b. l. 103). Teismas, patikrinęs atsakovo asmens duomenis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, nustatė, kad atsakovas yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę (b. l. 97). Atsakovui nepranešus apie teismo posėdį, posėdis įvyko 2018 m. vasario 6 d. Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovui buvo nepranešta apie teismo posėdį, 2018 m. vasario 9 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, paskyrė teismo posėdį 2018 m. vasario 23 d.; nutarė apie teismo posėdžio laiką, vietą informuoti ieškovę, trečiuosius asmenis; atsakovui A. I. apie teismo posėdžio vietą, laiką pranešti viešo paskelbimo būdu. 2018 m. vasario 23 d. posėdyje dalyvavo tik ieškovės atstovas (b. l. 116). Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 23 d. priėmė ieškovės skundžiamą sprendimą, kuris atsakovui nebuvo įteiktas (b. l. 132). Apeliacinis skundas atsakovui nebuvo siųstas, nurodant, kad jis gyvena Jungtinėje Karalystėje (b. l. 137).Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas jau pirmoje bylos nagrinėjimo stadijoje, t. y. bylos iškėlimo, pasirengimo ją nagrinėti metu, žinojo, kad atsakovas yra išvykęs į Jungtinę Karalystę, tačiau procesinius dokumentus jam bandė įteikti adresu (duomenys neskelbtini). To nepavykus padaryti, pirmosios instancijos teismas dalį dokumentų teikė viešo paskelbimo būdu (CPK 130 str. 1 d.), o dalies dokumentų apskritai neįteikė. Pažymėtina, kad atsakovas deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę 2011 m. kovo 23 d., t. y. penkerius metus prieš ieškinio pateikimą (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 str. 3 d.). Atsakovas byloje nepateikė nei vieno procesinio dokumento, posėdžiuose nedalyvavo. Šios aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad atsakovui apie iškeltą bylą ir ieškovės bankroto administratoriaus jam pareikštus reikalavimus, apskritai nėra žinoma (CPK 185 str.). Nagrinėjant klausimą, ar pagrįstai atsakovui dalis procesinių dokumentų buvo įteikti viešo paskelbimo būdu, aktualus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CPK 130 straipsnio taikymo išaiškinimas, kuriame kasacinis teismas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimu, kad dokumentų įteikimo būdas kaip asmens informavimas apie teismo procesą viešo paskelbimo būdu naudojamas tik tuomet, kai nacionalinis teismas yra įsitikinęs, kad asmens adresas negali būti nustatytas ir kad asmuo nėra visiškai likęs be gynybos priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-421/2017).Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisiškai reikšminga, kad atsakovas įvykdė pareigą deklaruoti savo išvykimą (Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi 2010 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d.) 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Duomenų, kad atsakovas ieškinio pateikimo metu turėjo kreditorių, kuriems turėjo pareigą pranešti apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kad už priimto ieškinio, pranešimo dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimą atsakingas teismas (CPK 142 str. 1 d.), ieškovui jau ieškinyje nurodžius, kad atsakovo gyvenamosios vietos nežino, teismui kilo pareiga dėti pagrįstas pastangas nustatant atsakovo gyvenamąją vietą (žr. šios nutarties 17 punktą). Nustačius, kad atsakovas išvykęs į Jungtinę Karalystę, teismas turėjo pareigą imtis pakankamai priemonių siekiant sužinoti atsakovo buvimo vietą (pvz., kreiptis į Lietuvos Respublikos ambasadą Jungtinėje Karalystėje, užklausti Lietuvos Respublikos gyventojų registrą dėl konkretaus atsakovo gyvenamosios vietos adreso, pasinaudoti viešaisiais Nekilnojamojo turto ar kitais registrais, viešai prieinama informacija ar pan.), o ne keletą kartų siųsti procesinius dokumentus akivaizdžiai neaktualiu adresu (duomenys neskelbtini). Tik tuomet, kai pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą įsitikinti, kad atsakovo adresas negali būti nustatytas, galėjo įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu (CPK 130 str. 1 d.).Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, neįvykdęs pareigos dėti pagrįstas pastangas nustatant atsakovo gyvenamąją vietą, kai atsakovas įvykdė pareigą deklaruoti savo išvykimą, nepagrįstai jam dalį procesinių dokumentų įteikė viešo paskelbimo būdu. Be to, sprendimo, kuriuo byla išnagrinėta iš esmės, neįteikė jokiu būdu, o apeliacinio skundo, apskritai, atsakovui nesiuntė.Pažymėtina, kad atsakovui neatvykus į teismo posėdį, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti aplinkybes, kodėl jis neatvyko, ar jam teisingai buvo pranešta (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. sausio 24 d sprendimas, byloje Fridman prieš Lietuvą, peticijos Nr. 40947/11). Atsižvelgiant į šios nutarties 21-22 punktus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad atsakovui buvo pranešta apie jam iškeltą bylą, vyksiantį teismo posėdį.Pirmosios instancijos teismo proceso teisės normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimo, pranešimo apie teismo posėdį tvarką, pažeidimas leidžia daryti išvadą, kad byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, buvo pažeista atsakovo teisė ne tik atsikirsti į ieškinio reikalavimus, pateikti poziciją ieškinyje iškeltais klausimais, bet ir teikti įrodymus (CPK 142 str. 2 d., 179 str. 1 d.), taip pat Vilniaus apygardos teismas, tinkamai neinformavęs atsakovo apie jam iškeltą bylą, šalims užkirto kelią bylą užbaigti taikiai pirmosios instancijos teisme (CPK 2 str., 42 str. 1 d.).Šioje nutartyje konstatuotos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas proceso teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimo, pranešimo apie teismo posėdį tvarką, įrodymų rinkimą, nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, neatskleidė jos esmės. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimo, neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, ir išspręsti ginčą iš esmės, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė asmenų lygybės įstatymui ir teismui, rungimosi ir dispozityvumo principus, proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, įvertinus, kad nėra duomenų, apie tai, kad atsakovui apie iškeltą bylą yra žinoma, darytina išvada, kad bylos nagrinėjimas pagal ieškinį (taigi ir apeliacinį skundą) šiuo metu nėra galimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nuo ieškinio įteikimo neatitiktų apeliacijos esmės ir paskirties bei reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą. Be to, byloje dalyvaujantys asmenys, nesutikdami su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminio ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją. Dėl to skundžiamas sprendimas naikintinas, o byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.