- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Data
- 2015-07-21
- Bylos Nr.
- 2A-511-755/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eigirdas Činka
- Ieškovas
- V. V.
- Atsakovas
- J. V.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-511-755/2015
nutartis
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 24 d.
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės V. V. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-30-620/2015 pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovui J. V., trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų O. S., dėl nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė V. V. kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo J. V. ieškovės naudai 4 534 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė paaiškino, kad nuo 2006 metų iš I. P. nuomojo žemės ūkio veiklai 1,07 ir 2 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Rokiškio rajone. Žemės sklypų nuomos terminas iš pradžių buvo du metai, o vėliau nuomos sutartys buvo pratęsiamos kas metai. Nuomos sutartis galiojo iki 2013 metų lapkričio mėnesio. Kadangi kiekvienais metais žemės sklypų nuomos sutartis buvo pratęsiama, todėl 2013 metų rugsėjį žemės sklypuose pasėjo žieminius rugius. 2013 m. lapkričio 11 ar 12 d. žemės sklypų savininkė informavo ieškovę, jog ji parduoda žemės sklypus. Rugiai buvo sudygę, o pavasarį apžiūrėjus rugius, buvo galima tikėtis gero derliaus, nes jie nebuvo iššalę. Ieškovė teigė, jog atsakovas žinojo, jog perka žemės sklypus, kuriuose yra ieškovei priklausantys pasėliai ir ji turi teisę pasėlius nusiimti. 2014 m. liepos 15 d. netoli nuomojamų sklypų jos šeimos nariai pjovė žolę ir pamatė, jog visi jų rugiai nupurkšti chemikalais, rudi, sklypai iškultivuoti. Iš apsėto ploto ieškovė tikėjosi gauti apie 12,28 t rugių. Pagal viešai skelbiamas 2014 metų rugių supirkimo kainas iš minėto ploto rugių galėjo gauti 4 543 Lt pajamų, jeigu šie grūdai būtų parduoti. Nors ir atsakovas tapo žemės savininku, tačiau žinojo, jog žemės sklypuose ūkininkavo ne daiktą jam pardavęs asmuo, o ieškovė, todėl atsakovo veiksmai sunaikinant pasėlius yra neteisėti ir jis kaltas dėl žalos padarymo.
Žemesnės instancijos teismas
Rokiškio rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės V. V. 579,24 EUR bylinėjimosi išlaidų atsakovo J. V. ir 50 EUR bylinėjimosi išlaidų trečiojo asmens O. S. naudai, priteisė iš ieškovės 9,85 EUR bylinėjimosi išlaidų valstybei. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių ir apklaustų liudytojų paaiškinimus, darė išvadą, kad ieškovė veikė nerūpestingai ir netinkamai, todėl prisiėmė visą riziką dėl pasėtų žieminių grūdinių kultūrų. Ji besibaigiant nuomos sutarčiai žemės sklypus apsėjo kultūromis (žieminiais rugiais), kurių derlius bus nuimamas tik kitais metais , žinodama apie žemės sklypų savininkės ketinimus parduoti turimus sklypus, būdama įspėta apie tokių kultūrų nesėjimą ir neturėdama pratęstos nuomos sutarties, o sužinojusi apie žemės sklypų pardavimą, nesikreipė į naująjį žemės sklypų savininką nurodydama apie ketinimus išsinuomoti žemės sklypus, neišreiškė valios nusiimti derlių ar kitais būdais išspręsti susidariusią situaciją, nesiūlė jokių alternatyvių variantų susidariusiai problemai išspręsti. Teismas konstatavo, kad civilinė atsakomybė (CK 6.263 str.) šioje situacijoje neturėtų būti taikoma, nes pačios ieškovės veiksmai sąlygojo susidariusią situaciją (CK 6.253 str.1,5d.), dėl kurios jai galimai atsirado nuostoliai.
Šalies argumentai
Ieškovė V. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-30-620/2015 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, kad žemės nuomos sutartis pasibaigė, be to, nebuvo registruota viešame registre, todėl ši sutartis nesukelia jokių teisinių padarinių atsakovui ir šios sutarties šalys jos negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Atsakovas iki įsigydamas žemę žinojo, kad šiame žemės sklype ieškovė vykdė ūkinė veiklą, todėl aplinkybė, kad sutartis nebuvo įregistruota, nėra reikšminga. Ieškovė teisėto naudojimosi žemės sklypu metu šią žemę apdirbo ir pasėjo pasėlius, iš kurių derlius subrendo jau pasibaigus nuomos sutarčiai. Pagal CK 6.488 str. išsinuomoto daikto duodamos pajamos, vaisiai priklauso nuomininkui, todėl subrendęs derlius priklausė ieškovei. Atsakovas, nusipirkęs žemę su kito asmens išaugintu derliumi negalėjo savavališkai šio derliaus sunaikinti, todėl tokie atsakovo veiksmai laikytini neteisėtais, sudarančiais pagrindą reikalauti atlyginti dėl jų kilusius nuostolius. Skundžiamame sprendime išvada, kad ieškovė veikė nerūpestingai ir netinkamai, todėl prisiėmė visą riziką dėl pasėtų kultūrų, padaryta netinkamai įvertinus surinktus įrodymus. Liudytojos I. P. parodymai, jog ieškovė buvo įspėta apie savininkės ketinimą parduoti žemės sklypą, vertintini kritiškai, kadangi žmogus, žinodamas apie neketinimą pratęsti žemės nuomos sutarties, neinvestuotų į šios žemės apdirbimą. Liudytoja davė parodymus tik apie žodinius įspėjimus pirkti žemę, tačiau raštu ieškovei nebuvo pasiūlyta įsigyti žemės sklypo, todėl, vadovaujantis įrodymų tikėtinumo taisykle, akivaizdu, kad ieškovei iš anksto nebuvo žinoma apie nuomos sutarties nepratęsimą. Nors ieškovė iš dalies pripažino, kad elgėsi nepakankamai apdairiai neaptardama su naujuoju žemės sklypo savininku dėl derliaus nuėmimo, tačiau pagal susiklosčiusią praktiką tikėjosi, kad derlių jai bus leista nuimti. Tai, kad ieškovė neieškojo kontakto su naujuoju savininku, paaiškinama tuo, kad ieškovė jautėsi apgauta atsakovo, nes jis įsigijo žemę, kurią pagrįstai tikėjosi įsigyti ieškovė.
Atsiliepimas
Atsakovas J. V. atsiliepimu prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš apeliantės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pažymėjo, kad įsigyjant žemės sklypus, pardavėja jam garantavo, kad tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų į šiuos sklypus. Ieškovei buvo pasiūlyta įsigyti parduodamus žemės sklypus, bet ji atsisakė juos pirkti ir, nors teigė savininkei, kad žemės sklypai yra neapsėti, juose pasėjo rugius. Apeliantei manant, kad buvo pažeistos įstatymo, garantuojančio pirmenybės teisę žemės sklypą pirkti nuomininkui, ji galėjo kreiptis į teismą dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo. Ieškovė, sėdama javus, neatsiklausė nei savininkės, ar nuomos sutartis bus pratęsiama, nei sužinojusi, kad sklypai yra parduoti, nesikreipė į naują savininką dėl žemės sklypų nuomos ar ketinimų nusiimti derlių. Atsakovas ieškovės atsiklausė, ką ji ketina daryti su žeme ir javais, ir tik gavęs ieškovės atsakymą „tavo žemė, daryk ką nori“, nusprendė iššalusius rugius sunaikinti ir padaryti pūdymą. Apie šį pokalbį patvirtina ir ieškovės sūnus M. V.. Tai, kad javai buvo prastos būklės ir neprižiūrėti patvirtina apklausti liudytojai: A. V., Z. V., M. V.. Žemės nuomos sutartis nebuvo įregistruota viešame registre, todėl teismas pagrįstai pažymėjo, jog ieškovė santykiuose su atsakovu neturi teisės remtis tarp ieškovės ir buvusios žemės savininkės sudaryta žemės nuomos sutartimi. Atsakovas nurodė, kad ieškovė nukentėjo dėl savo veiksmų, be to, ji sutiko, kad su atsakovo sklype augusiais rugiais būtų elgiamasi atsakovo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; kt.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių bei liudytojų paaiškinimus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo teisiniu situacijos vertinimu, padarytomis išvadomis ir argumentais, todėl jų nebekartoja, tačiau pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aplinkybę, jos žemės nuomos sutartis buvo neįregistruota, vertino kaip reiškiančią, kad ieškovė šios žemės nuomos sutarties negalėjo panaudoti santykiuose su atsakovu, kadangi atsakovas apie žemės nuomos santykius žinojo ir be jos išviešinimo registre. Apeliantė taip pat pažymėjo, kad pagal CK normas derlius priklauso nuomininkui, t. y. ieškovei, nurodė, kad teismas netinkamai vertino liudytojos I. P. parodymus ir neatsižvelgė, kad ieškovei raštu nebuvo pranešta apie ketinimą parduoti žemę. Apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių apeliantės argumentų.
Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sandorių teisinės registracijos tikslas – išviešinti sandorio sudarymo faktą tretiesiems asmenims. Nesilaikius įstatymo nustatyto reikalavimo įregistruoti sandorį, šalims sandoris galioja, tačiau neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš juos remdamosi kitais įrodymais (CPK 1.75 straipsnio 2 dalis), pvz., liudytojų parodymais ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011). Nagrinėjamu atveju 2006 m. liepos 25 d. nuomos sutartis, vėliau kelis kartus pratęsta ir galiojusi iki 2013 m. lapkričio 1 d., kuria I. P. išnuomojo ieškovei V. V. 1,07 ha ir 2,0 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) k., Rokiškio r. nuomos žemės ūkio veiklai, nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, taigi šios sutarties sudarymo faktas nebuvo išviešintas. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog įstatymai numato, kad neįregistruotos sutartys sutartis negali sukelti teisinių padarinių naujajam žemės sklypo savininkui, iš šalių ir liudytojų paaiškinimų sprendė, kad J. V. žinojo apie ieškovės pasėtus javus bei bandė su ieškove spręsti klausimą dėl šių javų. Apeliantė nesutinka su teismo argumentu dėl žemės nuomos sutarties neįregistravimo, tačiau pažymėtina, kad ieškovės reikalavimas priteisti nuostolius buvo atmestas ne dėl to, kad nuomos sutartis nebuvo įregistruota, tačiau dėl to, kad apeliantė elgėsi nerūpestingai apsėdama žemės sklypus net nepasidomėjusi, ar žemės nuomos sutartis bus pratęsiama, pati nesiėmė jokių veiksmų su naujuoju žemės savininku susitarti dėl derliaus nuėmimo ir išreiškė sutikimą atsakovui pačiam nuspręsti dėl tolimesnio pasėtų kultūrų likimo, ką patvirtino ir ieškovės iniciatyva apklaustas liudytojas M. V.. Apeliantė teigia, kad minėtos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nepakankamai rūpestingo ir apdairaus ieškovės elgesio padarytos netinkamai įvertinus įrodymus - liudytojos I. P. paaiškinimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tiek skundžiamo sprendimo turinys, tiek bylos medžiaga liudija, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje abiejų šalių pateiktus įrodymus ir visų liudytojų paaiškinimus, laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, bei padarė teisingas teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas, todėl vien tai, kad byloje esantys įrodymai įvertinti ne taip, kaip juos vertina pati apeliantė, nereiškia nei netinkamo įrodymų vertinimo, nei sprendimo nepagrįstumo. Vien ieškovės pateikti samprotavimai apie protingo elgesio standartus nepaneigia I. P. nurodytų aplinkybių, jog ieškovė buvo dar pavasarį įspėta ir žinojo, kad nuomos sutartis nebebus pratęsiama, jai siūlyta žemę pirkti. i.P. aiškino, jog tiek pavasarį, tiek rudenį ji klausė ieškovės ar ši nepirks žemės ir gavo neigiamą atsakymą. Nenustatyta priežasčių dėl kurių reiktų abejoti tokiu liudytojos paaiškinimu, vėlesni veiksmai- žemė parduota atsakovui rodo, kad ieškovė žemės nesiekė įsigyti.
V. V. apeliaciniame skunde nurodė, kad jai raštu nebuvo pranešta apie ketinimą parduoti žemės sklypą, kaip to reikalauja LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. 2 p., todėl įvertinus, jog 2013 m. lapkričio mėn. ieškovė kreipėsi dėl paskolos suteikimo bei, remiantis tikėtinumo taisykle, darytina išvada, kad ieškovė buvo susitarusi dėl žemės pirkimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo atsiliepime išdėstyta nuomone, kad jei ieškovė jautėsi apgauta dėl žemės sklypų pardavimo atsakovui, o ne ieškovei, ji galėjo kreiptis į teismą dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo ieškovei, tačiau to nepadarė, be to, aplinkybė, ar nuomininkui buvo raštu pranešta apie ketinimą parduoti nuomojamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovė neįrodė turėjusi ketinimų pirkti žemės sklypus, kadangi vien prašymo paskolai gauti pasiėmimas nepatvirtina, jog paskolą ieškovė ketino imti siekdama įsigyti ginčo žemės sklypus, nėra aišku, kokio dydžio paskolą buvo ketinama imti. CPK 178 str. įtvirtina pareigą šalims įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia reikalavimus ar atsikirtimus, todėl ieškovė privalėjo pateikti pakankamai įrodymų, patvirtinančių egzistuojant atsakovo atsakomybę dėl ieškovės galimai patirtų nuostolių.
Apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog atsakovas teigia prieš pasėlio aparimą telefonu bendravęs su ieškove ir pastaroji nurodžiusi elgtis kaip jis norįs. Ieškovė neneigia tokį pokalbį buvus, bet nepripažįsta tokį sutikimą davusi. Šioje situacijoje reikšmingas M. V. paaiškinimas, kuris girdėjo šio telefoninio pokalbio nuotrupas ir girdėjo frazę panašią į daryk kaip žinai, elkis kaip nori ar pan. Nors liudytojas nepatvirtino, jog tokius žodžius sakė ieškovė-jo motina,bet, teismo vertinimu ,labiausia tikėtina, jog tai sakė ji ir tai susiję su pasėliu, nes liudytojas negalėjo girdėti ieškovės pašnekovo- atsakovo telefonu sakomų teiginių. Atsižvelgiant į atsakovo, liudytojų I. P.,A. V.,greta ginčo sklypo žemę dirbusio R. B. paaiškinimą, jog po žiemos rugiai buvo labai blogos būklės,juos baigti auginti ir kirsti būtų buvę dėl būtinų tam išlaidų ekonomiškai neapsimokėjo ,logiška,jog ieškovė leido su jais elgtis žemės savininko nuožiūra.
Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.
Apeliacinio skundo netenkinus ir atsakovui prašant, priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas J. V. nurodė patyręs ir prašė priteisti 300 EUR advokato pagalbos apeliacinės instancijos procese išlaidų, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus – AB SEB banko 2015-04-27 vietinio mokėjimo nurodymą, kuriuo advokatui M. B. sumokėjo 300 EUR avansą už teisines paslaugas. Jų dydis neviršija Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio ( toliau- Rekomendacijos) numatyto dydžio, bet apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos sudėtingumo laipsnį, atsižvelgęs į nedidelį ginčo sumos dydį, tai, kad advokatas atsakovui atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, sprendžia, kad pagrįstos ir tinkamos išlaidos už advokato pagalbą atsakovui apeliacinėje instancijoje būtų 200 EUR, todėl iš ieškovės priteisia šias išlaidas atsakovo naudai (CPK 98 str. 1-3 d., Rekomendacijų 11 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,
nutaria:
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 200 EUR advokato pagalbos išlaidų J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.