- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-16
- Bylos Nr.
- 2A-354-372/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00129-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- J. B.
- Atsakovas
- Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Kategorijos
- 4.3Nejurisdikciniai privatinių ginčų sprendimo būdai (tarpininkavimas, taikinimas ir pan.)
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Irena Stasiūnienė Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00129-2011-2
NUTARTIS
2012 m. gegužės 16 d.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1100-883/2012 pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovei Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl užmokesčio už nepanaudotas atostogas priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė J. B. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Šiaulių valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2 250,00 Lt užmokesčio už nepanaudotas atostogas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo. Nurodo, kad pagal 2005-08-05 nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2005 m. rugpjūčio 5 d. iki 2006 m. kovo 19 d. teikė teisinę pagalbą civilinėse bylose Šiaulių apygardos teismo veiklos teritorijoje. Teigia, kad nutraukiant sutartį, jai turėjo būti išmokėtas užmokestis už nepanaudotas atostogas. Ieškovės nuomone, tarp jos ir atsakovo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kylantys iš paslaugų sutarties, tačiau šie santykiai turi požymių, būdingų darbo sutarčiai: darbo ir poilsio laikas (sutarties 2.2.2. punktas), darbo laiko apskaita (sutarties 2.2.5. punktas), mokamos atostogos (sutarties 2.1.2. punktas), darbo vieta ir darbo priemonės (sutarties 3.1.1 ir 3.1.2. punktai), pastovus užmokestis (sutarties 3.1.3. punktas) ir kt. Kadangi sutartyje numatytos mokamos atostogos, tai advokatas, įgijęs teisę į jas, bet dėl objektyvių priežasčių negalėdamas įgyta teise pasinaudoti, turėtų gauti apmokėjimą už nepanaudotas atostogas. Kadangi nėra kitų teisės normų, reglamentuojančių atostogas, šiuo atveju reikia vadovautis įstatymu, reglamentuojančiu panašius santykius, o būtent – Darbo kodekso normomis (165-177 str.), taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 14 d. sprendimu ieškovės J. B. ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad nagrinėjamam ginčui svarbus yra sutarties 2.1.2 punktas, kuriame šalys sutarė, kad advokatas turi teisę kartą per 12 mėnesių laikotarpį (skaičiuojant nuo sutarties sudarymo dienos) gauti 28 kalendorines dienas (neskaitant švenčių dienų) atostogų, kurių metu mokamas užmokestis, kaip ir už tą laikotarpį, kai advokatas teikia antrinę teisinę pagalbą. Nors Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2005 02 08 iki 2006 12 01) ir Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklės (redakcija, galiojusi nuo 2005 05 01 iki 2006 05 07) nenumato, kad advokatams, nuolat teikiantiems valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, būtų suteikiamos atostogos, šalių sudarytos sutarties pavyzdinė forma yra patvirtinta 2005-04-27 LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-123 “Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pavyzdinių sutarčių patvirtinimo“. Nei minėtoje sutarties pavyzdinėje formoje, nei šalių sudarytoje sutartyje nėra aptartas užmokesčio už nepanaudotas atostogas mokėjimo/nemokėjimo klausimas. Teismas nustatė, kad šalių sudaryta nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartis, kurioje šalys, remdamosi vienu kertiniu civilinės teisės ir sutarčių sudarymo principu, t.y. sutarties laisvės principu, susitarė dėl imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančių sutarties nuostatų, nėra įprastinė teisinių paslaugų sutartis.
Teismas atlikęs ginčo sutarties sąlygų analizę, padarė išvadą, kad nuolatinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų teisinė padėtis skiriasi nuo kitų advokatų, kurie verčiasi profesine veikla savarankiškai ir neteikia antrinės teisinės pagalbos ar teikia ją epizodiškai. Remdamasis surinktais duomenimis teismas nustatė, kad, pasinaudojant sutarties laisvės principu, į šalių sutartį yra įtrauktos dispozityvios civilinės sutarties atžvilgiu Darbo kodekso normos dėl darbo ir poilsio laiko. Be to, teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagrindiniai advokatų veiklos principai yra advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas, o advokatas negali būti pripažintas darbuotoju, šalių sudaryta sutartis, kurios specialiai nereglamentuoja nei Civilinis kodeksas, nei kiti įstatymai, pripažintina mišraus tipo sutartimi. Mišrioms sutartims kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementai numatyti šalių sudarytoje sutartyje, atsižvelgiant į sutarties esmę, šalių ketinimus, išreikštą valią ir panašius veiksnius. Be to, neaptartas sąlygas gali užpildyti pačios šalys, papildydamos sutartį.
Taip pat teismas nustatė, kad šalių sutarties 2.1.2 punktas atitinka Darbo kodekso 156 ir 165 straipsnio nuostatas dėl poilsio laiko ir kasmetinių atostogų, todėl sprendžiant dėl atostogų suteikimo ir apmokėjimo už jas, teismas manė, kad turi būti vadovaujamasi Darbo kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis apmokėjimą ir kompensavimą už nepanaudotas atostogas (LR DK 165, 176, 177 str.). Teismas padarė išvadą, kad nėra jokio įstatyminio ar kitokio teisinio pagrindo teigti, jog ieškovė neturėjo teisės gauti užmokesčio už nepanaudotas atostogas.
Teismui konstatavus, kad sprendžiant dėl atostogų suteikimo ir apmokėjimo už jas, turi būti vadovaujamasi Darbo kodekso nuostatomis, ieškovės reikalavimams teismas taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas laikė nepagrįstu ieškovės argumentą, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2011-02-23, t.y., nuo tada, kai atsakovas pranešė, kad nemokės už nepanaudotas atostogas. Teismas nurodė, kad ta aplinkybė, jog reikalavimas pareikštas praėjus beveik penkeriems metams po sutarties nutraukimo, leidžia tokį ieškovės elgesį vertinti kaip nerūpestingą ir aplaidų savo pažeistų teisių gynimą, kuris negali būti pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
Ieškovė J. B. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovo 1875,00 Lt už nepanaudotas atostogas ir 5 % metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą, jeigu teismas manytų, jog terminas praleistas.
Apeliantė nurodo, kad dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų teisinių santykių rūšies, dėl taikytinų teisės normų konkrečiai sutarties sąlygai aiškinti, bei dėl priteistinos sumos dydžio, sprendimo neginčija. Apeliantė nesutinka su teismo pritaikytu sutrumpintu trejų metų ieškinio senaties terminu, kuris gali būti taikomas tik iš darbo santykių kylantiems reikalavimas, neteisingai nustatytu šio termino pradžios skaičiavimu. Apeliantė mano, kad taikytinas sutrumpintas ieškinio senaties terminas turėjo būti atnaujintas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių.Teismas nustatęs, kad tarp šalių sudaryta paslaugų sutartis ir kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, nepagrįstai pritaikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių. Apeliantės nuomone, Sutartis turi tik keletą sąlygų, kurios nepakankamai sureguliuotos pačioje sutartyje ir įstatyme, todėl tik vienai konkrečiai sutarties sąlygai aiškinti ir taikyti buvo pasitelktos Darbo kodekso normos. Dėl to visa sutartis netapo darbo sutartimi, o tarp šalių susiklostę santykiai nevirto darbo santykiais, kad būtų galima taikyti sutrumpintą ieškinio senatį, kuri nustatyta reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių. Šiuo atveju, apeliantės nuomone, turi būti taikomas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas.Teismas taip pat nepagrįstai skaičiavo ieškinio senaties termino pradžią nuo sutarties nutraukimo dienos, t.y. 2006-03-19 d., kada tapo aišku, kad Tarnyba nesumokėjo užmokesčio už nepanaudotas atostogas. Tačiau teismas neįvertino, kad šiuo konkrečiu atveju, nesant pakankamo ir aiškaus teisinių santykių sureguliavimo, sutarties nutraukimo metu dar nebuvo aišku, ar nesumokant už nepanaudotas atostogas, ieškovės teisė yra pažeista.Apeliantė nurodo, kad jeigu teismas laikytų, jog praleistas ieškinio senaties terminas, tuomet jis turėtų būti atnaujintas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių: 1) nepakankamas teisinis reguliavimas ir jokios praktikos nebuvimas, kas trukdė padaryti išvadą, jog apeliantės teisės tikrai pažeistos (Tarnybos buvo naujai įkurtos, o apeliantės sutarties nutraukimo atvejis tuomet buvo bene pirmasis ir vienintelis), 2) pavėluotas ir atsitiktinis sužinojimas, kad praktikoje nuspręsta sumokėti advokatams už nepanaudotas atostogas nutraukiant paslaugų sutartis. 3) pavėluotas sužinojimas, kad (atsakovas 2011-02-23 d. raštu informavo, kad nemokės) atsakovas už nepanaudotas atostogas apeliantei nemokės.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad Teismas atsižvelgęs į ieškovės prašymą ir išnagrinėjęs ieškovės reikalavimus pagal analogiją pritaikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso normas ir jos ieškinio netenkino. Tuo tarpu apeliaciniu skundu apeliantė iš esmės keičia savo poziciją ir nesutinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso taikymui ieškinio senačiai. Advokatų teikiančių antrinę teisinę pagalbą apmokėjimo dydį ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – įstatymas) 17 straipsnio 5 dalis, Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69. Taigi Advokatų teikiančių antrinę teisinę pagalbą apmokėjimo dydį ir tvarką reguliuoja viešosios teisės normos. Šie teisės aktai nenustato Advokatams teikiantiems antrinę teisinę pagalbą apmokėjimą už atostogas. Šios teisės aktų normos yra imperatyvios ir sutartimi negali būti keičiamos. Sutarties sudarymo metu 2005-08-05 įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3 punktas neįgaliojo Tarnybos sudaryti Sutarties dėl advokatų užmokesčio dydžio ar tvarkos, keisti įstatymu ir Vyriausybės nustatytą užmokesčio tvarką, bei nustatinėti papildomus mokėjimus, konkrečiu atveju už nepanaudotas atostogas. Konkrečiu atveju užmokesčio advokatams už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bei su tuo susijusių išlaidų kompensavimo tvarka išsamiai reglamentuota LRV nutarimu Nr. 69 patvirtintose taisyklėse ir šis reglamentavimas grindžiamas tuo, kad būtų įgyvendintas įstatymo 17 straipsnyje įtvirtintas tikslas efektyviai ir ekonomiškai naudoti biudžeto lėšas. Tai viešosios teisės reguliavimo dalykas. Todėl advokatams kompensacijų apmokėjimas už nepanaudotas atostogas prieštarautų įstatymo 17 straipsnio 5 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose įtvirtintiems įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams tikslui ir sąlygotų įstaigos įgaliojimų viršijimą (veikimą ultra vires).
Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė 2010 metais vykdydama valstybinį finansinį (teisėtumo) auditą nustačiusi, kad 2009 metais Tarnyba advokatams, nuolat teikiantiems valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pagal sudarytas sutartis suteikė atostogas ir už jas apmokėjo konstatavo, kad atostogų suteikimas ir apmokėjimas pagal teisinės pagalbos sutartis neatitinka paslaugų teikimo sutarčių esmės ir 2010-05-04 raštu Nr. S-(40-1227)-912 „Dėl audito metu nustatytų klaidų, pažeidimų ir neatitikimų“ Tarnybai nurodė imtis priemonių biudžeto lėšų panaudojimo teisėtumui užtikrinti, kadangi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69, nenumato, kad advokatams būtų suteikiamos atostogos. Taigi įvertinus Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės raštą darytina išvada, kad Tarnyba neturi teisės nei suteikti apmokamų atostogų, nei mokėti kitas su tuo susijusias kompensacijas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
ir teisiniai argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Ieškinio senatis yra įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminas yra tik įstatymo nustatytas terminas. Bendrasis maksimalus ieškinio senaties terminas nustatytas DK 27 straipsnyje, trumpesni ieškinio senaties terminai gali būti nustatyti tiek DK, tiek kituose darbo įstatymuose. Ieškinio senaties terminas nėra naikinamasis terminas. Šio termino pasibaigimas neatima galimybės pareikšti ieškinį ir apginti pažeistas teises teisme. Teisė į gynybą ir teisė kreiptis į teismą yra savarankiškos asmens teisės, todėl teismas turi priimti reikalavimą ginti pažeistą teisę ir tuo atveju, kai ieškinio senaties terminas yra praleistas. Ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, galima nustatyti tik ištyrus bylos aplinkybes, konstatavus teisiškai reikšmingus faktus dėl ieškinio senaties, kurie būtini taikant teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį nagrinėjamo ginčo atveju. Be to, ieškinio senatis taikoma tik tais atvejais, kai kita šalis to reikalauja, ir negali būti taikoma teismo iniciatyva. Pažymėtina, kad teismas turi teisę atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu jis yra praleistas dėl svarbių priežasčių.
DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai. Toks terminas yra maksimalus. Darbo kodeksas ir kiti įstatymai tam tikroms teisėms apginti gali nustatyti tik sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Pažymėtina, kad ieškinio senaties taikymo, terminų skaičiavimo, nutraukimo, pasibaigimo, atnaujinimo ir kiti klausimai sprendžiami pagal CK ir nuostatas, išskyrus tuos atvejus, kai DK ar darbo įstatymai dėl reglamentuojamų santykių specifikos nustato specialias taisykles (DK 27 straipsnio 5 dalis). Ginčo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarp šalių susiklosčiusius santykius įvertino kaip sutartį, turinčią dviems sutarčių tipams priklausančių sutarčių požymių. Nors įstatymas tokių mišrių sutarčių nenustato, jos reguliuojamos susitarime numatytų ir šalių sudarytų sutarčių taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad šalių sudaryta Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartis (13-16 b.l.) yra paslaugų teikimo sutartis, turinti kai kurias šios sutarties sąlygas, reglamentuotinas pagal DK nuostatas. Šiuo atveju tai susiję su 2.1.2 punkte numatyta galimybe apeliantei gauti apmokamas atostogas, o jų nesuteikus – išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo ieškovės reikalavimus, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė ir įvertino įrodymus ir tinkamai pritaikė proceso bei materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, todėl kartoti juos nera reikalo. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).
Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad jeigu teismas laikytų, jog praleistas ieškinio senaties terminas, tuomet jis turėtų jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Teismas sprendžia, kad atnaujinti šio termino apeliantės nurodytais argumantais nėra jokio pagrindo. Apeliantė yra aukštos kvalifikacijos teisininkė, turinti praktikos teikti teisinę pagalbą. Tokioje situacijoje galioja bendrieji civilinio proceso teisės principai – dispozityviškumas bei rungimasis, teismas neturi pareigos veikti aktyviai, apeliantės interesų gynybą vertinti kaip viešąjį interesą. Šiuo atveju abi šalys yra lygiavertės, silpnesniosios pusės nėra. Jos teiginys, kad ieškinio senaties atnaujinimo pagrindas yra nepakankamas ginčo klausimo teisinis sureguliavimas, yra visiškai nepagrįstas. Argumentas, kad ji pavėluotai sužinojo apie savo pažeistą teisę, taip pat negali būti laikomas pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Apie savo pažeistas teises apeliantei tapo žinoma būtent 2006.03.19. Pats faktas, kad ji į teismą kreipėsi tik 2011.03.04, t.y. po 5 metų, kai šalių sudaryta sutartis buvo nutraukta 2006.03.19 ( 16 b.l.), leidžia daryti išvadą, kad ji nepakankamai rūpimosi savo teisių gynyba. Jai nebuvo ribojama informacijos gavimo teisė, taip pat galimybė pasikonsultuoti su kompetentingais asmenimis. Įvertintina ir tai, kad dar 2010.05.04 Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė buvo konstatavusi atsakovės pažeidimus, susijusius su nepagrįstu advokatams suteikiamų atostogų apmokėjimu (170-171 b.l.). Apeliantė nepagrįstai teigia, kad apie pažeistas savo teises ji sužinojo tik 2011.02.23 (6-7 b.l.), kai atsakovė atsisakė išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir apie tai pranešė raštu. Teismas sprendžia, kad apie pažeistas savo teises apeliantė turėjo sužinoti 2006.03.17, t.y. paskutinę darbo dieną. Kadangi šalių sudaryta sutartis buvo nutraukta 2006.03.19, būtent nuo tada apelianto įgijo teisę ginti savo pažeistas teises ( DK 27 straipsnio 2 dalis). Apeliantės reikalavimu teismas gavo įrodymus, susijusius su kitam advokatui išmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šių įrodymų egzistavimas nepagrindžia to fakto, kad apeliantė dėl svarbių priežasčių praleido ieškinio senaties terminą jam pateikti. Taip pat tai įrodo tik tą faktą, kad problema dėl minimos kompensacijos išmokėjimo egzistavo dar 2009 metais ir ji buvo sprendžiama darbuotojo naudai. Taigi, būdama atidi ir rūpestinga, turėdama pakankamai išsilavinimo ir patirties, apeliantė turėjo galimybę laiku pateikti ieškinį. Kad ginčas yra kildinamas iš DK normų, savo prašyme teismui nurodė ir pati apeliantė (3 b.l.), todėl ji galėjo pateikti ieškinį, nepažeisdama DK nuostatose numatyto maksimalaus 3 metų ieškinio senaties termino.
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.