Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovės Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui T. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovei Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl užmokesčio už nepanaudotas atostogas priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2012-01-05 nutartimi bylą pagal pareiškėjos J. B. prašymą atsakovui Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl užmokesčio už nepanaudotas atostogas priteisimo perdavė nagrinėti Šiaulių miesto apylinkės teismui (94-95 b. l.), todėl 2011-03-01 J. B. prašymas (2-4 b. l.) laikytinas ieškiniu ir nagrinėjamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) nustatyta tvarka.

Į teismo posėdį ieškovė neatvyko, 2012-02-29 teisme gautas prašymas byla nagrinėti ieškovei J. B. nedalyvaujant (138-140 b. l.).

Posėdžio metu atsakovės atstovas T. B. nurodė, kad antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams užmokestis apskaičiuojamas vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu bei Vyriausybės nutarimu Nr. 69, todėl jokie kiti susitarimai, prieštaraujantys įstatymo nuostatoms, tarp šalių negalimi. Kompensacija už nepanaudotas atostogas nėra numatyta jokiame teisės akte, reglamentuojančiame užmokestį advokatams, todėl šalių sudaryta sutartis prieštarauja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 17 straipsniui ir toks susitarimas, vadovaujantis CK 1.80 str., prieštarautų imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir būtų negaliojantis. Atsakovo atstovo nuomone, šalių sudaryta sutartis yra civilinė teisinių paslaugų sutartis, tačiau, tuo atveju, jeigu sutartis su tarnyba būtų laikoma darbo sutartimi, prašo teismo taikyti darbo santykiams taikomą trejų metų ieškinio senatį ir ją skaičiuoti nuo sutarties nutraukimo momento.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2005-08-05 Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir advokatė J. S. sudarė Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį Nr.7, kurios 2.1.2 punkte nurodoma, jog advokatas turi teisę kartą per 12 mėnesių laikotarpį (skaičiuojant nuo sutarties sudarymo dienos) gauti 28 kalendorines dienas (neskaitant švenčių dienų) atostogų, kurių metu mokamas užmokestis, kaip ir už tą laikotarpį, kai advokatas teikia antrinę teisinę pagalbą (13 b. l.) Minėta sutartis šalių susitarimu nutraukta 2006-03-19 (16 b. l.). 2006-03-31 ieškovei išmokėtas užmokestis už 2006 m. kovo mėnesį - 2320,61 Lt (132 b. l.). 2011-01-17 ieškovė kreipėsi į Šiaulių valstybės garantuojamos pagalbos tarnybą su prašymu sumokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2005-08-05 iki 2006-03-19 (11 b. l.). 2011-02-18 raštu Nr. SD-233(04.1) atsakovas prašymą dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumokėjimo tenkinti atsisakė (6 b. l.).

Byloje ginčas keliamas iš tarp valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir advokatės atsiradusių sutartinių santykių.

Advokato teisinį statusą apibrėžia Advokatūros įstatymas, o advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas (Advokatūros įstatymo 4 str.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad advokatai valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti yra atrenkami konkurso būdu ir su jais yra sudaromos atitinkamos sutartys, todėl darytina išvada, kad santykiai tarp valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir advokatų yra priskirtini privatinės teisės normų reglamentavimo sričiai.

Pagrindinis civilinės teisės šaltinis, taigi ir teisinius santykius, susidarančius teikiant nuolatinę antrinę teisinę pagalbą, reguliuojantis teisės norminis aktas, yra Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. Civilinėje teisėje galiojant dispozityvumo principui, ypatingą svarbą įgyja šalių sudaryta sutartis – pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų nustatyta tvarka, tampantis teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu šalių teises ir pareigas.

Kaip jau buvo minėta, šalys 2005-08-05 sudarė Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį Nr.7. Nagrinėjamam ginčui svarbus yra sutarties 2.1.2 punktas, kuriame šalys sutarė, kad advokatas turi teisę kartą per 12 mėnesių laikotarpį (skaičiuojant nuo sutarties sudarymo dienos) gauti 28 kalendorines dienas (neskaitant švenčių dienų) atostogų, kurių metu mokamas užmokestis, kaip ir už tą laikotarpį, kai advokatas teikia antrinę teisinę pagalbą.

Nors Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2005 02 08 iki 2006 12 01) ir Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklės (redakcija, galiojusi nuo 2005 05 01 iki 2006 05 07) nenumato, kad advokatams, nuolat teikiantiems valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, būtų suteikiamos atostogos, šalių sudarytos sutarties pavyzdinė forma yra patvirtinta 2005-04-27 LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-123 “Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pavyzdinių sutarčių patvirtinimo“. Nei minėtoje sutarties pavyzdinėje formoje, nei šalių sudarytoje sutartyje nėra aptartas užmokesčio už nepanaudotas atostogas mokėjimo/nemokėjimo klausimas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad esant šalių sutartiniams santykiams turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, taikomos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010). Taigi sprendžiant šalių ginčą dėl sutarties vykdymo, šiuo atveju- dėl apmokėjimo už nepanaudotas atostogas, yra svarbus šalių sudarytos sutarties nuostatų, sutarčių aiškinimo instituto nuostatų (CK 6.193, 6.195 straipsniai), taip pat sudarytą sutartį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas.

Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas taip pat reiškia ir šalių teisę sudaryti tokias sutartis, kurių Civilinis kodeksas tiesiogiai nereglamentuoja, jeigu jos neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Tokia nuostata atitinka Civiliniame kodekse numatytą principą, jog civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir įstatyme tiesiogiai nenumatytais pagrindais. Sutarties laisvės principas taip pat leidžia šalims sudaryti sutartį, kurioje numatytos sąlygos, būdingos skirtingų rūšių sutartims (CK 6.156 str.).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių sudaryta nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartis, kurioje šalys, remdamosi vienu kertiniu civilinės teisės ir sutarčių sudarymo principu, t.y. sutarties laisvės principu, susitarė dėl imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančių sutarties nuostatų, nėra įprastinė teisinių paslaugų sutartis.

LR CK 6.716 str. 1 d. numatyta, jog paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio intelektines ar kitas paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Šalių 2005-08-05 sudaryta sutartimi ieškovė įsipareigojo pagal Tarnybos sprendimus nuolat teikti antrinę teisinę pagalbą civilinės teisės srityje (1.1 p.), o tarnyba įsipareigojo mokėti LR Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestį už antrinės teisinės pagalbos teikimą (3.1.3 p.). Tačiau pažymėtina, kad sutartimi yra nustatyti tam tikri advokato veikos ribojimai, kurie nebūdingi atlygintinių paslaugų sutarčiai ir kurie apriboja advokato savarankiškumą: advokatei yra nustatyta pareiga teikti antrinę teisinę pagalbą 40 val. per savaitę, ji neturi galimybės, kaip kiti advokatai, savarankiškai planuoti darbo ir poilsio laiko (2.2.2 p.), turi vesti darbo laiko apskaitą, nurodyti savo atstovavimą bylose ir kas mėnesį teikti tarnybai statistines ataskaitas (2.2.5 p.), nustatytas fiksuotas mėnesinis užmokestis (2.1.1 p.), advokatės gaunamas pajamas sudaro tik užmokestis už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, neturint teisės gauti kitų pajamų, draudžiama teikti teisines paslaugas pagal kitas sutartis privatiems klientams ( 2.2.1), sutartis yra neterminuota (4.2 p.). Ginčo sutarties sąlygų analizė leidžia teigti, kad nuolatinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų teisinė padėtis skiriasi nuo kitų advokatų, kurie verčiasi profesine veikla savarankiškai ir neteikia antrinės teisinės pagalbos ar teikia ją epizodiškai. Remiantis šiais duomenimis yra pagrindas teigti, kad, pasinaudojant sutarties laisvės principu, į šalių sutartį yra įtrauktos dispozityvios civilinės sutarties atžvilgiu Darbo kodekso normos dėl darbo ir poilsio laiko.

Atsižvelgiant į tai, kad pagrindiniai advokatų veiklos principai yra advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas, o advokatas negali būti pripažintas darbuotoju, šalių sudaryta sutartis, kurios specialiai nereglamentuoja nei Civilinis kodeksas, nei kiti įstatymai, pripažintina mišraus tipo sutartimi. Mišrioms sutartims kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementai numatyti šalių sudarytoje sutartyje, atsižvelgiant į sutarties esmę, šalių ketinimus, išreikštą valią ir panašius veiksnius. Be to, neaptartas sąlygas gali užpildyti pačios šalys, papildydamos sutartį. Jeigu sutarties šalys dėl tokių sąlygų nesusitaria, ginčo atveju tai padaryti tenka teismui.

Kaip jau buvo minėta, sutarties 2.1.2 punktu advokatui suteikta teisė kartą per 12 mėnesių laikotarpį (skaičiuojant nuo sutarties sudarymo dienos) gauti 28 kalendorines dienas (neskaitant švenčių dienų) atostogų, kurių metu mokamas užmokestis, kaip ir už tą laikotarpį, kai advokatas teikia antrinę teisinę pagalbą, atitinka Darbo kodekso 156 ir 165 straipsnio nuostatas dėl poilsio laiko ir kasmetinių atostogų. Kadangi kiti teisės aktai apmokamų atostogų suteikimo ir jų apmokėjimo nereglamentuoja, sprendžiant dėl atostogų suteikimo ir apmokėjimo už jas, teismo nuomone, turi būti vadovaujamasi Darbo kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis apmokėjimą ir kompensavimą už nepanaudotas atostogas (LR DK 165, 176, 177 str.).

Iš ginčijamos sutarties turinio matyti, kad advokatas, teikiantis nuolatinę teisinę pagalbą, nors ir neturi tiek teisių, kiek darbuotojai, tačiau jų apsauga didesnė nei savarankiškai dirbančių asmenų, todėl, nustačius, kad valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantys advokatai neturi teisės į užmokestį už nepanaudotas atostogas būtų pažeista jų teisė į sutartyje numatytas kasmetines mokamas atostogas. Teismo nuomone, nėra jokio įstatyminio ar kitokio teisinio pagrindo teigti, kad ieškovė neturėjo teisės gauti užmokesčio už nepanaudotas atostogas.

Bylos duomenys patvirtina, kad, nutraukiant 2005-08-05 sutartį už laikotarpį nuo 2005-08-05 iki 2006-03-17 ieškovei priklauso 12 darbo dienų atostogų. Ieškovės 2006-02-21 prašymu ( 49 b. l.) jai buvo suteiktos mokamos atostogos nuo 2006-02-27 iki 2006-03-03 (5 darbo dienos). Iš 2006 m. vasario mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, kad ieškovė atostogavo dvi dienas (116 b. l.). Ieškovės paskaičiavimu vienos darbo dienos užmokestis yra 187,50 Lt (3 b. l.), todėl ieškovei neišmokėtas užmokestis už nepanaudotas atostogas, ieškovės skaičiavimu, yra 1875 Lt.

Atsakovo atstovas procesiniuose dokumentuose (37 b. l.) ir posėdžio metu ieškovės reikalavimams prašo taikyti ieškinio senatį.

Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Lietuvos Respublikos CK 1.125 str. 1 d. nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Šio straipsnio antroje dalyje nurodyta, kad atskirų rūšių reikalavimams Civilinis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Respublikos DK 27 str. 2 d. nustatyta, kad bendras ieškinio senaties terminas darbo santykiams yra treji metai. Teismui konstatavus, kad sprendžiant dėl atostogų suteikimo ir apmokėjimo už jas, turi būti vadovaujamasi Darbo kodekso nuostatomis, ieškovės reikalavimams taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas ( DK 27 str. 2 d.). Įstatymai nenumato galimybės taikyti ne nustatytą, o sau palankiausią (10 metų) ieškinio senaties terminą, kaip to prašo ieškovė ( 40 b. l.). Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia ne ieškovo materialinės subjektinės teisės išnykimą, o teisės į priverstinį jos įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos CK 1.126 str. 2 d., Lietuvos Respublikos DK 27 str. 1 d.).

Ieškovė nurodo, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2011-02-23, t.y., nuo tada, kai atsakovas pranešė, kad nemokės už nepanaudotas atostogas. Ieškovė teigia, kad iki atsakymo iš tarnybos gavimo nebuvo aišku, ar tarnyba sumokės už nepanaudotas atostogas, nes konkrečios teisės normos ginčijamo klausimo nereguliuoja, o praktikoje buvo aiškinamasi, kuo vadovautis (2011-04-13 prašymas, 40 b. l.). Teismo nuomone, toks ieškovės argumentas nepagrįstas, nes ieškovė, profesionali teisininkė, neabejotinai savo teises visada žinojo, o sutartį nutraukus 2006-03-19 jai neabejotinai tapo aišku, kad tarnyba užmokesčio už nepanaudotas atostogas nesumokėjo.

Teismas gali atnaujinti dėl svarbios priežasties praleistą ieškinio senaties terminą ex officio, net kai tokio šalies prašymo ir nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje” 20.7 p.). Ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai į ieškovės interesus. Įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino parleidimo priežasčių buvimo visuomet tenka ieškovui (CPK 12 str., 178 str. ), bet ieškovė tokių aplinkybių visiškai neįrodinėjo. Ieškovė nuo 2006 m. kovo mėnesio nesunkiai galėjo pareikšti reikalavimus atsakovei teisme dėl nesumokėto atlygio už nepanaudotas atostogas priteisimo, tačiau su tokiu reikalavimu į tarnybą ir į teismą kreipėsi praėjus beveik penkeriems metams, kai jos pačios paaiškinimu, jai tapo žinoma, kad kitos tarnybos, nutraukdamos sutartis su nuolat teisinę pagalbą teikiančiais advokatais, išmoka jiems kompensacijas ir už nepanaudotas atostogas (11 b. l.). Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad reikalavimas pareikštas praėjus beveik penkeriems metams po sutarties nutraukimo, leidžia tokį ieškovės elgesį vertinti kaip nerūpestingą ir aplaidų savo pažeistų teisių gynimą, kuris negali būti pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Remdamasis išdėstytu teismas sprendžia, kad ieškovė Lietuvos Respublikos DK 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl praleistas senaties terminas negali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.).

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės neišmokėtą užmokestį už nepanaudotas kasmetines atostogas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 263-270 str., 307 str. 1 d., teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.