- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-28
- Bylos Nr.
- I2-1963-821/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00212-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Iveta Pelienė (pirm.), Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- J. D.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja J. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2020-09-02 sprendimą Nr. (10.12) VPE_SP5_508 „Dėl atsisakymo J. D. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2020-12-21 sprendimą (raštą) Nr. (18.2) I-9022 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. (10.12) VPE_SP5_508“; 3) įpareigoti priimti naują sprendimą skirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Skunde nurodo, kad VSDFV Utenos skyrius 2020-09-02 Sprendimu nusprendė neskirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą tuo pagrindu, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. VSDFV išnagrinėjusi jos skundą, 2020-12-21 raštu konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Pareiškėja nesutinka su minėtais sprendimai, pažymėdama, kad juos priimant buvo pažeistos tiek procesinės, tiek materialinės teisės normos.
Skunde nurodoma, jog prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pateikė 2020-02-19. Tik po raštiško 2020-09-03 paklausimo gavo atsakymą, jos Sprendimas išsiųstas paštu. Ilgai vilkinant Sprendimo priėmimą buvo grubiai pažeisti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 2015-02-11 nutarimu Nr.128, 12 punkto reikalavimai.
Sprendime nepateikti jokie motyvai ar argumentai, kuriais remiantis priimtas toks sprendimas, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje numatytus reikalavimus administracinių sprendimų priėmimui. Sprendimo įžanginėje dalyje tik nurodoma, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos ypatingojo archyvo pateikta informacija, o rezoliucinėje dalyje cituojama Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymo) 13 straipsnio 3 dalyje nurodyta bendra nuostata. VSDFV, atmesdama skundą taip pat nurodė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį ir rėmėsi Lietuvos ypatingojo archyvo pateikta Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Informacinio skyriaus archyvinio fondo Nr.V-135 saugomoje Teistumo informacijos kartotekoje Nr.4 ir Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo archyviniame fonde esančia informacija, jog 1984-03-07 nuosprendžiu ji buvo nuteista už tyčinio nusikaltimo padarymą. Pažymi, jog jos skunde nurodytų aplinkybių VSDFV nenagrinėjo, pasisakydama, kad jos nėra reikšmingos taikant Įstatymo 13 straipsnio 3 dalį.
Skunde nurodoma, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2011-11-17 nutarime pasisakė, kad sąvoka „teistumas“ įtvirtinta Seimo 2000-09-26 priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymu patvirtintame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, įsigaliojusiame 2003-05-01. Pagal Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1 dalį turinčiai teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Prie skundo pridedama Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020-10-28 Pažyma dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį Nr.14R-29940 patvirtina, jog J. D., gim. (duomenys neskelbtini), neteista.
Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Informacinio skyriaus archyviniame fonde saugomi duomenys, susiję su jos atžvilgiu 1984 metais priimtu teismo sprendimu dėl lygtinio nuteisimo pagal Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamojo kodekso 87 straipsnio 1 dalį už valiutinių operacijų taisyklių pažeidimą, negali būti reikšminga taikant pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, nes tai buvo teistumas pagal dabar jau neegzistuojančios valstybės Baudžiamąjį kodeksą, pagal kurį tuo metu tokia veikla buvo kriminalizuojama. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas už valiutos turėjimą baudžiamosios atsakomybės nenumato, tokia veika tapo dekriminalizuota ir turėti bet kokią valiutą nėra laikoma nusikaltimu, už kurį būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas minėtame 2011-11-17 nutarime taip pat yra pažymėjęs ir tai, kad iki 1990-03-11 Lietuvoje veikę okupacinio režimo teismai turi būti traktuojami kaip užsienio valstybės, okupavusios Lietuvą, teismai.
Atsisakymas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją prieštarauja bendriesiems teisingumo ir protingumo principams, nes nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Lietuvos Respublikos įstatymų ji nepažeidė, buvo ir yra lojali Lietuvos Respublikos valstybei tiek tarnybos, tiek ir ne tarnybos metu.
Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas ne kartą yra konstatavęs 2003-07-04, 2004-12-13, 2007-08-13, 2008-12-24), kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija yra skiriama už atliktą tarnybą Lietuvos valstybei.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, jog tarnybą (duomenys neskelbtini) pradėjo (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) perkelta (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini), – (duomenys neskelbtini), o nuo (duomenys neskelbtini) ėjo (duomenys neskelbtini). Tarnybą atliko nepriekaištingai, nepiktnaudžiavo įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nei tarnybos, nei ne tarnybos metu nepažemino pareigūno vardo. Per visą tarnybos (duomenys neskelbtini) laiką jokių nuobaudų neturėjo. Už nepriekaištingą darbą buvo tik skatinama. Dirbdama (duomenys neskelbtini) pareigose atitiko visų teisės aktų reikalavimus, būtinus gauti leidimui dirbti ar susipažinti su Lietuvos Respublikos įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“ ir tokį leidimą turėjo. Nuo (duomenys neskelbtini) toliau tęsia darbą (duomenys neskelbtini) kaip mentorius.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo pateikta Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Informacinio skyriaus archyvinio fondo Nr. V-135 saugomoje Teistumo informacijos kartotekoje Nr. 4 ir Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo archyviniame fonde esančia informacija, (duomenys neskelbtini) nuosprendžiu pareiškėja buvo nuteista už tyčinio nusikaltimo padarymą. Šis faktas buvo esminis, sprendžiant dėl pareiškėjos teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Sprendimu atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją vadovaujantis Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Todėl, vadovaudamasis pirmiau minėta Pensijų įstatymo 13 str. 3 d., kuri taikoma nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo, Utenos skyrius teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kaip neatitinkančiai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų.
Įstatymų leidėjas, nustatydamas Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos. Pareiškėja buvo kaltinama ir nuteista už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris nebuvo lojalus valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams.
Dėl pareiškėjos pateiktos Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020-10-28 pažymos „Dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį“, kurioje patvirtinama, jog pareiškėja nėra teista, atsiliepime nurodoma, kad VSDFV ir Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sudarė Asmens duomenų teikimo sutartį, pagal kurią Utenos skyriaus specialistams suteikta teisė gauti duomenis iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro sutartyje numatytomis sąlygomis nuotoliniu būdu, kad specialistai galėtų priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo. Utenos skyrius kreipdamasis į Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos visuomet remiasi Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, o būtent, prašo pateikti informaciją, ar pareigūnas turi asmens statusą, nurodytą Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį. Taip pat pažymi, kad duomenys reikalingi pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Pareiškėjos pateiktoje pažymoje yra nurodoma, kad remiantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2020-10-28 duomenimis pareiškėja nėra teista. Pažymoje nėra nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu ji buvo parengta (tik galima spėlioti, jog ji parengta vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 6 dalies nuostata, kadangi pati pareiškėja skunde mini Baudžiamojo kodekso 97 str.).
Motyvuojamoji dalis
Pažymima, jog Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Būtent toks ribojimas yra įtvirtintas Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Taigi įstatymų leidėjas, Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatydamas, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, nenustatė galimybės skirti šią pensiją išnykus asmens teistumui.
Konstitucinis Teismas 2011-11-17 nutarime yra išaiškinęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisnių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi, kuris Pensijų įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjos reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1284-502/2020).
Taigi faktas, jog pareiškėja LTSR Aukščiausiojo Teismo 1984-03-07 nuosprendžiu buvo nuteista už tyčinio nusikaltimo padarymą yra pareiškėjos biografijos faktas, kuris yra reikšmingas Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo atveju. Nustatydamas Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, įstatymų leidėjas nenustatė galimybės skirti šią pensiją išnykus asmens teistumui.
Dėl pareiškėjos argumento, kad VSDFV Utenos skyrius ilgai nepriimdamas sprendimo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo/neskyrimo grubiai pažeidė Nuostatų 12 punkto reikalavimus, atsiliepime nurodoma, kad remiantis Nuostatų 12 punktu (Nuostatų redakcija, galiojusi nuo 2018-10-06), sprendimas dėl pensijos ir (ar) priedo skyrimo arba atsisakymo skirti pensiją (toliau – sprendimas) turi būti priimtas ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo skirti pensiją ir priedą su visais reikiamais dokumentais arba papildomų dokumentų gavimo pensijas skiriančiose institucijose ir įstaigose dienos. Utenos skyrius pareiškėjos prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo iš (duomenys neskelbtini) Personalo administravimo departamento buvo gautas 2020-03-03, o paskutinis dokumentas buvo gautas 2020-08-27. Utenos skyrius 2020-09-02 priėmė Sprendimą. Sprendimą Utenos skyrius priėmė nepažeidus 15 darbo dienų ir tą pačią dieną išsiuntė registruotu laišku sprendimo patvirtintą kopiją.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimo į skundą nepateikė.
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl VSDFV Utenos skyriaus 2020-09-02 sprendimo, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, taip pat VSDFV 2020-12-21 sprendimo, priimto išnagrinėjus pareiškėjos skundą, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.
Šalių paaiškinimais procesiniuose dokumentuose ir bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja 2020-02-20 prašymu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) Personalo administravimo departamentą, prašydama skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o šis 2020-03-03 raštu Nr. S-1006 persiuntė VSDFV Utenos skyriui pareiškėjos prašymą ir prie prašymo pridėtus dokumentus (b.l. 31-51). VSDFV Utenos skyrius įvertinęs gautus dokumentus 2020-03-10 raštu Nr. (10.15E) DV_S-8663 kreipėsi į (duomenys neskelbtini) personalo administravimo departamentą su prašymu pateikti papildomą informaciją dėl tarnybos laiko statutinėse pareigose (b.l. 54).
VSDFV Utenos skyrius 2020-03-18 raštu Nr. (10.15E) DV_S-9481 kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą su prašymu pateikti informaciją, ar pareiškėja turi asmens statusą, nurodytą Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje. Nurodė, kad šie duomenys reikalingi pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Pažymėjo, kad Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikdamas įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį, informavo, kad 1984-03-07 duomenys yra perduoti Lietuvos ypatingajam archyvui (b.l. 58-59).
Lietuvos ypatingasis archyvas 2020-04-07 raštu Nr. P4-240-(4.23E) „Dėl siunčiamų dokumentų kopijų“ persiuntė VSDFV Utenos skyriui Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Informacinio skyriaus archyviniame fonde Nr. V-135 saugomoje Teistumo informacijos kartotekoje Nr. 4 esančios J. D. (S.), g. (duomenys neskelbtini), kortelės kopiją (b.l. 60-62, 92-93).
(duomenys neskelbtini) 2020-05-25 raštu Nr. (5.27)3B-3176 pateikė papildomą informaciją dėl pareiškėjos (duomenys neskelbtini) užimtų pareigūno pareigų laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (b.l. 74-93).
VSDFV Utenos skyrius 2020-06-05 raštu Nr. (10.15) DV_S-15960 sprendimo projektą suderinimui persiuntė VSDFV (b.l. 94). VSDFV 2020-08-25 raštu Nr. (6.3) I-5832 „Dėl sprendimo projekto“ pritarė VSDFV Utenos skyriaus sprendimo projektui bei pateikė papildomus dokumentus (b.l. 96-108).
VSDFV Utenos skyrius 2020-09-02 priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (10.12) VPE_SP5-508 „Dėl atsisakymo J. D. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“, o pareiškėjos skundą išnagrinėjusi VSDFV 2020-12-21 sprendimu Nr. (18.2) I-9022 skundo netenkino.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme ir šį įstatymą įgyvendinančiame bei detalizuojančiame poįstatyminiame teisės akte Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose. Šiuose teisės aktuose nustatomi asmenys, turintys teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, apibrėžiamos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos, pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti, šios pensijos dydžio nustatymo taisyklės, pensijų skyrimo tvarka ir kitos sąlygos. Taigi pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamas arba kaltinamas baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003-12-03, 2003-07-04, 2007-10-22 nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008-12-24 nutarimas).
Kaip matyti, nagrinėjamoje byloje pareiškėjai atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, numatančia, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.
Remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo pateikta Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Informacinio skyriaus archyvinio fondo Nr. V-135 Teistumo informacijos kartotekoje Nr. 4 saugoma ir Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo archyviniame fonde esančia informacija, atsakovas nustatė, jog pareiškėja LTSR Aukščiausiojo Teismo 1984-03-07 nuosprendžiu buvo nuteista už tyčinio nusikaltimo padarymą.
Nagrinėjamoje byloje kyla teisės aiškinimo ir taikymo klausimas, ar pareiškėjos nubaudimas LTSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu pagal tuo metu (1984 m.) galiojusius teisės aktus gali būti laikomas pareigūno vardo pažeminimu, gali būti traktuojamas kaip piktnaudžiavimas savo įgaliojimais.
Įstatymas, kurio tikslas – reglamentuoti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą, savaime neapibrėžia, kas yra asmuo, laikomas turinčiu teistumą, palikdamas tai nustatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) bendrajai daliai. BK 97 straipsnio 2 dalies nuostata, jog, atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai, Įstatymo taikymo požiūriu yra svarbi ta prasme, kad ji patvirtina būtinumą vadovautis BK, sprendžiant klausimą, ar asmuo yra priskirtinas prie turinčių teistumą asmenų kategorijos Įstatymo taikymo prasme (žr. 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-854/2013, 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1794-143/2015, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2564-520/2016).
Iš atsakovui pateiktos Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Informacinio skyriaus archyviniame fonde Nr. V-135 Teistumo informacijos kartotekoje Nr. 4 saugotos J. D. (S.), g. (duomenys neskelbtini), kortelės kopijos matyti, kad LTSR Aukščiausiasis teismas 1984-03-07 nuosprendžiu pareiškėją nuteisė pagal LTSR BK 87 str. 1 d. – 25 str. dvejų metų laisvės atėmimo bausme, lygtinai.
Iš LTSR Aukščiausiojo Teismo 1984-03-07 nuosprendžio kopijos matyti, kad pareiškėja, buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 87 straipsnio 1 dalį (Valiutos operacijų taisyklių pažeidimas) ir nuteista laisvės atėmimu trejiems metams. Pritaikius Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 46 straipsnį nuosprendis nebuvo vykdytas. Pažymėtina, kad nei kortelėje, nei nuosprendyje nėra nurodoma, kad pareiškėja nuteista už tyčinio nusikaltimo padarymą. Nuosprendyje apskritai nėra pasisakoma dėl nusikalstamos veikos kaltės formos.
Kaip matyti iš atsakovo pateiktų dokumentų, 2020-06-23 raštu Nr.(6.11)I-4180 VSDFV kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą nurodydama, jog Lietuvos ypatingojo archyvo pateiktoje kortelėje nėra duomenų apie J. D. (S.) padarytos nusikalstamos veikos kaltės formą, ir prašydama informuoti apie nusikalstamos veikos (nusikaltimo), dėl kurio J. D. 1984-03-07 Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo buvo pripažinta kalta, kaltės formą. Taip pat buvo prašoma paaiškinti, ar nusikalstama veika, dėl kurios J. D. (S.) 1984-03-07 buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos SSR baudžiamojo kodekso 87 straipsnio 1 dalį („Valiutos operacijų taisyklių pažeidimas“), nėra dekriminalizuota (b.l. 104).
Informacija atsakovui buvo pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-08-04 raštu Nr.(1.15)-5T-193 (b.l. 98). Pažymėtina, jog šiame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo rašte nėra pasisakyta dėl minėtos nusikalstamos veikos kaltės formos, o tik nurodyta, jog J. S. nuteista už tai, kad pažeidė valiutos operacijų taisykles, nustatytas 1967-11-30 TSRS ATP Įsaku „Dėl sandorių valiutinėmis vertybėmis TSRS teritorijoje, t.y. būdama susitarusi su kita nuteistąją, iš šios už nuosprendyje nurodytą tarybinę valiutą nupirko 70 JAV dolerių; tą pačią dieną per savo motiną dolerius perdavė kitam nuteistajam. Taip pat nurodyta, jog už šią veiką, už kurią J. S. nuteista pirmiau nurodytu nuosprendžiu, pagal šiuo metu galiojantį baudžiamąjį įstatymą baudžiamoji atsakomybė nenumatyta.
BK 97 straipsnio 9 dalis (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776 redakcija) nustato, kad teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į įsiteisėjusį šio straipsnio 1 dalyje nurodytą kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) atsižvelgimas į įsiteisėjusį teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves; 2) padaryta veika pagal šį kodeksą nelaikoma nusikaltimu; 3) asmuo nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką; 4) nepakanka gautos informacijos apie kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir šią informaciją persiuntusi valstybė per nustatytą terminą jos nepateikia; 5) yra kitų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytų pagrindų.
Taigi tam, kad, asmuo būtų laikomas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, tai turi būti aišku iš jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio, o veika, už kurią asmuo nuteistas, Lietuvos Respublikoje turi būti kriminalizuota, ir priskirtina nusikaltimams (BK 11 str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš byloje esančių įrodymų, darytina išvada, kad nei i kortelėje, nei nuosprendyje nėra duomenų, kad pareiškėja buvo nuteista už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą, nors nei viename dokumente šis faktas, nebuvo nurodytas / įrašytas. Dar daugiau, veika, už kurios padarymą pareiškėja nuteista pagal LTSR baudžiamąjį kodeksą, Lietuvos Respublikoje nėra kriminalizuota ir turėti ar įsigyti bet kokią valiutą nėra laikoma nusikaltimu, už kurį būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad laikantis objektyvumo principo viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą, ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010; 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1010/2014). Įstatymo viršenybės ir objektyvumo principai lemia viešojo administravimo subjekto pareigą priimant sprendimus veikti pagal teisės aktuose jiems nustatytas teises ir pareigas bei savo sprendimą pagrįsti taip, jog nekiltų abejonių dėl šio sprendimo rezultato (žr., pvz., LVAT 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2494-438/2015).
Kadangi nėra duomenų, patvirtinančių, kad veika, už kurios padarymą pareiškėja nuteista pagal LTSR baudžiamąjį kodeksą, Lietuvos Respublikoje būtų kriminalizuota, VSDFV Utenos skyrius ir VSDFV nepagrįstai (klaidingai) pareiškėjos atžvilgiu taikė Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nepagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Skundžiami atsakovų sprendimai neatitinka gero administravimo principo, yra priimti pažeidžiant Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio „Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo terminai” nuostatas ir yra naikintini (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
Trečiuoju reikalavimu pareiškėja prašo įpareigoti VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Toks sprendimas yra išvestinis iš pirmųjų reikalavimų. Pareiškėja su 2020-02-20 prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydama skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Panaikinus priimtus sprendimus, atsakovas, atsižvelgdamas į sprendimu nustatytas aplinkybes, turės pareigą išnagrinėti iš naujo pareiškėjos 2020-02-20 prašymą ir priimti sprendimą. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas tenkintinas.
Kitus bylos šalių argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos J. D. skundą patenkinti.
Panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2020-09-02 sprendimą Nr. (10.12) VPE_SP5-508 „Dėl atsisakymo J. D. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ ir VSDFV 2020-12-21 sprendimą Nr. (18.2) I-9022.
Įpareigoti atsakovą VSDFV Utenos skyrių priimti sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo J. D.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.